tekstai.lt

Mirties antologija. Kęstutis Navakas

 

       

kestutis navakas
kestutis navakas

 

 

Antigonės namai
 
Antigonės namuos nebeliko ugnies
užgesino žvakes du pirštu lediniu
tiktai lango narve nuo žvaigždės kalinės
dar įlūžta šviesa neaptikus žmonių
 
ties portjerų skara šnabždesių sklidina
susigūžę stalai prislėgti tuštumos
tartum šūvis trumpa vakarykštė diena
tebesėdi už jų Antigonės namuos
 
susidėvi diena susidėvi naktis
tartum rūbas nuslys mūsų metų skutai
nesušvis degtuku atminty praeitis
taip žemai bus dangus šitaip žemė aukštai
 
pro lūšnynų vinis prasiskverbę žaibai
atsirinks plėšikus jų vėles negilias
ir per platūs durims bus jų sunkūs grabai
kai teisuolių karstai tarp lelijų prasklęs
 
žvaigždės taikos žemyn arbaletais taikliais
Antigonės namuos šaudant nesigirdės
kas į kapo pūkus mūsų kūnus nuleis
kas pajus kad nėra nuodėmingos mirties
 
Antigonės namuos laikas valandas mes
šuliniuosna gilyn pasitenkinęs tuo
kad įdubus kapams mūs šešėliai prasmegs
kai priimsi jų tamsą taurioji sesuo
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
***
gyva gamta ir toks negyvas kelias
juo einantys trumpam jį atgaivina
jie tolsta ten kur trys dangaus bangelės
kaip aktoriai ekranuos žaidžia kiną
 
kažką jos rodo ko žinau nebūna
ko niekas niekad niekur nepatyrė
iš lėto sunkias – lyg mirtis – į kūną
negyvas kelias: juo praėję mirė
 
sakai: nemiršta? tik pranyksta akiai
pūkeliai pienių nešasi jų sielas
šalin kur vaikšto nimfos vienaragiai
tavų svajų žvėrynuos mano mielas
 
galbūt yra ir gal tetrūksta taško
kad viskas taip ir būtų vieną sykį
kai žvakių dagtys trakšteli virš vaško
sakai: mes esam? Dieve! Nesakyki
 
gyva gamta gražus ruduo ir purvas
bei viskas kas užuomazgoj sudyla
lietaus neturtas plauna mūsų burnas
mes nešamės jose po talpią tylą
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
sapnai
 
visi jūs miegat ir jūs miegas girdis
pramušęs sienoj apskritas skyles
ir į jūs galvas leidžiasi ne svirtys –
salsvi sapnai lyg bitės į gėles
 
diena jūs kraujy skaidulomis skaidos
sapnuojat kuo netapote joje
ji jums tėra tik nuolaidos ir klaidos
ir netikra ir padirbta svaja
 
todėl atrodo jog didžiuliai stovit
tarpuvartėse miestų iš kurių
žaidėjo rankos dėsto jums tikrovę
grindų bei lubų sienų keturių
 
štai tarp tų sienų jūs sapnuojat žuvį
nuo jūrų druskos vaiskią lyg langai
ir apverstuos žiūronuose įžiūrit
kaip tolsta metų keturi laikai
 
jūs vis dar čia tik to dabar nežinot
nei praeities dabar nei dabarties
lyg baigiantis išblėsti gurkšnis džino
šis svaigulys mokina jus mirties
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.