<< Atgal
MARCUS EUGENIUS ALISANCUS PIRMOJI KNYGA sveikas eugenijau šis rytas toks kaip visi žemė nesikeičia kaip nesikeičia ir tavo tyla marai ekshumacijos rekrūtai vienuoliai tiek visko gyvenime būta žinau kur baigiasi juziko bulvės kur prasideda petrienės rugiai mano pasaulis mažas vienas ežeras viena gatvė aprūdijęs gazuoto vandens automatas kaimynas narkevičius po dešimties metų pasimovęs ant grėbalkos takas į malūno griuvėsius kalne už ganyklos mano vaizduotėj amputuota vaikystė kaip trys kapeikos neturiu ką tau parašyti vasara baigės romėniškas nuovargis kaime iškasėm bulvių beveik tiek pat kiek sodinom prisižiūrėjau gyvenimo viskas čia mano istorija viskas ką pagalvoju dera prie eilėraščio dera prie gyvenimo nieko tokio tiks ir sena iliustracija daug tuščio ploto kampuos kurie geltonuoja nuo vezuvijaus saulės neiškentęs spjaunu sakau mesk šituos niekus eugenijau ir taip neturi kur dėti savo sapnų žindomas kalvarijų gatvėj pas vienišą tetą anglį neščiau iš sukrypusio sandėlio europos pakrašty verčiau vaikystę be nopersko prasukčiau gyvenimo juostą iki pačios pradžios tik erekcija slepiama po skydu išduoda klajoklišką sielą negailestingą troškimą žudyti turėjai suprasti eugenijau kelionė prasideda ten kur baigiasi deguonis bet vis tiek tavo eugenijus ANTROJI KNYGA sveikas eugenijau pasiilgstu tavęs dioniso draugystė jau daros įkyri po keturiasdešimties metų išėjęs iš imperijos pakraščio per visą europą beldžiaus kad tave aplankyčiau palikau namus išėjau į mūšio lauką už nugaros degė nežmoniška pašvaistė prieš akis plytėjo neužkariautos žemės termopiluos praradau skydą vėliau zenonas olimpietis manęs pagailėjo nebuvau kito tikėjimo neturėjau nuomonės mėginau primesti naująjį gyvenimo būdą bent vieną kartą norėjau pabūti savimi ne tik vienas norėjau kaip neronas pasigrožėti liepsnų kolonom virš amžinojo miesto po to sėdėti gerti juodą arbatą juodomis neregio akimis žiūrėti vienas į kitą net neklausiu kaip sekasi tau eugenijau esu nepataisomas kaip vaškas išteku iš vienos dienos į kitą nusispjaut man į mano europietišką kilmę esu barbarų palikuonis ilgais plaukais švarku iš second hand maitinu balandžius važiuoju traukiniu kūnas ritmingai juda kaip mylintis achilo sausgyslės įtemptos kaip stygos su kiekviena diena sekas vis geriau žygis po žygio kyla tavo vardas eugenijau pasitinka mane stotyse su gyvom gėlėm pučiamųjų orkestrais esu jau ir visas rasputinas šešių žvaigždučių poetas murmu panosėj eilėraščius fotografuoju myžantį berniuką iš bronzos keliuosi ir einu iš vieno miesto į kitą vis pasvajoju apie šiltesnę vietą kur nors kurijoj arba kanceliarijoj kada nors sudėliosiu europos pasjansą taip kad neliktų nė vienos kortos nors žinau kuo baigias toks gyvenimas tiek metų nugyvenai eugenijau ir še tau pametei protą klaidžioji dabar po europą kaip šmėkla kelkis eugenijau tėbuos jau laukia tavęs tavo eugenijus TREČIOJI KNYGA sveikas eugenijau priėjau liepto galą grįžau iš kelionės mano sandalai stovi dar prieškambary apdulkėję laikas sustojo laikrodis tiksi toliau suderinau balso stygas gulėjau užmerktom akim ir tylėjau ilgai galvojau ar gyvenimo šnipiškėse pakanka geram eilėraščiui ar aš esu tas kuris tau rašo tavo eugenijus kuo būčiau jeigu būčiau iš tiesų kam tokių kaip aš reikia taip ir nesubrendau atsakymai yra klausimai jau niekad nebeparašysiu eilėraščio kaip bložė sutriko mano pusiausvyra viena koja spardo tuštumą niekur nenoriu išeiti darau viską kad tik nereikėtų rašyti vis silpniau girdžiu tave vis dažniau žvilgteriu veidrodin nuo vieno žodžio ligi kito einu pėščiom ir kad spengia kad spengia tyla žiūriu aukštielninkas į properšą jokių iliuzijų sėdžiu toks tylos trenktas gal manęs ir nebėr taip ir leidžiu dienas taip tau ir reikia anonime eugenijau mėginai apsimesti kažkuo kitu eik ir žiūrėk kaip mirtis vis gražesniais veidais maitina krūtim gyvenimo džiaugsmą kaip laikrodis muša skaudžiai per pakinklius per kepenis kaip grumias liežuvis su liežuviu dalindamies tylos ostiją ne taip gyveni eugenijau kad nerašytum eilėraščio reikia ilgai auginti savo nagus plaukus mažiausiai keturiasdešimt metų reikia užmiršti eugenijau savo gerą kilmę laikyti geru poetu griūti į krantą išsitrėkšdamas eilėraščiu kristi nenusirengus į mėlynas įkapes karpyti šakas nagus pjaustyti krūmus pirštus liežuvius išmėtyti vaikus po pasaulį nieko negalvoti nieko nežudyti nieko nemylėti neaiškinti gyvenimo prasmės nerodyti pavyzdžio nedaryti staigių judesių kalbėti tuomet kai sutemsta atlikti pareigą pasiimti honorarą matyti baltą sniegą baltą popieriaus lapą sėdėti kaip li bo palenkęs kojas kai ateis dionisas ir paklaus kas esi atsakyti tavo eugenijus metraštininkas D.P. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |