UŽ BALTOS BARIKADOS
(skaitant R.Daugirdo eilėraščius, iškabintus "Trečiame brolyje")

       Vilnius šią vasarą labai gražus. Erdvus, tuščias ir negyvas. Numestas ant džiūstančios upės kranto baisiame karštyje pūva bežadis miesto lavonas. Jo pilve žiojėja didžiulės dvokiančios senienomis mirtinos žaizdos. Keldami pragarišką triukšmą po jo vidurius rausiasi oranžine įspėjančia spalva pasipuošę gyviai, tampo jo žarnas, stemples ir gyvybės arterijas.
       Atrodo, jog be šitų maitėdų ir kelių nusmurgusių turistų vidurdienį mieste daugiau nebėra nė gyvos dvasios. Žingsniuojant išromytu prospektu tavęs niekas nesustabdo, nepaspaudžia prakaituoto delno, nepaklausia beprasmių klausimų: kaip aš gyvenu? kaip man sekas? kur aš einu? Man nereikia į juos atsakyti, aš nežinau, kaip man einasi, aš žinau, kad einu išgriautu šaligatviu ir įkaitintos plytelės tvoskia karščiu man į veidą. Aš einu į "Suokalbį".
       "Suokalby" šią vasarą kaip niekada ramu. Nebėra čia visą stalą apsėdančios jaunų ir brutalių poetų krūvos, nešoka ant židinio pagyvenusios nimfomanės, į šonus nesižvalgo ir tarpusavy nesikužda ministerijų tetos. Pro šalį praslenka tik keli tie patys zombiški veidai, su kuriais net sveikintis liežuvis neapsiverčia. Gera!..
       Užsakau pirmąjį stiklą baltosios ir žiūrėdamas į sieną išgeriu. Pro plačiai atvertus langus atsklinda šiltas vėjas, ausis kutena tolimas miesto griovėjų triukšmas. Antrasis stiklas, penktoji cigaretė, ta pati siena… Trečiasis... dešimtoji... ketvirtasis...
       Aplankau tą šventą vietą, pakeliui į kurią ne vienas žmogus yra guzą galvoje turėjęs ar net galvą dėl tokio reikalo padėjęs. Tikros kalvarijos! Atsargiai nulipu laiptais, dar atsargiau grįžtu atgal.
       Apžvelgiu pritemdytą salę - viskas taip, kaip buvę: viena įdubusi sofa, vienas vampyras, du zombiai, dvi nepažįstamos moterys, trys atverti langai ir septyni kabantys ant sienų eilėraščiai...
       Pala, pala... Juk aš jų taip ir neperskaičiau, nors jie kybo čia nuo vasaros pradžios apsilaupiusiais pakraščiais, apšlakstyti nežinomais spalvingais gėrimais.
       Prisėdu, iš lėto keliu akis aukštyn, pradedu sau raiškiai skaityti. Pirmiausia ištariu eilėraščio pavadinimą - tris žodžius, tiesiog spindėte spindinčius estetika ir metafizika: "Gožiantys duobę ornamentai".
       Padarau trumpą pauzę, kimbu į tekstą: "Tik nebus nieko daugiau... Tik primins... Nekvies veikiau..."
       Atsikvepiu, pakeliu balsą, tęsiu toliau: "Bet į vartus žvaigždės springstančios pabels..."
       Mano balsas stiprėja, dusliai sprogsta ilga priebalsių karteče: "Paukščiai savižudžiai žemės grumstais apsiniaukusį dangų... Šviną jo les..."
       "Kapinių tvoros antkapių bronzą laikys..." - toliau piešiu niūrų futuristinį paveikslą. "Lietus ims šlifuoti ir mostels sparnais... "
       Nuleidęs intonaciją ir pabrėždamas kiekvieną žodį ilgomis pauzėmis tarp jų, perskaitau paskutinį stulpelį: "Gipso angelas... Variacija būti... Try-y-s..."
       - Juk tu atbulai skaitai!!! - kaip perkūnas iš giedro dangaus, kaip pagirioms išgerti šimtas gramų trenkia žodžiai.
       Krūpteliu, pasisuku į balso pusę. Šalia manęs sėdi nežinia iš kur atsiradęs impozantiškai stambus barzdotas žmogus ir piktai stebi mane. Aš nustebęs žiūriu į jį, žiūriu į eilėraštį, žiūriu, - tikrai! Jisai teisus!
       Kaipgi aš galėjau?! Man labai liūdna ir gėda, kad esu toks girtas, jog nebeatskiriu pradžios nuo pabaigos. Tylėdamas iš apmaudo išgeriu dar vieną. Užsirūkau, krenkšteliu ir jau praveriu burną norėdamas visų atsiprašyti...
       Mano stalo kaimyno jau nebėra! Jį primena tik tuščia briaunota storasienė stiklinė ir dar neišsisklaidę cigarečių dūmai virš jos. Taip gaila tos stiklinės, to neištarto atsiprašymo, tų graudžiai pravertų langų, tos priešais esančios nebylios sienos ir tokio gražaus paskutinio veiksmažodžio "trys", originale kažkodėl užšifruoto simboliu "III", kad aš ko ne apsiverkiu.
       Užverčiu galvą, užsiverčiu dar vieną sklidiną gurkšnį. Nuo susikaupusių ašarų paraudęs mano žvilgsnis slenka žemyn, lipa kito eilėraščio eilutėmis, kliūva už žodžių pakopų, klumpa, griūva, griuvinėja. Patyliukais bandau suskaityti:
       "Dar bus"
              "Tariamas posūkis"
                     "...kaip plastmasinė uoga"
                            "Vitrinoj"
                                   "Paplentėj nuvytę"
                                          "Nekaltybės sargai"
                                                 "Bilsmas"
                                                        "Spermos karolių..."
                                                               "Į sąžinę"
       Girdžiu, kaip vėl rėkia tas pats grąsinantis storas balsas:
       - Čia ne eilėraščių pavadinimai, čia pats tekstas, kvaily!
       Išgąstingai apsidairau - aplinkui nieko nėra, tik du zombiai ir vampyras. Netgi čia sėdėjusios moteriškės kažkur dingusios. Vėl keliu akis aukštyn...
       - Eik namo, girtuokli! - griežtai pertraukia tas pats bosas. - Eik namo, nevykėli poezijos gerbėjau! Eik, ir daugiau negerk!
       Girdžiu, kaip lėtai traškėdami skyla mano dantys, siaubo išplėstom akim stebiu, kaip aplink įdumba visos sienos ir iš juodos lango skylės išnyra kažkas balta balta...
       - Tai baltoji barikada... - jau draugiškai pašnibžda man į ausį balsas. - Ji vėl ateina...
Kaip įkirptas strykteliu į viršų kartu išpildamas visą likusį gėrimą. Su trenksmu vartydamas kėdes, skaudžiai užkliudydamas stalų kampus, nerasdamas durų, klupdamas ant laiptų, kliūdamas už šaligatvio nuolaužų paknopstom bėgu kuo toliau nuo čia. Bėgu, skuodžiu, skubu... Toliau nieko nebeprisimenu - visą mane užlieja akinanti balta šviesa...

       Dabar, po keliolikos dienų, jau būdamas blaivut blaivutėlis, sėdžiu prie to pačio staliuko ir geriu kvapnią mėtų arbatą. Vasara baigėsi. "Suokalbis" diena iš dienos prisipildo vėl tais pačiais, tik dar truputėlį pasenusiais veidais. Puikiai atsimenu savo nuotykį, šiukštu nebežvelgiu aukštyn į sieną, nebeskaitau eilių, žiūriu tiesiai pro langą. Šypsausi - man vis labiau ir labiau atrodo, kad tas mano angelas sargas kalbėjo balsu, labai jau panašiu į R.Daugirdo bosą.

Blaivininkas D.P.