tekstai.lt

Mirties antologija. Marcelijus Martinaitis

 

       

marcelijus martinaitis
marcelijus martinaitis

 

 

***
Taip sninga,
lyg žinočiau,
kad manęs jau nėra.
 
Taip graudžiai man gera
nuo prabėgančių metų –
lyg seniai
mane pakasė jauną
su mylima prie Širdies.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Aukojimas
 
Už tuos,
kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
jų pavardė – tai diena, o naktis tai jų vardas –
 
Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
už tuos, kur ramybę ateinantiems siūlė,
už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –
 

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –

jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
už tuos, kur pamiršo ir guldė po amžių pavarte
ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –
 
Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –

– – Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo

pasirašyk tris kartus.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
***
Lyg džiovininkas, grįžęs mirt, žiūriu su grauduliu,
kaip karvės tešmenis per vešlią žolę velka,
kaip šąla nukirpta avelė, kaip ji glaudžias
prie kelių nedrąsiai mergaitei.
 
Jūs neišmanėlės, manęs ko bijote –
man rankos surištos tiesos ir gailesčio.
Be neapykantos, be ginklo – atvirom akim
grįžtu, į jus pažvelgęs prisimint, kas aš esu.
 
Čia savo rankų sugrįžtu, kurios atsargiai lietė
mergaitės smilkinį, kaip aklas raštą
kad liečia užmerktom akim,
norėdamas jo prasmę įsimint.
 
Iš čia buvau aš ištremtas tiesos,
kurioj ieškojau meilės.
Bet tiesoje aš meilės neturiu
taip, kaip ir meilėje nėra tiesos.
 
Kaip nieko aš daugiau nesupratau, tėvyne,
kaip nieko be tavęs karščiau nepamilau:
kaip čia vaiku užaugau, taip ir mirt norėčiau –
su uždėta ant kaktos man ranka.
 
Dar noriu susapnuot tą tolimąjį sapną,
ką sapnavau sūpuojamas baltos obels,
ir noriu be kaltės žiūrėt, kaip virpuliu per gyvulį
mirtis lyg šventas jausmas pereina.
 
Mane laukais kaip tremtinį išlydi vieniša
priklydusi ir nežinia kieno avelė.
Ir Štai matau, kad niekad nenueisiu to atstumo,
kurį jau įveikiau.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Jurbarko vieškelis
 
Tai buvo mėlynas dangus į Jurbarką
į Jurbarką aguonų eisena
tylėjimas į Jurbarką ant slenksčio
 
Tai buvo vakaras į Jurbarką
tai žvyrduobės į Vokietiją žydai
Jeruzalėn į Jurbarką nes buvo
dangus į Jurbarką ir šauksmas
sušaudymas Jeruzalėn į Jurbarką
 
Iš čia nė vienas niekur neišeisim!
Iš čia su šuliniais teatsitraukia
kalba, aguonų eisena, galvijai,
kurie vieni tebus išgelbėti, teatsitraukia
dangus į Jurbarką. –
Panaikinta bus ta vieta,
kurioj mes esam –
čia niekada daugiau neturi būti žemės!
 
Duris užverkite į Jurbarką kad laikas
į Jurbarką kad atsitrauktų laikas
kad laikas po Jeruzalės kad laikas
po mirusių po Jurbarko po mūsų
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.