tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Juozas Tysliava. Poezija

Juozas-Tysliava_foto
Juozas-Tysliava_foto
       Juozas Tysliava gimė Suvalkijoj. Rašyti pradėjo labai jaunas būdamas. Pirmąją eilėraščių knygą „Žaltvykslės“ išleido 1922 m. Vėliau buvo aktingas „Keturių Vėjų“ brolijos narys. Ilgesnį laiką yra gyvenęs Vakarų ir Šiaurės Europoj. 1929 m. išvyko į Š. Ameriką, kur jau kelinti metai redaguoja seniausią Amerikos lietuvių laikraštį „Vienybę“. 1935 m. išleido Amerikoj parašytų eilėraščių rinkinį „Poezija“.

 

 

 

 

 

 

 

 

       NAKTIS IŠ OKEANO

       

       Iš okeano kyla vėjas.

       Iš okeano pakraščių

       Naktis dainuodama atėjo

       Padangių vieškeliu plačiu.

 

       Sakyk, juodoji viešnia mano,

       Apsinakvojusi kalnuos,

       Ką šitas senas okeanas

       Iš savo dugno išdainuos?

 

       Svajonė saulė nusileido,

       Diena sutirpo tolumoj,

       Tik mano akys, mano veidas

       Dar okeano platumoj.

 

       Sakyk, svajone numylėta,

       Ir tu pasauli su dangum,

       Kodėl taip vilnys vilnį mėto,

       Ties viešpataujančiu žmogum?

 

       Iš okeano kyla vėjas.

       Iš okeano pakraščių

       Naktis atėjo ir nuėjo

       Padangių vieškeliu plačiu.

 

 

 

       LIETUVI

       

       Lietuvi, mano mylimas lietuvi,

       Užaugęs pievose ir girių duburiuos,

       Kviečiu tave dabar į naują būvį —

       Kur radio lakštingalos tau amžių amžiais suoks.

 

       Tau duosiu ilgą asfaltuotą gatvę,

       Liktarnos vakarais tave čia palydės.

       Lietuvi, užsimiršk — ką giriose esi praradęs,

       Tramvajų giriose tau naujos girios pražydės.

 

       Rytais mašinų, fabrikų švilpukai

       Tau šičia tokius koncertus supūs,

       Kad tu nebežinosi kas įbruko

       Į atmintį tau pievas ir laukus.

 

       Lietuvi, mano mylimas lietuvi,

       Nenusimink, jei oralaivis tavęs dar neklausys.

       Atsimeni, kai tavo tėvui kliuvo

       Ratu per strėnas — kad bailus arklys.

 

       Tave čia traukinys juoduos tuneliuos

       Išmokys geležinį langą uždaryt,

       O kai į bokštą būsi pasikėlęs,

       Tai pažiūrėk, kas reikia padaryti ryt.

 

       Rytoj ketvirtą valandą tau kino radio

       Parodys tavo tėvą danguje.

       Nudžiugsi tu ir būsi susiradęs

       Be vado Eldorado savyje.

 

 

 

       PIENIŠKA DAINA

       

       Pieno, pieno visos gatvės laukia,

       Karvės pienas žydi saldumu.

       Pienas šiltas, pienas balto plauko,

       Jis iš lauko plaukia j namus.

 

       Jei turėčia savo laimės karvę,

       Jai bučiuočia žydinčius ragus.

       Savo sieloj šaukčia: salve, salve!

       Mano sieloj linksma ir smagu.

 

       Jai pietums aš duočia apelsinų,

       Vakarienei — vyno paragaut.

       Ji nešiotų grandį sidabrinę.

       Ir mokėtų šokti bei juokaut.

 

       Būčia indas, nors ir be turbano.

       (Vieno pieno man dar negana).

       Kūne džiaugsmas, sieloje nirvana,

       Tai skambėki, pieniška daina.

 

 

 

       GYVENIMAS SAPNE

       

       Balto vėjo žinios ėjo —

       tu ateisi pas mane.

       Atėjai tyli, kaip fėja,

       savo pasakų sapne.

 

       Skyla amžiai ir kalnynai,

       susivienija keliai.

       Naktį žydintis sietinas

       kažką sveikina tyliai.

 

       Tyli jūra, tyli šalys,

       palydėjusios mane.

       Mano sapnas visagalis

       ir gyvenimas sapne.

 

       Balto vėjo žinios ėjo —

       tu ateisi pas mane.

       Atėjai tyli, kaip fėja,

       savo pasakų sapne.

 

 

 

       MANO ŽIRGAS

       

       Nežabotą žirgą vėją

       dangumi pasibalnojau

       ir, sietynui sumirgėjus,

       kad nujojau,

       tai nujojau.

 

       Mano žirgui,

       mano vėjui

       sidabrinių avižų

       naktys sėjo

       ir nusėjo,

       o gražu ... gražu ... gražu ...

 

       Mėnuo — degantis pentinas,

       Andromeda — skrybėlė.

       Ką sietynas

       apsvaigino,

       tą aušrinė pamylės.

 

       Žvengia žirgas — žirgas vėjas.. .

       Sidabrinių avižų

       naktys sėjo

       ir nusėjo,

       o gražu ... gražu ... gražu ...

 

 

 

       VĖJAS

       

       Vėjas lekia ir kvatoja,

       Vėjas žemėje kovoja.

       Kas ne jo gaida užgroja,

       tam išlaužia vėjas koją.

 

       Žemė ūžia, vėjas lekia,

       Žemė — mirštanti plaštakė.

       Vėjas lekia, kaip patrakęs,

       Vėjas lupa žemei akį.

 

       Girios braška, miestai griūva,

       O tas laivas, laivas jūroj ...

       Vėjas lekia ir nežiūri,

       Kur čia miestas, kur čia jūra.

 

 

 

       PAVASARIS

       

       1

 

       Kaimas džiaugias.

       Eržilai iš tvartų plinta.

       Jei paklaustum kiemo draugą,

       Kam svirnų pakreigės švinta,

       Atsakytų tau — sustojęs: —

       Kaimas džiaugias.

 

       Kelias eina.

       Smilčių debesys atjoja

       Ant žirgų, kur neša dainą

       Lauko seserims ir broliams

       Ir, kur žydi, želia lankos,

       Kelias eina.

 

       Vyšnios žydi.

       Šlamščia topeliai prie kelio.

       Jei paklaustum, kas palydi

       Skardųjį piemens ragelį,

       Atsakytų kažkas jaunas: —

       Vyšnios žydi.

 

       2

 

       Sodas, pavasario vėjų išlandžiotas,

       Šypsosi medžių žiedais;

       Lapai kaštonų, kriputėms iškandžioti,

       Kreipias į saulę veidais.

       Obelys džiaugsmo sijonais segiojasi —

       Krinta — nekrinta žiedai...

       Sodui nemirštama laimė svajojasi —

       Sodas pražydo baltai.

 

       3

 

       Nusijuokė laukai,

       Nusijuokė miškai, —

       Kalnai ir lygūs kloniai.

 

       Nuo saulės spindulių

       Ir žėrinčių gėlių

       Krūtinė suliepsnojo.

 

       Aš į laukus skubu

       Ir su gėlių lobiu

       Šypsodamasis grįšiu.

 

       Savo pilies viduj

       Jaučiuosi kaip danguj, —

       Gėlėms išsikaišysiu ...

 

 

 

       MANO DEIMANTAS

       

       Šiapus jūrų varpai,

       Vakariniai varpai,

       O anapus —

       Sidabro rytojus.

       Vai kodėl taip anksti

       Mano laimę karpai,

       Svetimųjų šalių mylimoji?

 

       Chrizantemų baltų,

       Chrizantemų rausvų

       Jai priskyniau

       Be galo, be krašto.

       Lekia laimė tolyn,

       Mylimoji, tai tu —

       Mano deimantas, pasakų raštuos.

 

       Supa laivą tolyn,

       Mano laivą tolyn,

       Horizontuos —

       Lelijų lelijos.

       O daugyn, vis daugyn

       Nematytų vilnių

       Vakarinės padangės atlijo.

 

       Skamba jūrų daina,

       Vakarinė daina

       Pakrašty —

       Mano pasakų rytas.

       Ei, skambėk ir aidėk,

       Mano laimė jauna,

       Tau svajonių dangus atdarytas.

 

       Chrizantemų baltų,

       Chrizantemų rausvų

       Jai priskyniau

       Be galo, be krašto.

       Lekia laimė tolyn,

       Mylimoji, tai tu —

       Mano deimantas pasakų raštuos.

 

 

 

       VASAROS DAINA

       

       Mano namas — girių pievų plotai,

       Ryto saulė — taurė sklidina.

       Pievų akys žalios, ašarotos

       Ir kaip gulbė vasaros daina.

 

       Lyg per sapną jūrų dugno paukštis

       Nepažįstu kelio, nei krypties,

       Tik pažvelgęs į bedugnį aukštį —

       Kur jaunystė mano nusities —

 

       Aš matau ugninių gulbių mantą –

       Lekia, lekia vasaros daina.

       Mano akys — okeano krantas,

       Čia liūliuoja naktys ir diena.

 

       Tos svajonės tokios aiškios grynos —

       Būtų gera lėkti su dangum.

       Bet kaip žvaigždės — skęstantis gėlynas,

       aip ir laimė žaidžia su žmogum.

 

       Taip svajojau tylią gilią naktį,

       Kai pelėda verkia apsapnių,

       Pasikelti, lėkti ir nukakti —

       Kur nebūta Dievo, nei žmonių.

 

 

 

       VASARĖLĖS PASAKAITĖ

       

       Vėjas pučia.

       Tolyj raganos kvatoja.

       Pievoj vasaros vaikučiai

       Debesėliais abejoja.

 

       Žirniai žydi.

       Driekias saulėje šešėliai.

       Karščio niekas nepavydi —

       Šnekas skrybėlėtos gėlės.

 

       Dalgiai žvanga ...

       Dainos už kalnų skiniuojas.

       Telkšo ežers — jaunos bangos

       Šiandien karklų nemyluoja.

 

       Vėjas tįla.

       Žengia mirksnio karalaitė;

       Žemė dar labiau pamilo

       Vasarėlės pasakaitę.

 

 

 

       NUSKENDUSI SAULĖ

       

       Toks didelis, didelis vakaras.

 

       Saulėleidžio jūra

       Pro žemės kraštus išsiliejo

       Ir žvaigždės žuvėdros

       Sparnais sulingavusios

       Sudužo

       Į mano akių okeano vilnis

 

       Toks didelis didelis vakaras.

 

       Laivai ežere lyg nuskendo

       Lyg ima sapnuoti

       Saulėleidžio sapną

       Auksinė žuvis

       Tyla per pasaulį

       Kaip žemės drebėjimas

       Eina

 

       Daina surakino mintis

 

       Svajotoja jūra

       Kur virpi toli po padange

       Tave aš atminsiu

       Nukritusia ašara

       Mano akių

       Įsūrintos ašaros

       Krinta j ežerą

       Kaip žvaigždės benamės

       Rugsėjo metu

 

       Toks didelis didelis vakaras

 

       Nukrito į mėlyną dugną mintis

       Daina kaip nuskendusi saulė

       Dar žydi.

 

 

 

       NAKTIS

       

       Naktis atėjo.

       Padangėj telefonai ūžia.

       Nors vakarai, žėravę, susigūžė,

       Tačiau jauni stulpai ir senyva paplentė ūžia.

 

       Pakalnės meldžiasi.

       Kalnai, įrietę sprandus žiūri

       Tolyn, kur palšo rūko burės

       Išsirikiavusiajam vakarui sapnus išbūrė.

 

       Naktis in corpore.

       Lūšnelių zodijakai gęsta.

       Papievės, padarykit natūralų gestą

       Ir savaime žinosite kaip žemė gęsta.

 

       Nurimo tiltas.

       Ant liepto ūdros valsą šoka.

       Upokšnis turkiškai šnekėt nemoka? —

       Naktie, daugiau tamsos haremo rasamokų.

 

 

 

       RATAI

       

       Keturi vežimo ratai

       Juodbėri arkliai.

       Nepapratę berno metai

       Tūnoti tyliai.

 

       Dieną — girios, upeliukai...

       Vasarą — nakčia ...

       Prunkščia lekia juodbėriukai

       Šuolia ir risčia.

 

       Pučia vėjas, vėjas pučia,

       Pučia iš kalvos.

       Laime, laime, ar tai tu čia

       Stovi be galvos?

 

       Keturi vežimo ratai,

       Juodbėri arkliai.

       Viską žino, viską mato

       Kirmėlės keliai.

 

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

      

Juozas-Tysliava_foto
Juozas-Tysliava_foto