tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Salomėja Nėris. Poezija

salomeja-neris_foto
salomeja-neris_foto
       Nemėgstu apie save kalbėti. Nenoriu tenkinti miesčioniškos minios smalsumo, kurios sprendimai, nuomonės ir norai – man nulis.

       Nenoriu ir jums, mano draugai, būti perdaug atvira... Jums kiltų daugybė „kodėl?”, į kuriuos nūnai neatsakyčiau.

       Taip pat netikiu, kad mano gyvenimas būtų sektinas ir pavyzdingas. Aš pati labai nekenčiu visokio sekimo, pamėgdžiojimo ir beždžioniavimo – tiek gyvenime, tiek kūryboj.

       Gyvenimas yra ieškojimas; ieškojimas – kūryba. Kas gi tie nemirtingieji meno kūriniai? Tai yra šauksmas, žadinimas žmogaus, kuris turi ateiti, turi nubusti. Ilgesys teisingo, stipraus, tobulo žmogaus išsigimėlių nuvargintam pasauliui.

       Kūryba – pavojingas kalnų takas į ateitį, kuriuo tegali pereiti blaivios galvos ir plieninės valios.

       Kūrėjas, man rodos, turi sukurti ir savąjį kelią – bedugnės pakraščiu.

       Deja, mūsų rašytojų kūrybos kūdikis turi tokią netikusią auklę „kritiką” (čia nekalbu apie tą nedaugelį įvairių kritikų, kurie dažnai taip negailestingai teisingi ir atviri – verti pagarbos ir dėkingumo!), kad jam ne tiktai savo kelią sunku surasti, bet ir tiesiam išsilaikyti. Mūsų kritikos didžioji dalis yra toks netobulas, kreivas veidrodis, ku­riame rašytojas tegali pamatyti sudarkytą savo veidą.

       Žinoma, kam gyventi lemta – gyvens! O vis dėlto labai geistina, kad ir mūsų mažo krašto piliečiai daugiau švaros paisytų ir mažiau spjaudytus.

       Mano metus suskaičiuos ir praneš jums būsimojo mano veikalo „kritikai”; jiems mat Įdomesnės mano „nuodėmės”, negu manoji kūryba.

 

       Salomėja Nėris. Panevėžys, 1936. VIII. 7.

      

      

      

       GYVENIMO GIESMĖ

      

       Gyvenimas mano – vėjas palaidas!

       Kaip sakalas skrieja laisvai per laukus.

       Gyvenimas mano – pavasario aidas.

       Gyvenimas mano, tai sapnas klaikus!

      

       Myliu aš gyvenimą, jauną, ugningą,

       Kaip myli pavasarį lauko gėlė!

       Myliu aš gyvenimo džiaugsmą aistringą –

       Myliu, kaip jaunystė temoka mylėt!

      

       O žeme, o motina mano brangioji!

       Mielai tu puošiesi žiedais ir krauju –

       Jei burtus tavuosius pakeistų man rojum,

       Tai būtų taip ilgu – taip ilgu be jų.

      

       Myliu aš tave, gaivalingas pasauli!

       Ir jei, kaip žvėris, tu mane sudraskysi –

       Tai mano daina, žaižaruojanti saulė,

       Vis degs ir vilios – nepavysi!

      

      

       ***

      

       Be bažnyčios, be altorių,

       Be sumainymo žiedų...

       Žirgai lekia, kiek tik nori,

       Lekiam, lekiam vienu du!

      

       Balti vėjai plaukus glosto,

       Jau toli žmonių garsai –

       Iš auksinio žvaigždžių sosto

       Štai, mus laimina Jisai!

      

       Jis, kurs davė žmogui širdį

       Su troškimais neramiais,

       Vasaros vynu nugirdė –

       Jis ir nuodėmę atleis!

      

       Be bažnyčios, be altorių...

       Žirgai lekia žvengdami –

       Lekia, lekia mūsų norai

       Nesulaikomi, jauni!

      

 

       

       PABUČIAVIMAS

      

       Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,

       Ir, kaip žaibas staigus ir svaigus, kaip naktis

       O, galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa.

       Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.

      

       Negaliu aš pamiršt tų įkaitusių lūpų –

       Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!

       Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo –

       Ji, kaip vergė, prie tavęs dieną naktį rymos.

      

       Ne gyvatė įkando – karštos lūpos bučiavo!

       Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna –

       Negaliu aš pamiršt... Nes žinau, kad ir tavo

       Visos mintys ir aistros – bendro laužo liepsna!

      

 

      

       KADA MANĘS NEBUS

      

       Kalnuos pilki ereliai nardo, –

       Kalnuos ir mes abu.

       Vai, kas kartos tau mano vardą,

       Kada kalnų nebus?

      

       Nerūpi nieks – ir paukščiais suokiam,

       Čirenam vyturiais.

       Vai, kas primins tau mano juoką,

       Kai vasara praeis?

      

       Su saule džiaugsmas nusileido,

       Su saule vėl nubus –

       Vai, kas pakeis tau mano meilę,

       Kada manęs nebus?

      

      

 

       KAIP IR TAS VĖJAS

      

       Vasara buvo... Jūra kvatojo.

       Buvo saulutė – buvo draugai.

       Dabar tu vienas. Eini, sustoji...

       Tarsi paklydai ar pavargai.

      

       Eini, sustoji... Skundžias alėjos,

       Kaip jos nemyli drėgno rudens.

       Klausais: gal meilė pamario vėjuos

       Balta žuvėdra pasivaidens.

      

       Sumerk blakstienas – ir aš ateisiu –

       Tau išbučiuosiu plaukus melsvus –

       Be pareigos ir be jokių teisių –

       Kaip ir tas vėjas – jaunas, gaivus.

      

 

      

       ***

      

       Kas mina kelią slidų,

       Kas vieškeliais plačiais –

       O ji, mačiau nuklydo

       Bedugnės pakraščiais.

      

       Kas valanda ji klysta,

       Ir klystam vis abi –

       Vienintele, jaunysta,

       Kokia tu nuostabi.

      

 

      

       ***

      

       Ką tu gali dainuoti apie rudenį

       Ir apie žemę vystančią –

       Kad jau sparnų nebepajudini,

       Kad praradai jaunysta čia?

      

       Kregždė nepakelia pašauto sparno –

       O paukščiai išlėkė rugsėjy...

       Jei tu nekranksi juoda varna –

       Tave palaidos rudens vėjai.

      

 

      

       VIENA VASARA

      

       Kur baltos statulos

       Ir tamsiai žalios nišos,

       Ten vieną vasarą

       Likimai mūsų rišos.

      

       Tos karštos pietų naktys

       Pagundomis pritvinę,

       Svaigino rožių kvapas,

       Kalnuose sirpo vynas.

      

       Kaskados baltos tėškė

       Perlus po mūsų kojų –

       – Surinki juos ir neški

       Papuošti mūs rytojų.

      

       Ir grojo naktį kiaurą

       Simfonija – pagunda:

       – Negrjžk, negrįžk į šiaurę,

       Kur baltos pūgos siunta.

      

       „Nei tėviškės, nei protėvių. –

       Iš kur?   Kada ir kaip?

       Ar glostė rankos motinos,

       Kai svirpliu pravirkai?

      

       Kaip šaltas lietaus lašas

       Ežero dugne –

       Kaip baltas edelveisas

       Žydįs ties bedugne – ”

      

       Nežino nieks, nematė nieks,

       Ir negirdėjo nieks.

       Šnibždėjomės gyvatėmis

       Prie žėrinčios ugnies.

      

       O, neužmiršt to vakaro

       Bučiavimų karštų!

       Numirsiu aš pavasarį, –

       Ir tai pamirši tu.

      

       Nei tėviškės, nei protėvių! –

       Lydės juodi varnai –

       O, nuotaka – skrajotoja!

       Tau kraitis – pelenai!

      

      

 

       VALKATA

      

       Jis valkata – paskutinis brodiaga –

       Šaukia žmonės. O aš vos gyva.

       Nuo jo žvilgsnių širdis mano dega,

       Nuo jo žodžių man sukas galva.

      

       Kaip sacharose vėjai laisvūnai –

       Visagalė jo smuiko daina.

        Ji nupirko ir sielą ir kūną

       Savo magiškų burtų kaina.

      

       Tik paliepk – aš nueisiu į dangų,

       Aš nužengsiu juodan pragaran.

       Dėl tavęs netik mirt pasirengus,

       Bet gyvent ir nemirt amžinai.

      

      

 

       PERGREIT PRARASTA

      

       Ar ji dar kūdikis, ar moteriškė?

       Ją, vakarą grįžęs, prie durų randu.

       Akys įdubusios, veidas išblyškęs,

       Ko nori nesako, nei kuo ji vardu.

      

       Ir neima centų, nei duonos, nei vyno,

       Nei, mirštančių tyliai, nuskintų gėlių.

       Jos liemenį liekną skurliai apkabino,

       Ir rožės suvyto plaukuos tarp spyglių.

      

       O akys – bedugnės į sielą taip sminga,

       Ji man artima, ir baisi ir prasta!

       Sakyk, kas esi tu viešnia nelaiminga? –

       Aš – tavo jaunystė, pergreit prarasta...

      

      

 

       ***

      

       Nebausk manęs, kaip rūstusai patėvis!

       Nebark manęs, kaip pamotė pikta!

       Neilgai būsiu čia, neilgai čia viešėsiu,

       Tik, kol suvys raudona radasta.

      

       Aš atėjau pašokt tik vieno šokio,

       Ir padainuot gyvenimo dainos;

       Sukurti ugnį, saulei nusijuokti.

       Tegu jin' ilgai, ilgai jum liepsnos.

      

       Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja,

       Kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš.

       Neimsiu nieko. Ir už viską užmokėsiu

       Tyru krauju, nedirbtinos širdies.

      

 

      

       PALYDĖK

      

       (Iš Annos Achmatovos)

      

       Palydėk, palydėk mane, vėjau!

       Tik vakaras klaidžioja čia.

       Draugai, artimi neatėjo,

       O žemė tyli ir kurčia.

      

       Aš buvau, kaip ir tu, laisvūnas.

       Perdaug troškau gyvent ir mylėt.

       Matai, vėjau, atšalęs štai kūnas.

       Ir rankų nėra kam sudėt.

      

       Šią juodąją Žaizdą paslėpki

       Po vakaro pilka skraiste.

       Ir mėlynam debesiui liepki –

       Teskaito maldas prie manęs!

      

       Ir kad būtų lengviau man, vienužei,

       Užmigt amžinuoju miegu, –

       Tegu žalios vinkšnos suūžia

       Pavasarį mano... Tegu...

      

 

      

       KAI NUMIRSIU

      

       Kai numirsiu, tik nekaskit,

       Tik nevežkit į kapus –

       Į liepsnas skaisčias įmeskit –

       Tegu laužas karstu bus.

      

       Tegu kyla juodi dūmai

       Dangaus skliautais mėlynais –

       Ir bejausmis mano kūnas

       Tepavirsta pelenais.

      

       Dulkes tas paleiskit vėjams,

       Laisvės paukščiams ant sparnų –

       Tegu neša, tegu sėja

       Dainą mano pelenų.

      

 

      

       PER LŪŽTANTĮ LEDĄ

      

       Pavasaris žemę jau veda –

       (O mane kas ves?)

       Aš bėgu per lūžtantį ledą

       Į jo vestuves.

      

       Kukliais žibuoklėlių žiedais ji

       Kasas nusagstys –

       Ar ilgai tu būsi bevaisė,

       O žeme skaisti?

      

       Saulėtų krantų pasigedo

       Širdis. Nebgaliu.

       Ir bėgu per lūžtantį ledą

       Skenduolių keliu.

      

       Jei žūsiu – draugai, nesakykit:

       Pergreit pailsau ...

       Aš troškau vien džiaugsmą pavyti

       Pasauliui ir sau – – –

      

 

      

       BE KELIO

      

       Ar audringos rudens naktys

       Mirtį išdainuos?

       Ar užgims nauja gadynė

       Amžių pelenuos?

      

       Eitum, eitum užsimerkęs –

       Tamsoje tamsus –

       Ir sustojęs nusijuoktum:

       Mirštu už visus.

      

       Gūdžiai šlama klevo lapai –

       Ko sulauksim ryt?

       Miškas ošia, staugia vilkas, –

       Kelio nematyt.

      

       Kas gi tokią nykią naktį

       Kelio beieškos – – –

       Supa vėjas pakaruoklį

       Ant sausos šakos.

      

       Kam tos audrios rudens naktys

       Laisvę išdainuos?

       Kam užgims nauja gadynė

       Amžių pelenuos?

      

      

 

       RUDENS MARTI

      

       Sūrios jūros ašaros –

       Vėtrų širdgėla karti –

       Auksaplaukės vasaros

       Rauda rudenio marti.

      

       Širdį jauną išraudos

       Ji bangų baltiem būriam –

       Pėdos nyksta visados

       Kranto smėlyje puriam.

      

       Prunkščia, stato krūtines

       Jūrbangių širmi žirgai.

       Šok į valtį – tegu neš! –

       Jei gyventi pavargai– – –

      

 

      

       GRĮŽTANT

      

       Baltijos bangos ašarom ritas,

       Rytmečio saulė spindi akyse –

       Dingo jau pilkas švedų granitas –

       Gimtąjį krantą greit pamatysim.

       Skrenda lėktuvai per vandenynus.

       Garlaiviai raiko jūres mares –

       Kažin ar ilgai mano tėvynės

       Didis pasaulis neįžiūrės?

       Baltijos jūra – šiaurės gražuole,

       Ko tokia lygi, tokia rami?

       Tau baisiai tinka aistringi šuoliai –

       Kada kvatoti, džiūgaut imi.

       Bangos sukils dar, vėtrai sukaukus –

       Erdvės įnirtę mėtys žaibus –

       Vargas silpnuoliui jūron išplaukus –

       Tvirto jūreivio pergalė bus.

       Vėtra sukauks ir bangos trankysis –

       Ir žūtbūtinė užvirs kova ...

       Jūrai nurimus – nieks neatskirs jau

       Kur švedų kraštas, kur Lietuva.

      

 

      

       MES TROKŠTAME SPARNŲ

      

       Kai šiandiena tamsi –

       Rytojum gyveni.

       Svajojame basi –

       Svajojam alkani.

      

       Mes ilgimės kovų,

       Nežinomų salų –

       Mes trokštame sparnų,

       Padangių, sakalų!

      

       Viršūnėse jų daug ...

       Deja – ne sakalų!

       Jų kylant ir nelauk –

       Jiem skristi jau vėlu.

      

       Kada kieti delnai,

       Kada gi juos nustums?

       Nes jų pilvų kalnai

       Užtemdo saulę mums.

      

      

 

       KAIMAS LAUKIA

      

       Pagal upę gluosniai, alksniai

       Raivosi nubudę.

       Ryto vėjas glosto, lanksto

       Nendrę lengvabūdę.

      

       Kaimas laukia. Liūdna kaime.

       Skolos kaimą karia.

       Sakalai parneš mum laimę

       Iš už jūrų marių.

      

       Sakalai tie kelią žino –

       Jų sparnai iš plieno.

       Sunkios bangos vandenyno –

       Kaip laukimo dienos.

      

       Vargas vaikščioja po sodžius

       Kurčias ir apžėlęs.

       Jau senai pritrūko žodžių

       Kantrios bakūžėlės.

      

 

      

       LIK SVEIKA

      

       Lik sveika, tėviške žalia. –

       Klajūno kelias ilgas.

       Man tavo ašarų dalia

       Akyse tebežvilga.

      

       Už okeano, už plataus –

       Pamiršiu gal tave –

       Vai, nežinau, vai, nežinau.

      

       O, mano Lietuva!

       Kaip pamotė – su akmeniu.

       Kaip motina – su ašarom.

       Tu mano.

      

       Su balto smėlio pajūriu,

       Kur vasaros kaip pasakos.

       Tu mano!

      

       Su tais beržais pakelėmis,

       Liūdnais draugais artojo.

       Su savo skausmo dainomis,

       Kurias man kraujas groja.

      

       Su rūtomis, rugių laukais,

       Su vieškeliais ir kryžiais.

       Su vargo žmonėmis pilkais,

       Palinkusiais po kryžium.

      

       Tu mano. Ir išplėšt tave,

       Nebent kartu su širdžia –

       O, liūdnas krašte, nežinau,

       Ar aš tave pamiršau!

      

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

      

salomeja-neris_foto
salomeja-neris_foto