tekstai.lt

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Vincas Krėvė. Poezija

Vincas_Kreve_foto
Vincas_Kreve_foto
       V. Krėvė — Vincas Mickevičius — gimė Subartonių kaime, Merkinės par., 1884 m. spalių mėn. 17 d. iš tėvų ūkininkų lietuvių. Mokėsi privačiai. 1900 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Baigęs du kursu išstojo. 1904 metais išlaikė iš 8 gimnazijos klasių kvotimus Kazaniuje ir įstojo Kijevo universiteto filologijos skyriun. Paskui dar mokėsi Lvovo ir Vienos universitetuose; Lvove jis gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1908 m. laikė valstybinius kvotimus Kijevo universitete ir gavo didelį aukso medalį. Baigęs universitetą, ligi 1920 m. pavasario mokytojavo Baku mieste realinėje mokykloje, drauge dalyvaudamas ir visuomenės gyvenime. 1919 iki 1920 m. buvo paskirtas Lietuvos valdžios konsulu Azerbaidžano respublikai.

 

       V. Krėvė pradėjo rašyti 15 metų pirma rusų kalba, paskui lenkų. Kieve almanache „Frustra” buvo išspausdinti jo keli kūriniai. Lietuviškai ėmė rašyti būdamas studentas. Pirmieji jo dalykai „Gilšė” ir „Bobulės vargai”. Žymesnieji jo kūriniai: „Šarūnas”, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai”, drama „Skirgaila”, didžiulė drama „Dangus ir žemės sūnus”, pradėtas dar 1907 m. rašyti, simbolinė drama „Vargo keliais”, dramatizuotoji poema ,„Žentas”, ir daug kitų kūrinių.

 

       1920 m. grįžęs iš Baku Lietuvon buvo pakviestas Švietimo Ministerijon knygų leidimo Komisijon, kur ir darbuojasi, redaguodamas „Švietimo Darbą”, literatūros žurnalą „Skaitymus” ir „Skaitymų Biblioteką”.

 

       L. G.

 

 

       ***

 

       Nesakysiu, neporysiu,

       Kam gėlelę skyniau,

       Ar sau pačiai, ar kitam kam

       Vainikėlį pyniau.

       Tai aš skyniau rūtužėlę

       Savajam berneliui,

       Tai aš pyniau vainikėlį

       Raibam sakalėliui.

       Jau nuvyto vainikėlis

       Ant glodžios galvelės, —

       Dar negrįžo bernužėlis

       Iš didžio kelelio.

       Kaip išjojo bernužėlis

       Svetimon šalelėn,

       Liepė skinti, liepė pinti

       Rūtų vainikėlį.

       Liepė skinti, liepė pinti

       Rūtų vainikėlį,

       Liepė sakė jauną laukti

       Rytą vakarėli.

       Jau nuvyto rūtužėlė,

       Lapeliai nukrito —

       Dar bernelis sakalėlis

       Iš karo negrįžo.

       Vai, tai liūdna, vai, tai sunku

       Jaunai mergužėlei;

       Vis vargelis nelaimėlė

       Jaunoje dienelėj.

       Nėra jauno bernužėlio —

       Širdelės pamilto,

       Neparjojo neparleido

       Man anei žinelės.

       Dalia mano, vargužėle,

       Kur, dalele, esi,

       Ar už jūrių mėlynųjų,

       Už gilaus Dunojo?

       Atsišaukė dalužėlė

       Anoj pusėj jūrių.

       Neparplaukti, neparbristi:

       Gilus vandenėlis ...

 

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

       ***

 

       Vai ūžia, ūžia žalia girelė,

       Su žiauriu vėju bekalbėdama,

       Vai barė, barė sena močiutė

       Sūnelį savo bepeikdama.

       — Vai tu, sūneli, puikus raiteli,

       Ko į mergelę jauną pristojai:

       Nei audėjėlė, nei piovėjėlė,

       Nei garsios jauna ji giminėlės.

       Nėr pasogėlio, — krauto šarvelio,

       Nei margų karvių, palšų jautelių.

       Ji tau, sūneli, puikus raiteli,

       Ji tau, berneli, ne mergužėlė.

       Josios tėveliui nėra dvarelio,

       Josios broleliui — ristų žirgelių;

       Iš kur išvesi savo mergelę?

       Vėjelis pučia, ūžia klevelis

       Ir viršūnėlę lenkia į žemę —

       Motulei kalba jaunas sūnelis,

       Galvelę puikią žemai lenkdamas:

       — Vai, motužėle, vai širdužėle,

       Tai aš pristojau jauną mergelę,

       Kad man patiko skaistus veidelis,

       Kad aš pamilau akis mėlynas.

       Tegul negarsios ji giminėlės,

       Tai garsaus tėvo esu sūnelis.

       Nei audėjėlė, nei piovėjėlė —

       Tai aš bernelis darbininkėlis.

       Josios tėvuliui nėra dvarelio

       Josios broleliui — ristų žirgelių —

       Savo dvarelį jai dovanosiu,

       Ant risto žirgo pats parlydėsiu.

       Pats parlydėsiu savo mergelę

       Į dvaro aukštus vario vartelius —

       Man prisiegėlė, tau— martužėlė,

       Kaip tikra dukra — į metužėlę.

 

        Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

       ***

 

       Ant tėvulio didžio dvaro

       žalias ievarėlis,

       Tam ievare, tam žaliajam —

       raibas sakalėlis.

       Ant tėvelio didžio dvaro

       naujoji stonelė,

       Ten balnojo bernužėlis

       Bėrąjį žirgelį.

       Balnodamas, žabodamas

       su žirgu kalbėjo:

       — Vai žirgeli, vai bėrelį

       nunešk į dvarelį.

       Nunešk mane į dvarelį,

       kur jauna mergelė,

       Baltų rugių piovėjėlė —

       tai ji audėjėlė.

       Kur kaselės ko gelsviausios

       akys mėlyniausios,

       Skersnais žingsniais — kai gulbelė,

       kalba — lakštingėlė.

       Ir atsakė raitelėliui

       berašai žirgelis:

       — Ne pas mane, bernužėli,

       klauski pas širdelę.

       Toj mergelė ko dailiausia,

       kuri mylimiausia,

       Kur vaikščiojai, bernužėli,

       vakar po langeliu.

       Jos daržely žalia rūta,

       galva vainikuota,

       Ant petelių plonos drobės —

       tai ji audėjėlė.

       Ir žingsneliais, kai gulbelė —

       skersnūs jos žingsneliai,

       Ji kalbelė, kai lakštutė —

       meilūs jos žodeliai.

       Anksti keliant, vėlai gulant,

       daineles dainuoja,

       Ir bernelį dažnai mini,

       kurį labai myli.

 

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

       ***

 

       Vai ūžia, ūžia žalia pušelė

       Ant Balyno kalnelio,

       Vai bara, bara senas tėvelis

       Savo jauną sūnelį.

       — Vai tu, sūneli, puikus raiteli,

       Kur nudėjai žirgelį?

       Vai kur nudėjai aukso kilpelę

       Ir šilkelio balnelį?

       Vai kur nudėjai aukso kilpelę,

       Ir šilkelio balnelį,

       Vai kur nudėjai šviesų kardelį,

       Aukselio pentinėlius?

       — Tėvuli mano, senasis mano —

       Toj pusėj Nemunėlio;

       Ten palikau aš šyvą žirgelį

       Ir šilkelio balnelį.

       Ten palikau aš šyvą žirgelį,

       Ir šilkelio balnelį,

       Ten aš nulaužiau šviedrų kardelį,

       Aukselio pentinėlius.

       Vai tai parnešiau tik, tėvužėli,

       Smailiąją strėlužėlę,

       Tai ne rabkelėj, ne kilpinėlėj,

       Tik jaunoj krūtinėlėj.

       Vai liki sveikas, senas tėvuli,

       Jau aš tau ne sūnelis.

       Vai liki sveika, jauna mergele,

       Rankužėlės nespaustu;

       Kietoj žemelėj tai aš gulėsiu,

       Kai su kitu vadžiosies ...

 

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.