Horacijus Drapakas
       Daug ir įvairių

       Mokytojai lituanistai dažnai nusiskundžia, kad vadovėliai nespėja aprėpti gyvojo literatūros proceso, atspindėti jo naujausių apraiškų, ypač greit atsinaujinančios lyrikos. Ankstesnioji poezija nagrinėta pernagrinėta, suklasifikuota į kryptis, sroves, sąjūdžius, vėjus, frontus, izmus… Nūdienė poezija taip pat nėra vienarūšė, vienalytė. Ją kuo greičiau reikėtų suklasifikuoti, surūšiuoti. Mokiniams būtų kur kas lengviau susigaudyti.
       Visiškai suprantams ir, kaip sakoma, savalaikis pageidavimas. Mūsų poezija tikrai marga. Sakytum, išsipildė Vladimiro Majakovskio linkėjimas turėti daug ir įvairių. Bet kai poetai skirtingi, tai nelengva grupuoti. Reikia ir didelio įžvalgumo, ir nemenkos drąsos. Juk kalbama apie gyvus kūrėjus. Pabandysi poetą kur nors prišlieti, o jis sužinojęs nustebs, nepanorės glaustis, užsiožiuos! Lengva ir kitaip apsijuokti. Ar gali numanyti, ką ir kaip dar sukurs tas poetas? Gal jo vieta poezijos panoramoje staiga pasikeis? Kaip tada jaustis klasifikuotojui? Ligi pat mirties, gal net ir vėliau neištversi iš gėdos... Taigi pateisintinas vertintojų drovumas, jų nuomonių aptakumas.
       Kol mokslas ir kritika šiuo klausimu tyli, ryžtuosi bent iš dalies užpildyti atsiradusią spragą. Manau vaisingai pasitarnausiąs mokytojams lituanistams ir jaunosios kartos prusinimui. Neketinu čia išsamiai rūšiuoti visos dabartinės poezijos. Pakaks padaryti pradžią, parodyti kelią. Poezijai atidus pedagogas jį pratęs, konkretizuos.
       Pasižvalgius po lyrikos¹ margumyną, išskirtinos bent kelios poetų grupės².

       Jausmininkai. Kūryboje vyrauja stiprios emocijos, savos ir svetimos. Juos jaudina, tiesiog sukrečia visa, ką kliudo žvilgsnis ir kas ateina į galvą. Stiliui būdingi jaustukai, šūktelėjimai, atsidusimai, staigūs nuščiuvimai, išreiškiami daugtaškiais arba keletu brūkšnių.

       Ašaruvininkai. Kraštutiniai jausmininkai. Juos viskas graudina. Ir jie stengiasi visus graudinti. Ką ir kalbėti apie gelstantį ir krintantį lapą, nulaužtą ar nukirstą medelį, griaunamą trobą ar sudaužytą automobilį, sumedžiotą žvėrelį ar nuskaustą žmogų... Juos graudina sprogstantis pumpuras, šėliojantis vėjūkštis, čiulbantis paukštis, šypsantis veidas (taip taip, ko vypsoti, kai kitam norisi verkti?). Tikri graudulio dainiai. Jų mėgstamas kūrybos kančių motyvas (tai ir suprantama), dažnos užuominos apie rašymą širdies krauju (žinoma, metaforiškai - ar ilgai tvertum, iš tikrųjų taip kurdamas?). Taip pat labai ryškus visuotinos, todėl neįvardintos kaltės jausmas. Kad ir kas atsitiktų pasaulyje (gamtoje, politikoje, pramonėje ar transporte), poetas dėl visko sielojasi, tiesiog graužte graužiasi.

       Mintelininkai. Jų kūrybos varomoji jėga - ne jausmo iškrova, o nerimstantis, skvarbus protas. Dažniausiai poetinis tekstas klostosi ramiai, nuosekliai, iš įvairių samprotavimų. Apie bet ką. Svarbu pradėti. Mintelė lipdoma prie mintelės, žodis prie žodžio, žiūrėk, išsprūsta kas nors jau senokai negirdėta.

       Prasmininkai. Mintelininkų atmaina, kuriai itin būdingas nuolatinis prasmės ieškojimas. Pastebėjo poetas dulkę šviesos ruoželyje, ir prasideda... Iš kur? Kurlink? Kodėl? Kas bus, kai nusileis?.. Čia dar menkniekis, dulkelė. O jeigu kokia stambesnė materija - nuo stogo atitrūkęs varveklis, atbrailos luitas, skradžiai sminganti žvaigždė?!

       Amžinatvininkai. ³ Lyrikai, kurie kiekviename daikte, geste, žvilgsnyje, žodyje (įskaitant ir keiksmažodžius) įžiūri amžinybės apraišką. Kuo laikinesnis atrodo dalykas, tuo atkakliau jame ieškoma amžinasties atspindžių ir, aišku, sėkmingai randama.

       Progininkai ⁴ (nepainioti su grogininkai - apie juos vėliau). Lyg ir amžinatvininkų priešingybė. Apdainuoja amžiną kitimą, vadinamąjį pastovų nepastovumą. Jiems viskas - nuo grumsto ligi dangaus šviesulių - trapu, laikina. Išskyrus, žinoma, eilėraščius apie tai.

       Grogininkai. ⁵ Pasaulio įvairovės neskirstantys į amžinas ir laikinas kategorijas, suplakantys į daiktą būtį ir buitį, ramiai apgiedantys gyvenimo vienovę, visybę. Tokią, kokia atrodo. Atseit ir yra.

       Epochalistai (nepainioti su apokalipsininkais). Būdingas labai apibendrintas, iškilmingas atsivėrimas. Ne kalbėjimas, o bylojimas, pranašavimas, apreiškimas. Išsisakoma ne kasdieniška vienaskaita: einu, noriu, myliu... o pakilia daugiskaita: mes žengiam, mes trokštam, mes dievinam... Net intymiausias jausmelis skelbiamas ne kokio lyrinio subjekto ar kūrėjo asmens, o savo kartos, visų amžininkų, tiesiog epochos vardu.

       Mikaldininkai (arba apokalipsininkai). Amžinai susirūpinę ne kokiais smulkiais žemiškais dalykais, o pasaulio, visatos likimu. Lyg jų gyslomis tekėtų ne įprastas kraujas, o kokia magma ar plazma, lyg širdies vietoje pulsuotų mažų mažiausiai koks kvazaras. Jų kūryba žadina nerimastingą nuojautą, kad tučtuojau po kojomis gali išsiveržti ugnikalnis, prasidėti žemės drebėjimas ar astronomų nenumatytas saulės užtemimas. Ilgiau užsiskaitęs pajunti, kaip arti pasaulio pabaiga...

       ¹ - Norima pabrėžti, kad atsiribojama dainų tekstų, taip pat eiliuotos satyros ir humoro. Nei lyrikai, nei kritikai šių kūrybos sričių nelaiko poezija. Jų požiūrio nepaneigia ir tas faktas, kad kai kurie šmaikštautojai priimti į Rašytojų sąjungą. Tai atsitiko ir, aišku, gali dar atsitikti per neapsižiūrėjimą. (Atgal>>>)
       ² - Atskirų kūrėjų pavardės neminimos. Laikomasi mūsų kritikoje nusistovėjusios.gražios etikos - apie svarbiausius dalykus kalbėti konkrečiai užuominomis. (Atgal>>>)
       ³ - Kai kas šitą terminą sieja su kūrybos išliekamąja verte. Ir visiškai nepagrįstai. Nuolat artimai bendraudamas su daugeliu iškiliųjų ir įdubesniųjų lyrikų, tvirtai įsitikinau, kad labai retas iš jų abejoja savo kūrybos išliekamumu. Amžinatvininkai šiuo požiūriu nėra jokia išimtis. (Atgal>>>)
       ⁴ - Neturi nieko bendra su eilėraščių rašymu įvairioms progoms - šventėms, sukaktims, svarbiems įvykiams pažymėti. Visoms redakcijoms gerai žinoma, kad tokių tekstų dabar nekuria joks save gerbiantis lyrikas. Didžiausias deficitas! (Atgal>>>)
       ⁵ - Mokyklose manding bus pedagogiškiau vartoti terminą „kokteilininkai". Nereikės vargintis aiškinant nepilnamečiams, kas tas grogas. Pakaks keleto žodžių apie kokteilį, kuriuo tikriausiai kiekvienas mokinys bus vaišinęsis jei ne vaikų kavinukėje, tai bent gastronome ar namie. (Atgal>>>)

Drapakas, Horacijus. Ir mano trigrašis: Humoreskos, satyros, parodijos. - Vilnius: Vaga, 1985.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt