tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Stasys Santvaras. Autobiografija

b_100_192_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Santvaras_foto.jpg     Aš vis laukiu vasaros, pilnutinio žemės pražydimo ir sužaliavimo, o jau ruduo plikus stagarus kelia. Tuo noriu pasakyti, kad metai nepalyginamai greičiau teka už upių vandenis.

     Merginom ir moterim, kurios didelį vaidmenį vaidina ne tik poetų, bet ir kitų žmonių gyvenime, atvirai pasakysiu, kad jau baigiau 33 metus.

     Tai dar ne senis, bet jau metas būtų pradėti rimtą ir pastovų gyvenimą. Tuo tarpu aš vis dar blaškausi ir vis dar mokausi. Mokausi scenoje vaikščioti, artimą mylėti, gyvenimą pažinti, žmones suprasti ir geresnį veikalą parašyti. Ko man geriausiai pasiseks išmokti — šiandien ir pats dar negaliu įspėti.

     Literatūroje debiutavau prieš 15 metų. Iki šiol nieko gero neparašiau, nei į vieną mūsų literatūros srovę nepatekau ir neišmokau į visas puses plaukioti. Kai kada ir su labai geliančia širdim turėjau eiti vienas ir būti atsiskyrėlis. Artimesnieji ir tolimesnieji dažnai man sakė, kad aš per daug liūdnas, kad pesimistas... Šiandien noriu atšauti: tai ne aš liūdnas ir pesimistas, tai liūdna ir graudi toji žemė ir tauta, kurioje aš gimiau. Tai liūdnas ir šiurpulingas mano amžius, kurio rytmetį praleidau parako dūmuose, šrapnelių ir bombų išartuose laukuose. Ir noriu paklausti: ar daug kas gali ir nūdien nerūpestingai čiauškėti, kai gražiausių idėjų ir jausmų — tėvynės meilės ir žmoniškumo vardu, — kalami ginklai, statomi bombonešiai, sutaisomi vis nuodingesni nuodai, kai egoizmo, pasipūtimo ir apsirijimo mokomos visos vadinamos civilizuotos ir kultūringos tautos? Trumpai tariant, prieš 15 metų jaunas buvau ir turėjau ne tik garbanotą, bet ir visokių sumanymų pilną galvą. Paskiau nepasisekimai ir apsivylimai „ragus" gerokai aplaužė. Tarnybos Kariuomenės Intendantūroje, Valst. Kontrolėje, Eltoje ir Tautos Teatre bei Vilkolaky širdies patenkinti negalėjo. Norėjau būti sau žmogus ir kluonus krauti iš eilučių.

     Tačiau nepraėjo nei pora metų — ypač po Valst. Teatro vadovybės išgirtų mano „Žvejų" nepasisekimo — vėl kilo, jei galima senoviškai išsireikšti, klausimas: „žūti ar būti". Baimė vėl atsisėsti už raštinės stalo ir šiokia tokia Dievo dovana gerklėje — per Klaipėdą išbloškė mane Italijon mokytis dainavimo meno.

     Italų žemėje gyvenau ir mokiausi 4 metus. Mačiau Amžinąjį Miestą — Romą, daugybę italų mokyklos skulptūrų ir paveikslų, bučiavau Šv. Tėvo žiedą, kaišiausi citrinų ir apelsinų nepaprastai kvepiančiais žiedais, gilinausi į grai­kų ir romėnų kultūrų liekanas ir įsimylėjau Siciliją ir jos Sirakūzą, kurioje tebėra Euripido ir Sofoklio laikų teatras, kurioje auga papyrosai ir žavi gražiosios Aretūzos šaltinis.

     Jeigu kam įdomu — galiu dar paskelbti, kad gimiau Lietuvoje — gražiausiame, geriausiame ir įdomiausiame žemės kamuolio krašte. To krašto laimei ir gerbūviui norėjau ir tebenoriu aukoti visas savo jėgas ir visą šį žemišką gyvenimą.

    

     Stasys Santvaras.

    

     Kaunas, 1936. III. 6.

    

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.