tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Gražina Tulauskaitė. Poezija

Grazina Tulauskaite foto
Grazina Tulauskaite foto

 

 

     Gimiau ir mirsiu XX šimtmetį. Labiausiai mėgstu liūdnas dainas, smuiko raudą, rudens spalvas ir audrą.

          

     Gražina Tulauskaitė

 

 

 

 

 

 

         

    

     PAKLYDĘ ŽODŽIAI

    

     Širdy paklydo Tavo žodžiai,

     kaip nelauktas pavasaris soduose,

     ir žemė kaip daina

     šį vakarą man rodosi.

    

     O kada nors tie patys žodžiai

     alėjomis per knygą išsities.

     Kas nors paėmęs pavartys nuobodžiai

     ir neapkęs paties.

 

    

     Ir rodysis visa tai kvaila

     ir neįtikėtina perdėm,

     kad mes gyvenome tais žodžiais

     ir tom pačiom raidėm.

    

     Ir vėl, kai akys kaip gyvatės

     raidėmis šliaužiot ims,

     pravirksi Tu, kad savo širdį

     išdalinai vagims.

    

    

     IŠPAŽINTIS

    

     Rytas žvaigždes nuo dangaus braukia,

     kaip ašaras nuo mėlynų akių mergaitė.

     Šiandieną nieks manęs nelaukia,

     nieks valandų neskaitė.

    

     Liko tik atkarpos jau užmirštų dainų

     ir žodžiai širdyje kažin keli...

     Aš nejučioms kas vakaras einu,

     kur meilė man pabėgo geležinkeliu.

    

     Gerai žinau, kam laimę taip anksti sutrupinau,

     nors ir ne kartą rudeniu siela pravirko.

     Bet težinos visi, kad širdį, meilės kupiną,

     dar niekas nenupirko.

    

     Po visą žemę pasipils šviesa iš karto,

     gal būt, tą vakarą, kai kris mana žvaigždė jau.

     Gal aš pati kaip sakalas, kuriam sparnus apkarpo,

     bet jums parsiųsiu saulę, kaip žadėjau.

    

    

     IŠDAINUOTA LAIMĖ

    

     Išdainuotos laimės užmiršau ir vardą.

     Ką gi dabar veikti šičia su savim?

     Akys gaudė debesį, bet ir tas pabėgo,

     man tik pasirodęs klystančia avim.

    

     Nežinau, ar meilė, ar tie tylūs žodžiai

     buvo apsvaiginę, lyg žiedų žydėjimu

     tąsyk, kai atrodė, kad visus pavasarius,

     soduose išskynę, j žodžius sudėjome.

    

     Tąsyk mes tikėjom, kad ir žemė mūsų,

     ir dangus gilusis, žydintis melsvai,

     bet taip greit jau šičia užmiršti palikome,

     kaip anie nuskendę jūroje laivai.

    

     Aš mačiau, kaip laimė už kalnų pabėgo;

     tegul nesidairo gluosniai pakeliais.

     Mes taip ilgai laukėm, kol pakilo saulė,

     tiktai nežinojom, kad ji nusileis.

    

    

     NUSKENDUSI ŽVAIGŽDĖ

    

     Žvaigždė visą naktį verkė,

     baisiai nelaiminga.

     Paskui debesiu apsisiautė

     ir tyliai pradingo.

    

     Rytas, vėlai atsikėlęs,

     visais varpais skambina:

     „Žvaigždė ežere nuskendo

     ir sudrumstė vandenį!"

    

    

     LYG TAS AKMUO

 

     Tiek daug čia mylinčių, nemylimų,

     tiek kenčiančių širdžių,

     o aš, lyg tas akmuo prie kelio,

     visų žingsnius girdžiu.

    

     Galėčiau tuoj varpu prabilti,

     gaisru pakilt galiu,

     tiktai nenoriu mirti

     pašautu paukšteliu.

    

     Čia tiek išklaidžiota takelių,

     o šitiek užmiršta kelių,

     ir aš, lyg tas akmuo prie kelio,

     išbalusi tyliu!

    

    

     LAMĖ TARP SAMANŲ

    

     Tingiai slenka dienos,

     stumdosi ir vėlinąs ...

     Liūdna man, lyg žvakei

     kapuose per vėlines.

    

     Visas mano džiaugsmas

     lekia dūmais garvežio.

     Savo šaltą dalią

     nežinau kur parvežu.

    

     Nei takų, nei kelio

     jau visai nepamenu,

     kaip surast mažytę

     laimę tą tarp samanų.

    

     O tos dienos lėtos,

     tokios naktys mėlynos ...

     Aš degu, lyg žvakė

     kapuose per vėlines.

    

    

     PAVANDENIUI

    

     Pavandeniui nuplauks gyvenimas,

     pavandeniui ir mes ...

     O kas įspės, į kokį krantą

     kurį vilnis išmes?

    

     Ir kas tikės, kad buvo meilė,

     kaip tas ruduo, gili,

     jeigu dabar nė vieno žodžio

     surasti negali!

    

     Tai kas iš to, kad saulė juoksis,

     kad gaudys spinduliais,

     jeigu tavęs atgal sugrįžti

     jau niekad nebeleis.

    

     Ar kas tikės, kad buvo meilė

     šviesi, kaip saulė ant dangaus,

     jeigu nė vienas savo laimės

     už sparno nepagaus!

    

    

     SUDEGUS PLAŠTAKĖ

    

     Ant raudono žiedo

     sudegė plaštakė;

     jokio rašto nepaliko,

     žodžio nepasakė.

    

     O kodėl ji degė

     ir dėl ko kankinosi,

     įtaria viens žiedas,

     žydintis kaimynuose.

    

     O ar tu įspėjai,

     argi tu supaisei,

     dėl ko ta plaštakė

     numirė taip baisiai?

    

     Baltos dienos bėga,

     juodos naktys lekia,

     o kas atgaivins tą

     žuvusią plaštakę.

    

    

     PLAUKIANČIAI SAULEI

    

     Plaukia, plaukia saulė

     debesine valtim.

     Kad tu mano laimę

     iš miegų prikeltum!

    

     O jei ne, tai plauk sau,

     niekas ir neklausia,

     kodėl mano laimė

     miega laimingiausia.

    

     Plauk, nuplauk, kur nori,

     nesakyk tik niekam,

     kodėl kartais laimę

     miegančią paliekam.

    

     Tu kasdien praplauksi

     debesine valtim,

     bet, kad panorėtum,

     laimę tuoj prikeltum!

    

    

     LAIMĖS PABUČIAVIMAS

    

     Liūdesys su širdim kalba,

     kaip geri pažįstami.

     Laimė taip skubiai išskrido,

     iš kur nesugrįžtama.

    

     Šventas Jonas nesuranda

     žydinčio paparčio.

     Nebelaukt beržams Sekminių

     nuoširdžiai patarčiau.

    

     Žalioj pasakoje amžiais

     žydi žiedas žavimas ...

     Kodėl manęs neužmigdė

     Laimės pabučiavimas!

    

    

     ŽODŽIUOSE IR SAPNE

    

     Gal būt, dėl to čia šitaip liūdna,

     todėl taip neramu,

     kad ir greičiausias kelias

     nepaveja namų.

    

     Lyg moteris išbalo sodas,

     lakštingala kai suokė,

     o mes pamilome jos ašaras,

     pamilome ir juoką.

    

     Ir žemės kelio nepaklausėm,

     kur eina jis, kur ne:

     juk visas toks gražus gyvenimas —

     žodžiuos ir sapne!

    

    

     APYSAKA

    

     Liūdintis vakaras. Mylimos akys.

     Laimė prabėga, nieko nesakius.

    

     Paniuręs vėjas vaikšto alėjose:

     įtaria liepas, prieš jį kalbėjusias.

    

     Kažin kas buvo, kažin ko laukta ...

     Širdy rašausi smerkimo aktą.

    

     Nieko man negaila, nieko nenoriu.

     Branginkit ašarų melsvus karolius.

    

     Klevai palangėj praneš jum visa ką,

     kai aš pabaigsiu savo apysaką.

    

    

     KLYSTANTIS DRUGYS

    

     Lekia dienos, lekia,

     niekad nesugrįš.

     Aš viena, kaip vienas

     klystantis drugys.

    

     Būtų marios džiaugsmo,

     laimės — ežerai,

     kad tavęs nėra čia —

     viskas negerai!

    

     Lekia dienos, lekia,

     nesugrįš atgal.

     Viens drugys žieduose

     žiedo rast negal.

    

    

     SUNKIOS MINTYS

    

     Tai ką dabar sakysiu,

     kaip aš liūdna nebūsiu,

     kad sunkios mintys apėmė

     ir gąsdina iš visų pusių?

    

     Ar tilps gyvenimas į žodį?

     O jo ar nepamiršiu?

     Kiek dar pavasarių prikels žibuokles,

     kiek nužaliuos paviršių?

    

     O jei tuojau išeičiau,

     jeigu jau čia nebūčiau,

     ar mane išlydės pavasario varpai,

     ar tie liūdni rudens skudučiai?

    

    

     NEŽINOMU PAUKŠČIU

    

     Dabar jau niekas nesugrįš čia,

     jau niekas nedainuos;

     tiktai išbalę debesys

     bučiuojasi kalnuos.

    

     O visos mano dienos,

     skambėjusios kadais,

     prisikelia seniai jau

     užmigusiais varpais.

    

     Man rodosi, kad aš mylėjau,

     manęs tik nemylėjo nieks.

     Nežinomu paukščiu gyvenimas

     patamsyje pralėks.

    

    

     SUGRĮŽĘS LAIVAS

    

     Grįžta! Jau laivas sugrįžta!

     Ne visi grįžta laivai.

     O kur gi mylimas mano?

     Kur dabar tu palikai!

    

     Audros, neleiskit laivų čia;

     verskit juos, laužkit stiebus ...

     Ir aš kad gyva jau nebūčiau,

     jei mylimo mano nebus!

    

     Juodomis burėmis laivas

     parplaukė pirmas jau čia.

     Jame, kol dangus prasiblaivęs,

     mylimas miręs nakčia!

    

    

     KLŪPANTI MEILĖ

    

     Seniai sakiau, kad mirė meilė,

     o rodėsi, kad ne;

     tik kažin kur išėjo,

     palikusi mane.

    

     Aš taip verkiau: kad mirė meilė,

     ko aš numirti negaliu!

     O ji tuomet bučiavosi

     su baltu žiedeliu.

    

     Dabar tikrai jau viskas

     man rodos lyg sapne:

     sugrįžo mano meilė

     ir klūpo prieš mane.

    

    

     PRIE SAULĖS KARSTO

    

     Ko ruduo taip baisiai taškos,

     atklampodamas keliu!

     Soduose grabnyčių vaškas,

     dangus rauda vaikeliu.

    

     Linksi medžiai nusiminę

     prie jaunosios saulės karsto,

     vėjas gieda šermeninę,

     aukso lapais apibarsto.

    

     O kai krinta paskutiniai

     tie rudens pašauti paukščiai,

     iš kažkur liūdnai tėvynei

     gaivint vasarą paršaukčiau!

    

    

     PAKLYDUSIŲ ŽODŽIŲ MERGAITEI

    

     Tuos žodžius tamsiuosius maža kas ir skaitė:

     liūdesio šioj žemėj ir be to gana.

     O argi kas matė, kaip kely mergaitę

     stumdė rudens vėtros, virkdė dargana?

    

     Kas gi patikėtų, kad ir josios draugės

     buvo tiktai žvaigždės ilgesio naktims! ...

     Vienišas gi beržas, gale lauko augęs,

     pasakas kuždėjęs, baigdamas užkimt.

    

     Kam gi dar tu rodei tą našlaitę širdį,

     kurią visos dienos nuolatos tik tardo!

     Kas žodžius klaidino? Kas juos taip nugirdė,

     kad negal atminti jie net laimės vardo!

    

     Tu širdies audiman tiek priaudei liūdesio,

     kad jame pati jau paskendai visa:

     raštuose, mat, savo ką tiktai pajudinsi,

     žodžių žiedai žėri ašarų rasa.

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.


    

Grazina Tulauskaite foto
Grazina Tulauskaite foto