tekstai.lt

Mirties antologija. Vytautas P. Bložė

 

       

vytautas bloze
vytautas bloze

 

 

kur tu dabar tyli ir klausais kitapus
 

skambėjo tavo balsas ragelyje, užkimus burna pilna spanguolių kraujo

ankstyvo rudens šalčio, kuris sruvo
pro praviras seklyčios duris iš sodo ir girios
 
miegojo žvėrys Dievo delnuos suspaudę atrajojamą lietų

mirksinčiose akyse saulės spindulį, kuris dabar po naktinės audros

perduodamas telefonu iš pietų, kur gobelenuose stiepiasi palmės

kur pietų vaisiai ant stalo blunka nuo kasdieninio klijuotės šiūravimo

šiūru šiūru ošia banga, girgžda verandos skersvėjo varstomos durys

 

tavo nerimas, silpnas gripas ir prašymas kad dar negrįžčiau

iš ten, iš olandijos pajūrio pylimų ant aukšto kranto, kur jūra

aukščiau garbiniuoto kaimelio

iš norvegijos atšiauraus fiordų apsiuvo, barokinio vaikų faneros

                                                                                          išpjaustymo

smakrą įrėmus virbaliniu pjūkliuku – šiūru šiūru – kad tik negrįžčiau

 

į tuos sunkius metus be gardesnio sotesnio kąsnio kai nežinai

kur su knygom, rankraščiais ir lagaminais atsidursi po nebepirmo

išmetimo į gatvę (mandagaus ir ortodoksiško) su temperatūra

su gripu per ragelį neužkrečiamu, su prakaitavimu ant valdiškos sofos

 
kitiems užkūrus tau pirtį, kad buvai aklas
pastumdėlis išduodant ir šnipinėjant

ką tu spjaudai prieš vėją užkimusia burna pilna spalgenų kraujo

matomo akyse tavo, ką tu inkšti prieš gamtos permainų ciklą

norėdamas peršokti žiemą – į glėbį tiems keliems draugams
 
kurie rankom sukibo beždžionių tiltu per Šventąją
aš perėjau tu likai kitapus, nes pabijojai
savo atspindžio vandenyje – tamsaus ir užkrečiamo

siūbuojančių savo žingsnių po kojomis – ir tiems keliems draugams

 
jų turėklams likom dėkingi – jie iki galo tikėjo
nevilties praregėjimu iš ten, iš anos pusės
(kur tu dabar tyli ir klausais kitapus ragelio)
 
198O.X. 9.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
kur kris mano žodžiai į smėlį
 
pririšo sunkų akmenį
ir kraujo pilna statinė
nuėjo į jūros dugną
ir susirinko visi – prigėrę, bet alkani
išblyškę paskenduoliai, prastai apsirengę
po keturius vienoj valtyj ėję į jūrą
bet neparėję, po keturius
svirduliavo apie statinę, apsilpę nuo mažakraujystės
jūros druskų išėstais kaulais
atmušė volę ir pylė
sunkų kraują, natūralų, ir gėrė
susidauždami kaukolėmis į mirusiųjų sveikatą
dar mes gyvi neragavome šitiek
ir dar mums, protėviams, vaikai dar nebuvo nuleidę į jūrą
tokio puikaus masalo – raudonos kraujo putos
jeigu gyvas – kraujo puta, jei negyvas – pieno puta
dainavo numirėliai dainą
žalčio žemę gabalais sukapoję
ir sudėję sau į burnas kaip masalą
oi vaiduokliai, kas jus beišmes į krantą
kaip jūs besurasite savo tuščią kapą šalia šventoriaus

kaip jūs besugrįšite kaukti pasikabinę viena ranka po šelmeniu

kita ant svirties? Kaip
miegosite švokšdami kamine ar
kukuodami senoj liepoj ar
karksėdami rytais bundančioj varnoj, kaip
išeisite su dalgiu į pievą, su kastuvu
į kapines, pagerbti gyvųjų Vėlinių, kaip
giedosite, kaip mušitės į krūtinę
briedkriauniais, jeigu
girti jūs nuo kraujo, hemoglobino
persiriję – tai jūsų vaikai ir anūkai jus vaišina
Velykų rytą – aleliuja, o! Aleliuja
Viešpats kėlėsi iš jūros dugno, pervertas
ūdos kabliu jo šonas ir išteka vanduo
o iš vyno statinės – žmogaus kraujas
ačiū, vaikai, ačiū, vaikaičiai, iš jūsų
kapų žels sausa žolė toj vietoj
kur kris mano žodžiai į smėlį
 
198O.X. 13.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
jį savaip mus įkūnija
 

kaskart sunkiau laikyti savyje tuos žmones jie nebeklauso,

                                                                              veržiasi į patį

paviršių, kyla ant bangos
putotos, šiaušiasi prieš mane, elgiasi savaip, sukyla
atmeta mano doktrinas, manekenišką sąžinę, prašo valgyti
gerti, juoktis, kyla vaiduokliais iš kapo
 

baltas popierius nespėja viską suryti, saulė teka, jau rytas

sunki man buvo naktis, jų tarpe, pirštai pavargo
nuo siūlų virš scenos, prairo siūlės, suplyšo batai
rankomis kojomis einu, lipu sienom iš savo skeleto
 
kaip želmenys ką tik pasėtų rugių
gyvi ir žali jie, galingi, pasiruošę žiemai
o iš tavęs, iš žiemos pusės, laiškai

krinta nuo stalo, po stalą vaikščiojant žalioms kopų želmenų ugnelėms

 
pajūrio kopos, kapai, užpylę daugybę
piliakalnių ir nuardę tiek
jūros išplautų pamatų, manyje blėsta

rūko paslaptyje skęstančios lygumos, ir nykuma būt man vienam,

                                                                                          visi paliks
 

pasklis išėję savais keliais, liūdesio vaikai, alkani ir ištroškę

važiuos autobusais į Klaipėdą, ieškos pirštinių
kurios išnyks ore, iš po mano degtuko
iškilus ugnis vis labiau mane sudegina
 
atleisk, popieriaus siena, į kurią atsimuša kakta
tyli tu, aklina buvai daugelį metų

dabar griūni iš po ašarų, iš po lietaus, išsinerdama kaip gyvatė iš

                                                                              žodinio lukšto

likdama neapibrėžta dvasia, kuri nebeįsikūnija
 
kitapus popieriaus antkapio, mano išsvajotoje žemėje
žali mūsų želmenys, pasėti kaulai, grūdai
jūros išmetami iš po nupustomų kopų

mano juodas pražudytas gyvenimas juoda statula stovi šešėlyje

 
klaupkitės visi melstis savo abstrakcijai
nesutelpančiai savy, kol mus neša
gyva srovė, ji savaip
mus įkūnija žaviais tolydžio luošėjančiais kūnais
 
ir aš kaip lošėjas
žaisiu iš paskutinės kortos
 
kaip Dostojevskis iš tavęs, Vera
kuri pasitraukei nuo manęs, save apgaudama
kitų gyvenimui manyje, jų labui
 
198O.X. 19.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
nėra ko prarast praradus viską
 
vėl nuo jūros pučia vėjas, ir vėl aš lyg Odisėjas grįžtu
į savo varganą pirkią, visų apleistą
išdaužytais langais ir dantimis
sukąstais prieš lietų ir prieš mane dar
 
vėl jaučiuosi gerai, vėl nevalgau nieko, išskyrus mintis
sprangias ir sausas, išmestas iš jūros, apkartusias
iš jūros enciklopedijų, vėjo blaškomų puslapių
juodų puslapių išskrendančių pažeme su varnais ir kovais
 
traukia jie iš manęs į pietus, į pietus

pabūgę šiaurės vėjo (jau gervės seniai savo sielvartą egzotikon

nunešė) lieka tušti knygų viršeliai, perkrimstų ir surytų lapų

(nesamų jūros krantu su paukščiais – iš manęs, iš manęs)
 
nieko many neliks – ant pagalvės šlapias sniegas
kris po kojų ant malkų, ant pernykščios žolės
kuri sausa kaip gerklė, geriu ir geriu sausą vandenį
rovno tridcat' liet i tri goda sidniem sidiel
 
i posediel, pražilau, iš čia – iš viso pasaulio
sugrįžtu į savo tuštumą (kas yra tuštuma? tu sakydavai)

kuo dabar užpildysiu visatą, nejučiom nutolusią ir prarastą

valgant antis, keptas ir virtas, triušius, aštriais prieskoniais įdarytas

                                          sriubas, rūpinantis langais ir durimis

 

kuo užpildysiu tuštumą? kas esu? kaip žvilgsniu sulaikysiu jūroj

                                                                              tolstantį savo laivą?

Itakė sugriauta, manęs paties, šventoji vieta išniekinta
pamerkiu kojas į dubenį šalto vandens ir įsiklausau
kaip ūžia jūra many, po manim ir viršum manęs
 
šaltą žiemą sutiksiu ligi pavasario

išdaužytais langais, išplėštom durim, niekam nieko neradus ir

                                                                              nieko neišnešus

kas yra aš? tuštuma? jūroj tolstantis laivas?
nėra ko prarast praradus viską
 
1980.X.20.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.