tekstai.lt

Mirties antologija. Valdas Kukulas

 

       

valdas kukulas
valdas kukulas

 

 

***
Dabar jau žinau, kad galiu atpažinti
Iš veido savižudį. Net jei jis drįstų
Paskelbti sau nuosprendį tik po daugybės
Dešimtmečių. Veidas jo pilnas jau šiandien
Mirties. Kuo daugiau akyse susitvenkę
Gyvenimo, tuo ten seklesnė gyvybė.
 
Gimimas – savižudybė. Nedaugelis
Gimsta gyvi. Ir dabar suprantu
Visus, kurie pastato paminklą, kapą
Apsitveria dar jauni. Tai vienintelė
Ramybės sala jiems. Bent tiek jie
Gyvena. Kol tveriasi kapą.
 
Dabar jau žinau, ką man sako ar tyli
Savižudžio akys apie mane, neišdrįsusį
Pasirašyti savo mirtim po nuosprendžiu
Šitai žemei beskliautei, šiam dangui
Bežemiui. Jos nieko nesako, netyli.
Jos gimdamos juoda gelme pasirašė.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Pasirinkimo baladė
 
Ramentais beldžiasi į karstą nenumirę
Palaidotieji. Jau seniai nėra, kas girdi
Geriau girdėjusius ir mačiusius. Patyrę
Užginsiant mus, jie patys pasirinko mirtį,
Ir mes nežinom net, kad turim ką nors rinktis...
 
Ką rinktis ir kodėl? Paveldėjimo teisę
Praradę gimdami, mes ginamės betėvių,
Bevaikių privilegijom, ir jie mus teisia,
Prapuolę artimieji, liudija prieš Dievą,
Ir mes nežinom net, kad turim ką nors rinktis...
 
Prieš Dievą liudyti turėtų paukščiai, žvėrys,
Jei juos mylėjome, bet mes pelių ir žiurkių
Dievus jaukinomės, ir jie visiems atvėrė
Kelius į dykumas, nuklotas aukso dulkių.
Ir mes nežinom net, kad turim ką nors rinktis...
 
Kur dykumos palaidoja visus, kas mirė,
Lig kaklo įkasti į smėlio auksą? Sklendžia
Virš jų kapų gandrai, prieš šiaurės vėją irias
Sapnuodami, ir jų sapnai net mus išsprendžia,
Ir mes nežinom net, kad turim ką nors rinktis...
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.