tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Antanas Miškinis. Poezija

Antanas-Miskinis_foto
Antanas-Miskinis_foto
       Juknėnų kaimas prieš didįjį karą buvo didelis. Ateidavo ruduo. Pašaldavo. Po to pradėdavo snigti. Mano tėvas, Juozapas Miškinis, turėjo linams minti mašiną. Kaip tik tada ir pradėdavo linus minti. Visada mašinos trobesy buvo daug žmonių, suvažiuodavo talkos. Mergaitės ir vyrai rišdavo saujas ir dainuodavo. Jaunimas buvo šaunus. Dainų mokėjo daugelį. Aš nubėgdavau, klausydavau, ir nelinksma darydavosi. Ten buvo pirmoji mano literatūrinė mokykla. Tų dainų motyvai ir žodžiai ir po šiai dienai mano širdy gyvi. Daug graudžių žodžių ir posmų gerai atsimenu.

       Paskui tas jaunimas važiuodavo iš kaimo į tolimus kraštus — į Rusiją kariuomenėn, į Ameriką ir kitur. Turbūt, kaime jau ankšta būdavo. Važiuodavo, ilgai eidavo per kaimą atsisveikindami ir žadėdavo sugrįžti. Atsisveikinimas užtrukdavo, kad net pakinkytiems arkliams nusibosdavo; ir tie nu­leisdavo žemyn galvas... Tai detalių Lietuva.

       Paskui prasidėjo karas. O mašina dar prieš tai sudegė. Dainų rečiau tekdavo išgirsti. Brolį Vincą, už mane vyrėlesnį, tėvas pristatė akėt, o mane prie lengvesnio, dar populiaresnio, darbo...

       Nepriklausoma Lietuva užtiko mane nedidelį. Didelio įspūdžio darė visai šeimai, taigi ir man. Kai brolis Motiejus nakčia išėjo iš namų savanoriu į kariuomenę, rodos, net motina, iš prigimties lyrikė, mažai verkė.

       Augo gyvenimas, augau aš, augo Lietuva. Pats mačiau, kaip Lietuva mano akyse keitėsi. Ir susidarė mano sąmonėj sintetinė Lietuva: tyliai kaimiška, laisva, didelių intelektualinių ir kitokių laimėjimų, besiveržianti į aukštį ir šlykščiai miesčioniška, su daugeliu pūvančių žaizdų. Aš nekalbėčiau, jei visa tai būtų trijuose matavimuose. Bet poetas negi prokuroras...

       Tai tas susidaręs kontrastas netyčia skatino mane kalbėti apie tai eilėraščių posmuose. Aš mažokai pasakiau, todėl nekartą dar teks prie to sugrįžti ir sustoti. Tai ji, Lietuva, ne kas kitas, nugraudino dažnus mano eilėraščius. Bet, turbūt, iš tėvų ir senelių paveldėtas prisirišimas prie savo žemės, tikėjimas į Lietuvą, dirbančią ir kuriančią, ne šventva­giškai šūkaujančią (dėl „gardaus valgio šaukšto", anot vieno gydytojo) ne man vienam duoda jėgų gyventi ir ieškoti Lietuvos pačioje pilkiausioje kasdienybėje.

      

       Antanas Miškinis

 

 

       DAINA APIE LIETUVĄ

      

       Margi paukščiai padangėj sukas;

       Mūsų žemėn sugrįš jie tikrai.

       Po Žemaičius, Aukštaičius ir Dzūkus

       Dainuos upės, kalnai, ežerai.

      

       Tenai pirkios medinės rymo;

       Beržai laužia šakas vieškeliuos —

       Mūsų žemėj kvepės arimai,

       O širdy Lietuva sužaliuos.

      

       Mes užarsim kiekvieną pėdą,

       Užakėsime dirvų marias —

       Senų aimanų, skundai, bėdos

       Kur sustot ir pabūt neberas.

      

       Ir nunešim žinias lėktuvais

       Į svečias tolimąsias šalis.

       Kaip žemę šią myli lietuviai,

       Kur laukai vasarojais žali.

      

       Pasakysim, kam beriam grūdus,

       Kam nokinam pakluonėj linus,

       Pavasariui ledą išgrūdus

       Per upes už kalnų mėlynų.

      

       Kai širdy Lietuva pražydus,

       Tai vistiek, nors perkūnija griaus,

       Mes išeisim į darbą didį,

       Kad gyventi visiems būt geriau.

      

       Kas buvo, tai mirė, negrįžta.

       Mes nukalsim sidabro ratus.

       Ir išeisim su dideliu ryžtu —

       Parsivešim Naujuosius Metus.

      

       Štai jau paukščiai padangėj sukas,

       Tai pavasario naujo arai!

       Po Žemaičius, Aukštaičius ir Dzūkus

       Skambės girios, kalnai, ežerai!

      

 

       ***

      

       Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip muzika,

       Viskas taip šioje žemėje praaidi;

       Kaip ir jaunystė dvidešimties metų,

       Marias uždegti įsigeidus.

      

       Svajojome net pataisyt pasaulį

       Ir laimę susikurt nemarią, didelę.

       Taip manėme ir nežinojome,

       Kad liksim, kaip tikri paklydėliai.

      

       Kažin kaip tie, kurie gyventi moka

       Ar ilsis pamariuos baltose vilose ?

       O ką gi aš dabar dainuot galiu

       Širdim išvarginta, beveik ir nusivilusia?..

      

       Juk mums ir marios, ir pavasariai,

       Ir vyšnios žydinčios ne nauja.

       Kur einame, ko siekiame, kur plakamės

       Ašai senai gerai žinau jau...

      

       Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip moterys

       Taip viskas pamažėle blanksta,

       Palieki vienas, kaip ant kalno karklas,

       Kurį nuo ryto visi vėjai lanksto...

      

      

       ŽODŽIAI IS LAUKO

      

       Tu nematei tokio žydėjimo,

       Laukų dainavimo smagaus,

       Neveltui anuomet žadėjome

       Žvaigždes nukarstyt nuo dangaus.

      

       Paukščių šauniam repertuare

       Jauties poetas ir žmogus.

       Broliai vagas taip tiesiai aria, —

       Jie nori vis užverst vargus.

      

       — Klausyk, tu spjauk į tualetus,

       Palik maliariją madų!

       Vaizduokis: per laukus gėlėtus

       Į pačią saulę aš vedu.

      

       Vedu ir pasakyti ryžtuos,

       Ko žvaigždės krūpčioja nakčia, —

       Kad laimė niekad nesugrįžta,

       Sugrįžta tik viena kančia.

      

       Tu nematei tokio žaliavimo.

       Ir nematysi gal daugiau.

       Mes ligi šiol ne ten keliavome

       Vieni tarp žemės ir dangaus.

      

      

       LIETUVA!

      

       1.

      

       Tave papuošt žadėjom,

       Kaip savo tikrą seserį.

       Esi pačioj jaunystėj,

        ir pačiame pavasarį.

      

       Šiandien dainuot norėtųs

       pačiais gražiaisiais rimais.

       Paskendo mano mintys

       Tavo naujuos arimuos.

      

       Rūstavo vėtra vakar

       Po kalnus ir pašlaites,

       Kad Tu likai be Vilniaus,

       Kad palikai našlaitė.

      

       2.

      

       Čia būna žalios vasaros,

       O dar žalesnės rūtos.

       Prisiminė man baudžiavos,

       Prisiminė rekrūtai.

      

       Ir tie pilki artojai,

       Kada nevalion varė juos;

       Jie vargus ėjo keliais,

       Kaip Vilniuje Kalvarijas

      

       Daugel dainų sudėjo

       Ant gonkų balto klevo.

       Paskui į Prūsų žemę

       Knygų parnešt keliavo.

      

       3.

      

       Praėjo metų eisena.

       Tekėjo tykiai upės

       Buvo pakilus nuotaika,

       Pakilęs buvo ūpas.

      

       Kai vieškeliai sudundo,

       Net beržai žemėn sviro —

       Žagres palikę dirvoj

       Karan išėjo vyrai.

      

       Vieni laisvi sugrįžo,

       Kitiems rankas pašovė,

       Tretiems ant lygaus lauko

       Mediniai kryžiai stovi.

      

       4.

      

       Apie Tave dūmodams,

       Šiandien dainuot panūdau.

       Skaičiau iš drobių rašto,

       Kad esi lėto būdo.

      

       Kur mes Tave nuvesim

       Ir dovanų ką duosim?

       Šiandieną gilios mintys

       Įsimetė veiduosin.

      

       Kuriais žiedais papuošim

       Tave, kaip tikrą seserį.

       Esi pačioj jaunystėj

       Ir pačiame pavasarį.

      

      

       RUDUO

      

       Išeisime šį rudenį

       Su tarbomis per Lietuvą nualintą.

       Dar baudžiavose užsigrūdinom

       Ir šunimis mokėsime paskalinti.

      

       Vai linksma buvo ir smagu, kol ėjome

       Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo

       Dabar — mes pūstame dienų kalėjime;

       Dabar — užmiršome, kad ašaros ir kraujas...

      

       O Dieve, Dieve mano. Kur mūsų upės liejas ?

       Kur, mieli broliai, einat užsimerkę?

       Nedrįsau pasakyt, ko tie klevai žalieji

       Tėvų pakluonėje visom šakelėm verkė ...

      

       Stumiesi, Lietuva Tėvyne,

       Tau kelias purvinas arba per grubų gruodą.

       Sekminėse nugirdei mus laukų žaliuoju vynu,

       O rudenį po kaimus geltono prakaito aruodai.

      

       Aš paskandinsiu lyrą Nemuno bangavime,

       Nes negaliu dainuot gražiai Tėvynės vargo.

       Mes dar senai šunies dalia pakaukti gavome,

       Tai kas be jos, be Tėviškės, visas gražus  pasaulis margas?

      

      

       ŽIEMA

      

       Iš vargo, gintarų tėvyne,

       Iš vargo, o rūtų šalie,

       Pašoksi. Pašoksi suktinį

       Prie karčiamos pakelėj.

       

       Praeis čia šimtai autobusų,

       Man akyse matysies balta.

       Per žiemą, kaip nuotaka būsi

       Sidabro ledu apkalta.

      

       Seserys drobių priaudžia

       Iš sielvarto siūlų plonų.

       Byra motinai ašaros graudžios,

       Kad Brazilijoj žūna sūnus...

      

       Tėvas vekselin dūšią įrašė

       Ir pasakė: — varguose vartaus —

       Pašoksiu, pašoksi ir ašei

       Iš tavo to vargo kartaus.

      

       Bet pavasarį! Vandenis plauksim

       Dūnojais į melsvas marias.

       Jeigu laimė tikrai nepalauks mūs,

       Tai ir vargas daugiau neberas!

      

 

       TAUTIŠKA DAINA

      

       BROLIAMS POETAMS

      

       Brangi šalie žaliųjų rūtų, vis nedrįstu klausti,

       Kas Tave didžiuliam vargui nūdien pasikaustė":

      

       Kas Tave varguolei daliai šiandien pasikinkė,

       Ar mes patys, ar kiti kas, tyčia susirinkę?

      

       Tu su beržais, tu su kryžiais, su žalio jom rūtom;

       Mes palinkę, kaip kareiviai eisim ant pakūtos...

      

       Išvedei artojų sūnus ant jūružių krašto

       Ir liepei gražiai dainuoti, kaip iš aukso rašto.

      

       Kaip dainuosiu ? — Pasakysi, kad šie žodžiai grubūs,

       Kada vargas aprėdytas melsvo šilko rūbais.

      

       Įklausiau aš, kaip artojas po žagre suklupo —

       Pasijuokt valia valužė karminuotom lūpom!

      

       Mes paliekam, mes užmirštam Tave pakelėje

       Ir vis norim dar įtikint, kad įsimylėję ...

      

       Kas iš rūtų, kas iš mėtų, kas tau iš lelijų,

       Kai vargeliais vargūnėliais rudenėlį lyja?

      

       Mes žadėjom Tave jauną kelti ligi saulės,

       Kai artojai pėsti nešė į Cervonką kaulus ...

      

       Tai todėl nūnai ir noriu širdimi paklausti,

       Kieno rankos didžiam vargui Tave pasikaustė?

      

 

       LIAUDIES DAINOS EILĖRAŠTIS

      

       Nežinomai seseriai lietuvaitei

      

       Be vėjo. Be vėjo klony beržai lūžo.

       Visos žalios šakos vieškelin palinko.

       Mena ji: lydėjo anuomet mamužę

       Ir kalnelio smėlį ašarom ištrinko.

      

       Žalia mirta džiūvo užu stiklo lange.

       Broliai kraitį vežė — ant pečių Sekminių!

       Gegužės padūko. Žirgai vartuos žvengė. ...

       rūtų vainikėlį pasagom sumynė...

      

       — Kelkis, motinėle, su variniais raktais.

       Užrakinsim rankom dalią gedulingą.

       Paviešėsi dieną, ir nors vieną naktį

       Pasupsi man vargą ant žilvičio lingės ...

      

       Ei liliute, lilia. Dienos tai pailgo.

       Nėra, jau nebėra kas vargelį neša.

       Eisiu ir išeisiu. Vieškelis pailgas —

       Dangų vaivorykštėm raganos išrašo! —

      

       Vai ir vėl be vėjo klony beržai lūžo.

       Eina. Gal atras dar, — kur ta laimė yra

       Žvelgia — saulė leidžias, Klauso — vėtra ūžia,

       O raudoni skruostai sidabru pabiro...

      

      

       ***

      

       Išėjo Dievas kažikur.

       Ir nemačiau kada išėjo iš namų.

       Vėliau tik pajutau: ko baisiai nejauku –

       Visvien kuriom elegijom dainuot imu?

      

       O žiema buvo taip gili.

       Akis perdėm nubalino.

       Man čia gimtoj šaly,

       Nurimti vis negalima.

      

       Ėjau toks vienišas tada

       Ieškot žmonių, pažįstamų, draugų...

       Bet žinote, kas do mada

       Širdies recidivistų ir vagių!

      

       Tai mano, mano Lietuva,

       Kurią visokiais himnais apgiedojome.

       O man jinai sava

       Ne vien iš tylinčių laukų ir gegužių raudojimo.

      

      

       LAIMĖ RUDENINIAM PALTE

      

       Aš žinau, man sakė

       Ne sykį mamaitė,

       Jog čia mūsų žemė,

       Jog aš lietuvaitė.

                    M. Dailėlis

      

       Kaip ? Nenusibodo žviegiančiam asfalte ?

       Ar nepasiilgsti tų laukų plačių?

       Kokia Tavo nuotaika rudeniniam palte?

       Sabalių kailiukas tinka ant pečių...

      

       Ar ateina mintys, kaip mes augom kaime,

       Pavyzdžiui, kaip sodai pradeda jau balti?

       Mes tada svajojom — gal kitokią laimę,

       Gal gi ir ne šitą, rudeniniam palte...

      

       Toks aplūžęs kryžius, o toks geras Dievas

       Juodon žemėn žvelgė šalia viešo kelio...

       O mūs dienos greitos, — ėjo ir sudievu!

       Dar gerai, kad liko asfaltuotas kelias!

      

       Tik aš vis širdyje negaliu užmiršti:

       Ten ir lapams krintant gražiai gelsvos spalvos;

       Būdavo, išeini, penkiais rankos pirštais

       Didžiam gervių pulkui susuki tuoj galvas.

      

       Ar ateina mintys, kaip mes augom kaime,

       Kaip Sekminių naktį sodai ima balti?

       Mes tada svajojam — argi šitą laimę,

       Ar gi šitą laimę, rudeniniam palte?...

      

       2

      

       Tau nupirksiu naują limuziną,

       Nebereiks klumpėtai vargą bristi.

       Mes įliesim kraujo, lyg benzino, —

       Išvažiuosi, kaip kino artistė!

       

       Jau užmirški seną tėvo pirkią;

       Jau pakanka, miela, santimentų.

       Mūsų meilę kažikas nupirko,

       Gal nejuto, kad tai buvo šventa...

      

       Ir užmirški savo seną močią,

       Kuri lyjant basa bulves kasė.

       Būtų keista, jei aš nežinočia,

       Ko padrisko baltų liepų kasos...

      

       Tegu skrenda ir sugrįžta paukščiai;

       Tegu paukščiai grįžta šimtą mylių.

       Jei norėtum, vasarą pašaukčia

       Pažaliuoti žalio beržo stiliuj.

      

      

       Tik užmirški seną tėvo pirkią,

       Jau pakanka, miela, santimentų.

       Mūsų meilę pinigais nupirko

       Ir paliko šiaip sau mus gyventi...

      

       3.

      

       Turbūt, ir austi nebemoki;

       Kasdien keistesnė vis darais.

       Prašoksi dalią su berniokais

       Giliais nedėlių vakarais. ..

      

       Gal nematei, kaip žvaigždės byra.

       Kaip linksta uosiai patvoriuos;

       Mėnuo saulužės atsiskyręs

       Sidabrą beria ežeruos.

      

       Ateina tyliai naktys tykios.

       Širdis gyvenimo pilna.

       Gal dar gerai būt susitikus,

       Bet kad ir soduos jau šalna...

      

       Gal nežinai, kad baisiai vienas

       Esu pasauly ir sapne.

       Praeis ir tavo jaunos dienos,

       Kaip ižas pernai Nemune.

      

       Gal nejauti, ko žvaigždės byra, —

       Jauties, kaip žvaigždė ir pati...

       Mėnuo saulužės atsiskyręs,

       Kaip asai, vienas per naktis.

      

      

       MELODEKLAMACIJA

      

       Nueina traukiniai. Geležimi nužviegia.

       Ir mano sielvartas per telegramų vielas.

       Aš vis manau — esi tyra ir dar baltesnė užu sniegą,

       Mano tolima, tolima ir miela!

      

       Turbūt girdėjai tu, kad mariose

       Balti laivai linguoja plaukia.

       O gal kur tolimam krante į delnus veidas neriasi, —

       Tai motinos, kuri sūnaus nebesulaukia...

      

       Šiandieną asai stoviu viršum Nemuno,

       Prie Aukso Nemuno bangų:

       Nė kokių niekam nuodėmių nebeminiu —

       Nueitų dėl manęs visi dangun!

      

       Išeina traukiniai. Ir vėl sugrįžta.

       Ir sielvartas. Ir telegramų vielos.

       Tik tujen, tujen nebegrįžti,

       O mano tolima, tolima ir miela!

      

      

       BE DEDIKACIJOS

      

       Pabalo pasaka snieguose.

       Pabals ir vakaras akyse.

       Daugiau aš niekam nesiguosiu

       Ir tu namų nebelankysiu.

      

       Ne mano skambančios alėjos.

       Ne mano tos nušvitę aikštės. —

       Ten meilė ašaras paliejo,

       Ten svetima jaunystė vaikšto.

      

       Eilėraščių pakeisiu temą.

       Neisiu daugiau degtinės lakti.

       Nepirksiu, miela, chrizantemų,

       Kurios vistiek nuvys per naktį.

      

       Greitieji traukiniai pradunda;

       Trumpai stotyse tesustoja.

       Praeis ir melas, ir pagunda,

       O ir manęs nebus nė kojos.

      

       Ta pati saulė švies danguose,

       Tas pats mirgėjimas žvaigždėse.

       Kam tada tujen pasiguosi,

       Kur tada tujen pasidėsi?

      

      

       IŠ CIKLO „LAIMINGA MEILĖ“

      

       Mano meilė laimingai baigės.

       Ji nuėjo linksma su kitais.

       O man liko ruduo ir snaigės —

       Lai ir vasara vėl neateis.

      

       O man liko ruduo geltonuoti,

       Žvaigždėti kasdien vakarai,

       Ir šios eilės pabrėžtos bloknote,

       Kad ruduo... ir kažkas negerai.

      

       Vakarais ji dažnai geria vyną,

       Juokaudama primena Dievą.

       O mano akyse patvinę

       Žalios žalios vasaros pievos.

      

       Šoka ji elegantiškai tango

       Po mėlynu vakaro šydu.

       O mano širdy, kaip ant lango,

       Baltos vasaros rožės žydi.

      

       Iš jos šilko, pečių, iš jos rankų

       Dvelkia stiprūs, stiprūs Coty.

       Gal kitiems tai svaiginančiai trenkia,

       Nes ja džiaugias ir žydi kiti.

      

       Mano meilė laimingai baigės...

      

      

       IRONIJA

      

       Nekalbėk jau daugiau apie rudenį,

       Apie gelstantį, mylimas drauge: —

       Man tai primena vieną nuvytusį veidą.

       Vėl širdyje ilgėjimų priauga...

      

       Mielas, gerk! Mes geriau pajuokausim...

       Tu dar jaunas ir žalias, kaip Sekminėse uosis.

       Tau savo gyvenimo dainą...

       Bet... aš kitą kart ją padainuosiu!

      

       Keliu stiklą už tavo jaunystę!

       Šiandien svaiki galva, — gal ryt jau grabą!

       Bet dabar — kol gyventi mes einam,

       Tai žemė po kojomis dreba!

      

       Parduodu pigiai savo laimę,

       Apgavikę dienų išmeluotų...

       Mielas drauge! Išgerkim! Linksmiau bus!

       Eisim vargo nuo žemės nušluoti! ...

      

      

       ELEGANTIŠKAI SNINGA

      

       Šiandien taip elegantiškai sninga.

       Sninga žemėn medžių žiedais.

       Panašiai mano meilė dingo,

       Su visais visais pažadais.

      

       Dar tada, kai pavasaris trankės,

       Visom upėm grūdos ledais,

       Mirė meilė ant svetimo rankų,

       Išvadinta gražiais vardais.

      

       Kažikam sužaliavo parkai,

       Korės mėnesis naktį, vėlai —

       O ta meilė užtroško iš karto,

       Kaip auksinė žuvis po stiklais.

      

       Aš prisiminiau pasakos galą

       Iš skaitytų knygų kadais,

       Kaip mergaitė iš baimės pabalo,

       Apsimainiusi aukso žiedais.

      

       O dabar elegantiškai sninga,

       Sninga parkuos medžių žiedais, —

       Tik ta meilė netyčia dingo

       Su visais ir visais apžadais.

      

      

       KAUTYNIŲ KARYS

      

       Eini visas sunkus, kaip švinas.

       Užverk saulę ant nuogo durtuvo!

       Tavo broliais keliai užtvinę,

       Su Tavim jie vaduos Lietuvą.

      

       Supa Nemuną kloniai ir Nerį.

       Tėvo akys arimuos raibsta.

       Močia drobes ir juostas neria,

       Kliedą gegužės, gieda už raistų.

      

       Lietuva tai — mūs žemė nuo amžių,

       Darželiais ir kryžiais apaugus.

       Užtatai daugel priešų suglamžėm,

       Užtatai Tu dabar ją saugai.

      

       Aš žinau, mano mielas lietuvi,

       Ko sukniumba močia prie durų.

       Tu drąsiau iš degančio lėktuvo! —

       Vilniaus bokštai širdin tau duria.

      

       Iš po tavo rudos milinės

       Aš žinau kada kraujas trykšta.

       Plėšiu kraštą dangaus mėlynės

       Tavo kūno žaizdom aprišti...

      

      

       RUDUO

      

       Šaltas vėjas šiaurys ėmė pūsti nakčia.        

                                        Edgar Poe.

      

       Pernakt sapnavos baltos drobės.

       Per drobes aš toli nueičia.

       Tiktai mane ruduo jau grobia —

       Ir paukščiai ir draugai apleidžia ...

      

       O buvo žemė žalio rūbo,

       Žydėjo kalnuose margai ten.

       Dabar visi apleisti skuba,

       Draugai, ir paukščiai, ir mergaitės.

      

       Einu — ir paupiai ne tokie,

       Ir valtys suverstos prie kranto.

       Lieku nuo sūkurio atokiai,

       O paukščiai skrenda, skrenda, skrenda.

      

       Išgers kiti tą saulės midų.

       Lieku palieku susikrimtęs.

       Kažką ten su Šopenu lydi,

       O lapai krinta, krinta, krinta ...

      

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.



      

Antanas-Miskinis_foto
Antanas-Miskinis_foto