tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Antanas Miškinis. Autobiografija

Antanas-Miskinis_foto
Antanas-Miskinis_foto
       Juknėnų kaimas prieš didįjį karą buvo didelis. Ateidavo ruduo. Pašaldavo. Po to pradėdavo snigti. Mano tėvas, Juozapas Miškinis, turėjo linams minti mašiną. Kaip tik tada ir pradėdavo linus minti. Visada mašinos trobesy buvo daug žmonių, suvažiuodavo talkos. Mergaitės ir vyrai rišdavo saujas ir dainuodavo. Jaunimas buvo šaunus. Dainų mokėjo daugelį. Aš nubėgdavau, klausydavau, ir nelinksma darydavosi. Ten buvo pirmoji mano literatūrinė mokykla. Tų dainų motyvai ir žodžiai ir po šiai dienai mano širdy gyvi. Daug graudžių žodžių ir posmų gerai atsimenu.

       Paskui tas jaunimas važiuodavo iš kaimo į tolimus kraštus — į Rusiją kariuomenėn, į Ameriką ir kitur. Turbūt, kaime jau ankšta būdavo. Važiuodavo, ilgai eidavo per kaimą atsisveikindami ir žadėdavo sugrįžti. Atsisveikinimas užtrukdavo, kad net pakinkytiems arkliams nusibosdavo; ir tie nu­leisdavo žemyn galvas... Tai detalių Lietuva.

       Paskui prasidėjo karas. O mašina dar prieš tai sudegė. Dainų rečiau tekdavo išgirsti. Brolį Vincą, už mane vyrėlesnį, tėvas pristatė akėt, o mane prie lengvesnio, dar populiaresnio, darbo...

       Nepriklausoma Lietuva užtiko mane nedidelį. Didelio įspūdžio darė visai šeimai, taigi ir man. Kai brolis Motiejus nakčia išėjo iš namų savanoriu į kariuomenę, rodos, net motina, iš prigimties lyrikė, mažai verkė.

       Augo gyvenimas, augau aš, augo Lietuva. Pats mačiau, kaip Lietuva mano akyse keitėsi. Ir susidarė mano sąmonėj sintetinė Lietuva: tyliai kaimiška, laisva, didelių intelektualinių ir kitokių laimėjimų, besiveržianti į aukštį ir šlykščiai miesčioniška, su daugeliu pūvančių žaizdų. Aš nekalbėčiau, jei visa tai būtų trijuose matavimuose. Bet poetas negi prokuroras...

       Tai tas susidaręs kontrastas netyčia skatino mane kalbėti apie tai eilėraščių posmuose. Aš mažokai pasakiau, todėl nekartą dar teks prie to sugrįžti ir sustoti. Tai ji, Lietuva, ne kas kitas, nugraudino dažnus mano eilėraščius. Bet, turbūt, iš tėvų ir senelių paveldėtas prisirišimas prie savo žemės, tikėjimas į Lietuvą, dirbančią ir kuriančią, ne šventva­giškai šūkaujančią (dėl „gardaus valgio šaukšto", anot vieno gydytojo) ne man vienam duoda jėgų gyventi ir ieškoti Lietuvos pačioje pilkiausioje kasdienybėje.

       

       Antano Miškinio raštai:

       1) Balta Paukštė, 1928 m.

       2) Varnos prie plento, 1935 m.

      

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.