tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Stasys Santvaras. Poezija

b_100_192_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Santvaras_foto.jpg     Aš vis laukiu vasaros, pilnutinio žemės pražydimo ir sužaliavimo, o jau ruduo plikus stagarus kelia. Tuo noriu pasakyti, kad metai nepalyginamai greičiau teka už upių vandenis.

     Merginom ir moterim, kurios didelį vaidmenį vaidina ne tik poetų, bet ir kitų žmonių gyvenime, atvirai pasakysiu, kad jau baigiau 33 metus.

     Tai dar ne senis, bet jau metas būtų pradėti rimtą ir pastovų gyvenimą. Tuo tarpu aš vis dar blaškausi ir vis dar mokausi. Mokausi scenoje vaikščioti, artimą mylėti, gyvenimą pažinti, žmones suprasti ir geresnį veikalą parašyti. Ko man geriausiai pasiseks išmokti — šiandien ir pats dar negaliu įspėti.

     Literatūroje debiutavau prieš 15 metų. Iki šiol nieko gero neparašiau, nei į vieną mūsų literatūros srovę nepatekau ir neišmokau į visas puses plaukioti. Kai kada ir su labai geliančia širdim turėjau eiti vienas ir būti atsiskyrėlis. Artimesnieji ir tolimesnieji dažnai man sakė, kad aš per daug liūdnas, kad pesimistas... Šiandien noriu atšauti: tai ne aš liūdnas ir pesimistas, tai liūdna ir graudi toji žemė ir tauta, kurioje aš gimiau. Tai liūdnas ir šiurpulingas mano amžius, kurio rytmetį praleidau parako dūmuose, šrapnelių ir bombų išartuose laukuose. Ir noriu paklausti: ar daug kas gali ir nūdien nerūpestingai čiauškėti, kai gražiausių idėjų ir jausmų — tėvynės meilės ir žmoniškumo vardu, — kalami ginklai, statomi bombonešiai, sutaisomi vis nuodingesni nuodai, kai egoizmo, pasipūtimo ir apsirijimo mokomos visos vadinamos civilizuotos ir kultūringos tautos? Trumpai tariant, prieš 15 metų jaunas buvau ir turėjau ne tik garbanotą, bet ir visokių sumanymų pilną galvą. Paskiau nepasisekimai ir apsivylimai „ragus" gerokai aplaužė. Tarnybos Kariuomenės Intendantūroje, Valst. Kontrolėje, Eltoje ir Tautos Teatre bei Vilkolaky širdies patenkinti negalėjo. Norėjau būti sau žmogus ir kluonus krauti iš eilučių.

     Tačiau nepraėjo nei pora metų — ypač po Valst. Teatro vadovybės išgirtų mano „Žvejų" nepasisekimo — vėl kilo, jei galima senoviškai išsireikšti, klausimas: „žūti ar būti". Baimė vėl atsisėsti už raštinės stalo ir šiokia tokia Dievo dovana gerklėje — per Klaipėdą išbloškė mane Italijon mokytis dainavimo meno.

     Italų žemėje gyvenau ir mokiausi 4 metus. Mačiau Amžinąjį Miestą — Romą, daugybę italų mokyklos skulptūrų ir paveikslų, bučiavau Šv. Tėvo žiedą, kaišiausi citrinų ir apelsinų nepaprastai kvepiančiais žiedais, gilinausi į grai­kų ir romėnų kultūrų liekanas ir įsimylėjau Siciliją ir jos Sirakūzą, kurioje tebėra Euripido ir Sofoklio laikų teatras, kurioje auga papyrosai ir žavi gražiosios Aretūzos šaltinis.

     Jeigu kam įdomu — galiu dar paskelbti, kad gimiau Lietuvoje — gražiausiame, geriausiame ir įdomiausiame žemės kamuolio krašte. To krašto laimei ir gerbūviui norėjau ir tebenoriu aukoti visas savo jėgas ir visą šį žemišką gyvenimą.

    

     Stasys Santvaras.

    

     Kaunas, 1936. III. 6.

    

    

     TRYS TRUMPOS MALDOS

    

     1.

    

    Per vieną tamsumą keliauju,

     Į vieną Dievą visuomet meldžiuos:

     Tegu ateina Tavo meilė mūsų meilėn,

     Tegu užgęsta sutemos gyvenimuos skurdžiuos.

    

     Nes ten, kur nebėra šviesos — nėra ir meilės,

     Nes ten, kur nebėra dienos — yra tiktai naktis...

     Tegu ateina išteklius kiekvieno vargšo sielon,

     Tegu per amžius garbina Tave visų buičių buitis.

    

     2.

    

     Nubraukit prakaitą nuo savo veido,

     Mesijai šiandieninės laimės,

     Nes jum nereikia nešti kryžiaus Kalvarijon —

     Nes užgimėte nukryžiuotų laimėj.

    

     Praeina šimtmetis, kaip kurčias elgeta,

     Ir jūsų šauksmo nebegirdi.

     Gyvenkite visi, Mesijai šiandieninės laimės,

     Nors sopuliai, nors sielvartai jum drasko širdį.

    

     3.

    

     Tu, kuris ir per lelijos žiedą,

     Ir per chaotinius žvaigždynus pažvelgei manin —

     Nustumk nuo mano tėviškės dangaus pagiežą,

     Sujunk tylėjimo vilnis gyvenimo vilnin.

    

     Nes mes atėjome ik beprotybės marių,

     Nes mes savoj tautoj nerandame savęs.

     Atveski mus, kaip Izraelio žmones, pažadėton žemėn,

     Palaiminki laukus, rudens sėjas pašvęsk.

    

    

     PRIEŠ AUDRĄ

    

     Per debesų pusnis į aukštį kopia saulė.

     Garuoja balos, pelkės, jūrės ...

     Berods, negriaudžia dar, nelyja,

     Bet kas šįryt pabudo — noriai būtų kaž kur atsidūręs.

    

     Išlindo jau gyvatės, žiurkės, krokodiliai,

     Rykliai plačiuosiuos vandenynuos jau išžiojo gerkles.

     Kas bus kai prasidės lenktynės,

     Kai viską griaus siutimas priklas?

    

     Labai norėtumei išeit į erdvų sodą,

     Kur žydi obelys, klevai, lelijos ...

     Labai norėtumei dainuot pavasario paguodas,

     Kurios žvaigždėm atlijo.

    

     Bet kaip tvanku! Per debesis į aukštį kopia saulė —

     Garuoja balos, pelkės, jūrės...

     O ten, kur turi apsvaiginti žydinčios sodybos, —

     Visokios šlykščios padugnės jau įsikūrė.

    

    

     ŽAIDIMAI

    

     Juoda naktis per žemę eina,

     Tiktai prašvinta erdvėsna paleisti žiburiai...

     Girti balsai nutraukė klaikią dainą,

     Nežinomo likimo kaukė šypsosi gudriai...

    

     Gal dar juokausime, gal dar dainuosim

     Žalių kaimų bekraštėj žalumoj,

     O gal, kaip prirakinti šunes, losim

     Grūmojančių vergijų glūdumoj ...

    

     Praėjo nerimo ir darbo metai,

     O ką mes turime apleistame svirne?

     Nežinomas likimas gal nedalią keta,

     O mes paskendome saldžiųjų reginių vyne.

    

     Daug kas, kaip sakalas, pakilti nori

     Lig giedančių žvaigždynų ir dausų,

     Bet snaudžianti dvasia tur baisų svorį

     Ir polėkiai palūžta nepasiekę debesų ...

    

     Jaunyste nokstanti, didi jaunyste,

     Argi ir tu žadi nekilti amžinai?

     Argi ir tu rengies žaliajam pumpure nuvysti

     Ir snūduriuot, kaip sotūs milžinai?

    

     Juoda naktis per žemę eina,

     O tarpvartėj likimo kaukė šypsosi gudriai...

     Girti balsai nutraukė klaikią dainą,

     Tiktai prašvinta erdvėsna paleisti žiburiai...

    

    

     ATIDARI LANGAI

    

     Atidari langai į kiemą,

     Kad išgaruotų praeitis,

     Kur vaismedžių žiedai j purvą nubyrėjo,

     Kur sielos neguodė jokia mintis ...

    

     Atidari langai į žmones —

     Į lenktyniuojančių praeivių skubančias minias,

     Kad neužmirštumėm, jog vėjai net giliausius pėdsakus užpusto,

     Kad alkani vilkai sudrasko laisvas kaimenes ...

    

     Atidari langai į tolį,

     Kad pamatytumėm, kur baigiasi buities diena,

     Kur pradeda žydėt anų kraštų nepereinami sodai, —

     Anų kraštų naktis žvaina...

    

     Atidari langai į skaidrią šviesą,

     Bet juodos sutemos užvaldo kambarius visus.

     Kiekvieną piktą judesį ir skaistų polėkį

     Vienodai gaubia negyvenimas baisus.

    

    

     BUITIES VERTYBĖ

    

     Taip valandom, vis valandom

     Į neregėtą tolį lekia dienos

     Ir daugely džiaugsmu aidėjusių namų —

     Išgriautos, tuščios lieka sienos.

    

     Didieji žiburiai užgęsta

     Pačiajam šviesume,

     O neapsakomos daugybės buvusių

     Nebesurasi niekame.

    

     Visa buitis verta,

     Kiek perlas įmestas juodųjų vandenų gelmėn,

     Kiek nesubrendęs vaisius kritęs

     Tamsion drėgmėn.

    

     Ir meilė ta,

     Ir daug regėjimų aiškių,

     Kaip pavogtoji brangenybė —

     Nelaukiant dingsta iš akių.

    

     Taip valandom, vis valandom

     Į neregėtą tolį lekia dienos

     Ir daugely džiaugsmu aidėjusių namų —

     Išgriautos, tuščios lieka sienos.

    

    

     ŠOKIS

    

     Vakaro linksmybė apsuko galvą

     Ir apsvaigino širdį.

     Visos spalvos pavirto į vieną spalvą,

     Supančios bangos neša, nieko negirdi.

    

     Gyvenimas — tai šokis aistringas,

     Gyvenimas — tai raudonmargis jurginas —

     Skubėkim džiūgauti, kol dar jėgų nestinga, —

     Kiekvieno krūtinę žiedai tedabina.

    

     Ateinam šičia žaisti, kaip vaikai,

     Ir, kaip paklydę paukščiai, kažin kur išlėkti,

     Pranyksta greit per rasą nueiti takai,

     Pažvelgus į praeitį — akys ima drėkti.

    

     Tad džiūgaukim, kol dar jėgų nestinga, —

     Kiekvieno krūtinę žiedai tedabina.

     Gyvenimas — tai šokis aistringas,

     Gyvenimas — tai raudonmargis jurginas.

    

    

     UZUMIESTĖS

    

     Kai tik žibuoklių pumpurai pabirs pakalnėse,

     Kai tik pavasariu pasmilks užumiestės –

     Išeisim pasivaikščioti prie geležinkelio,

     Kur pirmos mūsų vaikščiojimo dienos užmestos.

    

     Tu — gyvenimas — šuo pasiutęs

     Ir aš, kurs tave gyvenu, —

     Išklysim vėl į pievas, į laukus —

     Į žalią jūrą želmenų.

    

     Oi, man patikdavo tie vakarai,

     Kurių vingiuotose platybėse,

     Kaip nedrausti išdykėliai, —

     Bėgiojom, žaidėme ir šūkavom mes dviese.

    

     Ir vėl, kaip amžini naktibaldos,

     Išklysime į žalią jūrą želmenų —

     Tu — gyvenimas — šuo pasiutęs

     Ir aš, kurs tave gyvenu.

    

    

     RUDENIO DUONA

    

     Vėjuoto rudenio baltoji duona

     Ant stalo jau;

     Išmėtyti jausmai ir mintys išblaškytos

     Neveltui jau ...

    

     Liūdėjimuos paskendo toliai —

     Juoda naktis ...

     Nebėr tavęs, nebėr tarp mano rudenio

     Visas naktis ...

    

     Ir man prisimena lelijos baltos

     Prie upės mėlinos;

     Ir man prisimena laukai žaliais rugiais užsėti

     Aušroj pavasario dienos ...

    

     Bet šiandien tolumos liūdėjime paskendo —

     Ir negirdėt dainos ...

     Nebėr tavęs pavasarį žydėjusios

     Prie upės mėlinos ...

    

    

     PAVYDUS VIEŠPATS

    

     Kinų siena aš aptversiu savo karalystę,

     Indijos sodus paveršiu į savus sodus

     Ir gražiausiom moterim savųjų miestų

     Liepsiu tau tarnaut per vakarus ir rytmečius visus.

    

     O kai naktys pasikels ant plačiojo pasaulio –

     Aš, sugrįžęs iš medžioklės, iš karų, —

     Pas tave ateisiu jaunas ir ugningas

     Ir tu būsi mano, — mano ne varu.

    

     Bet jei tu meilužį sau surasi

     Ir slapčia pabėgsi iš pilies manos —

     Aš savom kariuomenėm paliepsiu jus pagauti,

     O kai sugrąžins — laisva tu negyvensi nei dienos. —

    

     Tavo guolis bus vergių manųjų kambariuos,

     Tavo kūnui teks labiau už rudenį nuvysti.

     O kad antrą kartą nepabėgtum tu su juo —

     Dar antrąja kinų siena aš aptversiu savo karalystę.

    

    

     VAKARE

    

     Baisus tas tuščias vakaras

     Be jokių žiburių.

     Kur eiti, kad visi namai išvaikščioti,

     Kur pasidėt, kad nieko neturiu? —

    

     Kaip gatvės valkata svyruoju

     Tamsių alėjų pakraščiais, —

     Kaip beprotis, netekęs supratimo galios, kliedu

     Ties tavo namo rytmečiais. —

    

     Išeitum pažiūrėt, kaip gęsta mano paskutinės žvaigždės,

     Bet niekuomet neišeini —

     Išeitum pamatyt, kaip išsidraikę mano žvilgsniai,

     Bet niekuomet neini...

    

     Baisus tas tuščias vakaras

     Be jokių žiburių.

     Kur eiti, kad visi namai išvaikščioti,

     Kur pasidėt, kad nieko neturiu?

    

    

     VELYKNAKČIO MEILĖ

    

     Šviesų pavasario langą

     Vėjai apdrėbė šlapiu sniegu.

     Bet mano sieloj džiūgavimai žvanga —

     Aš pavasario artėjimu degu.

    

     Vyšnios pabunda žydėti, —

     Smelkiasi akysna kaimiški vaizdai: —

     Žaliam sodne matau mažytę klėtį —

     Gražiąją merginą myliu, kaip andai.

    

     Vėsią velyknakčio naktį

     Ji stovėjo moterų būry...

     Nuo jos gražumo teko man apakti

     Pievų ir darželių pražydimo sūkury.

    

     Ak, ta laukų lietuvaitė

     Buvo moteris labai gera

     (Tokios nei jokioj knygoj jūs neskaitėt).

     Lyg pražydus tulpė, buvo ji tyra ...

    

     Per Sekmines prie upelio

     Dar žiūrėjome kur skubina vanduo

     Ir nepamatėm, kad ant kelio

     Jau atskrido mus atskirti lyjantis ruduo.

    

     Kai garlaivys pasirodė,

     Tartum kūdikis, pradėjo verkt jinai.

     Skyrimosi dalia ir man krūtinę skrodė —

     Aš mylėt žadėjau amžinai...

    

     Ir nors nekartą vėl degti

     Meilė apgavikė privertė mane —

     Su dideliu džiaugsmu miniu Velykų naktį

     Ir mažytę klėtį žydinčiam sodne.

    

    

     DANGIŠKA TĖVYNĖ

    

     Pakalnėj pražydo raudona aguona,

     Graži ir linksma, kaip mergelė jauna.

    

     Svyruoja aguonos, kaip liepsnelės pavėjui,

     O aš iš krūtinės nedalią ravėju.

    

     Vargu apsėti gyvenimo laukai,

     Tarp dilgių ir usnių tu, mano laime, pranykai.

    

     Jei būtų kelias šviesybėn bekraštėn,

     Kaip mažas paukštelis išlėkčiau aš ten.

    

     Aplinkui saulę lakiočiau amžinai,

     Giedočiau, gyvenčiau Linksmybei vienai.

    

     Po kojų nebirtų man lapai rudeniniai,

     Pavojai negrėstų mano dangiškai tėvynei.

    

     Tarytum pavėjui ugninė aguona,

     Per šviesą plazdentų jaunatvė amžina.

    

     Dabargi iš sutemų urvo į sutemų urvą

     Reik minti, reik bristi juodąjį purvą.

    

     Tamsybių ir pikto slibinai

     Cia gali galvelę nukirsti gėlei kiekvienai.

    

     O, Dieve, jei būt kelias šviesybėn bekraštėn,

     Kaip mažas paukštelis, išlėkčiau aš ten.

    

    

     NEREGIMOJI MAŠINA

    

     Nepastebėti pralekia miškai ir mėlynos pakalnės,

     Išdžiūsta upių vandenys

     Ir daugel miestų nepasiekiamoj pasvietėj lieka

     Per šitą trumpą mūsų amžių.

    

     Neregimos mašinos didis ratas

     Pagriebia mažesnius

     Ir neša be atodairos ir gailesio

     Iš audros audron, iš tolybių į tolius. —

    

     Nebesuspėsi stabtelt.

     Ir dabarties pasikartojant niekad nesulauksi:

     Visi pavasariai ir visos džiaugsmo šventės —

     Tėra tik trumpas neramių klajoklių šauksmas.

    

     Akimirksniui užsidega žvaigždė

     Ir per tamsias erdves nupuola prapultin.

     Begalo greit visa buities didybė nulekia

     Iš šios pradžios nežinomojon ateitin.

    

    

     MARIŲ PAUKŠTIS

    

     Sušukčiau skrendančiam pavasariui,

     Bet nesustos.

     Be poilsio praeina sunkūs metai

     Gyvenimo slaptos.

    

     Kaip juodas vergas krovinius neši

     Iš šios stoties kiton stotin

     Ir, kaip pašautas marių paukštis, —

     Nupuoli prapultin. —

    

     Nieks nepaguos visų troškimų

     Sunkios buities,

     Kaip nieks nepamatys visų tolybių

     Atplaukiančios nakties.

    

    

     PALAIDAS VĖJAS

    

     Palaidas vėjas gatvėm vaikšto —

     Tamsu visur.

     Palaidos mintys nesivaldo

     Sunku visur.

    

     Juodos nakties juodoj tamsybėj —

     Nebėr rimties.

     Sunkios buities sunkiam kentėjime —

     Nebėr vilties.

    

     Ten eina šviesūs vieškeliai į apgaulingą tolį —

     Tikron mirtin.

     Cia viskas baigiasi, kaip netikra mylėjimo naktis —

     Karčiom mintim.

    

     Ir nusigrįžta liūdnas veidas atgaliop —

     Tamsu visur.

     Palaidas vėjas gatvėm vaikšto —

     Sunku visur.

    

    

     NAKTIES REGĖJIMAI

    

     Daugiavandeniai ežerai dabina žemę,

     Nepaprastai seni ir gilūs ežerai...

     Kai žengia sutemos, kai sieloj negerai —

     Einu, kur vandenys pakrantes semia.

    

     Ramybė neaprėpiama, neišmatuojama.

     Girdžiu, kai ant gelmių lelijos žiedas užsivožia,

     Kai parugėj aguonos tarias apie savo grožį,

     Kai medyje užmigęs paukštis suvaitoja ...

    

     Naktis — žvaigždėm pražydęs sodas,

     Naktis — gausybė juodvarnių nutupiančių į mišką...

     Nakties tylėjime smagu užmiršti viską

     Ir paklausyt, kaip dvaro laikrodis smūgius suduoda ...

    

     Tačiau dažnai šikšnosparniai pakyla lėkti

     (Bažnytkiemio varpai pabaido juos iš bokštų)...

     Tuomet aš noriu iš tamsybės išsiblokšti, —

     Atsimenu, kad kiekvienam iš čia reikės išlėkti...

    

    

     JUODVARNIS

    

     Iš girių lekia juodas varnas

     Per trobas ir rudens laukus, —

     Ir gązdina ramius gyventojus

     Jo kranksėjimas nejaukus.

    

     Jis skrenda į saulėlydį,

     Kur baigiasi visų diena, —

     Kur ir šviesiausią žvilgsnį

     Aptraukia šiurpulinga ūkana.

    

     Ir seka paskui jį į juodą šalį

     Gyventojai iš miestų ir kaimų, —

     Ir šaukia jis: Kurį tik noriu —

     Aš su savim imu.

    

     O ten, užu atkeltų vartų,

     Iš kur tik jis išlėkti gali, —

     Didi daržai ir vietos daug paskirta

     Dar tiem, kurių jau vakarop dienelė.

    

     Ir lekia juodas varnas

     Per trobas ir rudens laukus, —

     Ir gązdina ramius gyventojus

     Jo kranksėjimas nejaukus.

    

    

     TAMSIAJAM KAMBARY

    

     Tamsiajam savo kambary

     Užsidegiau vaškinę žvakę.

     Pašėlus gyvastis dar blaškos manyje,

     Bet aš nesuvaikau, kur mano mintys lekia.

    

     Giedrioji praeitis auksiniais vartais pasipuošė,

     Bet nesugrįžti ten jau niekados,

     Ateinančių dienų nežinomas likimas

     Dabar jau man kasdien giedos.

    

     Giedos tą šiurkščią, niaurią giesmę,

     Kad neišvysti tų laikų,

     Kur motina tebuvo mylimiausias žmogus,

     Kur pirmos svajos kilo lig žvaigždžių takų.

    

     Giedos, kaip tas graudusis laidotuvių varpas,

     Užliedamas miškus, pakalnes ir ugningos saulės šviesą,

     Prislėgdamaas rankas,

     Kurių jau niekad jokion viltin neištiesi...

    

     Tamsiajam savo kambary

     Užsidegiau vaškinę žvakę.

     Dar blaškosi gyvybė manyje,

     Bet aš nesuvaikau, kur mano mintys lekia.

    

    

     MEDINE SKRYNIA

    

     Sudėsiu į medinę skrynią savo daiktus —

     Skeveldras sielos, lieso kūno likučius,

     Ir tarsiu: mano dienos baigtos,

     Tos dienos liūdnos ir praeinančios.

    

     O jau vėliau per miesto akmeninį bruką

     Vežimas vilks mane į stotį —

     Į tą, kur paskutinį kartą garvežiai sušunka,

     Kur amžinai reikės sustoti.

    

     Iš ratų dar pažvelgsiu į namų grandinę,

     Į ūkanon įbridusius bažnyčių bokštus,

     Į skubančių keleivių minią,

     Kuri plačiuos laukuos kovoja, vargsta ir užtrokšta.

    

     Tyla, ramybė, kaip širdis numirusi,

     Tada apgaubs pakalnės sodą ...

     Ir ten, kur draikėsi buitis pairusi, —

     Krūmokšniai šniokš gedėjimą nuobodų ...

    

    

     TĖVŲ KRYŽIUS

    

     Ant tėvo žemės stovi kryžius.

     Sunkus, špižinis, medžių šakose paskendęs.

     Visokie paukščiai teršia jį nutūpdami

     Ir vėjai švilpia jam, aštrius dantis sukandę.

    

     Nemėgstu tėvo žemės kryžiaus, —

     Ant jo mūs' giminės vardai padėti: —

     Nebeišskaitomi, nutrinti, nurūdiję

     Ir, rodos, niekad negirdėti. —

    

     Ak, tai palaužtos šakos ąžuolų žaliųjų,

     Išmėtyti senosios praeities auksuotieji padargai.

     Ir nuodėminguosius ir pavyzdinguosius

     Po kryžium tuo uždarė amžinos tamsybės sargas.

    

     Iš saulėtos buities — iš žydinčių kilimo raštų —

     Seniai išbluko jie, kaip dangiška spalva.

     Didingose dirbtuvėse švilpynės kaukia —

     Ir vėl atplauks nelaukto rytmečio pašvaistė ružava.

    

     Baisusis šiurpas krečia pasilikusius vaikus ir dukteris,

     Ak, aš nemėgstu tėvo žemės kryžiaus.

     Kuriais laukais einu, kuria linkme sukuosi —

     Esu gyventi ir nemirti pasiryžęs.

    

    

     MOTINOM IR SESERIM

    

     Tyliai raudančios, nekaltos kankinės,

     Kurias saldžiuoju motinos vardu vadina, —

     Neverkite, kad dabarties laivais išplaukę,

     Jūs kūdikiai pasiskandina.

    

     Vėjai gena šėmą debesų rikiuotę

     Dar vis su lietumi ir su griaustiniais ...

     Nereikia nusimint, kad žemės asloje sugriautoj

     Nedžiūsta purvas ir užnuodyti šaltiniai...

    

     Nuo drėgmės ir nuo garų tegu uždusim mes,

     Tegu sugriautose tėvynėse sustings mūs' kūnai, —

     Bet jumyse, kurios gimdytojų aukštybėse, —

     Te niekuomet buvimo meilė nepražūna.

    

     Skaisčiose seklyčiose su dukrom nekaltom

     Pavargusiam pasauliui auskit naują rūbą.

     Nuo jūs' paglostymų švelnių užgimsta meilė,

     Nuo jūsų noro žus laikai pikti ir grubūs.

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

     b_400_768_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Santvaras_foto.jpg