KODĖL NESIJUOKĖ KRISTUS?

Gintaras Grajauskas "Iš klausos", esė, Vaga 2002

       Paėmęs į rankas naują Grajausko knygą, kaip visada nusišypsojau. Nusišypsojau lengvai, nostalgiškai. Sėdi, būdavo kokiame prišnerkštame bare arba ant kokios nors upės kranto, arba medituoji tualete, išsitrauki Grajausko knygutę, pasklaidai eilėraštukus, susirandi kokį vieną, lėtai lėtai perskaitai ir... nusišypsai. Tavo veidas tampa mąslus, šypsena paslaptinga, tu žiūri į tolį arba užsimerki, arba kam nors suokalbiškai mirkteli...
       Iškart prisipažinsiu: vartydamas naująją rudą knygutę su baltintų plytų vaizdu, nusišypsojau tik trejetą kartų. Pirmąjį - prisiminęs jau prieš kokį dešimt metų skaitytą opusėlį "Sraigės", antrąjį - skaitydamas apie poetus ir "jūros daiktus", trečiąjį - apie vilkus "šiame vištyčių ir gaidelių pasaulyje". Tiesa, dar prisiminiau kažkur matytus pamąstymus apie minoritus ir apie Faustą retortoje. Tada jie man, atmenu, beveik patiko. Tačiau dabar, šalia jų išvydęs visą krūvą tekstų dvynių, tekstų su panašiomis, tik dar labiau "socializuotomis" ir "aktualizuotomis" mintimis, pasakiau sau tiesiai ir atvirai: POETO GINTARO GRAJAUSKO ESĖ KNYGA "IŠ KLAUSOS" YRA LABAI RIMTA KNYGA. Ji man pasirodė tokia baisiai rimta, kad ją užvertęs, net išsigandau - gal Gintarui kas nors ėmė ir atsitiko? Kur dingo Grajauskas, kuris nesvarstydamas atiduotų pusę literatų gvardijos už vieną "negilų", "lengvą" ir tuo pačiu genialų rašytoją?
       Šiaip ar taip autorius pats kaltas dėl tiek mažai mano šypsenų. Todėl dabar juoko dėlei paimsiu keletą SIAUBINGAI RIMTŲ teiginių iš šios rimtos knygos ir tyliai pats sau nusišypsosiu.

       Tai, kas nėra daugiau nei literatūra, apskritai yra ne literatūra.
       Pirmąkart susidūriau su literatūra, kuri yra ne literatūra, nes yra daugiau nei literatūra, dar būdamas pyplys. Su tokių pačių vaikigalių būreliu žaidėme slėpynių nabaigtame statyti name. Aš panorau pasislėpti už metalinių durelių su gražiomis raudonomis raidėmis. Ten mane ir surado draugai - pamėlynavusį, pašiauštais plaukais. Mat tada dar nemokėjau skaityti ir negalėjau suprasti teksto: "Nelįsk, užmuš!" Kai man jį perskaitė, aš suvokiau, kaip svarbu žinoti, kas yra literatūra.
       Paskui su "daugiau nei literatūra" susidūriau dar tūkstančius kartų: jausdamas nusuktos ausies peršulį dėl mintinai neišmokto eilėraščio, skaitydamas Kalašnikovo automato ardymo instrukciją, išmestas iš autobuso už nepažymėtą talonėlį, studijuodamas Bibliją ir "Raganų kūjį", užsakinėdamas pietus kavinėje, gavęs pirmą honorarą už parašytą tekstą...

       Yra ir kita galimybė - tapti metafora.
       Kažkada viename neblaivių draugų susibūrime teko skaityti kažkokį savo eilėraštį. Po to vienas neblaivus draugas rimtai paklausė: "Kas čia parašė?", o dar neblaivesnis draugas dar rimčiau atsakė: "Puškinas". Tada girtu protu aiškiai suvokiau, kad Puškinas yra metafora. Kiek vėliau vienai merginai ištarus: "Nelįsk! Jėzau, kokie jūs visi girti!", išsiaiškinau, kad metafora yra Jėzus. Kažkam papasakojus nelabai švankų anekdotą apie Janonį, Brazdžionį, Maironį ir kažkokį Vilnonį, supratau, kad jie visi irgi metaforos.
       Kitą rytą visas drebėdamas laukiau to ryto pabaigos. Laukiau kaip Jėzus trečiosios dienos. Laukiau kaip metafora metaforos.

       Daugiau ar mažiau sėkmingai sukinėtis apie objektyvųjį nulį.
       Tada dar daug ko nežinojau. Nežinojau, kad vienas danų filosofas jau prieš keliolika dešimčių metų ištarė savo garsųjį "Arba - arba", nežinojau, kad po keliasdešimties metų vienas lietuvių poetas ištars: "Arba hedonistiškas pliusas, arba hermetiškasis minusas".
       Tada man buvo vos keleri metukai. Naujųjų metų sutikime, į kurį mane nusitempė tėvai, aš užsimaniau to, ko dažnai nori maži vaikai. Visi stovėjo su gėrimais rankose ir kažko laukė, o aš laukti nebegalėjau. Pats to nežinodamas, aš sprendžiau, pasirodo, didžiulę problemą: jei nusimausiu kelnes - būsiu hedonistas, jei liksiu su jomis - manęs niekas nesupras ir aš būsiu apkaltintas hermetiškumu! Iš visų jėgų sukandęs dantis, suspaudęs kelius, mindžikuodamas sukinėjausi apie objektyvųjį nulį tol, kol visi baigė bučiuotis ir aš buvau nuvestas palydėti Senųjų. Štai kokia nenauja istorija apie "vidurio kelio" problemą!

       Išeiti, ir viskas. Nedalyvauti.
       Žodį "autsaideris" pirmą kartą išgirdau mokytojų kambaryje, maloniai pakviestas į jį, kai praleidau kažkokį klasės renginį. Žodį "lūzeris" išgirdau iš sunkiojo metalo muzikos dievo Ozzy Osbourno, kai jis melodingai traukė: "Looser, I am secret looser..." Dabar daugelis buvusių mokytojų "aktyvistų" gyvena pilnakraujį senukų gyvenimą nepritekliuje, o buvęs "lūzeris" toliau kala pinigus sukdamas idiotiškus serialus paaugliams...
       Galėčiau dar papasakoti ir apie "nedalyvaujančius" poetus, gaunančius valstybines premijas ir vieną po kitos leidžiančius knygas... Bet tai bus vėliau, daug vėliau. Tada, kai jie išeis. Nebedalyvaus iš tikro. Cha-cha-cha...

       Tai tiek liūdnokų juokelių apie šią rimtą knygą.
       Tarp kitko, jei kas nors paklaustų, kodėl vis dėlto nesijuokė Kristus, atsakyčiau mąslia grajauskiška šypsena: "Nežinau, aš gi jo nepažinojau..."

D.P.