tekstai.lt

Mirties antologija. Gintaras Patackas

 

       

gintaras patackas
gintaras patackas

 

 

***
tamsus nusidėjėlių pasaulis
tamsūs yra sąžinės skersgatviai miestai primenantys
nužudytus vaikus tartum paukščiai klegančios mintys
negailestingai degina tiesos saulė
tamsus yra ąsočio vidus ąsočio saugančio nuodą
taip į gelmę iriasi valtys pripildytos šnarančių kūnų
ten anapus metalo barjero – paliktųjų žmonų
                  dejonė amžina vaikų malda
veltui o veltui maldos ir aimanos veltui
niekas o niekas jau nepridės nė raidės prie ilgo
                  kalinio numerio
garsas joks nepasieks vašku užlipintų ausų
tamsus yra karštis tulžimi kalbančių lūpų tamsus
                  ir nešventas tarytum sieros debesis
tamsus yra perdažytų žemės spalvom akių tylėjimas
šitaip užgesusi jūra šiurkščiai atstumia saulę
šitaip paskutiniai troškimai išeina išklaipytų
skausmui delnų
taip uola pasitinka vienatvę
tamsūs yra labirintai lava degančių skersgatvių
sunkūs ir liūdni aidi mūsų žingsniai miestuose
                  kuriuose
mes klaidžiojam mirę
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Liūdesys prie brolio kapo
 
Koksai raudonas liūdnas brolio kapas,
Kai tu nuo saulės spindulių slepies.
Žydra padangė ir našlaičių kvapas
Savosios neatskleidžia paslapties,
Tik nusileidžia rudeninis lapas
Ant marmurinio angelo peties.
 
Nežinomas brolau, dangaus šakotas
Ir šaltas medis tau šaknis suleis,
Ir neištirpęs ištikimas protas
Tau šildys guolį savo spinduliais,
Ir vabalas, pavargęs ir kuprotas,
Tave nuo sąžinės balsų atleis.
 
O aš nueisiu. Gersiu rudą alų,
Kalbėsiuosi su priešais ir draugais,
Sėdėsiu rimtas ant pasaulio galo,
Kuris bus išdalintas gabalais,
Ir tas, kuris ateis neapsivalęs,
Paliks kentėt su rudenim margais.
 
Mergaitę tavo vesiu aš į kiną,
Kuri paliks tau amžinai jauna,
Bučiuosiu ją, išsiųsiu laiško šviną
Tai moteriai, kurią laikei žmona,
Ir ašarų taurė pavirs į vyną,
Ir degs ugnis ant kapo amžina.
 
Jau laiško liūdesys iš tolo moja
Kaip marmurinis angelas sparnais,
Ir antvožą garsai keisti kilnoja,
Pavirsdami numirėlių sapnais,
Kurie tik savo praeitį sapnuoja
Su pririštais prie kaklo akmenais.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
***
Rytojaus dieną jau manęs nebus,
aš suksiuos linksmo vėjo karuselėj
ir žydrą debesį pirštu rašysiu.
 
Apniukus sielai, vadovėlis senas
mane prašys išmokti mandagumo
ir neužleisti karuselėj vietos
nei mediumui, kuris kas kartą alpsta,
nei įžymiajam stiklo burbulų pūtėjui.
 
Nušiurusioj scholastikos pašiūrėj
koketiškai mane pasveikins ledi,
kuriai lig pensijos dar šitiek metų:
„Ji iškeliauja. Viešpatie, koks siaubas!
 
Šiandieną dega namas, ryt – pasaulis
žydra spalva iš akvarelės varva
kaip ašara per šiurkštų vėjo skruostą...“
 
Rytoj manęs nebus. Senelis vėjas
už rūbų griebs pečiuitą šaltą žiemą
ir taip papurtys, kad pasnigs žibuoklėm.
 
Išnyks draugai kaip cigaretės dūmas,
verpetuose nugrims laivai piratų,
pradurtas klioks pelningas vyno pilvas...
 
Aš juoksiuosi laimingas
virš aikščių su akacijom, virš dulkių,
kurias sukėlė juodas limuzinas
virš nedrausmingai mielo žvirblių pulko.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Raštelis, rastas
Tibeto Mirusiųjų knygoje
 
..................ir nepamiršk, –
praėjęs pro vartus, jau negalėsi
atgal sugrįžti – požemių dvasia
atims tau atminimų šviesą, mirusieji
glaudžiu ratu tave apsups, – neduok
jiems nei menkiausios išminties dalelės,
apgauk juos gailestingai, kad turtus
savuosius tau pasiūlytų už žodį,
kuris padės per pragarą praeit,
                              šėtonui
jų brangenybes surinktas įteik, už tai
tau atrakintos bus skaistyklos ertmės, –
tačiau ir ten sustot neprivalai:
vaiduoklių tai ir šmėklų karalystė,
pamėnų, rūstagalvių ir piktuonių,
kurie į žemę braunasi nakčia,
kol juos išbaido aušros spindulingos, – įveik
juos taurumu, narsa, dorybėm,
geresnis už geriausią būk, stipresnis,
kęsk nuoskaudas ir kantrumu už neteisybę
mokėk, prisiek ištikimybę vedliui savo,
ir amžino gyvenimo šventovė tavo
namais taps, – taip su mirštančiojo siela
saulėlydžio kalbėjo spindulys.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.