tekstai.lt

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Liudas Gira. Autobiografija

 

Liudas-Gira
Liudas-Gira

 

 

Iš daugel ko sprendžiant, ypač gi iš mano nemokėjimo lig šiol gyventi taip, kaip dauguma išmintingų piliečių gyvena, — gimti visai neprivalėjau. Ir gimiau tikrai iš nesusipratimo. Tasai, deja, nebepataisomas nuotikis įvyko jau prieš 35 metus „slaunam" Vilniaus mieste.

 

Pasaulin atsinešiau aš su savim be galo didelį troškimą laimės ir dar bene didesnį nemokėjimą prie jos prieiti. Lig peteliškė į degančią žvakę, — puldinėjau prie jos iš pat mažų dienų, nesuprasdamas, kad jinai — Laimė — yra Gyvybės Liepsna ir degina tą:, kas ją nuogom rankom stverti drįsta. Tad deginau savo sparnus — ir .nemačiau tai nei nejutau: taip Laimės pageidimo pavergtas buvau. Tik jau gerokai apsivylęs — ėmiau tai justi ir atsargesnis būti.

 

Ir tik dabar imuos statyti tai, kas jau šenai turėtų būti pastatyta: savo gyvenimą,. Gal jau ir per vėlu. Bet vis dėlto labai pritiktų man nūnai veltui išaikvotos jaunos jėgos! O dingo jųjų tiek!

 

Ir tik dabar nuvokti pradedu, kur tikras mano .kelias. Tačiau ir nūdien vis dar į jį išeiti tiesiai negaliu. Ir neretai suklystu dar ir klaidžioju. Ir pradedu ieškoti vėl iš naujo. Bet nenusimenu. Nes sieloje jaučiuosiu visada toks pat, kaip kitkart, jaunas. Ir, rodos, jaunas būsiu visada — savoj nenuoramoj širdy, savuose troškimuose. Ir gyvenimą, nors gera labai mažai man jis teparodė, myliu be galo.

 

Jaunas dienas gyvenau Trakų apskrity, daugiausia Stakliškėse — tenai tai išdygo ir mano lietuvybės ir meno kūrybos diegai. Mokiaus Vilniaus realinėje, kunigų seminarijoje, teatro studijoje, bet netapau nei inžinierius, nei kunigas, nei aktorius. Užtat buvau laikraštininkas (nuo 1905-1915 m.), truputį knygų leidėjas, valdininkas, kariškis ir vėl valdininkas. Karjeros dirbti nemokėjau ir nesistengiau, nes visada jaučiaus kitiems dalykams esąs skirtas. Dirbti dirbau visada daug, bet naudos sau iš to turėjau maža. Per tat veik ligi pat 1917 metų visas mano gyvenimas buvo viena atžiauri kova del būvio. Ir kovai tai, ypač nuo 1910 m., kada sukūriau savo šeimynėlę, turėjau aikvoti geresniąsias savo kūno ir dvasios jėgas. Tos kovos pėdsakų apsčiai yra ir mano eilėraščiuose pasilikę. Ir, aplamai, geriausia mano autobiografija tai mano eilėraščiai.

 

Rašyti pradėjau dar vaikas būdamas. Vėliau, iš plunksnos gyventi ėmęs, rašiau, rašiau, rašiau be galo. Tačiau meno kūrinių esu parašęs labai maža, nors visa, kas mano visur buvo išspausdinta, sudarytų kelis dideliausius tomus. Mano rašiniai daugiausia, deja, buvo — laikraštininko straipsniai straipsneliai, vėliau gi dar blogiau — oficialūs raštai: pareiškimai, pranešimai, nutarimai, įsakymai ir protokolai. Iš to, ką menui esu padaręs, pažymėti tegaliu skyrium išleistus poezijų rinkinėlius: „Dul-dul dūdelė”, „Žalioji pievelė”, „Tėvynės keliais”, „Žiežirbos”; dramos dalykėliai: „Kerštas”, „Svečiai”, „Beauštanti aušrelė”, keletas verstinių iš svetimųjų literatūrų dalykėlių, šen ten išmėtytųjų prozos vaizdelių ir kritikų žiupsnelis. Išleistų yra skyrium ir keliolika dalykų su dailiuoju menu labai maža ar ir nieko bendra neturinčių: kalendorių, vadovėlių ir t. t. Be to, esu redagavęs kitų raštus. Buvau, beje, mūsų pirmojo literatūros žurnalo „Vaivorykštės" redaktorius. Mažiausia padariau, aišku, šios didžiosios suirutės metu, kada turėjome visi „svarbesniems" dalykams dirbti. Nebent, ačiū bolševikams, išlaikiusiems mane 1919 m. Vilniaus, Dvinsko ir Smolensko kalėjimuose pusę metų, nuo visų darbų ten atsikvėpus, galėjau imtis šį tą laisvai rašyti. Ir eilių pluoštą parašiau. Gi 1920 m. pavasarį smarkiai sugriebusi liga, privertusi mane nepriprastu man kurortinio tinginio gyvenimu pagyventi Kemeruose (tiesa, tai užsitarnaut tegalėjau išgulėjęs pirma tris mėnesius lovoj namie ir ligoninėj), paragino mane galutinai pamest visas tarnybas ir atsidėti vien literatūrai.

 

15. I. 21.

 

Liudas Gira

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.