tekstai.lt

Mirties antologija. Sara Poisson

 

       

sara poisson
sara poisson

 

 

Apie laiką
 
Ugnie, šiandien renkies būti
vandeniu, ir mūsų lavonai dega
lėtai.
 
Mylimo gyvulio pilvas pilnas kirmino,
akys rudeningos, o išmatos žieminės.
Juodoji balerina vaikšto po jo vasarinės
vilnos debesis, jos širdis pilna šito
gyvulio, jos traškus korsetas puošia
jauną krūties vėžį, kuris pabudimą savo
sapnuoja.
 
Mano senos akys neberodo scenos
spalvos, nors matau ten geltoną
šešiakampę pilnatį. Mano burnoj
česnakas, žiaugsuliais mane kalbina
kaimynai. Drebulys greitai nulauš man
kotą, o kai krisiu, atgręžtos bus
plaukuotos nugaros, jų akys bus
apžėlę.
 
Baimė ir ilgesys yra mano sveikata, jie
mano nunokę slyvos ir vynuogės.
Mano kraujo greitai bus galima atsikąsti
ir užgerti kūnu.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Gruodžio 31 – oji
 
Tokia toji
sandūros ir virsmo dieta:
mes gliaudome šviesos branduolius
ir lesiojame žibančias sėklas, kai mūsų
automobiliai
stumia priešais save gulsčius
šviesos stulpus, gabendami mus iš
tamsos taško A į tamsos tašką B, jie aria birią

tamsa o mes išbarstomi, nes esam čia sėja, ir šiandien tai tampa

atidengta,
visi: vieneto vienkiemiai,
dvejojantys dvejetai, Švenčiausioji
Trejybė, ketvirčiojami 2004 – ieji, penkiakampės
viršūnėse, šešiakampės šeštadieniais, išsekę sekmadienių

budėtojai, aštuonkojės, devyniaragiai, dekalogai šampano ir

dekalitrai
vyno,
mes esame jaunutė
pardavėja, įsirišusi sidabruojantį
celiuliozinį kaspiną, kuris pozuoja mūsų
rankiniams laikrodžiams, mes esame į baltas dėžes dėžutes

pakuojami cukraus ir riebalų cunamiai, šįvakar paduodami prie

kavos

ir mes esame kirpėja, kurios dryžuotas chalatėlis sugauna seno

smuikininko
plaukų
galelių ką tik
nukirptą ir padaugintą šviesą,
apkūni kirpėjos alkūnė šiandien yra putli delfino
kaktytė, kuria slysta žila plaukų dulksna, dulksna šiapus

ir dar anapus kirpyklos, kai mes esame smuikininkas, angelo slapta

vadinamas Šviesa, esame scenoje ir ant mūsų vibrato plazda apakę

balti
šventiniai
popieriaus kvadratėliai,
ir mes taip pat esam pianistas
baltais marškiniais, viešai vadinamas Tamsa,
ir mes turime blizgų atspindį ant tobulai plokščio
juodo fortepijono dangčio, mes esam klavišai ir mes esam

šviesūs senukai, žiūrintys pro spindintį akinių stiklo viršų, ir

pagaliau, kai

mus pakerta žvilgantys peiliai laiko rodyklių, esam spalvingi

šviesos čiauduliai,
sukutenantys žemės šešėlį.
 
2004 gruodžio 31
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Karolio VI – ojo laidotuvės
 
Laikiau ją tądien sučiupęs už kojos,
savo karaliaus mirtį,
už auksinės jo laidotuvių lovos kojos,
jos brangus nuolankumas mano nosį pasiekė
bekvapis, kaip ir Karolio VI –ojo mirtis.
Mano marškiniai įmirko troškia, prakaituota
ateitim, kurią tądien nešiau sunkiai, vėsindamasis
vien auksu, kaip ir kiti dvidešimt devyni.
Įspaudžiau sau ties raktikauliu tamsų ženklą, kurį
vėliau atrado mano moters raudonas liežuvis, jis
irgi buvo paženklintas. Kiti du šimtai penkiasdešimt
nešė fakelus, buvo juodi, atgręžę savo ašarų
ir veido prakaito druską į tarytum drėgna duobė
atvertą baltą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą,
bažnyčių alkis, mačiau, – bedantis, kūdikiškas.
Fakelų nešikams pavyko nusičiupti ugnį už jos
mirties, ir jie šventė pergalę, taip kaip ir
karūna, kuri tą pirmadienį buvo apžiojus
gelsvą mano karaliaus kiaušą, ir kaip auksinė
teisingumo ranka, užspaudusi prancūzų karaliaus
ranką, tai buvo ilgas pomirtinis pasisveikinimas.
Du ilgi auksiniai teisingumo pirštai siekė
karūną, stuksendami man į taktą, taip pat
mano broliui, kuris nešė auksinį baldakimą.
Visiems aštuoniolikai tūkstančių mirtis –
kurią visi laikėm už kojų, rankų, kryžių,
aukso, varpo virvės, laikėm ją už vienas kito –
sumokėjo mums po du denjė,
užsisakydama naujas vietas,
žadėdama būti netoliese.
 
Radau jos aitrių sulčių,
po dviejų dienų pratrūkus delno pūslei.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Pasienis
 
jie rodo į tamsia upe kraujuojantį sniegą ir sako:
tai – siena, tuščia mūsų vidinė siena, ir jie mato
žvejo sūnų, būsimą žmonių žvejį, jo rankos šuoliuoja
oru, sapnuodamos savo šoklią letenišką prigimtį
ji įtraukia mane kaip balta gelmių įgriuva
 
jis išpučia mane lyg balioninį eilėraštį
 
jie rodo į tuštumą, aptrupintą bukų sekmadienio
smūgiavimų, juos jau spiečia minutės, kurių
kiekviena atstoja po motiną, po žemai klajojantį
šiltą vėją, po bitę, po amžino geltonumo įrodymą
 
jis ką tik gavo savo mieliausios drebulių paštą, ji
liūdi lyg tamsus aksomas, jis atsakys jai skaisčiomis
skaitmenomis ir kartais – laiko nebeatmenančia laikmena,
ji dar kiek sulaikys jį prie elastingos elfų buhalterijos
 
šios dienos logos yra pasienietis berniuko veidu
ir gauruota šuns krūtine, kinologas,
meilios aviganio seilės ant juodos pirštinės odos,
jodas žvaigždiškiems peršuliams, dantingos tamsaus vyno
spalvos šypsenos, tuštumos, vizginančios uodegas,
mažo miesto gausybės ir žemaitijos aukštumų klišės,
drėgna pasienių grafomanija ant snieguotos kalvos
avikailio, mylimieji, springstantys vasario voriukais,
duslus dunktelėjimas, kai gulasi ant kairiojo šono
rožinis pasienio dramblys,
 
atmerktos užtvaros
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Po marmuriniais
miestų žemėlapiais
 
Viskas vyko po marmuriniais miestų žemėlapiais,
tamsiais iš išorės, bet spinduliuojančiais šviesą,
nukreiptą į vidų. Žilė glėbė žarijas paskutiniųjų
dienų, vėlyvosios, eroziškos žalvario erotikos.
Mano akis jie apgyvendino nišoje kartu su
paveikslams nokinamais veidais. Liepos kremzlės,
kaulėjantys vasaros liežuviai. Žalias laikas
gelto ir traukėsi. Geltonas laikas rudavo ir glebo.
Viskas laikėsi tik ant suturėto vėjo,
šuoro, paversto stangriu, kamuolišku pasaulio
pasipūtimu. Buvau miręs, horizontalus senis,
varine vertikalia adata badantis prieblandos kalbų
burbulus. Senis, pasitinkantis savo pomirtinę
suvaikėjusią valandą, kada klausiama: o kas dabar?
O dabar sukurkite mane kaip vienintelį sklendžiančio
alkano vanago būdvardį. Ir dalį manęs palikite
švytinčiam daiktavardžiui, šliejamam
prie smėlio spalvos šilkinio įvardžio mudu.
Supinkite mane su lengvu tabako kartumu
ant lūpų, pilnu dvigubo sirpimo.
 
Miręs, horizontalus senis žino: žydra juodvarnio akis
veriama šalia raudonos triušio akies,
oras prirūgęs sekmadienio kiaušialąsčių,
visaregių akių, skaidrių ir patvarių lyg stambios
vinilinės putos. O kas dabar?
O dabar atstatykite mane ten, kur aš, mergaitė, klūpau
ties vaikystės kvapo ir garso kryžium, ant aukšto,
kryžium iš saulės įšildyto kamino sprangaus dvelksmo
ir liurlančio karvelių dejavimo pastogėje,
perdirbkite mane į dešimt žingsnių juodu tarpuvagiu
ligi apskritos paplavų burnos. Duobės su pernokusių
agurkų geltoniu paviršiuje, dvokia ir plepia
vaisingumo pabaiga. Su dūzgimu tuščių
dūsavimų, nenaudinga mergaitės plaukų elektra,
įrišta į išblukusią kasą. Baltais šašagrybiais
blogojoje pritvinkusios kriaušės pusėje.
 
Senis tas mato viską: siūlas mazgėjos delne braukia
per mirties liniją ir kartais per būsimo nėštumo liniją,
rodančią jauniausiąjį sūnų. Žalias siūlas, smulkus,
nekilnus nėrimas su tolygia lyg alsavimas įtampa, jog
vija baigsis greičiau nei reikia mezginiui. O kas dabar?
O dabar sukurkite mane kaip judesį: paukštiškas

arbatinuko šešėlis, šliaužiantis ant balinto krosnies šono,

ir nežinia kaip grįžtantis atgal – plokščia sraigė, kuri
liepos įkaršty gyvesnė už gyvą. Sausą šliūžę ir dabar
jaučiu ties krūtinkauliu: lankstus pusapvalis skausmas,
rytais kopiantis į krūtis. Mačiau prie slenksčio
klūpančią saulę, kaip ir visi jūs. Krūpčiojančias
dienų jungtis su žvangančiais čiurnos žiedais.
 
Buvau miręs, horizontalus senis, paguldytas
šalia neigimo vėduoklių, šlamančių ore potvynių
ir atoslūgių kryptimis. Svyravimo, giminingo
verksmui per miegus. Senis, savo suklupimą
palikęs suklupusiems, kaip kiti savo mirusius
palieka mirusiesiems. Mirusysis, kurio klausiama:
būtinoji tėkme, o kas gi dabar?
O dabar atgaivinkite mane kaip seną švilpesių kalbą,
nuo kurios kaista La Gomeros kalniečių galvos ir
vėsta burnos. Perlą iš seilių ir oro ant vieno iš jų
lūpų. Seną Ibizos piemenę su gydomąja skrybėle,
kuria nuolat atšaukiami savižudžiai.
Tebūnie senis tarpinė, slystanti, suklupusi gausa,
drumzlinas srautas tarp rašymo ir raišavimo.
Tebūnie jis nevaisingi, kliošiniai, persikiniai
sijonukai, kuriuos vieną po kito, visad laiku
nusimeta piliarožė.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.