naujos kokybės ženklas

     Neseniai pasirodė nauja Eugenijaus Ališankos poezijos knyga "iš neparašytų istorijų", išleista solidžios leidyklos "Vaga". Pastebėtina, kad šiuolaikinėje lietuvių poezijoje susiklostė tam tikra modernaus kalbėjimo (labai jau patogus terminas) tradicija, be didelių intelektualinių įgeidžių, bet itin krypstanti autobiografiškumo link. Šia rašymo maniera pasižymi dauguma lietuviškos poezijos, tad E.Ališankos eilėraščiai taip pat nėra išimtis. Pateikti knygos vertinimą išties sudėtinga ir ypač dabartiniais laikais, kai postmodernizmas lyg tampa nebemadingas, o naująją literatūros situaciją apibūdinti (bent jau Lietuvoje) dar nerandama argumentų. Banali tiesa, ar ne? Tačiau būtent tokie pamąstymai kyla perskaičius minėto autoriaus knygos anotaciją, kurioje rašoma, jog šis rinkinys žymi naująją kokybę ne tik E.Ališankos, bet ir lietuvių poezijos kontekste. Įdėmiau pavarčius jo knygą "iš neparašytų istorijų" nelabai norėtųsi sutikti su išsakyta pozicija, kuri pirmiausia mane ir suintrigavo. Išeitų taip, kad maždaug po 15 metų vertinant lietuviškos poezijos kontekstą, reikėtų atskaitos tašku pasirinkti šio autoriaus tekstus. O tai jau būtų labai neteisinga, nes, mano galva, yra žymai brandesnių dalykų, pavyzdžiui, S.Gedos, S.Parulskio, D.Šimonio ir dar keletų poezija.
     Formos ir stiliaus atžvilgiu E.Ališankos naujoji knyga visiškai niekuo neišsiskiria iš gausybės dabar leidžiamų tekstų. Jau labai seniai eilėraščiai rašomi mažosiomis raidėmis, be skyrybos ženklų, be rimų ir dažniausiai panašėja į dienoraštinę formą. Dauguma gyvenimą laiko vienintele tikrove. Virtęs rašytoju, toks žmogus stengiasi atkurti šią tikrovę kuo detaliau: pašnekesį miegamajame, savo pasivaikščiojimus gatvėje ir pan. Poetas pastaruoju metu kalba naudojasi kaip šiuolaikinis novelistas ar net romanistas. Eidamas šia kryptimi, jis pamiršta poetikos gudrybes - balsių ir priebalsių sąskambius, tropus, banguojantį ritmą. Sakysite tai ne populiaru, kad mažių mažiausia reikėtų atkreipti dėmesį tik į postmodernizmo estetiką! Gerai, galime grįžti prie pradžios ir teigti, jog E.Ališankos pasaulėžiūra būtent ir grindžiama tuo. Savo forma to paties autoriaus eseistinis veikalas "Dionizo sugrįžimas" iš principo laikosi pagrindine postmodernizmo taisykle - mėgautis ir žaisti kuo įvairesniais diskursais, bet tik tiek. Nežiūrint tai, čia tik referuojama daugybė veikalų, iš kurių, drįsčiau manyti, pats autorius daugumos "neįkanda", be to, pasitaiko ir faktinių klaidų. Ši knyga nėra išbaigta, pasigendama ir paties rašančiojo nuomonės, refleksijos, kas būtų daug įdomiau. Aišku, nors ir klaidinga lyginti, bet tai nė kiek neprilygsta, pavyzdžiui, Umberto Eco apmąstymams.
     Vis dėlto reikėtų grįžti prie poezijos, nes ši recenzija tam ir skirta. Labai paranku vėl pasitelkti anotaciją, pažyminčią pagrindines knygos "iš neparašytų istorijų" koncepcijas. Joje rašoma, kad eilėraščiai grindžiami egzistencinėmis ir kultūrinėmis refleksijomis, kasdieniškais nutikimais, kūno kalba, lietuviškomis ir europietiškomis realijomis. Beje ir šitoje vietoje nenorėtųsi sutikti, kadangi skaitydama E.Ališankos tekstus, visiškai neaptikau europietiškos kultūros aprašymų, o veikiau čia galima rasti tik pačias bendriausias paties autoriaus kelionių realijas. Matyt, autoriui, teko nemažai aplankyti Europos miestų, pabendrauti su įvairiais rašytojais. Štai ištrauka iš eilėraščio "josė saramago žodžiais portugalai turi naujų teritorijų užkariavimo patirtį".
     sveikas fernando šis rytas toks kaip visi
     po užuolaida vėjas plikos viešbučio sienos
     vamzdžiais šniokščia akveduko atneštas
     kalnų vanduo abu tyli apie tą patį
     tavo amžiaus pradžia mano pabaiga
     europos pakrašty boco do inferno kur nurūksta
     geležinkelio linija ir eilėraščio eilutė <…>
                                                             (p. 27)
     Gražiausias šio teksto momentas - tai pavadinimas ir epigrafas, kur cituojami Fernando Pessoa žodžiai: "Ir mes būnam užkariavę pasaulį prieš atsikeldami iš lovos; / Bet atsibundame - ir jis jau neperžvelgiamas / ,Atsikeliame - jo nebėra". Kaip suprantu, epigrafas tai lyg savotiškas įvadas, mintis, kuri asociatyviai susijusi su eilėraščiu, bet, atrodo, kad dažnai poeto tekstuose jis yra pakankamai atitrūkęs, o dar dažniau ir nieko bendro neturintis. Nepaisant visko, kai kurie eilėraščių pavadinimai ir įrašai po jais vis dėlto yra gražūs, poetiški, netgi sąmojingi. Beje, teisus Donaldas Kajokas, atsiliepdamas apie minėtą rinkinį, kad jame jaučiama lengva ironija, šypsenėlė, sakyčiau net autoironija, kuri suteikia šiokio tokio svorio visai knygai. O kur Europos kultūra? E.Ališankos nepalyginsi su Tomo Venclovos poezija, kur intelektualiai išdėstoma Europos kultūra: aprašomi miestai, jų istorijos - visiškai kitas poetinis lygmuo. Tačiau kartu drįsčiau prieštarauti ir pačiam D.Kajokui, kuris mano, kad knygos "iš neparašytų istorijų" autorius surado savitą kalbėjimo būdą, žaismingą intonaciją, kuri leidžia, anot jo, šnekėti lyg ir apie paprastus dalykus. Labai daug kas iš jaunųjų poetų rašo lygiai taip pat kaip ir E.Ališanka - paprasta ir visiems suprantama forma. Tuo labiau autorefleksija yra vienas iš pačių populiariausių ir seniausių dalykų, bet vertinant svarbiausia kaip ji užrašoma, kaip perteikiama. Keistas sutapimas: beveik vienu metu teko skaityti Gyčio Norvilo PK "Akmenskeltės" ir minėtą E.Ališankos poeziją - nustebau, kad jie panašūs netgi pasakojimo objektais, ta pati skurdi simbolika: beveik jokio skirtumo ar rašyti apie Dvarčionis ar apie portugalus ir rusus, valgyti agurkus, pomidorus ar vynuogines sraiges, lašinių bryzą. Sunkiai pagalvočiau, kad dabar tai šiuolaikinės poezijos objektas…
     Tiesa, visiškai nesuklydau turėdama omenyje pastarosios knygos modernumo, mat protarpiais "…istorijose" pasitelkiama siurrealistinė vaizduotė, kuri, pavyzdžiui, sutelpa į "žvaigždžių karų" arba į "idioto kameros" "metaforas". Kai kuriuose eilėraščiuose pastebimos gediškos ar net mekiškos intonacijos. S.Gedos "Jotvingių mišiose" kažkada man labai patiko toks paprastas eilėraštis "Neaiškus skelbimas" su įrašu "Paskambinkite Gedai", kur poetas prašo parduoti atliekamus, bet dar nenualintus žodžius. Atrodo eilėraštis net banalus, tačiau, man pasirodė, kad jame išsakoma poezijos esmė: eilėraštis turi būti derinamas, dėliojamas iš žodžių, jų sąskambių - tai ištisa teksto "mašinerija". Įdomu, nes E.Ališanka viename savo tekste "marché de la poésie" kaip tik siūlosi gan pigiai parduoti. Gal poetai susitartų?
     parduočiau eilėraštį su visom atsarginėm dalim
     mažai padėvėta seniausia europos kalba
     autoriaus švarkas iš second hand
     pilnomis kišenėmis tabako trupinių
     kad ir pusvelčiui kad ir už butelį raudono
     iš bordo apylinkių galėčiau nukabinti kojas <…>
                                                             (p. 29).
     Nežiūrint visų blogybių, labiausiai pavykęs tekstas yra "16 būdų kaip nužudyti poeziją". Gana intriguojantis, šviežias savo idėja ir šmaikštus, kaip sakoma, dekonstruojantis poezijos esmę. Norint kažką demaskuoti, reikia pasakyti tiesą, parodyti reiškinį iš vidaus ir tai šį kartą bent kiek pavyksta E.Ališankai. Siaubingai pamėgau du būdus: 4 - ąjį, kur sakoma, jog reikia poeziją nukryžiuoti ant semiotinio kvadrato ir 16 - ąjį, kad ją tiesiog užtenka mylėti. Pirmuoju atveju nieko nėra baisiau, kaip literatūrą paversti vos ne matematine formule (nors aš tai su smagumu kartais darau); o antruoju - pasakyta labai taikliai, todėl nebeturiu ką ir bepridurti.
     Štai ir viskas.

Jolanta Paulauskaitė