tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Antanas Rimydis. Poezija

Antanas-Rimvydis foto
Antanas-Rimvydis foto
Gimiau 1905 metais ir iki šiol nėra biografijos. Gaila, bet nėra.

Paprastai jeigu esi rašytojas, ypač poetas, tai publika primerkusi akutę jau spėlioja: turbūt gyvenimėlis? Juk ir knygose parašyta, kad tos kategorijos žmonės negali apseiti be kokios nors išimtinos avantiūros, be romantiškų epopėjų, kalėjimo, pistolietų. Turiu prisipažinti, nieko panašaus iki šiol dar nebuvo.

Eilėraščius pradėjau rašyti bene 1920 metais Palangoje, užsikrėtęs nuo vargonininko Liudo Bubelio, kuris tada turėjo daug knygų ir stebėtinai greit rašė. Kasdien po eilėraštį, kartais ir po du. Aš ir dabar su pavydu pagalvoju, kad niekados taip greitai negalėsiu rašyti, kaip jis. Tais laikais iš lietuvių autorių labiausiai mano buvo mėgiami Maironis, Margalis ir Mikuckis. Pirmieji du už jausmingumą, tretysis – už temperamentą.

Daug davė Keturi Vėjai. Kai kas tolimas dar ir dabar apie juos nei šį, nei tą pašneka. Tačiau tai buvo universali literatūros mokykla. Buvo išgvildentos beveik visos literatūrinės kryptys, laboratoriškai, per aštraus kriterijaus mikroskopą išstudijuotos formos ir stiliai; drąsiai buvo daromi eksperimentai. Buvo daug skaitoma ir atkastus radinius kiekvienas sunešdavom į bendrą kasą – pas maestro Binkį, Maironio gatvėj 19. Aš buvau jauniausias Keturių Vėjų narys ir kalbėti gaudavau paskutinis. Kai aš atsiradau, labai nudžiugo Tysliava, nes iki tol jis buvo jauniausias ir laikė tai neunoru. Nežiūrint viso to, mūsų brolijoj buvo didelis solidarumas, entuziazmas ir puikus sugyvenimas. Prie kiekvieno ir dabar aš tebejaučiu pagarbą ir šilumą. Gimė daug gerų tradicijų, kurios ligi šiol painiuose literatūros klausimuose gerai pagelbsti.

Kas bus su manim toliau, sunku pasakyti. Juozapas Albinas Herbačiauskis jau prieš keletą metų buvo apibrėžęs mano ateitį tokiais kontūrais. 1 – esu gimęs Vandens žen­kle; 2 – 1933 metais pagarsėsiu; 3 – reikia būti atsargiam su mašinomis ir mechaniškais daiktais, jie esą ne man; 4 – turiu saugotis vienos moters, nes ji gali pražudyti ir 5 – būtinas reikalas įsigyti ametistą, kad saugotų nuo alkoholio.

Išeina pagal jos šviesybę astrologiją mano horoskopas gana tamsus, nes daug ko reikia saugotis. O, kaip žinoma, žmogus saugais saugais ir pradedi nebesisaugoti.

Dėl pirmojo punkto turiu pasakyti – jame daug tiesos. Tarp Tytavėnų ežero Bridvaišio ir Tytaukos upelio stovėjo toks sau namelis, nei labai prastas, nei labai geras. Čia pat ajerų prižėlusi pieva ir vaikštinėjančių gandrų eibės. Vienas toks ilgasnapis nužiūrėjo pro langą, kad tėvas su a. a. motina santaikoj ir meilėj gyvena ir atsistojęs ant vienos kojos susimąstė: – o kodėl vargamistrai vieną nenunešti!? – Pasakyta padaryta. Tokios mintys gandrams paprastai ateina lietui krapnojant, paskui dar katalikų kunigas vandeniu apkrapijo Antano vardu. Štai ir aiškūs Vandens ženklai.

Pagarsėti 1933 metais nepavyko. Nevyksta ir iki šiol. Kritikai mane labai myli. Jei ką padarau svetima pavarde – gerai, jei pasirašau Rimydžiu – prasideda vaipymasis. Turbūt taip reikia...

Galimas daiktas, kad mašinos ir mechaniški daiktai ne man. Savo laiku vienoj mokykloj vos nebaigiau mechanikos skyrių. Bet sinusai ir kosinusai pradėjo nuteikti vėl literatūriškai ir ėmiau leisti multiplikotą laikraštį, patraukdamas ir pagadindamas žymią dalį studiozų mechanikų. Motociklizmą mečiau; visgi didelis brudas. Automobilizmu nesusižavėjau – perdaug patogu. Suprantu aviacija! Ir tempas, ir erdvė ir dvasia. Aš palydžiu draugišku žvilgsniu kiekvieną metalinį paukštį, skrendantį virš galvos, o sėdėdamas jame žiūriu žemyn į šią ašarų pakalnę ir atvirai sakau: gaila man tamstos, mizerija.

Kas toji moteris, kuri galėtų mane pražudyti? Nenoriu tikėti, kad tokia atsirastų. Jos visos geros, švelnios ir labai dažnai žavingos. Aš visados jas pasiruošęs dėkingai minėti.

O dėl ametisto argi galėtų kas ginčytis. Dargi pats blaivybės draugijos pirmininkas. Kai tik turėsiu atliekamų išteklių, būtinai įsigysiu.

Taurus akmuo ametistas.

 

1936. VIII. 26.

A. Rimydis

 

 

NEŽUDYKIM MIŠKO JAUNIMO

(Atsišaukimas į vaikus ir suaugusius)


Kai valgysit Kūčias,

Paklausykit, vaikučiai,

Apie Kalėdų Dėdę.

Apie senelį, kurs per Kalėdas

Eglutes neša,

Ir kaip eglutės miršta

Liedamos ašaras.

 

Oi, vaikučiai,

Jei kas iš jūsų žinotų koks daros

Miške skandalas,

Kiekvienas eglutę užstotų

Ir griežtai užprotestuotų.

 

Tik pamanykit –

Slapčia pastaunykais

Ateina senis su dideliu kirviu

Ir kerta mažai eglutei stačiai į širdį.

Eglutė virsta

Ir bematant miršta.

 

O kai senis užsidėjęs eglutę

Išeina iš miško, –

Čia pat tuoj susirenka kiškiai

Ir, apsėdę ratu tą liūdną vietą,

Taip verkia, baisu net žiūrėti.

Taip pat voveraitės ir kitoki žvėreliai

Sėdi persigandę ir sušalę...

 

Tuo tarpu, kai miške toks liūdesys

Ir nusiminimas,

Šiltam kambary džiaugias

Ir linksminas jaunimas.

Dega žvakutės, dainuoja ir šoka, –

Tiktai eglutė negal alsuoti...

O po Trijų Karalių

Viskas nuvys,

Kas buvo žalia.

Viskas nuvys.

Išmes į kiemą

Kur palei kūtę

Žuvusią šiemet

Vargšę eglutę.

Ir taip kas metai

Prieš pat Kalėdas

Žudo eglutes Kalėdų Dėdės.

Todėl vaikučiai, brangūs ir mieli,

Tegu senelis vaikšto

Su riešutėliais,

Žaislais ir saldainiais,

Bet su eglutėm atgal lai sau eina.

 

 

***


Kai valgysit Kūčias

Apie miškų likučius

Pamąstykit suaugę.

Nejau per Kūčias, kai mirusius minit

Neprisiminsit baisios kelmynės.

 

Kaip maro eita šimtais hektarų,

Šimtams hektarų varžytynės.

Užuot pasodinę kokį kerą,

Dar kertam eglutes, beržyčius.

 

Ir kam tai?!

Ar negeriau paleisti vaiką

Į mišką, į sniegą tyrą?

Reikia pratinti gamtai,

O ne paikinti

Mažą pipirą.

Ar ne meiliau

Kur kas –

Jei gyva eglė laukia jų,

Išskėtusi rankas.

 

 

BADAS


Žemė sacharino skritulėliais nuklota

Ir jų pusnimis keliai susupti.

Speigas tik vaikštinėja,

Trumpindams geležinkelio bėgius.

Bėgis krūpteli ir suspiegia.

 

Tarp bėgių vilkas sėdi -

Ir staugia, kaip vilkas.

Vilkas neėdęs.

Prašo ėsti, net telegrafo vielos staugia...

 

Gal dabar tolimoj stoty

Nemigęs telegrafistas

Priima vilko telegramą,

Kad jo galvoj visi varpai ūžia,

Kad jo širdy bado smuikas griežia.

 

 

NAKTYGANĖ


Paskutinis vežimas paplente nudardino.

Naktis, kaip karininkas žvaigždėta.

Mėnuo – šašas,

Lyg ordenas ant iškilmingos krūtinės

Dėmesio prašos.

Jūs, mano bėriai, sarčiai,

Jei jūs kalbėti mokėtut,

Į jus aš pratarčia

Apie traktorių,

Apie arimą,

Apie naštą karčią...

 

Na, eikit, užkąskit

Kas žolę, kas dobilą randa,

O aš, brangieji, paganysiu

Jūsų žvaigždes, mėnesį

Ir visą šią dangišką bandą.

 

 

TRETIEJI GAIDŽIAI


Ponas fotografai,

Kaip kokį grafą,

Ar gal kaip kokią špilką,

Nufotografuok mano mintį.

Jau metai kelinti

Ji, lyg vagilka,

Ateina klebentis.

Aš jai sakau,

Jog nėra manęs –

Ji pagalve punta,

Trečiuoju gaidžiu gieda…

Klausiu

– Ką gi tu veikt įsakysi, mano urėde?..

 

Vėl ji iš naujo gatvėmis dunda.

Ponas fotografai,

Nudabok tą pagundą.

 

 

MISS ROTACINE

(Kvietimas šokiui)


Įsimylėjau jus, prisipažinti drįstu,

Maloninga ponia Rotacine,

Ir štai garbės žodis futuristo –

Nelįsiu su jokiom tercinom.

 

Žinau aš aiškiai; Jūs ne nuo Adomo ir Jievos,

Ponia mašina,

Ir tą nelaimingą tesaugo Dievas

Kas Jūsų nežino.

 

Jūs tokia protinga

Ir gratia plena –

Visos aistringos mašinkos

Sujungtos į vieną.

 

Jūs dirbat gerai ir duodat daug –

Kiek jokios kitos negali.

Kas plokščioji mašina?

Plokščioji – palygint – mergelė.

 

Jūs, ponia, mėgstat tarptautinį mastą

Reikalaujat masinės rinkos,

O ką jūs mąstot

Apie mūsų nepriklausomybę?

Kaip jum Kaunas patinka?

 

Nesistebėkit, ponia, kad cenzoriai

Tokie raudonplunksniai.

Juk ir seniau (sakau tik Jums tai)

Paliepus cezariui

Ir aišku rodėsi ir linksma.

 

O dabar, kai įgijom spaudinę galią

Namie ir užsieny

Garbei spaudos keliame Balių

Už praeitį knygnešio ir derlių būsimą.

 

Atleiskit, ponia Rotacine,

Aš, rodos, išėjau iš tono!

Atsimenat:

Jūs pažadėjot šokti black-bottom'ą,

 

Tuoj muzika ir tuoj žaidimai

Ir laiko nedaug taip liko.

Jūs nesvajokit tiek

Ir negyvenkit taip širdim ...

Gal su kita dabar tie jūsų linotipai.

 

Laiminga toji spauda,

Kuri jus pažino!...

Tat eikim po porą pa,

Ponia mašina!

 

 

ŪKIŠKA POEMA

(Fragmentai)


I

 

Pirmais poemos žodžiais

būk pagarbintas žeme apžėlęs

Ūkininke –

su saule kėlęs,

su vakaru gulęs.

 

Ir sukink nesukinęs

tave suspragilėjusį, –

visvien nežinosi

nuo ko ministeriui krizis,

nežinosi

dėlko Dievo žodžiai

po tavo nosim

sproginėja.

Nežinosi kam karias ir šaudos,

griūva sostai ir karalystės,

kai tau neužkliūva nė svetimas šiaudas,

kai tu pasiruošęs niekur nelįsti.

Ir dar daug nežinosi

lig pat grabo lentos.

 

Lig pat grabo lentos!

Vardan Dievo Tėvo,

ir Dvasios Šventos

tu žinai tiktai viena,

kad derliaus varškėčiai tada geri,

kai žemės tešlą

prikrauni mėšlo,

kad tvarte karvė, bulius

kad veršiai.

 

Valio veršiai per šventą Joną

kai uodegas pastatę

maurojimo chorais

per daržą drapalija!

Ir sustabdyk, jei nori

galviją belaigantį –

arba tą berną šarpalių

mergą bemaigantį,

kuris bematant bus tėvas

tėtušis, tėtė –

ne taip, kaip universitete.

 

II

 

Ūkininke,

bara mane miesčionys,

sako burnoju aš.

Na, gerai,

lipšnūs būkime –

kas mergai, tai mergai,

kas ūkiui, tai ūkiui.

Vis dėlto lūpą daėdė

šitas kuklumas miesčioniškas.

Pratarsi tik žodį statesnį,

tai tau ir eilė ceremonijų,

atsiprašymai, duoklės.

O patys kažkokiais miltuotais vaiduokliais

įširdę dulka,

lyg džimi, lyg poteriais.

Ir storokis nesistorojęs –

nepataikysi kur vyrams,

kur moterims.

Et.

Gulkit į morališką kratinį

ir grūdus kūlkite –

mano visokiariopos nekaltybės puodai

ne šiandien sukulti.

O šiandien,

rodos, šventas Jonas.

Tad kartą dar –

valio sijonai ir veršiai.

Kartodami verčiame

ateit į metų karčiamą

daugiau šventųjų.

Bet kurgi.

Žiūrėk neverčiamas, neprašomas

ateina Jurgis,

šventųjų šventas –

Nuomomis prigurgęs

ir nuomininkų barnius kentęs.

Atrodo Lietuva

lyg karabelninkais nusėta:

Karvė pririšta prie sieto vežimo paskui,

priekyje vežimo žemaitukas,

kaip tikras žemaitis traukia,

o ant vežimo

lova, kuparas

ir pats kumietis susiraukęs,

it šventasis –

prikandęs keiksmo žodį,

malšina žiurkes širdies aruode.

 

Kad nėra gyvenimo

čia, sako kaltas buržujas,

kad pievos nesuželia,

kaltas čia, sako, Dievas

ir kaip nenorėtumei

vis atsimuši į gyvenimo kietumą.

 

Nutrauksiu nerimą,

kaip posmą šį

ir šventumą padėsiu

į teisybių kasą.

Matau Tave, Dieve,

einantį basą –

iš koplytėlės išlipusį –

einantį smutną per kelią.

Tavęs pasitikti, lyg gyva

atbėga mažutė pirkelė.

 

Atbėga antra ir trečia–

Ir kaimas judėti ima

per Tavo šventą

pievon žengimą.

Galbūt aš klystu

tuščias koplytėles pamatęs. Man rodos –

mediniai smutkeliai išlipę

nuėjo per kaimus ir sodžius.

 

Tai jie ten aria ir sėja

Ir darbus sunkiausius dirba...

 

Mažutė pirkelė pakniubus klūpo –

Dangaus platybėj žvaigždės mirga ...

 

III

 

Trauk, minties kumelaite,

trauk.

Poemos ne čia dar galas.

Gal mano mūza neėdus,

sušalus.

Gal jai ir iš akių varvėjo.

Palaiminta būk,

lietuviškų barščių virėja.

Pasinorėjo –

gerai.

Būki poemos herojus.

Nesvarbu krūtys,

nesvarbu kojos.

Valio bulvinis rojus!

 

O po rojaus pasakyki

dėl ko bulvinis,

kodėl aš ūkiškas.

 

Vai piemeniškos platumos,

jūs iš visur matomos.

Užsikarsi ant žago –

šienai ausyse ir užančiuos.

Atsikvėpsi horizontų kvapais

ir maukis ant kaklo

bakūžių rožančius.

 

Užmariai, marios toli,

ne čia.

Tenai

diplomatiška matos galva

plaukais stačia.

Letenos, brauningai,

dujų balionai –

įsišvelninę tyko

naujų milijonų.

 

Tūkstantis

devyni šimtai

aštuoniolikti

metai –

dėl amžinybės

statau datą

šimtmečiams kutenti –

ir kas širdy paslėpta, tai paslėpta,

o ant stalo –

ruginės duonos papentė

su kopūstlapiu.

 

Ir niekas mus nepažemins –

Tegul bus pagarbinta

Lietuvos žemė!

Tikiuos atsakysit:

Per amžius. Amen.

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.



Antanas-Rimvydis foto
Antanas-Rimvydis foto