tekstai.lt

ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“. Kazys Bradūnas. Eilėraščiai (1)


antologija%20zeme.jpg

KŪDIKIO SAPNAS

Mano gyvenimo pirmuose žingsniuose
Užmigęs, nubudau žieduos.
Ir sapnas kūdikio nuskrido,
Palikęs pabučiavimus veiduos.

Ir pamiršau, ką sielai jis kalbėjo,
Ir atsiminti niekaip negaliu –
Tiktai į dangų, į žvaigždes pasižiūrėjęs,
Imu ilgėtis jų.

Tada tikiu, kad paskutinę mano valandą
Kūdikio sapnas vėl pasivaidens...
Tik bus jau po pavasario, po vasaros,
Jau bus ir po vėlybojo rudens.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.





BALANDŽIAI

Ten balandžiai tavęs nebijojo,
Tūpė ramūs tyliai ant peties.
O aš tik dabar sužinojau
Šitą paslaptį tavo širdies.

Sužinojau, ko jie nusigando
Ir išnyko mėlynėj dangaus –
Tu turėjai sielą balandžio,
O aš – tik žmogaus.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.





VILNIAUS VARPAI

B a r o k o

Vainikai nuo lubų lig žemės,
Linksmi, laimingi kankiniai
Dangop akis ir širdį kelia,
Lapoja vešlūs apyniai.

Ir slepia nuogą angeliuką,
O faunas groja švilpyne,
Ir visą dangų suka suka
Smagi išdykėlių minia.

Pakyla muzika ir juokas,
Pakyla nuogas angeliukas
Ir gaudo skambančius aidus.

O į tą visa, ką sukūrė,
Šypsodamas Dievulis žiūri,
Senelis geras, atlaidus.

 
A m ž i n y b ė n

Kai pritems man akių spinduliai,
Kai tu būsi senelė žila,
Kai į mudviejų sielą tyla,
Kaip į jūrą naktis, nusileis,

Su saulėtekiu jau nepabus
Laiko upės užmigus banga, –
Prieš akis pasikels uždanga,
Ir matysim toli anapus

Per šventąsias šio miesto bones
Ir per maldą Globėjos Marijos...
Čia pabaigę visas klajones,

Visos žaizdos, pajusim, užgijo...
Prie Jos Vartų palauksi manęs –
Ir tebus amžinybė abiejų.

 
R a s u o s

Vėl suskambo koplytėlės varpas,
Vėl pavargęs pailsėt ateis.
Liko nebaigtas galbūt kasdienis darbas,
O gal degantis kūrybos spinduliais...

Čia tu būsi amžinas kaimynas
Patriarchų, laisvės pranašų –
Tas platus, vardais didingas kapinynas
Nepamirš pakviesti ir mažų.

Ir nežinomo kareivio dulkės,
Ir bajoriškos didybės pelenai,
Kurių niekada tenai nepažinai,

Čia tau prakalba lyg broliui: gulkis...
Ir atsiguli – taip lengva, taip ramu –
Vien klausais, kaip tolsta žingsniai mylimų.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.





PRIE ALSUOJANČIOS ŽEMĖS

Š a l t i n i s

Jau gęsta paryčio nublankus mėnesiena,
Šviesėjančiam danguj jau skamba vyturiai,
Kai aš nusirengiu ties tyru šaltiniu,
Į srovę blizgančią einu –
Tegu pavirsta raumenys į plieną.

Tegu vanduo šaltais purslais nutyška
Galingom rankom ir karšta kakta,
Tegu į mano kraują teka ryžtas –
Šventoji darbo diena, būk sveika!

 
P i r m o j i  v a g a

Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą,
Migla į slėnio gilumą nuslūgo,
Mane kalnely saulė tuoj aplies.
Ir šildys akmenį, ir šildys juodą grumstą,
Ir mano sielą, kasdienybės drumstą,
Pakels kaip tyrą rasą nuo žolės.

Pakels į darbo sapną šviesų, lengvą,
Kur valandos greitais balandžiais skrenda,
Kur kraujas rytmečio vėsoj užkais.
Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą,
Migla į slėnio gilumą nuslūgo,
O saulė teka tolimais miškais.

 
P ė d o s  a r i m u o s

Aš, pravertęs dobilienos plutą,
Tūkstančius pėdų po ja randu –
Kiekvienoj vagoj senolių būta,
Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo.

Ir tėvai, jom eidami, neklydo,
Nepaklydo tarpe džiaugsmo ir kančių.
O dabar ir aš savąsias pėdas –
Ainių kelrodį velėna užverčiu.

 
P r a k a i t o  l a š a s

Jau pirmasai prakaito lašas
Nubėgo man veidu ramiu.
Toks didelis laukas, lašelis toks mažas,
O skęsta lig žemės gelmių.

Su jom susijungiau. Svaigina man kraują
Šventoji gelmių paslaptis –
Tas prakaito lašas, ta juodžemio sauja,
Ar lauko, ar mano dalis?..

 
K a i t r a

Nei pavėsio, nei vandens... laukų platybė,
Ir vidudienio alpinanti ugnis.
Kyla dūmai iš aptingusių sodybų,
Ir nutyla paskutinis vyturys.

Ko nutilote? Ko klausote? Kam smilksta
Žemė, tartum aukuras gražus? –
Aš, kaip tavo kunigas, jin pilstau
Savo prakaito liepsnojančius lašus.

 
A p y p i e t ė

Tik valandėlę atsikvėpsiu
Ūksmingam sodo nuošaly –
Užklok mane gaiviu pavėsiu,
Sena, plačioji obelie.

Ir tu šakom, tarytum rankom
Senelių, apglėbei mane,
Ir man jų žodžiai paukščiais renkas
Tavųjų lapų ošime.

Ir vedasi sapnų pasaulin
Į kūdikio dienų šalis,
Kol vėl į veidą krinta saulė –
Ugningasai darbų šauklys.

 
S o d y b o s

Ant kalno užėjęs regiu –
Tamsus debesys danguj kybo.
Banguojančioj jūroj rugių,
Kaip laiveliai, sodybos.

Greit užgrius ten audros sūkuriai,
O matau jas taip tvirtas, ramias –
Kiekvienos išmesti inkarai
Į pat žemės gelmes.

 
D a r b o  b a n g o s e

Noragai nardo vagose,
Ir vyzdžiai plečiasi akių –
Galingo darbo bangose
Galingu milžinu plaukiu.

Man rodosi, kad žemę visą,
Tvirtai paėmęs ant pečių,
Į kalną tolimą, į šviesų
Kaip naštą šventąją nešu.

Noragai nardo vagose,
Ir vyzdžiai plečiasi akių –
Galingo darbo bangose
Aš paslaptį žmogaus regiu.

 
P r i e  p a b a i g o s

Lyg bangos ežerėly plaukia
Vaga vis prie vagos, vis prie vagos.
O kaulai, raumenys ir kraujas šaukia:
Prie pabaigos, prie pabaigos!

Dar vieną, antrą... Paskutinė
Jau netoli... Jau tuoj gana.
Ir plūgą užgula krūtinė,
Ir spaudžia delną rankena.

Lyg bangos ežerėly plaukia
Vaga vis prie vagos, vis prie vagos.
O kaulai, raumenys ir kraujas šaukia:
Prie pabaigos, prie pabaigos!

 

P o i l s i s

Jau vakaras. Padange upė kraujo
Nutvino ligi ryto pakraščių,
Kur plukdo nebematomoji sauja
Pulkus liepsnojančių žvaigždžių.

Guliu žolėj pabaigęs arti lauką...
Apsunkę sąnariai ir siela taip tingi.
Pajudinu tik akmeninę ranką
Ir tik žiūriu, kaip kraujo upė senka.
Kaip ten užplūsta ją naktis.

O po manim kažkur giliai giliai
Siūbuoja dirvos vėl naujų jėgų tvane,
Ir laužia užtvankas pakilę tvenkiniai,
Ir plaukia plaukia greitai į mane.

Jaučiu, kaip žemė vėl mane atranda,
Užliedama gaivinančia banga –
Lengvėja sąnariai, dvasia pabunda,
Į dangų keliasi ranka.

 
P r i e  a l s u o j a n č i o s  ž e m ė s

Vidurnakti žemės alsavimą,
Kaip šalto šaltinio dvelkimą,
Aš karšta kakta pajutau.
Užmigti daugiau nebegalima –
Rugių mėnesienoj plaukimą
Pro atdarą langą matau.

Kažin kur tik tolimas balsas...
Kažin kur tik miško ošimas...
Kažin kur pakvipo lanka...
Ir siela virpėdama klausos –
Kažin kas ją plazdančią ima –
Geroji Ranka.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.





IDILĖS

G a n a

Tik atlaidai, tik mažo kaimo šventės,
Tik mirusio kaimyno pakasynos.
Laukai sujudinti, dirvonai išpurenti,
Ir protėvių statyto namo sienos.

Praeina naktys. Rytas aušta...
Ar viso šito mudviem negana?..
Ant raustančiųjų debesėlių plausto
Atplaukia vėl miela, kukli diena.

 
S e n k a p i u o s

Jau pamiršta, kas nuo kada čia guli,
Tik žemė dar šventa, neariama,
Tik pora medžių, šimtmečių sausuolių,
Nejudina nei kirvis, nei ranka.

Tik kažin ko nuo kryžiaus seno, aukšto
Nueiti greitai niekaip negali –
Aplinkui vieškeliai, aplinkui žmonės vaikšto,
O tu kalnely stovi ir tyli.

 
V a s a r o s  p o i l s i s

Miegojau ramiai, be sapnų,
Rugiai vien šlamėjo šalia,
Nuplauti šiltų vandenų
Dirvonai kvepėjo žole.

Tik brinko sėkla želmenų,
Į sielą šaknis leisdama...
Liūliavo palaimos tvanu
Užmerktom akim žaluma.

 
S e k m a d i e n i s

Dalgiai sukabinti kiemo gluosny,
Guli plūgai patvorio žolėj,
Ir vilnijančių rugių bangose
Miega pasinėrusi griežlė.

Begaliniame laukų tylėjime,
Rodos, klausosi visi namų kampai,
Kaip toli šventajam Pakylėjimui
Skambina varpai.

 
P a n a s

Į vešlią žolę krinta obuoliai.
Ūksmingame sode giliai
Švilpynę pučia Panas.

Tu praskleidi tyliai šakas...
Kažkas pasprunka pro rankas,
Padvelkęs vėsuma į veidą.

Ir nieko jau neberandi,
Tiktai rugių laukuos girdi
Nutolstantį skudučio aidą...

 
V a s a r v i d i s

Karštas vėjas nokina laukus,
Girios uogas ir sodų vyšnias.
Per pušynų viršūnes papūs
Į saulelės kasas auksines...

Varpų jūras pasupęs, nutils
Po sunkios, ilgo darbo dienos,
Ir žvaigždynų lietus pasipils
Ant žmogaus ilgesingos dainos.

 
I š  k e l i o n ė s

Slėnio paupiu sulinkę gluosniai
Neša naštą vakaro miglos.
Aš grįžtu laimingas iš ilgos,
Iš ilgos ir tolimos kelionės.

Jau sodybose sumigę žmonės,
Vienos žvaigždės šlama virš galvos.
Lydimas gerų senelių gluosnių
Vėl einu per gimtąjį kaimelį.

 
V a k a r a s

Saulelė piliakalnin gula,
Dega pasakų krašto langai.
Miegoki, žeme motule, –
Perdien pavargai.

Jau sotūs lizdeliai tankynėj,
Jau pilna medaus aviliuos.
Keleiviai suradę nakvynę,
Jau dulkės nugulę keliuos.

Apylinkėn sutemos plūsta,
O mum nei klaiku, nei baugu –
Žemelė tik sapnui prisnūsta
Laimingos motulės miegu.

 
V a k a r o  m a l d o j

Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos.
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.

Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.





ŪKININKAI

Lėta ir sunki mūsų eisena
Molėtų kalvų keterom.
O žemė ir baudžia, ir teisina,
Ir užpila smiltim tyrom.

Pavargom, sušilome baisiai,
O ilsimės taip nenorom –
Lėta ir sunki mūsų eisena
Molėtų kalvų keterom.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.





DUONA

Kai tu atneši duoną ant stalo
Ir kai aš po maldos ją riekiu,
Matau mano lygumas bąlant,
Bėga saulė varpom rugių.

Žemė! – šventai ir džiaugsmingai.
Lyg paklydęs jūreivis, tariu.
Ir laivu valandų stebuklingų
Artėjam prie jos švyturių...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.





MAŽOSIOS BALADĖS

Ū k i n i n k o  m i r t i s

Visą naktį jis blaškės, nerimo...
Kambarys pilnas liūdno laukimo,
Neužmiega žmona ir vaikai.
– Tuoj pasveiksi, brangusis tėveli,
Pamatysi, kaip saulėje kelias
Po lietaus atsigavę laukai.
*
Ne, daugiau jau nearsiu, niekada neakėsiu
Ir grūdų nežarstysiu svirne...
Ak, jaučiu – tu gyva, tavo rankos jau tiesias.
Žeme, žeme, paimki mane.

Mano mintys, svajonės, mano kūnas ir kraujas –
Mano lauko velėna puri.
Po kančios begalinės, po nakties, jau dienojant,
Apie ją pagiedok, vytury...
*
Pro langą praskrido kregždutė,
Vasarojai ima siūbuoti,
Pavasario saulė tekės...
Girgžda gūdžiai veriamos durys.
Paskutinė žvaigždelė žiūri
Į negyvas akis.

 
P o m i r t i n ė  k a u k ė

Į juodas, aprūkusias lubas
Ko žiūri, kaimyne, ką matai?
Vakaro atošvaistas drebąs –
Tai ne liūties palšas debesys,
Kylantis rugpjūtyje lėtai.

Kai arimai raukšlės kaktoje –
Ką mąstai, kaimyne, ko tyli?
Pypkėje užgeso žarija,
Ima gaust parapijų varpai
Kažin kur, labai toli toli...

 
P a k a s y n o s

Pakasynose giedojo seniai,
Dar vardu velionį šaukdami.
O laukuose rūkstančiais pusnynais
Vėjai, žirgus plakdami, dejavo,
Jo kelionės važio nepralenkdami.

Tik vėžes nerandamai užpustė,
Šiltas paryčio atodrėkis nuplovė.
Ir giedoriai, nesudėję bluosto,
Kaip varnai pas drėgną duobę stovi.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MILŽINKAPIS

Aš mažas žemės kauburėlis
Platybėj nokstančių laukų.
Prabėga debesio šešėlis,
Keleivis praslenka taku.
Ir vėlei vienišas lieku
Platybėj nokstančių laukų.

O tolumoj, prie krašto girios,
Sodybų rūksta kaminai.
Iš ten kregždutė atsiskyrus
Į mane atskrenda dažnai,
Atnešdama žmonių mintis,
Šventas kaip mano paslaptis.

O aš tik žemės kauburėlis,
Toksai buvau, toksai lieku.
Bet plazda milžino šešėlis
Ir ant manęs, ir ant laukų.
Klausai – lyg šnekintų tėvai
Tai mano urnų pelenai.

Praeina amžiai kaip nebūta,
Keleiviai dingsta tolumoj.
„Sudie“ pasakiusi kregždutė
Su saule skubinas namo...
Ir vėlei vienišas lieku
Sargyboj miegančių laukų.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




KAIMO TAKAI

Jūs vedate nuo lopšio ligi karsto
Kartų kartas smiltim baltom,
Vainiklapius po kojų barsto
Žiedai žibėdami rasom.

Jus šaukiate kaimyną prie kaimyno,
Jie sveikinas grubia, gera ranka,
Ir baigiatės prie kaimo kapinyno,
Panerdami po šimtmečių banga.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.