tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Jonas Kossu- Aleksandravičius. Autobiografija

Aleksandravicius foto
Aleksandravicius foto
     Mano gyvenimas labai panašus į karaliaus Edipo gyvenimą, žinoma, tik kol jis siauram kely nebuvo sutikęs savo tikro tėvo. Nei dora, nei yda nepasižymėjau. Jis ganė ir aš ganiau; jis ėjo pėsčias į Tebus, o aš pėsčias į Kauną.

    

     Motina ir po šiai dienai didžiuojas mane skaityt išmokius. Skaityt aš pats dar penkių neturėdamas pramokau, bet per vasarą primiršau, o rudeniop jau ne juokais mane mokslan jkinkė. Tėvas prie Vilniaus vieškelio turėjo kalvę, kurioje per dienų dienas dandino priekalą, aišku, motinai teko mane mokyt. Svetimų vis būdavo pilna troba: šildosi, taboką krečia. Kartą mane motina prie svetimų žmonių pavaišino beržine. Vyrai pasisiūlė su metodais: vienas patarė nakčiai lovin pamerkt vadžias, o rytą mušt, kitas — pašaut ir apsvilinus lapes vyliot ir t. t. Galop priėjo prie krosnies mažas, juodais lopytais kailiniukais, žmogutis, botkočiu išsižėrė žariją ir paėmęs ją nuogais pirštais prabilo: „Žinot ką — ji, žalti, reikia atiduot burliokui Kirijanui kalakutus ganyti", įbedė jis į mane akis ir, pirštu prispaudęs žariją prie pypkės, prašneko: „Matai, kalakutas, kol nepiktas, mažas, bet kai supyksta, tai išsipučia, kaip šieno kupeta, o kad išleidžia snapą — kaip verpsčioką". Kalakuto aš kaip gyvas nebuvau matės, tai man ir blusos apmirė. Žmogutis tuo tarpu išsitraukė iš pasuolės maišą, išdulkino jį į lovos koją ir klastingai žiūrėdamas artinosi prie manęs, aš, žinoma, sušukęs ne savu balsu, nubėgau užkrosnin, kur palūžusia koja gulėjo senelis. Senelis mane lazda nuo to žmogučio atgynė.

    

     Rytojaus diena buvo graži: atšilo langas, lauke pažeme ritos saulė, o daržely sniegenos peliauodegės aižė. Aš niekad taip garsiai ir tragiškai neskaičiau, kaip tąsyk, ir niekad taip nenorėjau mokytis, kaip tąsyk. Jau gerai (dienojus pažastiniais ramentais prie manęs atlingavo senelis. Aš norėjau kuo nors atsidėkot jam už vakarykštį, bet neradau žodžių. „Nesiseka, — sakau, man, seneli, — aš turbūt skaityt niekad neišmoksiu. Jis mane padrąsino: „Ką? Tu ne tik skaityt ir rašyt, bet ir paisyt išmoksi". Netikėjau, bet klausyt buvo gera, tai aš jam ir sakau: „Ar tu žinai, seneli, kur dabar dėdė gyvena? Dėdė buvo Amerikon išvykęs, o pro langą orizonte matės mėlyno mėlyno šilo kraštas. Senelis pakratė galva, tai ai ir sakau: Dėdė, seneli, tuoj už šito miško". Senelis pažiūrėjo i mane ir linguodamas galvą atsakė: „Eik tu, dėdė labai toli, už marių, o už šilo Viršužiglio kaimas". Visą vasarą džiaugiaus žinąs, kur dėdė gyvena, ir tąsyk labai gailėjaus seneliui apie tai prasitaręs. Vadinasi, pirmas poeto debiutas nepavyko.

    

     Be kita ko, netoli to šilo, Kampiškių dvaro (Aukštosios Panemunės valsč.) kumetinėj 1904 metų Švento Jono naktį aš pirmą kartą balsu pareiškiau nepasitenkinimą šiuo pasauliu.

    

     Jonas Kostu-Aleksandravičius

    

     Jono Kossu-Aleksandravičiaus raitai:

     1) Eilėraščiai, 1932.

     2) Imago Mortis. 1934.

     3) Dievai ir Smuikeliai. 1935.

     4) Intymios Giesmės, 1935.

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.