Noktiurno muzika

         Neseniai Rašytojų Sąjungos leidykla išleido antrąją Vytauto Stulpino eilėraščių knygą "Noktiurno grėsmė". Ji artima klasikinei poezijai banguojančiu ritmu, aiškia minties raiška, netgi tam tikra siužeto linija. Knygos pavadinimas (prancūziškai "nocturne" reiškia "naktinis") - tai užuomina į autoriaus pasirinktą žanrą - lyrinį, svajingą ir muzikalų eilėraštį. Kartu pavadinimas implikuoja ir tam tikrą netikėtumo momentą, kurį ženklina nuoroda "grėsmė". Atrodo, kad poetas, ieškodamas pagrindo, vienijančio atskirus eilėraščius, ir tarsi bijodamas sentimentalumo bei per didelio lyrizmo, manipuliuoja skirtingomis prasmėmis"noktiurnas" ir "grėsmė". Tokiu būdu tarsi pasiūlomas išankstinis teksto suvokimas, netgi jo galima interpretacija: jeigu reikėtų įvardyti šios knygos žanrą, įmanoma tik pasakyti, kad gresia lyrizmu ar sentimentalizmu, bet eilėraščiuose neapčiuopsime grynos jų išraiškos.
         Ritmas. Tradicinėje poezijoje ritmas yra vienas iš svarbiausių teksto elementų; jis išreiškia tam tikrą nenutrūkstamumą ir tęsiamumą, minties sklandumą. Žinoma, kad geriausiai ritmą padeda suprasti muzika, melodijos pasikartojamumas, tačiau poezijoje jį apčiuopti kiek sudėtingiau. Skaitant V.Stulpino knygą, pastebėtini dviejų tipų eilėraščiai - trumpi, kartais meditatyvūs ir tuo menantys rytietiškos struktūros tekstus, ir ilgi tarsi poetinės novelės su trumpučiais dialogais bei užsimezgančiu siužetu. Pirmuoju atveju išskirtinė ketvirtoji "Noktiurno grėsmės" dalis "Puse žodžio". Čia impresyvia maniera užrašomi vaizdai, pojūčiai, įspūdžiai, tačiau šiuose eilėraščiuose yra neišbaigtumo, nes impresija taip ir lieka iki galo neišsakyta.
         Meras šokdina lanksčią meilužę
         Ir valdo džiazinę situaciją.
         Miesto ganyklose peri pempės.
         Lizduose daug užperėtų kiaušinių.
                                               ("Netikėta mintis kyla nelauktai, p. 110)
         Arba:
         Užsivertęs gobtuvą -
         Juodas juodame fone.
                                    ("Pakeleivis", p. 113)
         Pirmajme pacituotame tekste yra jaučiama tam tikros ironijos, netgi absurdo, ypač, kai sugretinamos visiškai skirtingos figūros ir jų lemiamos situacijos. Dzen budizmo šalininkas pasakytų (jeigu neklystu), kad absurdas ir netikėtumas kaip tik turi daug prasmės ir sąmoningumo, kitaip tariant, prasmė slypi ten, kur jos nėra arba kur mes nematome. Skeliant pirmąjį posmą po dvi eilutes ir jas lyginant, galima pastebėti, jog meilužės figūra įgyja pempės konotaciją - tokiu būdu atsiranda ironijos momentas arba, kaip pats autorius nurodo, "džiazinė situacija". Taigi šis eilėraštis nepasižymi sklandžiu ritmu, priešingai, jis sąmoningai konstruojamas kaip antiritmiškas tekstas. Tai būdinga ir antrajam eilėraščiui. Kai ritmas lyg dingsta, turėtume ieškoti prasminio sverto, kas tarsi atpirktų. Kažkaip tenka prisiminti Donaldą Kajoką, meditacinės poezijos meistrą, sugebantį į trumputį tekstą sudėti daug grožio, žavėti minties grakštumu ir netikėtomis asociacijomis; jo poezijoje ritmas tarsi išgaunamas prasmės netikėtumo. Vargu ar kas profesionaliau yra įvaldęs šį žanrą lietuvių poezijoje. Tuo tarpu V.Stulpino eilėraščiuose "Puse žodžio" lieka tik žaidimas detalėmis ar įspūdžiais, kažkur dingsta teksto gelmė, kurį Gastonas Bachelardas vadina neišmatuojamu poezijos dydžiu.
         Ilgi tekstai arba, kaip man norisi įvardyti "poetinės novelės" įgauna pagreitį - ritmą, sklandumą, aiškumą. Čia ritmas, kad ir nepastovus, įprasmina subjekto kalbėjimo tempą, suteikia gyvumo bei melodingumo. Ilgame eilėraštyje ritmas įsisiūbuoja, nutrūksta ir vėl atsinaujina, sukeldamas dinamiškumo įspūdį. Kad tuo būtų galima įsitikinti, įsijauskime į šį eilėraščio fragmentą.
         Romanas šliejas prie brošiūros,
         Iširo folianto frakas.
         Atošvaistės - iškrypusios ir menkos,
         Tačiau subliuro lyg orkestro lėkštės.
         Keliaujančio rudens knygyne blėsta
         Muziejaus smuiko paslaptis.
         Tuojau sukils mieguisti patarėjai,
         O ko ateis, prašneks -
         Jau baigia subyrėti
         Statinė vynui, skulptūra ties parku
         Ir rūmų išsiderinęs ansamblis. <…>
                                                      ("Atvaizdai vyne ir šiek tiek priesakų", p. 19)
         Muzikalumas. Kalbant apie muzikalumą, neįmanoma nepratęsti minties apie ritmą. Pacituotame fragmente muzikalumas atsiranda pasikartojančio ritmo dėka - eilučių ilgumo bei skiemenų derme. Atkreiptinas dėmesys, jog antroji, aštuntoji ir devintoji eilutės pasižymi nevienodu skiemenų skaičiumi - 8, 6 ir 7. Ritmas sukabina strofas tos pačios intonacijos slinktimi. Kartais eilėraštis tarytum sąmoningai rašomas imituojant eilutės siūbavimą pagal tam tikrą melodiją. V.Stulpino poezija yra orientuojama į instrumentinės muzikos formą - noktiurną. Nakties muzika galėtų būti ir džiazas, jo ritmas autoriaus eilėraščiuose tarsi išreiškiamas eilučių besikeičiančiu ilgumu ir ritmo netolydumu. Į šią improvizaciją įtraukiamos ir orkestro bei smuiko figūros, tampančios išsiderinusiu orkestru. Taip kūrinyje susidaro muzikinės traukos centras, verčiantis semantinius vienetus atlikinėti sudėtingas žaismės užduotis, transformuojantis prasmių srautą į atitinkamą garsų gamą.
         Vienas iš įdomiausių elementų V.Stulpino poezijoje - tai dialogų užuomazgos, kurios savo ruožtu tekstui suteikia ypatingo ritmo ir muzikalumo. Dialogai eilėraštį priartina prie prozos, o kita vertus, įveda tam tikro chaoso, išsiderinamumo. Muzikos atžvilgiu, ši struktūra mena operetes, kai veikėjai ne tik dainuoja, bet ir kalbasi, tai suteikia kūriniui žaismingumo. Dialoginis fragmentas eilėraštyje atlieka tokią pat funkciją - suteikia žaismės, skaitytoją įveda į visiškai naują ir netikėtą situaciją. Semiotikai pasakytų, jog šis elementas žymi atitinkamą sakymo momentą, t.y. sukelia tiesioginio adresato ir adresanto dalyvavimo iliuziją.
         Lyg juokaudama mitri moteriškė
         Kuosos tamsumo kirpčiais
         Laužo kelintą glėbį lapų. Nė kiek
         Net nuskarusios drėgmės. Darže sėtiniai
         Kruvinai nudažytais lapais.
         Penktą dieną žydi, plaukia romios aguonos.
         Giliai išsigaubus šviesa raibuliuoja pakaitomis-
         Skirtingos spalvos liejas lyg garsai
         Pavėjui: rožinė lengvai pereina
         Baltos ribą, žalia - šviesiai melsvos.
         Žąsis palei tiltą pašo kalakutų žolę,
         Ir trykšta saulės magma.
         -Užeikim observatorijon.
         -Nejokauk. Jos čia nėra.
         -Jau kažką sumanei, jei kvieti.
         Komedija be bilieto.
         -Ten vėsu. Kitaip. Ir erdvė, kita erdvė.
         -Tai einam.
         Poetas ir astronomas drauge su tapytoja
         Ieško nagingo meistro,
         Šlifuojančio optinius stiklus.
                                             ("Ir erdvė, kita erdvė", p. 28)
         Komentarai. Šiame tekste iš tikro nedaug kalbėta apie įvaizdžius, pasikartojančius motyvus, eilėraščių sematiką, nes šįkart atrodė ne taip jau ir svarbu. Prisipažinsiu, kad V.Stulpino poeziją į rankas paėmiau pirmą kartą ir nustebau, kadangi jie vienu iš nedaugelio atvejų lietuvių poezijoje nesukėlė ironijos. Žinoma, jo eilėraščiai niekuo neypatingi, visiškai neįmantrūs, bet mane patraukė minties sklandumas, tekstų ritmas ir muzikalumas. Žavi ir poetinis pasakojimas, siužetiškumas, truputį man kartais primenantis A.Ramono poetinio kalbėjimo manierą.

Jolanta Paulauskaitė