tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Petras Karuža. Poezija

b_100_169_16777215_0___images_iliustracijos_2014_Petras-Karuza_foto.jpg     Petras Karuža (1906—1933) gimė 1906 m. Škotijoj, Klengernocko miestely, kur tėvas paprastu darbininku dirbo anglių kasyklose ir geležies fabrike. 1912 m. grįžo su tėvais į Lietuvą, į Alvito miestelį, o karui užėjus persikėlė į Vokiškėlių kaimą, Vilkaviškio valsčiuj.

     Mokėsi Vilkaviškio pradžios mokykloj, progimnazijoj, o vėliau gimnazijoj, kurią baigė 1928 m. Universitete studijavo literatūrą ir pedagogiką. Iš namų veik jokios medžiaginės paramos negaudamas, mokėsi savo išgalėmis: dirbdavo redakcijose, visuomenės organizacijose.

     Rašyti pradėjo dar gimnazijoj būdamas. Savo pirmuosius raštus spausdindavo „Ateity" ir kituose katal. krypties laikraščiuose, Kapsainio slapyvardžiu.

     1933 m. ruošėsi išleisti pirmąjį savo poezijos rinkinį „Giesmės apie daiktus ir žmones", tačiau netikėta mirtis atėmė Lietuvai šią ieškančią ir daug žadančią sielą. Karužos pirmąjį eilėraščių rinkinį, jam mirus, baigė išleisti jo draugai M. Jurkūnas ir B. Brazdžionis, vienas gražiai aprašęs trumpą poeto gyvenimą, kitas atskleidęs jo kūrybiškąjį kelią.

 

    

    

     IŠ ANKSTO RYTO

    

     Iš anksto ryto, iš balto ryto

     Ant minareto trys saulės švito.

     Liepsnojo skliautai, plasnojo vėlės,

     Ir varpo aidas kalnuose kėlės.

    

     Pas žmones šventė, sidabro šventė.

     Visi išėjo — mylėt, gyventi. —

     Žiedais kaišytis, gintarais žaisti,

     Nuo žalio vyno puotoj nukaisti.

    

     Ir skamba dainos, padangių dainos.

     Sonatų burtuos pasaulis mainos.

     Banguoja kraujas, nerimsta gatvės,

     Ir vysta žiedas manos jaunatvės.

    

    

     DŽIAUKIMĖS

    

     Džiaukimės atėję mes,

     Džiaukimės kartu.

     Sukimės alėjomis

     Viesulų ratu.

    

     Mūsų dienos — pasaka,

     Pasaka žvaina.

     Kas gi saulės neseka

     Su jaunų daina?

    

     Gėlės ir pavasariai

     Žydi mums, tik mums.

     Ko gi skaisčios seserys

     Meldžiasi dangums?...

    

     Džiaukimės atėję mes,

     Džiaukimės kartu.

     Sukimės alėjomis

     Viesulų ratu.

    

    

     AS NEŽINOJAU

    

     Aš nežinojau, kad juoko dainos

     Pavirsti gali kančios aidais,

     Kad baltos rožės ir kiparisai

     Skaudžiais erškėčiais širdį sužeis.

    

     Dėl to kas dieną ėjau lenktynių

     Ir rausvus žiedus raškiau kasdien,

     Džazbando tonų gaisruos paskendęs

     Nuodus ir vyną maišiau išvien.

    

     O šiandien juodos gedulo kaukės,

     Aplinkui niaukstos tamsi naktis;

     Slaptomis mano kieman subėgę

     Giltinės rodo baltus dantis.

    

    

     PATS SAVO LAIMĘ KALK

    

     Nei iš pasaulio nei dangaus

     Išganymo nelauk.

     Pats tiltus tiesk per bedugnes,

     Pats savo laimę kalk.

    

     Dangus tau prakeiksmu grūmos,

     O žemė pavydės,

     Kad strėle šovęs į erdves

     Sieksi savos žvaigždės.

    

     Kai pilko vargo iškalta

     Laimė kaip plienas bus, —

     Tau iš aukštybių nusileis

     Ant žemės šios dangus.

    

    

     LIETUVAI

    

     Lietuva, žeme kryžių ir smutkelių,

     Šalie artojų su baltais trinyčiais.

     Kodėl parymai prie dulkėto kelio

     Lygu juodalksnis samanotos gryčios?...

    

     Ko susidūmojai lyg laukų mergina

     Radusi laimę žydriam lino žiede?

     Gal svetimi pančiai vėliai surakino,

     Kad skruostų raukšlėm šaltos rasos rieda...

    

     Tėviške mano! Krašte žalių girių! —

     Tu tapai našlaite, valkata elgeta,

     Kur bastaisi nuo durų lig durų

     Iš visur išvyta lyg dūšia be vietos.

    

     Nuo tavęs sūnūs, dukters nusigrįžo,

     Žydinčią laisvę į purvus sumynę.

     Jų dūšios birža — Berlynas, Paryžius,

     Skambantis auksas, blizgančios krūtinės.

    

     Bet aš tau, Tėvyne, meilę vis dainuosiu,

     Meilę ir laisvę — naują atgimimą.

     O kas pamiršo žalius kaimo uosius,

     Tą akmeniu teprislėgia juodas prakeikimas.

    

    

     APIE DAIKTUS IR ŽMONES

    

     Metropoly ten ponai apie krizį

     Susėdę pakalba atminę balių vakarykštį.

     O kaime kiekvienam pastato kryžių

     Atėjęs antstolis kaip Dievo rykštė.

    

     Dar vakar nušlavė savanorį Klaipėdos,

     Šiandien kaimynas karvę palydėjo.

     Ir klykė moterys — gyvenimą suėdė,

     Paleido ubagais, paleido vėjais.

    

     Kai ten Kaune kokia nors Niemčinova

     Padaro trisdešimt ir vieną piruetą —

     Naujakuriui parduoda paskutinę lovą

     Ir išmeta kaip daiktą sudėvėtą.

    

    

     BE TĖVIŠKES

    

     Klystam, klystam tarytum balandžiai

     Vis tolyn į nežinią, tolyn, —

     Kol pateksim margai žemės kandžiai,

     Kol į dulkes mus dienos sutrins.

    

     Pakeleiviai išvyti, be tėviškės,

     Kaip našlaičiai už durų nakčia.

     Išklajojom miestus mes ir kaimus

     Ir raudojom nekartą slapčia.

    

     Akmuo buvo duona, o ašaros — vynas,

     Kuriais sielą ir kūną sotinom,

     Kuriais dalią varganą svaiginom

     Ir šaukėm mirties, kaip naujagimis motinos.

    

     Dabar, kada prie žemės lenkia metai,

     Lyg elgetos sudėsime lazdas prie vartų,

     Kad jovarais pražystų amžius išgyventas,

     Kad nežinia už valandas anas nebartų...

    

    

     IŠ MANO SIMBOLIKOS

    

     Gana man.

     Užteks jau tos meilės vylingo romano,

     Kaip žūstančiam kaliniui pančių.

     Ne mano jaunystė, ne mano —

     Man liko tik varstyt kaip elgetai juodą rąžančių.

    

     Paklydęs,

     Nelyginant skęstantis laivas audros sūkuriuose

     Vis grimzdamas dugnan iš lėto.

     Kaip žiedas vandens kaitroje išgaruosiu,

     Iškilsiu padangėn raketa.

    

     O žemei

     Paliks jai klajūno niūrus atminimas

     Apsvaigusios laimės dienų išgyventų.

     Tegu iš jų naujas gyvenimas imas

     Ir viskas, kas buvo — tebūna kaip šventa.

    

    

     APIE PONIOS ŠUNĮ

    

     Ponia turėjo šunį mažą.

     Mažą šunį Liūliu.

     Kasdien šukavo jį ir prausė

     Eau de Cologne gėlių.

    

     Sūnelis vaišinos prie stalo

     Tarp gerbiamų svečių.

     Jam lenkės ponai, glostė damos

     Ir kalbino čiu-čiu.

    

     Veltui kas vakars senas vyras

     Šnibždėjo vis — myliu.

     Ponia į savo buduarą

     Imdavo tik Liūliu.

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

   

Poezijos antologija Vainikai 2 1936
Poezijos antologija Vainikai 2 1936