tekstai.lt

Mirties antologija. Antanas Gailius

 

       

antanas gailius
antanas gailius

 

 

Sonetai
 
XII
Su alebarda metrikos griežtos
Išlydi mus į lygumas žiema.
Pėdas skaičiuoja prieblanda šėma
Ir žiūri, kad neliktų šiuos kraštuos
 
Skiemens nereikalingo, kad už tuos,
Kas pasiklydo, melstumeis romia
Dviejų natų gaida, kad po žeme
Skambėtų tiktai jambas nuolatos,
 
Palydintis žingsnius, kuriais eini
Į garsųjį Malevičiaus kvadratą,
Pats jau tik baltas taškas baltame
 
Lakšte, kur gruodžio medžiai vargani
Jau nebelaukia nė Naujųjų Metų.
O Rosa alba mea: cura me!
 
 
XXXII
(Desiderii Erasmi ad memoriam)
Europoj šalta. Nuo tokios žvarbos
širdies negelbsti nė raudonas vynas.
Nešildo kūno kailių pelerinos.
(Tiesa, ranka, panirusi darbuos,
 
Dar nesustojo, nors mirties pelynas
Jau svyra virš žaliuojančios daubos,
Kur kūdikis, kartybės nepažinęs,
Kadais išbėgo basas iš trobos.)
 
Stultitia? Stultitia gyva,
Ir Vitemberge keikiasi Martynas.
Pesliams dar nepristigo palaikų.
 
Bet sielai jau pabodusios kautynės,
Ir akys užsimerkia palengva.
Europoj šalta. Bazely nyku.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Pirmoji psalmė
 
Šiais ir kitais laikais, kol mūsų dienos yra
Sniego ar lapo spalvos, ir murziną kovą ar lapkritį
Slėniu tamsiuoju žengiu, ir būna baisu, bet kartoju,
Net jeigu būtų tamsesnis, vis tiek nebijosiu, nes Tu
Sergsti mane ir vedi, kur vešlios ganyklos žaliuoja.
 
Suka ir suka ratus riaumodamas liūtas aplinkui
Mūsų stovyklą po Tavo žvaigždėm. O rytui išaušus
Godžiai žvelgia į mus akim stiklinėm peslys.
Niekas čia mum nepriklauso: ne mūsų vasaros trumpos,
Ilgosios žiemos ne mūsų, ne mūsų namai laikini
Užvakar Petras kalbėjo, kad net ir vaikai juk ne mūsų,
Tik laikina dovana; o vis dėlto, vis dėlto:
 
Kaip visada netikėtas pavasaris, Viešpatie, Tavo.
Krokai lysvėj pražydo: koks trumpas, graudus ir laimingas
Šitas žydėjimas – nieko mums nebereikia daugiau.

Palapines pastatysim: kiek nori – gal tris, gal vienuolika,

Ant akmenų atsisėdę, į dangų žiūrėsim ir lauksim,
Kol ateis valanda, kai laikas ištirps būtyje.
 
Visa tai buvo, žinau; tačiau nuostabu ir kartoti,
Kaip kartoja kasmet giesmę ta pačią nedailią
Rupūžės patinas temstant.
                                        Jau laikas rožę nudengti,
Laikas pasveikinti kiemą, iškentusį žiemą: žolė
Kalasi taip, lyg manęs nebūtų nė buvę po saule.
 
Dovanas Tavo visas laikau po akių pasidėjęs,
Kad nė vienos nepamirščiau: kaip medį mane auginai
Palei šaltinį, kad nieko man nepristigtų, davei
Tėvą ir motiną man, davei man Raseiniuos kapus,
Protėvių mano prigulusius, kad nereikėtų man vargti,
Ieškant tėvynės, ir visko tiek dovanojai, kad kartais
Daros baisu nepanešti, kad kartais prieblandos valandą,
Baimė apninka: juk tyko kampe tamsiausiam vagis
Ir nenuleidžia akių ir laukia, kad užsimirščiau,
Laukia, kad užsimerkčiau, kad ranką nuleisčiau pavargęs,
Alpulio suimtas, kad pamanyčiau, jog Tu pasitraukęs
Ten, už juodosios žvaigždės, suryjančios būtį ir nebūtį,
Į chaoso tamsas, iš kur šviesa neateina,
Kad sudvejočiau nors kartą ir savo turtu pavadinčiau
Dovanas Tavo.
                              Todėl ir kartoju kas rytą:
Nieko čia mano nėra, tik Tavo pavasaris dūzgia
Bičių pirmuoju pulku, tik Tavo kaštonas pražydo,
Tavo galybė žalia asfaltą pralaužusi kelias.
Nieko čia mano nėra. Todėl, ir dangui apniukus,
Audrai Tavo užėjus ar tamsai akių užslinkus,
Vis su Tavim kalbuos, kitiems nesakydamas nieko,
Vis sakau pašnibždom, šaukiu, kol balsas man duotas:
 
Ne nebijosiu, juk Tu priebėga man ir stiprybė,
Būstas man ir padangtė, varguos paguoda veikiausia,
Tas, kuris vakarui stojus, man taurę sklidiną pila.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.