jolanta sereikaite

 

 

Nuskendusių atmintis
 
Šventųjų atvaizdai šalia televizoriaus,
juodai balti mirusių giminių portretai
ir sutrupėję jų kaulai laukiantys prisikėlimo
šviesos sarkofaguose, jie aidi
seniai užgijusiom žaizdom ir
užžėlusiom kančios duobėmis
ir ji regi vandenyje nuskendusį
šešėlį, mirusį jauną ir netekusį
daug laiko, kurį jis butų panaudojęs kitaip,
dabar jo sunki geležinė išmintis
susiraizgiusi su piktžolių šaknimis,
o dulkių prisirijusi pieno stiklinė
lyg krūtis nebegalinti pamaitinti,
pasruvusios vyšnių raudoniu šuns akys
stebi vienintelę šeimininkę – dabartį.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Jutimai
 
Tu ištroškęs tarp šių lapijos užuolaidų,
dengiančių namo sienas, nes be jos
matytum tik spuoguotą cementinę odą ir
nebegeistum šio vaizdo, nepalytėtum
akių ragenomis monochrominių atspalvių,
tirpikliais išplaunama audra, ošimas
glemžiasi karštį ir vakaras nusklendžia pažeme
lyg lėktuvas aprūdijusiais sparnais,
nelyja ir atmintis dėliojo pasjansą.
Ne kartą ėjau per švytintį prekybos centrą
nulakuotą maisto produktų etiketėm,
riedėjau tarsi akmuo per slidžias grindis
batai girgždėjo, o oras retėjo ir rodėsi,
kad mane stebi vieno vyriškio portretas
lyg banknote atsispaudęs skirtinguose žmonėse,
nemigos suglamžytus palikau neklotus patalus
su prasmegusiais pakabukais ir auskarais,
regėjimai srovėmis tekėjo nuogi iš
trečiosios akies, nors nesu įtikėjusi budiste,
bet regiu kaip elementai nusilupa sluoksniais
ir mylimasis pagaliau sutrupa
į dulkes: troškau jo mirties, išnykimo ore,
bet kai vienoje lentynoje pamačiau
sunkius šalto nefrito karolius,
gailestis sruvo ir jį prikėliau iš mirusių.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.