tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Vytautas Sirijos Gira. Poezija

b_100_185_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Sirijos_Gira_foto.jpg     Gimiau 1911 metais, Vilniuje. Mano artimieji jau tada pranašavo man poeto ateitį — iš lopšio spoksodavau į mėnulį. Sukakęs trijų metų amžiaus ėmiau kurti eiles, bet jos buvo žodinės ir nieks jų tada dar neužrašydavo. Kiek pamenu, tai buvo dadaistinės formos himnai mėnuliui.

     Mano kūdikystė prabėgo Gedimino pilies papėdėse, tarp siaurų Vilniaus gatvelių ir puošniųjų to nuostabios romantikos miesto sodų. Jokiais laikais, tačiau, Vilnius nebuvo taikios idilijos miestu — tad ir man teko pergyventi daug įvairių karų, okupacijų ir sąmokslų, daug ką vaizdžiai ir dabar tebeatsimenu. Per lenkų — bolševikų kautynes, vykusias pačiame mieste, mūsų gyvenamasai namas buvo kryžmai apšaudomas, ir dabar aš tebegirdžiu ritmingą kulkosvydžio takšėjimą ir švelnią kulipkų melodiją.

      Susidėjusių sąlygų dėka apie 1920 metus mūsų šeima atsidūrė Nepriklausomoje Lietuvoje. Be mantos, be pinigo ėmėme gyventi iš naujo. Gyvenome kaip čigonai. Kadangi aš sparčiai augau, ėmiausi mokslo, bet anais laikais tai man neperpuikiausiai sekėsi.

     1931 metais baigiau Kauno Jėzuitų gimnaziją. Tais pačiais metais išleidau ir „Golą į ateitį" — pirmąjį savo eilių rinkinį. Tų pačių metų rudenį buvau priimtas Medicinos fakultetan, kuris mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau ilgai su juo nepersiskirti. Ir iki šiol šį savo nutarimą sėkmingai vykdau.

     1932 metais tarnavau artilerijoj kariūnu - aspirantu. Valiau arklius, šveičiau pentinus ir tampiau patrankas. Bet tai, deja, tęsėsi nevisai ilgai: po poros mėnesių buvau sugrąžintas į pilko pilietinio gyvenimo vėžes.

     Mano literatūrinė veikla? Visada stengiausi būti savaimingas ir literatūrinių „laurų" siekti savarankiškai. Niekad nesu gavęs jokios premijos ir negausiu, — nepriklausau jokioms siauroms literatūrinėms srovėms bei šeimyniškiems savitarpio garbinimo būreliams. Imant statistiškai — gana daug kartų dalyvavau literatūros vakaruose per radio ir viešai, esu išspausdinęs kelias knygas ir t. t. ir t. t. 1935 m. gruodžio mėn. dalyvavau pirmajame lietuvių — estų literatūros vakare Taline. Tai ir visa mano literatūrinė veikla.

     Esu fraternitietis, t. y. medikų „Fraternitas Lituanica" brolijos narys.

     Tai tiek oficialių mano pilko gyvenimo duomenų. Abejoju, kad tie duomenys atsispindėtų čia pridėtuose mano eilėraščių pavyzdžiuose. Rašytojo gyvenime yra daug gražių ar biaurių akimirkų, kurios nėra protokoluojamos biografijų skiltyse, o vis dėlto žymiai reikšmingesnės už protokoluojamąsias. Jei Tamsta, skaitydamas kurį nors šių eilėraščių, bent iš dalies tų akimirkų svarbą pajusi, mano autobiografija bus žymiai praplėsta, — dar daugiau, aš manau, kad ten, o ne čia, ir tebus tikroji mano autobiografija.

    

     V. Sirijos Gira

    

    

    

     LEGENDŲ KARALAITĖ

    

     Mes buvome maži. Ir skaitėm

     Fantastiškas legendas, pasakas baisias.

     Žinojom mintinai istorijas su karalaitėm.

     Bijojome dėl jų. Mylėjom jas.

    

     Mes buvome maži. Paskui išaugom.

     storijos ir pasakos išblėso.

     Ir mūsų daugelis surado kitą draugą,

     Kitokią karalaitę. Ir kitokią tiesą.

    

     Ir kiek žinau aš ir gal tu žinai

     (Sakau visai rimtai, nes nekalbu juokais) —

     Mylėsime legendų karalaitę amžinai,

     Jos niekas nepakeis.

    

     Mes buvome maži. Gal busime seni.

     Galbūt ir ne, bet tai jau tėmon neįeina.

     Sakysim: karalaite, ak, kodėl negyveni? I

     r verksime išgirdę apie karalaitę dainą.

    

     Ir gal tada, kai žengsime į Ten,

     Gal ir tada minėsim karalaitę.

     Neradom jos gyvenime, bet radome mite,

     Nes daugel, daugelį legendų skaitėm ...

    

    

     ŽVEJO MIRTIS

    

     Vėtra siekia 9 balų —

     Taip pranešė telefonu iš uosto.

     Ajajai, skandalas.

     Ponas direktorius juodą barzdą glosto —

     (Protinga barzda nežilsta nežilsta)

     Klausimą reikia išspręst vienu mostu:

     Ar žvejai gelbėti? O gal audra nutils ta?

    

     Vėtra siekia 9 balų.

     Nevienai žvejienei širdį žuvėdros lesa.

     Neviena žvejienė išbalo išbalo.

     Ponas direktorius susijaudino, išgėrė kvaso.

     Nuramino tai. Bet vis dėlto ...   Skandalas.

     Nes vėtra siekia 9 balų.

    

     Ar audra nutils ta?

     Horizonte dūmai smilksta.

     Prekių laivas didelio tonažo

     Susimąstęs sukasi prie uosto.

     Laivas vynuogių, šampano veža,

     Laivas prekinis, didelio tonažo.

     Kapitonas iš savo sosto

     Susimąstęs pro binoklius žiūri —

     Ar ten burės ar ne burės?

     Taip. Banga ant skiauterės užsimeta

     Laivą mažą, kaip dešimtdalis centimetro.

     Kapitonas susimąsto susimąsto —

     Argi žveją gyvą įgula suras tą?

     Kapitonas rezoliuciją padaro: nesuspėsim.

     Todėl kam gaišuoti? Plaukti tiesiai.

     O prie burės, ten, klajojanti banga, banga — hidalgo,

     Žveją su manta apžioja ir suvalgo.

    

     Ponas uosto direktorius pyksta,

     Jo žmona ir jo vaikai pyksta.

     Skambina iš uosto, sako: Tamsta,

     Vėtra šėlsta ir visai nenyksta.

     Be to, po truputi temsta.

     Gal tamsta išsprendei klausimą?

     Atsakymo lauksime.

     Ponas direktorius be žado, be kvapo,

     Jis nežino, kaip elgtis šičia.

     Vaikas prieina, sako: — Papą,

     Ar per audrą neskęsta lašišos?

     Bet papą neatsako, papą tyli,

     Papos galvoj mintys gilios gilios.

    

     Dar keli laiveliai su bangomis

     Žvejai mąsto: ar išgelbės

     Išgąstis laiveliais j bangų viršūnes stiepiasi,

     Išgąstis taip pat žvejų trobose ir trobų palėpėse.

     Bet negelbsti, nieks negelbsti žvejo,

     Tik banga laiveli veja veja.

     Ir melsva mirtis, bangos pavidale,

     Apglėbia ir mirtinai į širdį įgelia.

    

     Vėtra siekia 9 balų —

     Taip pranešė telefonu iš uosto.

     Ajajai, skandalas.

     Ponas direktorius juodą barzdą glosto —

     (Protinga barzda nežilsta nežilsta)

     Klausimą reikia išspręst vienu mostu:

     Ar žvejai gelbėti? O gal audra nutils ta?

    

    

     BUENOS – AIRES

    

     Vėjas lapą pageltusį nuspiria,

     Kaip mes kad pasipainiojusi grumstą...

     Gal ir tave išraus kaip musmirę

     Gyvenimas žiaurus ir drumstas.

    

     Nuneš tave, šviesplaukę lietuvaitę,

     Nusvies j gražųjį Buenos-Aires.

     Ten metais rodysis savaitės,

     Prabėgs neapsidairius ...

    

     Viešų namų vaišingos durys —

     Ak daug, ak daug suras jas ...

     Ten pamylės tave koks murinas,

     Nepasakys net gratias.

    

     Taip bėgs ten naktys, dienos, metai,

     Ar saulė šviečia, ar lietus gal tekši.

     Ir vis lankys ir negrai ir mulatai

     Tave, šviesplaukę kekšę ...

    

     Paskui, kai vieną naktį lauksi

     Mirties, jos išsiilgus,

     Gal atsiminsi kokiu auksu

     Žerėjo Lietuvoje smilgos.

    

     Ir gal tada pajusi kvapą

     Ne negrų prakaito, ne! — rūtų mėtų.

     Pasieks šlamėjimas epušės lapų

     Tave, jau stingstančią iš lėto.

    

     Gal tu tada dar pagalvosi,

     Kad tau atleis, kad nepasmerks

     Tik vienas — tėviškėje — uosis,

     Tik jis su beržu verks ...

    

     Ir vėl prieš mirtį tu suklysi —

     Gailėsis dar kažkas.

     Gailėsim tėviškėje tryse:

     Uosis, beržas ir aš.

    

    

     SNAIGĖ

    

     Girdžiu, kaip trinas snaigė apie snaigę,

     Mane pagauna ta giesmė, iškritusi iš debesų,

     Ir nežinau, kur aš prasidedu, kur snaigė baigias,

     Gal snaige aš esu.

    

     Kaip šitas baltas stogas aš apsnigęs

     Ir apšarmojęs, nors tik vakar tepabudęs.

     Ak, daug iš mūsų baltutėliai jau nuo vygės,

     Žili be žilo plauko, nelinksmi be liūdesio.

    

     Suskaldyk, padalyk mažutį tą kristalą, —

     Surasi ten pasaulį naują, didelį,

     Surasi naują neskaitytą Kalevalą

     Molekulės pavidale.

    

     Girdžiu, kaip trinas snaigė apie snaigę,

     Seku, kur vėjas ją nublokš, kur ją nuneš,

     Ir nežinau, kur aš prasidedu ir kur ji baigias,

     Galbūt aš snaigė ir gal snaigė — aš.

    

    

     JĖZUS IR PARTIZANAI

    

     Šoviniai po kraštą dūzgia,

     Kraujo ežerai visur.

     Mėnuo mąsto: Kas čia bus gi?

     Slėpsiuos aš už debesų ...

    

     Ir visur staiga pajuosta,

     Ir tamsu, nors akį durk.

     Kam tu savo riebų skruostą

     Užkišai už debesų?

    

     Juk pro mišką, su naganais,

     Šoviniais — iki galvos,

     Trys keliauja partizanai

     Ginti savo Lietuvos!

    

     Dairos vienas — nėra kelio,

     Antras sako: eit tolyn.

     O trečiasis galvą kelia,

     Smeigia žvilgsnį debesin.

    

     Ir, Dievuli, ar aš kliedu,

     Juk tenai, viršum pušies,

     Žybčioja žvaigždė Kalėdų ...

     Ei, žvaigždei, tu mum pasviesk!

    

     Ir žvaigždė tada prabilsta:

     Vyrai, čia, gana arti,

     Kūdikėlis Jėzus Kristus

     Laukia jūsų prakarty.

    

     Ir žvaigždė keliaut pradėjo,

     Partizanai — iš paskos.

     Taip pagarbint Geradėją

     Ėjo vyrai Lietuvos.

    

     Vėjas kaukia, jau ir švinta,

     Sniegas drimba nuo šakų ...

     Žvaigždė ėjo lig Širvintų,

     Partizanai gi — paskui.

    

     Ir priėjo jie stainelę

     Su galvijais ir žąsim.

     Partizanai galvą kelia —

     Žvaigždė dingo debesin.

    

     Ir inėję, ir parpuolę,

     Kūdikėliui tarė vyrai:

     Esam mes prasti varguoliai

     Ir neatnešėm Tau miros.

    

     Aukso irgi Tau neduosim,

     Smilkalų neturim mes.

     Ir tiktai Tau paaukosim,

     Jėzau, savo gyvybes.

    

     Kad ramiai galėtų melstis

     Ir Tave, Jėzuli, gerbt,

     Mūsų močios, mūsų sesės, —

     Mirti einame dabar.

    

     Ir tada Vaikelio skruostais

     Krito ašara sūri,

     Ir Dailydė veidus šluostės ...

     Partizanai — pro duris.

    

     Ir jie kovės dar tą rytą,

     Nuo stainelės, netolies',

     Ir visi kaip vienas krito,

     Užu Jėzų krito jie ...

    

     Ir pakilo vieno kraujas

     Dievo sostan smilkalais,

     Ir pavirto kito kraujas

     Gryno aukso gabalais ...

    

     Angelai ir trečio vyro,

     Kario kritusio narsaus,

     Kraują pavertė į mirą ...

     O jų sielos — į dausas.

    

     Ir ten, Viešpaties papėdėj,

     Išlygiavo jie visi,

     Ir pasakė: Tamsta Dieve,

     Leisk mum likti debesy.

    

     Nes mes matom: Lietuvoj

     Vyrai buriasi pulkais,

     Nebaisus tad jai pavojus —

     Jie kovos, kol jėgos leis.

    

     Ir kai priešas išsidangė

     Ir kai gina ją visi, —

     Galim likti mes padangėj.

    

     Ir jie liko debesy.

    

    

     JŪRA RIMSTA

    

     Atsimenu — tą naktį jūra šniokštė

     Ir bangos driekėsi į viršų.

     Nenusimink, brangus berniokšti —

     Tavęs aš neužmiršiu.

    

     Nenusimink, brangus berniokšti,

     Tau meilės daug turiu.

     Taip sakė ji, kai vėjas šniokštė

     Tarp vandenų sūrių.

    

     Bet jūra pamaži aprimo,

     Pasibaigė ir meilė —

     Ir liko tik šių žodžių rimai

     Ir šitos mano eilės.

    

     Todėl graudu man prisiminus,

     Kad sakė man ji — neužmiršiu,

     Kad jūrose ir vandenynuos

     Dar bangos driekiasi į viršų.

    

     Bet jūra oš, ir vėjas kauks,

     Ir moterys mylės,

     Ir kas tik meilės susilauks —

     Tas meile patikės.

    

     Ir vėl sakysi man — brangus,

     Ir vėl tikėsiu aš,

     Žalsvi bus jūra ir dangus,

     Vilnis vėl vėjas neš.

    

     Ir dar rašysiu daug eilių,

     Dar daug, dar daug, dar daug —

     Myliu myliu myliu myliu

     Mylėk meluok apgauk.

    

     Ir daug poetų taip rimuos,

     Ir daug žmonių sakys,

     Ir daug akyse mylimos

     Tą patį išskaitys.

    

     Bet jūra rimsta pamaži,

     Ir meilė taip praeina,

     Ir tu atminsi, dievaži,

     Tik šitą liūdną dainą ...

    

    

     ALL RIGHT

    

     Svirpliai greit savo giesmę baigs,

     Man rodos, baigs jie greit.

     Ir vasara nueis niekais —

     Ali right.

    

     Išplauksi tu baltu laivu

     Pasakiusi — all right.

     Paliksiu, aišku, aš blaivus:

     Taip turi pasibaigt.

    

     Paliksiu. Ir kai vėjai kauks,

     Kai lapai kristi ims —

     Išgersiu kufelį alaus

     Prablaivinti akims.

    

     Tada tave atminsiu aš

     Ir tas melsvas akis —

     Ir juoksiuos. O kiti, dievaž,

     „Jis girtas" — pasakys.

    

     Taip, žmonės, girtas aš, tikiu,

     Bet tik ne nuo alaus.

     Aš girtas nuo melsvų akių —

     Sakysiu, jei kas klaus.

    

     Todėl štai, žmonės, aš juokiuos,

     Nes girtas aš, tikrai,

     Nes nesurasiu jau tokios —

     All right, all right, all right.

    

     Tad grįžki greit baltu laivu,

     Prašau tavęs — tik greit!

     Nes noriu būti neblaivus —

     Ali right.

    

    

     NEŽINOMAI MERGAITEI

    

     Mergaite, tu graži. Tavęs aš pasiilgau,

     Nors nemačiau tavęs, nors nežinau kur rast.

     Gal reikia eit laukuosna, blizgančiuosna smilgom,

     O gal nubristi jūras ir mares.

    

     Mergaite, tu graži. Žinau, ir tu nerimsti,

     Ir tu degi, ir tu kažko ilgies.

     Ir taip abu platoniškoje meilėj grimstam,

     Tu — dėl svajonių princo, ašen — dėl tavęs.

    

     Mergaite, tu graži. O aš visai kitokis,

     Totorin panašus, tokiais plačiais žandais.

     Ir iš manęs, žinai, merginos visos juokias,

     Ir sako — kvailas jis ir spausdina eiles.

    

     Mergaite, tu graži. Ir tau perprastas ašen,

     Nes aš — tiktai poetas, Dieve mano, tik!

     Bet jei ringe galėčiau priešo kraują lašint,

     Tada gal sugebėčiau aš ir tau patikt.

    

     Mergaite, tu graži. Dar kartą juk sakau tau —

     Deja, nebūsiu ašen sportiška žvaigždė!

     Ir nepatiesiu nieko niekada nokautu,

     Ir mano vardas niekur neaidės ...

    

     Mergaite, tu graži. Sakyk, tave kur rasti?

     Save, nors vieną kartą, pamatyt man leisk ...

     O gal... O gal nesu aš tau perprastas?

     Gal... mėgsti tu eiles?

    

     Gal tu manęs ilgies, gal tu manęs teiraujies,

     Ir nežinai kur aš, ir nežinai kas aš?

     Gal verda dėl manęs tavųjų gyslų kraujas,

     Gal blizga dėl manęs tavų akių rasa?

    

     Ir gal dar mudu vienas kitą rasim,

     Aš — Čarli Caplin, tujen — neregė...

     Ir liksi su manim, mana geroji sesė,

     Ir visada galėsiu aš tave regėt.

    

     Mergaite, tu graži. Tavęs aš pasiilgau,

     Nors nemačiau tavęs, nors nežinau kur rast.

     Gal reikia eit laukuosna, blizgančiuosna smilgom,

     O gal nubristi jūras ir mares.

    

    

     EILĖRAŠTIS APIE BALERINĄ

    

     Juokinga tu buvai. Riesta truputį nosis

     Ir didelių akių upokšnis melsvas, grynas.

     Dėl jų, dėl jų tave aš apdainuosiu,

     Grakščioji mano balerina.

    

     Tu neskaitysi, aišku, kas čia parašyta.

     Gal dar iš viso nieko tu neskaičius...

     Ir kam skaityt, jei tu ir taip graži,

     Jei tavo akys skaisčios.

    

     Dabar kažkur dingai, kažkur prapuolei,

     Todėl ir mano akys ašarom pasruvę,

     Todėl ir vaikštau kaip istorikas Apuolėj,

     Nešiodamasis ašaruvę.

    

     Skaitytojau! Man pasakyk — kažin,

     Ar aš tikrai verkiu, ar aš šaipaus tiktai?

     Ir vis dėlto buvai man tu graži,

     Labai man patikai.

    

     Skaitytojau, manoji žodžių akrobatika —

     Tau tik keistoka žodžių pynė.

     Kai aš verkiu, tu, dievaži, man netiki

     Ir švilpauji suktinį!

    

     O aš, žinai, esu neužsigrūdinęs,

     Todėl nesu ramus, bet liūdnas ir įtūžęs.

     Ir kaip neverkt, sakyk, pajutus rudenį

     Savo pavasario gegužyje?

    

     Ir kaip neverkt, sakyk, kai temstant

     Matai tik paskutinį spindulį geltoną?

    

     Ak, rodos, klydau aš, — atleisk man tamsta:

     Mane vėl kviečia ji prie telefono.

    

    

     METALINIS JAUTIS

    

     Už mano lango traukiniai sužviegia

     Ir kartūs dūmai kambarin įsmunka.

     Važiuoja traukiny vagonu miegamu

     Žavingos ponios ir jų ponai sunkūs.

    

     Ir kas jiem rūpi, kad baltajam sodžiuj

     Pabūgęs traukinio šuva raudos ir kauks,

     Ir kad apsės žiupsneliai klaidžiojančių suodžių

     Apsnigtą veidą skubančio žmogaus.

    

     Ir kas jiem rūpi sodai apšarmoję,

     Užšalę tvenkiniai ir linkstančios pakraigės.

     Prabėgo metalinis jautis, pramaurojo,

     Tiktai ilgai jo rago kartūs dūmai draikės.

    

     Stoty viena graži mergaitė pasiliks,

     Iš mandagumo ašarą nubrauks.

     O kai už tilto garvežys suklyks —

     Skubės į glėbį likusio žmogaus.

    

     O kai vagonai daug stočių prabėgs,

     Kai garvežys vis kunkuliuos ir virs,

     Išvykusio bernelio neprimins jai nieks,

     Ji visa tai pamirš.

    

     Pro tunelius, pro kryžkelius, tiltais,

     Švytės ir švokš ir švilps ugningos šviesios ašys,

     Ir metalinis jautis eis tolyn ir eis,

     Ir su savim daugybę meilių vešis.

    

    

     PARKO PAVILJONE

    

     Pustuščioj verandoj smuikas kartą verkė,

     Man ragaujant skonį Pilzeno alaus.

     Buvo tai kavinėj, mažutėliam parke,

     Kai tarp lapų vėjas ėmė žaist ir siaust.

    

     Smuikas tykiai skundės, smuikas guodės tykiai*

     Kad jisai neranda mylinčios širdies.

     Ir klausiausi ašen, ir alaus neliko,

     Ir per nakt galėčiau raudą šią girdėt.

    

     Verki, smuike, verki, mes abu vienoki,

     Mes abu mediniai, nors širdim karštom...

     Verki, smuike, verki, — vėjas tesijuokia,

     Vėjas tesivaipo parke tarp kaštonų ...

    

     Juodbruvė mergaitė gėrė baltą kavą,

     Už verandos vėjas žalią klevą purtė.

     Juodbruvė mergaitė su draugu juokavo,

     Buvo smuiko raudai ji visai apkurtus...

    

     Ak, neverki, smuike, — jie visi laimingi,

     Vienas kitą gali glamonėt ir glaust,

     Mudu gi — mediniai, mum ta laimė dingus...

     Ober, dar atneški Pilzeno alaus!

    

    

     MANO GIRTAVIMAI

    

     Jūs manot — pasigert nuo spirito,

     Nuo vyno, nuo alaus tegalit?

     Jūs manot — girtas pastalėn nusirita

     Ir kaip šuva ten ima skalint?

    

     O ar nebuvote įkaušę

     Nuo muzikos ir nuo eilių?

     Nuo bučinių, — sodely, auštant, —

     Nuo pirmojo „myliu"?

    

     Ar nenugirdė josios žvilgis,

     Ir jos plaukai, ir šypsena?

     Ar nenugirdė lauko smilgos,

     Blyškus mėnulis šviesią nakt?

    

     Kiek nuostabių dalykų dar

     Svaigina mus ir girdo!

     Bet juos tik, žinot, gali gert

     Kas turi jautrią širdį...

    

     Kai dengias obelys žiedais,

     Kai ima griaust šiltom naktim, —

     Tuoj mano kraujas ima kaist

     Kaip nuo benediktino ...

    

     Aš net nuo nuosavų eilių

     (Atleiskit mano nekuklumą!)

     Geriau apsisvaigint galiu,

     Negu apsvaigstat jūs alum ...

    

     Mane mergaitės pirštais bado

     Ir tykiai šnabžda — „Jis juk girtas!"

     O ar mane, mergaitės, radot

     Kur nors šlapian griovin įvirtus?

    

     O ar mane kada užuodėt

     Daug gerus vyno ar alaus?

    

     Vėl pasigėriau, duodu žodį:

     Žvaigždelė krito iš dangaus.

    

    

     KRISTUS LIETUVOJ

    

     Mum, Viešpatie, jau daugel kartų kėleisi

     Ir visada Tavęs belaukdami budėjome.

     Su bundančia gamta ir su Velykų avinėliais

     Mes pasitikdavom Tave Velykų rytą, Dieve.

    

     Tu eidavai miškais ir upėmis braidydavai,

     Kiekvieną stogą laimindavai, Dieve Prisikėlęs!

     Ir sklisdavo laukais giesmė didinga ir graudi,

     Ir Aleliuja sakė žmonės ir giedojo gėlės.

    

     O Tu ėjai per Lietuvą pakirdusią

     Iš baudžiavų, iš svetimų vergijų ir terionių.

     O Tu ėjai tenai, kur partizanai kirtosi,

     Prie Liškiavos, Merkinės ir prie Kruonio – –

    

     Ėjai pas karį, kruviną ir kenčiantį,

     Ir laiminai jį, stingstantį, ir jam sakei iš tyko:

     „Sūnau, Aš su Savim imu tave dar šiandien" ...

     Ir tokios būdavo šiame krašte Velykos!

    

     Maži vaikai pašešupiuos regėjo

     Kaip Tu keliaudavai, iš karsto prisikėlęs.

     Tave lydėjo, kaip balti drugiai,

     Trys angelai ir nešėsi po gėlę.

    

     Ir kai minia šventoriuos' grūdasi giedodama,

     Ar renkas pusberniai margučių risti,

     Tu visad su visais, nes Tu visų paguoda,

     Nes Tu čia Savas tarp savų, o Jėzau Kristau!

    

     Todėl Tau, Jėzau, mūsų širdys karštos,

     Tau mūsų prakaitas, ir mūsų rankų pūslės,

     Laukai derlingi ir smėlingas kraštas,

     Turbinų, traktorių ir staklių giesmės duslios!

    

     Mum, Viešpatie, jau daugel kartų kėlei

     Ir niekada nelaukėme Tavęs miegodami!

     Ateik ir vėl, ateik Velykų Avinėli,

     Ir vėl žmonėm, ir vėl laukam atnešk saldžios paguodos!

    

    

     TEISĖTUMO TRIUMFAS

    

     Gangsteris banką aptuština,

   Pinigai — gražutei šokėjai.

     Reikės šią naktį paūžti,

     Užsuksim į barą. Okey!

  

     Gangsteris šoka kaip pridera

     Gerai išauklėtam žmogui.

     Šūvis. Kulka į vidurius.

     „Gaila, nebaigiau grogo".

    

     Sekliai triumfuoja — „nudėjom!"

     Gangsteris guli be kvapo.

     „Ačiū, kad mum padėjot

     Nusiųsti jį į kapą".

    

     Šokėja akutėmis mirksi:

     „Kiek pinigo gausiu už talką?"

     Sekliai atsako — „Ištirsim!

     Bet daug nevertas šis valkata".

    

     Džazas sugrojo foksą,

     Kūną išveža auto,

     Išgąsdintos akys spokso

     Į gangsterį nušautą.

    

     Spaudoj: — Nukautas banditas.

     Dora šokėja. Fein sekliai.

     Įvykis River Strite.

     Teisybė triumfuoja. — Okey!

    

    

     MERGAITĖ IŠ RYGOS

    

     Mergaite iš Vermano parko,

     Buvai tu labai graži.

     Pasakėm: „Sudiev! Tuo tarpu!"

     Bet šito — nesugrąžint.

    

     Buvau tada jaunas itin,

     Bet nuolat atmenu ašen

     Tave, gražią latvių mergytę,

     Žibuoklių puokštę nešiną.

    

     Senamiesčio kreivos gatvelės,

     Ir uostas, ir dainos, ir „Ilgo" ...

     Jūs, nuostabios dienos kelios,

     Kur rasti jum tolygias?

    

     Per naktį klaidžiojom dviese,

     Kai degė Joninių laužai,

     Ir žalios rakietos tiesės,

     Ir jaunos širdys daužės ...

    

     O kai jau rytas atsėlino

     Prie rotušės bokšto gaidžio,

     Man buvo graudu, lyg per Vėlines,

     Kad turime baigti klaidžiot...

    

     Aš tau pasakiau: Tavęs trokštu,

     Tu mano meilė pirmoji.

     Davei man žibuoklių puokštę.

     Nuėjai. Dingai tolumoje.

    

     Mergaite iš Vermano parko,

     Buvai tu labai graži.

     Pasakėm: „Sudiev! Tuo tarpu!"

     Bet šito — nesugrąžint...

    

    

     KALĖDŲ PASAKA

    

     Taip sukas snaigės! Ir rytoj vėl snigs.

     Valiutom, ordenais ir paktais.

     Kalėdų senis brenda per pusnis

     Šią tylią, šventą naktį.

    

     Seneli geras! Visad tau užtenka,

     Tau nepristinga tų vertingų dovanų ...

     Kiek tų žaislų žaislelių! — bombų, dujų, tankų,

     Ir ant eglaitės — šovinių dum - dum!

    

     Tavęs šią naktį lauks vaikai maži.

     Seneli, duonos! — jie prašys ir verks.

     Ir tėtę iš Aksumo mum namo grąžink! ....

     O tu jiem duosi gražų fejerverką ...

    

     Padangėj ugnys sušvytės ir kais,

     Ir šoviniai raitysis kaip gyvatės.

     Suklupę melsis alkani vaikai

     Taikos žmonijai bonae voluntatis.

    

     Taip sukas snaigės! Ir rytoj vėl snigs.

     Bažnyčių bokštuos varpas dili - dan.

     Meilus senelis skuba per pusnis

     Ir neša dovanų labai geriem vaikam.

    

    

     MIGLA KVARTALĄ SUPA

    

     Sią nakt dangus vėl surasos,

     Bus balsvas ir pamėlęs.

     Aš laukiu damos. Paprastos,

     O gal ir su kamelijom.

    

     Aš laukiu tos, kuri ateis,

     Kuri dar neatėjus.

     Melsvom akim, melsvais plaukais,

     Prie suknios — orchidėjos.

    

     Už lango lyja. Ir šviesi

     Migla kvartalą supa.

     Ir eina gert alaus visi,

     Kurie neturi ūpo*).

    

     Bet ašen svaiginuos ne tuo —

     Aš švaiginuosi ilgesiu,

     Kad josios lūpas gal rytoj

     Su savo lūpom vilgysiu.

    

     O ašen rimais svaiginuos

     Be lozungų ir turinio,

     Ir ne dėl jūsų, tik dėl jos

     Rašau ir šitą kūrinį...

    

     Už lango lyja. Ir šviesi

     Migla kvartalą gaubia.

     Ir aš vis laukiu ilgesy

     Nežinomosios draugės.

    

     *) Alus toks mielas. Jis šviesus.

     Ir pro alaus bokalą

     Mes matom žemę, ištiesų,

     Žavėtiną be galo!

    

    

     PRIE TILTO

    

     Rytas. Slapia. Miglos. Tiltas. Upė.

     Varnos dvi ant tilto ramsčio tupi.

     Sau tupėkit, — man visai nerūpi

     Varnos, miglos, rytas, tiltas, upė.

    

     Dvi mergaitės šūkauja ant kranto.

     Vandenin lietaus lašeliai krenta.

     Varnos tupi kantrios, — jos pripranta

     Prie lietaus, prie ryto, tilto, kranto.

    

     Ir už daugel metų upė liesis,

     Bus mergaitės, žydinčios ir šviesios,

     Ir jūs, varnos, dar ilgai sėdėsit

     Ant to tilto, dvokiančio pelėsiais.

    

     Ir prieš šitą menką tiltą tu kas?

     Tik mažutis plazmos gabaliukas...

     O mergaitės visada čia šūkaus,

     Ir bus rytas, tiltas, varnos, rūkas.

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

    b_400_738_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Sirijos_Gira_foto.jpg