tekstai.lt


ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“. Juozas Girnius. Žmogaus prasmės žemėje poezija (2)


antologija%20zeme.jpg       Tęsinys. Skaityti pradžią.

       A l f o n s a s  N y k a-N i 1 i ū n a s. Jei pereidami nuo Mačernio į Bradūną žengėme lyg nuo kankinusio klausimo į skaidrų atsakymą, tai Nyka-Niliūnas mus vėl grąžina į dar gūdesnę tamsą. Iš tiesų jis yra pats problematiškiausias iš visų kūrybinio kelio draugų, nes jis giliausiai ir leidžiasi į tuos „tamsiuosius“ klausimus, kurie kiekvienos kartos sprendžiami, bet niekad neišsprendžiami, pačia savo esme pasmerkti likti amžinai atviri. Tai tie klausimai, kuriuos mes laike keliame, bet kuriuos atsakys tik pati amžinybė, nes ji šiais klausimais ir ieškoma.

       Alsavo Bradūno poezija skaidria atsakymo rimtimi, nes jisai ir nekėlė amžinybės klausimo. Geso jo žemdirbiai taip ramiai, kaip pypkėje žarija. Ir tarsi jie nemirė, o tik grįžo į žemę – pas savo artimuosius kaimo kapeliuose. Nekilo jiems amžinybės klausimas, nes jie tikėjo ir pačios žemės gyvybe:

       Ak, jaučiu – tu gyva, tavo rankos jau tiesias.
       Žeme, žeme, paimki mane.

       (Ūkininko mirtis)

       Bet kiekvienu atveju, gyva žemė ar ne, grįžti į žemę – tai baigti žmogiškąją egzistenciją. Ir šios tiesos akivaizdoje visi ankstyvesnieji sprendimai sureliatyvėja, ir amžinasai žmogaus prasmės rūpestis iš naujo iškyla. Nereiškia tai būtinai, jog visa netektų savo prasmės, kas anksčiau buvo rasta prasminga. Nepaneigs ir Nyka-Niliūnas, kad Bradūno žemdirbiai prasmingai gyveno. Bet iškels jis naują klausimą: o kokia mirties prasmė? Mirtis mūsų visų, kaip bebūtume gyvenę, paskutinysai laimėjimas. Bet ar šis laimėjimas nėra greičiau pralaimėjimas? Tai šis klausimas ir persunks savo problemine tamsa visą Nykos-Niliūno poeziją.

       Formaliai imant, būtų galima ir Nyką-Niliūną pavadinti žemės poetu. Bet pagal skirtingą klausimo plotmę ir tas pats žodis įgauna kitą prasmę. Bradūnui žemė yra tai, kas ji yra ūkininkui, ir būtent: žemelė-motinėlė, maitinanti mus, kol saulė mums šviečia, ir priglaudžianti į savo gelmes, kai nusileidžia mums diena. Tuo tarpu Nykai-Niliūnui, žvelgiančiam į klausimą filosofiniu žvilgsniu, žemė greičiau yra  l a i k i n ė  t i k r o v ė, kurion esame nusviesti ir neatplėšiamai prirakinti. Pagal tai skirtingas šiuose poetuose ir pats žmogaus santykių su žeme pergyvenimas. Bradūno žemdirbių santykis su žemele-motinėle vienaprasmiškai aiškus ir šiltai intymus: visa jie iš žemės gauna, ir visus save pačius žemei atiduoda. Todėl žemdirbinę Bradūno poeziją ir supa ana atsakymo rimtis, kurios nesudrumsčia nė pati mirtis, nes ir ji paverčiama tik grįžtimi į tos pačios žemės motiniškąjį įsčių. Kitas Nykos-Niliūno santykis su žeme kaip laikine tikrove. Nebėra jis vienaprasmiškai aiškus, o greičiau skaudžiai dviprasmiškas. Tiesa, myli ir Nyka-Niliūnas žemę, nes žino, kad vienoje tik žemėje mes galime realizuotis. Bet skaudi ši meilė, nes tai, ką galime žemėje realizuoti, tėra blankus šešėlis tų pasaulių, kuriuos mes regime savo širdyje. Mes trokštame laimėti, kas būtų pati amžinybė. Bet laiko nebūtin gramzdinamoje tikrovėje visų mūsų kovų paskutinysai laimėjimas tėra mirtis. Tai šita įtampa ir persunkia visą Nykos-Niliūno poeziją vienu atviru klausimu: kokia mūsų prasmė nebe kasdienybės, o amžinybės akivaizdoje? K a i p   g a l i m e  s a v a  š v i e s a  p r a s k r o s t i  i r  p a č i o s  m i r t i e s  t a m s ą?

       Iš šičia ir aiškėja, kodėl kitas poeto santykis su žeme suteiks ir jo poezijai kitą linkmę. Bradūno žemdirbiams nereikėjo nieko ieškoti, nes visas pasaulis buvo gimtųjų namų žemė: ji drauge buvo ir jų idealas, ir jų tikrovė. Užtat ir dainavo poetas ne veržimąsi į svetimus pasaulius, o greičiau tik tai pačiai kasdienybei teikė šventinio (norint galima sakyti: idealinio) šviesumo. Kita „paskirtis“ iškyla Nykai-Niliūnui, norinčiam sava šviesa nušviesti nebe kasdienybę, o pačios mirties tamsą. Todėl jis ir veda mus ieškoti „nuostabių šalių“. Bet, deja, ne tikrovėje jas rasti. Tikrovėje galima rasti tik tai, kas jau yra. Gi šias „nuostabias šalis“ mes galime rasti tik mumyse pačiuose, nes jas galima tik susikurti. Eldorado – mumyse:

Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas.
Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo.
Dėl jo aš viską žemėje paniekinau.
Norėdamas ten vieną valandą klajot.

(Eldorado)


       Bet ar šis „nuostabus pasaulis“ nėra tik svajonė? Ir atsakys poetas šį klausimą: taip. Svajonės yra vienintelė Realybė, ir realybė yra niekas. Šie Oscar Wilde žodžiai, kuriuos poetas parinko motto savo Trečiajai elegijai, drauge yra motto ir visai jo poezijai. Tai, kas turi būti, yra nepalyginamai tikriau, net jei ir niekada nebūtų realizuota, už visa, kas faktiškai yra, bet iš tiesų neverta būti. Idėjinis pasaulis visada tikresnis už brutalią tikrovę, nes ne ši, o jisai savyje slepia tiesą. Ir ne faktinė tikrovė turi teisę į tiesą, o tiesa – į faktinę tikrovę. Neturi ši teisės į tiesos vardą, nes faktiškai kaip tik labiau joje klesti melas, negu tiesa („čia viskas tik kankinanti mus netiesa“). Dėl to ir turi tiesa teisę teisti brutalios tikrovės melą. Bet ką tiesos teisė gali reikšti prieš tikrovės jėga apsišarvojusį melą? Nelieka jai nieko kito, kaip mus tik iš vidaus gundyti, poeto žodžiais, „nuodyti“. Todėl ji ir nuodija mus „neramiomis svajonėmis ir keistais sapnais“, viliojančiais mus į „fantastiškas šalis“, kurios pasmerktos iš anksto atsidaužti į tikrovę ir likti tik skausmingomis iliuzijomis. Užtat ir vadina poetas Tiesą „nuostabiausia iš visų iliuzijų“. Nėra tai skeptinis tiesa netikėjimas, o tik skausmas, kad lieka iliuzija, kas turėtų tikrove įsikūnyti („žinau,kad Kinų Siena stovi tarp sunkaus gyveninio ir siekiamosios Realybės“). Ir todėl, kada poetas dainuoja musąjį „nuostabių šalių“ ieškojimą, turi jo daina išvirsti į nykią visų mūsų svajonių sudužimo ir visų jose regėtų pasaulių praradimo raudą:

Mano gyvenimas yra užgesęs laužas be liepsnos.
Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau,
Dabar jau miega praeities lede įšalusiuos sapnuos,
O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės,
Sustingę, kaip ir aš, klastingoj begalybėj visatos.


       Tai didelės kančios dėl tiesos „iliuziškumo“ žodžiai. Bet buvo jie palaikyti pavojingu dekadentizmu bei nihilizmu, lyg jau pradėtume šiais vardais vadinti patį tikėjimą į tiesą.

       Kad Nykai-Niliūnui nuostabiųjų šalių ieškojimas virsta „praradimo simfonijomis“ ne iš praradimo tikėjimo į tiesą, o tik iš netiesos tikrovės (užgesusio nuostabiųjų iliuzijų laužo) skausmo, liudija ypačiai ta meilė, kuria jis apsupa savo neramiuosius anų šalių svajotojus. Tai vaikai ir kovotojai. Jie viešpatauja poeto kūryboje (o ne, ironiškai pridūrus, miesto valkatos, girtuokliai ir prostitutės, kaip reikėję būtų laukti, jei iš tiesų poetas būtų dekadentas ir nihilistas).

       Dovanoja vaikams fantastiškas šalis pati vaikystė: dar nesukausčiusi jų tikrovė, ir laisvi jie leistis, kur tik neša juos fantazija. Paverčia ji Amazonėmis ir mažytes pirmos pavasario dienos sroveles. Ir veržiasi jie pavasarin visi, nors vienam veide įrašyta „Aš bėgu, bet kodėl į begalinę kančią?“, o kitam –„Į saulę. Ji man motina. Ir aš einu tenai“. Veržiasi, tempdamiesi žaislus ir skubėdami neatsilikti, pargriūdami ir keldamiesi, krykštaudami ir pravirkdami. Ir nieko nereiškia, kad poakiai mėlyni tartum nuostabūs paukščiai, o vėjas skverbiasi ligi pačios širdies. Jie klumpa prie pirmųjų purienų ir, prisiskynę mažytes saujas, grįžta namo, kol nebežinodami, kam atiduoti jas, pratrūksta skaudžia rauda. Ir visa vaikystė – viena nuostabi pasaka. Iš čia toks skaudus poeto kūrybos grįžimo į namus ilgesys. Tačiau vaikystė neberandama nė tuose namuose, kuriuos ji buvo perkūrusi nuostabios šalies pilimi. Todėl ir tenka poetui, tik priėjus prie slenksčio, vėl pasukti negrįžtamai atgal, kraujui šaukiant: namo.

       Bet niliūninis veržimasis į svajonių šalis nėra iš tikrovės bėgimas. Greičiau tai šauksmas perkurti tikrovę visomis tomis iliuzijomis, iš kurių nuostabiausia yra Tiesa. Čia, šiame revoliuciniame nusiteikime, o ne tariamame dekadentizme slypi tikrasis Nykos-Niliūno „pavojus“. Dekadentai tik nenaudingi, bet pavojingi jie nėra. Pavojingi tikrovės stabams tik tie kovotojai, kurie iš vaikystės „nepavojingų“ svajonių ilgesio išugdo savyje nenutildomą nežinomosios teisybės troškulį, paverčiantį juos „sukilėliais už laisvę siekiančio savęs žmogaus“. Nelaimi jie sau saulės: vietoj saulės teka jiems tik kančia ir nerimas. Saule „džiaugsis į areną (po kovos) subėgę lėlės“, o patiems kovotojams „amžina šviesa langai užsidega tik po mirties“. Bet ir nors „didysis jų laimėjimas yra mirtis“, tačiau „į amžinas tamsybes jie prasmingai krinta“. Nėra jų pralaimėjimas be prasmės, nes prasmę laimėjimu tik tie matuoja, kurie sau naudos temedžioja. Gi tiems, kurie kovoja, „kad būt pasaulyje pakankamai šviesu“, pakanka, kad jie ir iš karsto šauks vaikams nepasiduoti, spinduliuodami galingais šviesos fontanais.

       Nėra šie niliūniniai „kovotojai“ kuri nors „aristokratinė“ klasė, o greičiau visi troškę teisybės ir alkę šviesos. Užtat šalia tų „galingųjų šviesos fontanų“, kurie laimi individualinį savo vardo garsą, atsistoja ir visi tie „tragiškosios pilkumos herojai“, kuriuos visus apjungs bendras nežinomųjų kovotojų vardas. Šalia poeto, kuris mus nuodys savo nerimo daina, atsistoja motina, lydinti mus pasauly plačiame kaip milžiniškas švyturys, paskutinėm ugnim šviesdama mums kelius, kol užgęsta, lyg šešėlis, be skundo, begalinėn naktin krisdama. Ir šalia kovotojų, kurie pasaulį praeina kaip audra, atsistoja tėvas, saugojęs gimtuosius namus – „kaip menkas žiburys su Milžino Namų tamsa kovojęs“

       .
       Ir nors niekada nepasiseka žmogui iškovoti, kad būtų pasauly pakankamai šviesu, tačiau tie, kurie dėl to kovoja, nepaverčia jų kovos prieš gyvenimo tamsą žemei neapykanta. T i k r o v ė   j i e m s  „ t r a g i š k a  s e s u o “. Tragiška žmogui tikrovė, nes niekada ji nepaversti širdyje regima „nuostabia šalimi“. „Gamta apleidžia žmogų, gimusį ant aslos purvinos.“ Bet sesuo ir ši purvina asla, nes tik atsirėmimas į jos skausmingą drėgmę „suteikia mums herojiškumo šiam gyvenime“. Tik čia mes galime degti tragiška teisybės troškulio ugnimi, nes „tik gyvenimas yra gyvenimas“, o „po mirties jau nei mirties, nei poilsio žmogus neranda“. Užtat ir aidi Šeštoji poeto elegija šiuo aistros motyvu:

Bet ir tada, kuomet užges maža spingsulė, ir aš ktajosiu išvaduotam
iš mirties pasauly, kur many gyvenančių daiktų sunki materija
nebeslegia, (...)
Ateis nenugalimas noras grįžt į sunkų, neišbrendamą, lietingą
vakarą, priglausti kojas vėl prie purvinos (jos nebėra) aslos ir
prisiglaust prie nesuprantamu, aklu skausmu gyvos ugnies.


       Todėl Septintoji elegija (tai pačios problematiškiausios ir sunkiausios elegijos, bet kaip tik jose slypi raktas į Nykos-Niliūno pasaulį) ir virsta tiesiai skaudžiu žemei himnu:

Ir apėmė mane baisus patriotizmas žemei
Ir ringui, kuriame kovojame;
Baisus patriotizmas gamtai, nuostabiam kalėjimui,
Kurs skiria mus nuo amžinybės vandenų karčių.

Nebenorėjau leisti krintantiems lašams iš kūno išsisunkti.
Bet amžinai gulėti laukuose, apsikabinęs žemę. (...)
Arba galingu žiburiu tamsiam kambaryje pavirsti
Ir jiems tamsos apakinton širdin, kaip išsilaisvinimo grūdas kristi
Ir taip liepsnodamas išnykti su džiaugsmu, kad atnešiau šviesos.


       Ir šita meilė žemei – nuostabiam kalėjimut ir drauge kovos ringui – tokia didelė, kad pagaliau į karčiuosius amžinybės vandenis jis gali nirti lyg visai abejingas, į ką bus atverti mūsų egzistencijos narvai – „į Tavo Nebūtį ar Būtį“. Nors ir nežino poetas, kuriuo vardu pavadinti šį iš mirties išvaduotą ir sunkios materijos nebeslegiamą pasaulį „be žemės Nerimo ir Skausmo“, tačiau jis regi, kaip

Virš mūsų kūnų išsiplėšė Žmogaus Kūrybos ir Tiesos galingos
liepsnos
Ir Amžinybės horizonte pasirodys nešantys gyvenimą į nebūtį
laivai.


       Ir kaip Bradūnas meldė Viešpatį atleisti už tai, kad jis taip svaiginančiai myli žemę, taip tiki ir Nyka-Niliūnas atleidimo už tai, kad kovojo už šviesą žemei, „už savus, ne už dievų namus“:

Ir jeigu nesugrįšime mes tais keliais, kuriais Jisai norėjo,
Ir jeigu mes, kad ir beviltiškai, norėsim ginti savo Vardą,
Argi galėtų kaltinti Jis mus, namus užmiršusius, paklydusius
Ir žaidžiančius kažkur pakelėje suradęs?
Kai mes nueisime pas Jį ir iš kišenių begalinių
Rudens gatves ir žaidusius languose drugelius prieš Jį išdėstysim,
Argi Jis neatriš akių ir paskutinės paslapties mums neatskleis?


       Neatsako poetas amžinybės klausimo – palieka jį atsakyti pačiai amžinybei. Bet šaukia jis mus taip ieškoti „amžinosios Šviesos versmės“, kad būtume Amžinybės verti – kad  n u e i t u m e  į  j ą  n e š i n i  s a v a  a m ž i n y b e. Tai ir yra Nykos-Niliūno poetinės kūrybos gilusai mums žodis.

 
       H e n r i k ą  N a g į  jo kūrybos kelio linkmė sieja lygiai ir su Nyka-Niliūnu, ir su Bradūnu. Sieja jį su Bradūnu tasai pats paprastumas, kuris jį išskiria nuo Nykos-Niliūno. Ir Nagys lygiai nėra problemų poetas, kaip juo nėra ir Bradūnas. Abiejų idėjinis žvilgis tiek įniręs į pačią kuriamąją tikrovę, kad atsietai problemos nė vieno kūryboje neiškyla. Bet kitu požiūriu Nagys nutolsta nuo Bradūno ir atsistoja šalia Nykos-Niliūno. Bradūno žvilgį į gyvenimą supa giedra rimtis. Gi Nagio pasaulio pergyvenimą persunkusi gūdi tamsa. Šituo jis ir priartėja prie Nykos-Niliūno. Bet kaip pastarąjį teko pavadinti pačiu problematiškiausiu iš savo draugų, tai Nagį – pačiu tiesiausiu. Turiu šiuo žodžiu mintyje: lieka jis konkrečios tikrovės poetas, kuris palieka daiktams kalbėti pačia jų būtimi, nesuproblemindamas jų savo klausimu.

       Tas turbūt ir yra pagrindas, dėl ko ir būtų sunku Nagio kūryboje rasti vieną „centrą“. Plati jo kūryba, kaip pati mūsų žemiškoji tikrovė. Ir atrodo, lyg viskas jam turėtų lygią vertę. Dainuos jis apie poetą, bet lygiai ir apie fabriko darbininką, apie pranašą, bet ir piemenėlį. Dainuos jis apie žmogaus benamiškumą, bet lygiai ir apie šermukšnius bei ąžuolus, žibuokles bei pirmą drugelį. Dainuos jis giesmes nakčiai, bet lygiai ir savo meilę moterims. Dainuos jis apie sušalusį paukštelį, ir drauge maldaus Viešpatį atverti lūpas, ar iš tiesų jo ieškojimas nėra tuščias. Dainuos jis apie savo gimtinį namą ir drauge – apie tolimąsias sapnų šalis.


       Ir tai, kas vis dėlto Nagio kūrybą sieja glaudžion visumon, užuot kurios nors pagrindinės tematinės problemos, greičiau yra tik ta pati nuotaika, kuri persunkia visa, ką jis savo kūrybiniu žodžiu paliečia. Tai nakties nuotaika, kuriai spalvas pakeičia tamsos ir šviesos žaismas. Užtat juodi poetui ne tik šešėliai, bet ir sapnai, ir medžiai, ir akmenys, kaip juodas jo paties kraujas. Nepamatė jis nakties niekad ateinančios, nes ji visuomet jo kambaryje – jos „didžioji ir juodoji širdis“ plaka ne tik erdvėj, bet ir poeto širdy. Ir aklojo žodžiais poetas taria:

Jūs sakote: graži naktis ir žvaigždės dega.
O manyje tiktai tamsi naktis.
Jūs juokiatės: koks permatomas tas upelis:
dugne, kaip aukso gabalas, panirus pilnatis...
O manyje tiktai tamsi naktis.

(Aklasis)


       Naktis poetui ne tik tikrovė, bet lygiai ir ilgesys. Ir iš dienos išdegintos širdies išsiveržia nakčiai himno giesmė:

Aš pasiilgau taip tavęs, naktie. (...)
Aš tavo neramių plaukų sroves,
kurios, kaip juodos upės teka, užmiršau:
kaip paneri į jas rankas savas,
ir kai pasilenki virš vandenio tamsaus,
atspindi jis, kaip juodas veidrodis, tiktai tave...


       Paskutinioji eilutė bene ir slepia atsakymą ir į patį klausimą, kodėl ne tik tamsa poetą supa, bet ir pats poetas jos ilgisi:  t i k  n a k t i s  s u t e l k i a  p o e t ą  į   s a v e, lyg parvesdama iš dienos triukšmo ir minios turgaus. Poeto dalia – vienuma. Abeja prasme: ir dėl to, kad poetas vienas paliekamas, ir dėl to, kad ir jis pats nori būti vienas paliktas.

Neklauskite, kodėl jisai uolom ir vienas eina:
o, kaip norėtų būti jis keleiviu ant anų laivų.–
O jis taip eina klaidžiodamas amžinai.
Jo didelis, tamsus šešėlis krenta
ant žemės rutulio. Ir jo akių liepsna
audringą naktį šviečia, tartum žvaigždės.–

(Poeto vizija)


       Ne jam, kurio šešėlis driekias per kalnynus ir kurio eisena kaip griaustinio dundėjimas, pasislepiamai pranykti tarp tų, kuriuos sukausčiusi draugėn kasdienybės pilkuma. Ne jam įsiprašyti keleiviu ant anų į namus grįžtančių laivų. Išduotų, kad jis ne iš tų, kurie namus turi, pirmasai jo žodis.

       Bet juo gilesnė vienuma žmogų paliečia, juo giliau turi jame išbusti artimos širdies ilgesys. Tai ne viešumos ilgesys. Viešuma iš tiesų ir negali vienumos nuveikti, nes ir ji pati yra savo rūšies vienuma – beasmeninė nykuma. Ir tasai, kuris ieško žmogaus iš savo vienumos, ieško sau tokio, kuris ir pats ateitų iš savo vienumos. Ta ir yra prasmė Nagiui būdingo ilgesio rasti   b r o l į. Vertė jį šis ilgesys rašyti savo draugams laiškus. Bet, kai pats poetas pasisako, kreipiasi jis į juos kiekvienu savo žodžiu:

Kai aš rašau apie medžius, kurie dangun grūmoja,
kai apie pranašą, paniekintą minių, –
aš tau kalbu, nes tu tikrasis mano brolis,
aš tau kalbu, kad ant drėgnųjų akmenų
Tu nesukluptum, kad pakeltum liūdną galvą,
nes tu turi gyventi, mano broli – tu.

(Broliui)


       Bet kas gi brolis? Ar nėra brolis kiekvienas žmogus, kada jį sutinki nebe minioje, o kaip žmogų? Neskelbia Nagys tokio programinio visų žmonių broliškumo, nes iš viso jis neskelbia jokių programinių idėjų. Kad tačiau jo  m e i l ė  ž m o g u i  kreipiasi į visus žmoniškosios užuojautos reikalinguosius, liudija pati jo kūryba. Regi jo akis kumečio vaiką pro aprūkusį langą bestebintį vėjo genamus debesis, lyg pašėlusius juodus arklius. Sustoja jis prie pavargusio darbininko, kurio kraują persunkusi plieno ratų amžino sukimosi kančia. Rauda jis kartu su žemę praradusiu žemdirbiu, kad užklojo jos akis kietas grindinio akmuo ir slegia jos krūtinę miestų milijonai. Spaudžia širdį jam sužeistasai kareivis, plačiai pravėręs skaudančias akis. Dainuoja jis mirusį piemenį, žadindavusį paukščius ir lieknus beržus prie kelio, o dabar miegantį tarp dviejų geltonų vaško žvakių, mirgančių kaip mažos peteliškės.

       Ir šita atvira kančios tikrovei poeto širdis aprėpia pagaliau visa, kas gyva ir tuo pačiu pasmerkta kančiai. Skaudu todėl jai ne tik dėl žmogaus dalios, bet ir dėl kiekvieno gyvo padarėlio. Kokiu tyru jausmu išsiveržia iš poeto širdies ši malda:

Miškų viršūnėse sušalo paukščiai...
Tavojoj žemėj, Dieve, šalta ir nyku...
Ir mirę jų sparnai plasnoja vėjuose
kaip vėliavėlės; mažos, baugščios –
tarp apledėjusių plačių šakų.

– Argi tu negalėjai savo milžine ranka
pridengt mažuosius žemės varpelius?
Tu žmones sunaikink. Tu išžarstyk tautas.
Bet juos palik: mažuosius paukštelius –
Tavo dangus be jų mums per sunki našta.

(Malda)


       Galima šiame sąryšyje priminti, kad tokia malda yra ir apskritai vienintelė poeto santykių su Viešpačiu išraiška. Iškyla Viešpats „Lapkričio Nakčių“ rinkinyje be šios maldos tik vieną dar kartą, ir būtent, visai panašiu atveju, kai šaltą ir vienišą naktį poetas maldauja laiminti visus: ir pavargusį darbininką, ir pilką kareivį, ir žmones mažose trobelėse, pats sau temaldaudamas tik vieno:

       pasakyk: ar esi? Jei ne – tai ko ieškome mes?!
       (Naktis)


       Šisai poeto širdies atvirumas leidžia pagaliau suprasti ir tai, kodėl jo vieno iš visų šios knygos autorių kūryboje savitu motyvu iškyla ir gamta, ne tik žemė (tiesa, buvo gamtos poezijos ir pas Kėkštą, bet šį į gamtą buvo atvedusi tik meilė). Ir galbūt šiuose savo eilėraščiuose Nagys pasiekė ypatingai skaidraus grožio. Bet kadangi visoje šioje studijėlėje lieku apsiribojęs idėjiškai probleminiu požiūriu, ir čia nesiimu operuoti formaline estetine analize. O tik paprastai nurodyti, kad tie ir tie eilėraščiai yra ypačiai gražūs, nėra reikalo: juos ras pats skaitytojas. Pats tenoriu tik viena dar pastebėti: nors dainuoja gamtą Nagys ir dėl jos pačios (be sąryšio su mūsų darbu, kaip dainavo žemę Bradūnas ar Mačernis), tai vis dėlto ši daina lieka persunkta ta pačia „juoda“ poeto nuotaika, ir tuo pačiu įgauna simbolinės išraiškos prasmę. Imkime, sakysime, poeto „Gluosnius“:

Didelė, nematoma ranka –
kaip ji taršo jus, dulkėti gluosniai.
Jūs linguojate, jūs paneriat šakas
mirgančion gelmėn – ir juodas
tvenkinio vanduo – kaip kraujas – jūsų lapais
ir drėgna žieve srovena vėl prūdan.


       Kaip šie gluosniai virtę drauge ir pačio poeto nerimo išraiška, taip panašiai ir kiti tos rūšies eilėraščiai sravi paties poeto nuotaikomis ar ypačiai jo meilės gimtosioms lygumoms išpažinimu.

       Ir baigdamas norėčiau dar vienu žodžiu pasisakyti dėl Nagio „tamsumo“ ar „juodumo“ apskritai. Yra įprasta kiekvieną „tamsumą“ bei „juodumą“ tuojau įtarti pesimizmu, o šį savaime jau laikyti beveik nusikaltimu. Nors oficialiai optimizmas įsakytas tik sovietų piliečiams, bet praktiškai jį uoliai propaguoja visų kraštų valdantieji. Nesiimu klausti, kiek šis reikalavimas politiškai tikslus. Bet noriu pastebėti, kad ir pesimizmas nėra lygus pesimizmui. Jei pesimizmu suprantamas sentimentalus verkšlenimas, bejėgiškas aimanavimas ir nuskendimas tik į savo asmenines tikras ar tariamas bėdas, tai iš tiesų turi teisės į jį įtartinai žiūrėti ne tik politikai, bet ir psichiatrai. Bet Nagio kūryba kaip tik ir yra konkretus įrodymas, kad ne kiekvienas tamsumas jau yra ir ana prasme pesimizmas. Nežiūrint to tamsumo, „Lapkričio Nakčių“ autorius visai nėra tik savin nuskendęs, o atviras visai objektyviai tikrovei.  I r  n o r s   v i s a  j i s   p e r s u n k i a  s a v o  n u o t a i k a,  t a č i a u  j i s  a n a i p t o l  n ė r a  t i k  a s m e n i n i u o s e   r ū p e s č i u o s e  u ž s i s k l e i d ę s  s u b j e k t y v i s t a s. Šita prasme ir jis, nors ir būdamas savo meniniu temperamentu nuotaikinis poetas, lygiai būdingai išreiškia savo kartos pasukimą į objektyvinę idėjinę poeziją, kaip ir toks savo meniniu temperamentu minties poetas, kokiu yra Mačernis. Liudija tai jau pats Nagio kūrybos platumas.

 
       V i e n a  t ė r a  t i e s a.  B e t   k l a i d o s  g a l i  į v a i r u o t i  i k i  b e g a l y b ė s. Panašiai galima parafrazuoti: vienas yra poeto žodis, bet jo interpretacijų bus tiek, kiek bus skaitytojų. Tai reiškia: visada gali būti kiekviena interpretacija kvestionuojama. Bet kadangi ji bus kvestionuojama irgi tik kitos interpretacijos naudai, tai pagaliau nė viena ir neturės absoliutinės teisės į tiesą ta prasme, kuria gali būti pavadintas pats poeto žodis. Tačiau anaiptol nenoriu tuo pasakyti, kad vieninteliu teisingu savo kūrybinio žodžio interpretatoriumi būtų pats jo autorius – poetas. Greičiau manau, kad, kartą paskelbus bet kurio autoriaus kūrybą viešumai, ir pats autorius, imdamas interpretuoti, turėtų įsirikiuoti į visų savo skaitytojų eilę be jokios specialios privilegijos. Noriu tuo pasakyti, kad ir jo interpretacija būtų tos pačios vertės, kaip ir kiekvieno iš svetimųjų.  G y v e n a  k ū r y b i n i s  ž o d i s  s a v i t ą  g y v e n i m ą  n u o   p i r m o s  v a l a n d o s,  k a i  j i s  a t i t r ū k s t a  n u o  k ū r ė j o  d v a s i o s. Todėl savotiškai ir praranda į jį teisę net ir pats jo autorius.

       Noriu šia savo baigiamąja pastaba dvejaip pasiteisinti: ir prieš skaitytojus, ir pačius autorius. Gali būti, kad manasis naujosios poezijos interpretavimas ne vienam pasirodys ne tik atskiromis vietomis, bet ir pačioje savo visumoje abejotinas. Ne tik taip gali būti, bet taip ir bus, nes kitaip ir negali būti. Absoliučiai teisingas kito supratimas, griežčiau dalykus imant, ir nėra įmanomas. Kiekvienas kitus suprantame tik pagal save. Tai gimdo daug nesusipratimų. Bet iš kitos pusės tai yra kiekvieno žmogaus individualinio savitumo liudijimas. Paradoksiškai tariant, būtų galima sakyti: galėtų absoliučiai kitą suprasti tik tasai, kuris pats lygiai absoliučiai stokotų savos minties. Užtat ir visiems, kuriems rodysiuos klydęs, tegaliu iš anksto pasakyti: neturiu pretenzijų į absoliučiai teisingą mano liestųjų autorių interpretaciją, nes tai tėra mano asmeninė interpretacija, ir užtat imuosi už ją nešti savo atsakomybę.

       Bet lygiai nežinau ir pačių autorių reakcijos. Tiesa, nesiėmiau jų liesti kaip meno kritikas. Užtat ir neteko man jų vertinti nei individualiai, nei vieną su kitais (tai nelaikyčiau prasminga, nes ne dvasines vertybes galima matuoti). Bet ir pati idėjinė interpretacija gali pasirodyti buvusi daugiau ar mažiau netaikli. Tačiau ir patiems autoriams negalėsiu kitaip atsakyti, kaip atsakiau skaitytojams: tai tėra mano asmeninė interpretacija.

       Aiškinausi jūsų kūrybinį žodį, kaip aš pats supratau. Kitaip ir negalėjau. Ir tebūnie tai jums tik liudijimu tos tiesos, kuria šį įvadinį žodį baigiu: tik dėl to kūrybinis žodis ir nemiršta su savo autoriumi, kad jis nuo pirmos valandos pradeda savitą, nuo autoriaus nebepriklausomą, istorinę egzistenciją. Gali būti iš pradžių autoriui ir skaudu matyti savo žodį atitruksiant nuo savęs ir išeinant, vieno iš jūsų žodžiais, rungtis į istorijos areną. Bet tik šiuo atitrūkimu nuo jūsų ir laimės jūsų brandintasai žodis savo istorinį reliatyvų nemirtingumą. Reikės jį apmokėti ne vienu, o tūkstančiais „nesupratimų“ ir „nesusipratimų“. Ir juo kurio žodžiui bus lemta ilgiau išlikti istorinėje mūsų tautos atmintyje, juo labiau būsite „nesuprastas“ – galbūt net iki nepažįstamybes. Tai ir yra kiekvienos amžinybės kartieji vandenys.

       Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.