Subtiliai žiauri poetika

       Neseniai man į rankas pateko brazilų poeto Joāo Cabralo poema "Peilis iš ašmenų", versta iš portugalų ir anglų kalbų Tomo S.Butkaus. Originalus portugališkas tekstas pirmą kartą publikuotas Rio de Žaneire 1956 m. pavadadinimu "Uma Faca Só L?mina", o 1973 m.ši poema, pateko į "Antologia poetica", o 1980 m. Kerry Shawn Keys šį kūrinį išvertė į anglų kalbą. Tokia būtų šio kūrinio genezė.
       Žinojau, kad šis senas mano pažįstamas ( turiu omenyje Slombą), su kuriuo beveik visada ginčydavausi dėl poezijos dalykų (mat įsivaizdavau, kad mano požiūris į literatūrą yra šiek tiek profesionalesnis, nes esu, kaip ten bebūtų, filologijos atstovė), užsiima leidybos veikla. Visada žavėjausi marginalijomis, retais dalykais, kuriuos "medžioja" kolekcionieriai ar šiaip mėgėjai, ieškodami retų plokštelių, kompaktinių diskų ar ypatingų egzotiškų mažmožių. Savo aplinkoje aš juos vadindavau bepročiais, maniakais gerąja to žodžio prasme ir netgi pati šiek tiek įsitraukiau į šių keistuolių gyvenimą.
       Taigi ir aš jau ne pirmą kartą vartau vieną iš tų retųjų knygų, kurių leidybą inspiravo "Vario burnos" ir, kaip suprantu, daug prisidėjo Kerry Shawn Keys. Prisipažinsiu, kad nieko keistesnio nesu skaičiusi tiek pasirinkto poetinio objekto, tiek meninės raiškos prasme. Nors netiesioginių poetinių atitikmenų peiliui būtų galima atrasti. "Giesmėje apie Rolandą" yra vienas iš nuostabiausių epizodų, kai Rolandas, žūdamas mūšio lauke, kreipiasi į savo ištikimą diurendalį? arba, tarkim, ir A.Camus romane "Svetimas" peilis, apie kurį vos užsimenama tekste, funkcionuoja kaip išdavystės ir smurto įrankis, net savotiško abejingumo, susvetimėjimo, net nužmogėjimo simbolis. O grįžtant prie mitologinio konteksto, ypač pasakų, peilis, durklas ar kardas traktuojami kaip stebuklingi įrankiai, dažniausiai kompensuojantys ir padedantys įveikti herojų neurozes: baimę, neapykantą, seksualinį nepasitenkinimą. Taigi peilio simbolika tarsi implikuoja specifines elgsenos formas, kuriomis šaukiamasi antgamtinių galių, glūdinčių žmogiškosios egzistencijos gelmėse. Kinematografijoje šio įrankio prasmė artikuliuojama taip pat labai įvairiai: nuo smurto išraiškos iki visiškai simbolinio funkcionavimo. Šioje sferoje peilis dažnai įprasmina geismą ir kultūrą skiriančią ribą, ribą tarp instinktų ir jų apraiškų ar emocinės plotmės. Tikriausiai ir psichoanalizė čia turėtų pasakyti labai nemažai.
       Na, o J.Cabralo poema "Peilis iš ašmenų" pagrįsta subtiliu daiktiškumu, daikto estetizavimu. Peilis tarytum priklauso dviems kultūros dimensijoms - funkcinei ir estetinei. Jis, perteikdamas daugiabriaunę reikšmę, lyg įsiskverbia į kasdieninį kūno gyvenimą. Todėl šis įprastas buities elementas poemoje gali būti suvokiamas ne tik kaip įrankis, bet ir įkūnytas, t.y liečiantis, smingantis, gyvenantis kūne, subjektas. Iš pradžių atrodo, kad taip išskleidžiama žiaurumo, turinčio šaltumo ir abejingumo konotaciją, plotmė. Iš tiesų, tai sukelia nemalonių pojūčių, o tai savo ruožtu liudija mūsų kūno atmintį: buitines, netyčines peilio įpjovas, regos užfiksuotus vaizdus, išgirstus kriminalinius tekstus per televiziją ar radiją. Šio įrankio vaizdas arba pasakojimas apie jį visada palieka savo žymes. Tokį neišdildomą įspūdį poemoje sukelia ir peilio palyginimas su kulka, laikrodžiu, kardu.
       kaip kulka, kuri turi
       užtaisą stiprų;
       gyvoje širdyje
       ši kulka įsikūrus

       tartum laikrodis,
       nugramzdintas į kūną
       it tiksintis laikrodis
       maištauja ji nuolat <…> (P. 3)
       Poemoje atsiskleidžia ištisa peilio anatomija tiek fizinė, išreiškiama smigimu, dalijimu pusiau, galimybe apsiginti, tai, kas poemoje pavadinama "peiliniu stiliumi". Kartu šis įrankis tarsi tampa ir žmogiškosios moralės, emocijų, kaip antai: pavydo, skausmo, neapykantos, godumo išraiška. Tas peilinis pasaulis užklumpa skaitytoją savo kurstytojiška galia, kryptingu veikimu, padedančiu realizuoti džiaugsmingą įniršį, visada užkariaujantį pyktį. Kaip pagrindinis kūno ir apskritai gyvenimo šaltinis yra tas, kitas, apriorinis "peilis": "artimas peilis / ar peilis vidinis, / pasisavintas kūno / kaip tikras skeletas <…> (p. 3). Psichologija tikrai aptiktų žmogaus veiksmų puolamąsias ypatybes, jei išsamiau patyrinėtų materialią vaizduotę. Ten ji rastų pasalūnišką ar žiaurų, atkaklų ar kerštingą pyktį simbolizuojančių elementų. Reali, jutiminė peilio prasmė atskleidžiama psichologiškai ir būtent tai kuria bei įtempia nervines skaidulas. Tikro žmogiškumo ženklu pažymėti apsauginiai refleksai, kuriuos pats žmogus paruošia, tobulina, laiko parengtyje, gina atakuodami.
       Bet jei peilis tai,
       saugokis, gelbėkis:
       kūno makštis absorbuoti
       gali net plieną.
                              (P. 9)
       Kas įdomiausia, "peiliškumas" ir "kūniškumas" lyg susitapatina, atrasdami vienas kito "kūne" savitų analogijų, siekimo įspausti ženklų ant muskulinio ar metalinio epidermio. Atrodo, kad ši poema - beprotiška istorija, sukurta laisvos vaizduotės, tačiau beprotiška metafora gali būti ir poetine tiesa, atspindinčia žmogaus prigimtį. Savo naujumu, savo veiksmingumu poetinis vaizdas įgyja nuosavą būtį ir nuosavą dinamiškumą. Toks keistas ir efemeriškas įvykis kaip ypatingo poetinio vaizdo pasirodymas gali veikti be jokio intelektualinio pasiruošimo. Skaitytojas tarytum verčiamas suvokti specifinę poetinio objekto realybę, keistą ir nuolat besikeičiančią. Gražią mintį apie poetinio vaizdo suvokimą yra išsakęs G.Bachelardas: "Tikrai išgyventi poetinį vaizdą, vadinasi, pažinti būties tapsmo mažytę skaidulą, suvokti būties nerimą". Galbūt perdėm šis pasakymas poetiškas, tačiau gana realiai savo kasdienybėje kartkartėmis išgyvename "būties nerimą". Greičiausiai šią akimirką J.Cabralui ir pavyko užfiksuoti, pasitelkus konkrečiąją arba taip vadinamą konkretistinę poetiką. Iš tikrųjų tai aštrios minties kūrinys, parašytas įtikinančia kalba.

Jolanta Paulauskaitė