tekstai.lt

ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“. Kazys Bradūnas. Eilėraščiai (2)


antologija%20zeme.jpg

ĄŽUOLĖLIAI

Auga auga ąžuolėliai
Kaimo kapuose.
Ant šakelių šakužėlių
Amžina rasa.

Jai braukysi rankom rasą,
Ašaros byrės.
Ąžuolėliai sunkiai neša,
Dedas ant peties

Visą vargo žemės mantą,
Lenkias nuo naštos.
Ir girdi, kaip lašas krenta
Ašaros šaltos.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ŪKININKAI TREMTINIAI

Ant akmenio, prie bloko sienos,
Susėda jie ir pražiūri į tolį.
Jau antšalas palieka molį, –
Pareina vėl artojų dienos.

Garuojančiais arimų kauburiais
Jau skraido grįžtantys varnėnai.
Ant akmenio, prie bloko sienos,
Ir šiandie nieks nepasikeis.

Nei žemės, žagrės, nei žirgų,
Nei saulėj šylančių vagų
Nėra tuštėjančioj buity.

Taip sėdi jie dienų dienom
Širdim kietom ir kruvinom,
Kaip medžiai tylūs, išrauti.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




VAKARAS ANT SVETIMŲ LAUKŲ

Derlium vežimai apsunkę,
Grįžta ramiai į namus,
Ir šiltas saulėleidis sunkias
Į padangę, girias, arimus.

Laikas ir man jau namo –
O kur manęs laukia namai?..
Toli pakrašty lygumos
Apauga žole pelenai.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




TENAI

Ant senų senų kapelių,
Kaimo liekanų gale
Amžinybė ranką kelia
Ir kaip motina mane

Kūdikio dienose glosto.
Norisi užmigt tenai,
Kur našlaičių guolį klosto
Mano žemės smėlynai.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




SAPNAS APIE ŠIAURĘ

Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Tėviškės sodai šlama
Man kas naktį sapnuos.
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Žvaigždės virš protėvių namo
Klausosi žemės dainos.

Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Ant Nemuno kranto molėto
Miega šventi ąžuolai...
Kaip gera... Tartum gulėtų
Aukšto piliakalnio kalne
Ir mano menki pelenai...

Vėsioj, begalinėje šiaurėj...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




AUTOPORTRETAS SU MALŪNAIS

Pilko slėnio vieškelius apstoję,
Ant kalvų seni malūnai budi
Ir dusliai dundėdami alsuoja
Vakaro padangių ugnį.

O grūdai – baltasai žemės kraujas –
Teka jų ir mano širdimi,
Požemio upeliai kojas plauja,
Prirakintas amžių grandimi.

Ir baugu to ilgesio bekraščio,
Tos ugnies, kurioj ir aš degu
Kaip skeveldra mano gimto krašto,
Skambanti užgautu noragu.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




IŠTROŠKUS

Duok man šalto šulinio vandens
Iš tamsios senolių priemenios –
Bus tvankioj kelionėje lengviau.
Ir ąsotį sklidiną griebiau...
O nutiško į rankas, į saujas
Ašaros ir kraujas.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




IŠ „MARO“ POEMOS

P r o l o g a s

Leidžias, gula užgirin saulutė
Po darbų dienos ilgos, ramios.
Kaip man gera prie senelės būti,
Atsisėst ant slenksčio priemenios
Ir klausyti grįžtančių pjovėjų
Tolimos, dar nesuprantamos dainos.

Vakaras ateina į sodybą –
Vieškely ir soduose tylu.
Tik stiklai kaimų seklyčių žiba,
Kvepia pradalgės nupjautų dobilų.
Bet saulelė greitai slepia veidą
Už Ramybės Kalno ąžuolų.

– Kodėl saulę uždengia, senele,
Ta kalva galulaukių tenai?..
Paima jinai mane ant kelių,
Galva palingavusi liūdnai,
Seka maro senkapių legendą –
Dūžta skaidrūs kūdikio sapnai.

 
L i ū d n a s  p a v a s a r i s

Neilstančio vėjo ugninio
Liepsnos nusvilina žemę.
Ošia skausmingai belapėm viršūnėm
Karšty supleišėję medžiai.

Pajuodavę metūgiai sodų,
Mirė žiedai pumpuruose.
Slėnio lygiųjų ganyklų platybėj
Vysta žolė surūdijus.

Ir javas pasėtas nekyla
Trokštančiuos krašto dirvonuos,
Saulėje akmens kaip kaulai boluoja
Džiūstančių upių dugnuose.

O kas bus, o Viešpatie, kas gi?
Žemė nutilusi klauso –
Jokio griaustinio dundėjimo toly,
Jokio nubildančio aido.

Aplinkui kaimai susigūžę
Laukia mįslingo likimo,
Alkano jaučio pavargęs baubimas
Sminga keleiviui į širdį.

Ten žmonės, išėję ant kalno,
Debesio laukia pakylant, –
Veltui klajoja jų akys įdubę
Po begalinę mėlynę.

Apylinkę budina naktį
Klyksmas nežinomų paukščių,
Grasomai švilpia sparnai jų vaiduokliai,
Siekdami stogą šiaudinį.

O kas bus, o Viešpatie, kas gi?
Žemė drebėdama laukia
Arba lašelio rasos gaivalingos,
Ar paskutiniojo smūgio...

 
P i r m a s i s

Iš ganyklų grįžo alkanos avelės...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi –
Tuščias kaimo padulkėjęs kelias,
Plauko sutemos viršum alksnynų...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi...

Kyla mėnuo kruvinas pro mišką,
Kažin kur žvaigždė nutyška,
Tvarte sugula prie motinų ėriukai.
Slenkasi užustalėn šeimyna,
Sunkią, tvankią vėl pabaigus dieną,
Valgo duoną – juodą, bėralinę...
Kerdžiaus rago niekur nesigirdi...

– Kurgi dingo senis dėdė Blinda?..
Ima vyrai degančius deglus
Ir lankų platybėje pasklinda,
Aido aidas, gęstantis tylus,
Šaukiamas nuo pagirio sugrįžta...
Kurgi dingo senis dėdė Blinda?

Ir –
Du žibintai skynime sustoja.
Prie jų trečias, penktas, ir visi
Renkasi, ir jau gaisru liepsnoja
Slegianti nakties tamsa baisi.
Kaip drugiai melsvieji liepsnos plazda,
Laša ašarom žėruojančiom derva.
Guli kniūpsčias Blinda, lazdą
Sauja apkabinęs negyva.

Ir kai rankos virpančios jį liečia
Ir jo kaktą gręžia į žvaigždes,
Sujuda ir suūžia lyg spiečius,
Traukdamos atatupsta minia –

Mirusiojo veidas, tartum žemė,
Juodas ir alpinančiai baugus.
Ir suklinka kažin kur žmogus –
Maras!

Girių gelmės ošdamos pabunda,
Gęsta vėjo gūsiuose žibintai,
Tolima perkūnija sudunda,
Ir žinia žaibais į kaimus krinta –
Maras!.. Maras!.. Maras!..

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




RYTO MALDA

Puola šerkšnas nuo plonų šakelių
Į šviesos atplaukiančias bangas.
Aš laikysiu tavo ištiestas rankas,
Kaip du baltu balandžiu virš aukuro,
Viršum aukuro žėruojančios aušros...

Puola rasos nuo plonų šakelių
Į šviesos užtvinusias bangas,
Ir pro tavo ištiestas rankas
Kyla deganti, didžiulė saulė,
Kaip dangaus širdis, didžiulė saulė.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




VAKARO DEBESYS VIRŠUM PILIAKALNIO

Ant kalnelio galvą pasidėjus
Ilsis balto milžino dvasia.
Klauso – ošia požeminis vėjas
Mirusių pušynų šakose.

O po delnu, jaučia, ima kaisti
Aukuro sukruvintas akmuo,
Ir lyg vakaro banguojanti pašvaistė
Jau liepsnoja ąžuolo liemuo.

Išgirstu ir aš pro gilią tylą,
Kaip suploja kunigas delnais,
Ir gulėjęs milžinas pakyla
Ir krivūlę nuneša kalnais.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ŽIRGAS

Tik pridėk prie mano kaklo ranką –
Ar jauti nerimstantįjį kraują,
Kur mane, kaip įtemptąjį lanką,
Laiko virpantį... ir šauja

Tartum strėlą į akiratį toliausį –
Ir aš prigulu prie žemės lyg liepsna –
Tik pridėk prie mano kaklo ausį –
Srūva kraujo pergalės daina.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




AUDRA LIETUVOJE

Išdidus Perkūnas atadunda,
Giriosna svaidydamas žaibus.
Žemė jau pavasario pagundoj
Praskleidžia žaliuojančius rūbus –

Ir nuplautą, nuodėmingą kūną
Taip visa virpėdama laikys,
Kol apglėbusi nerimstantį Perkūną
Užmigdys, bučiuodama akis...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




NEBAIGTOJI ODĖ ŽALČIUI

Tavo kūnu dieviškai lanksčiu
Brangakmeniu žybčioja žvynai.
Tu, kursai ties protėvių slenksčiu
Įnamiu tiek amžių gyvenai,

Kurs Čiurlionio drobėje žalsvoj
Virš pasaulio rutulio skrendi,
Kol galva saulėleidžio liepsnoj
Prie pat aukuro pakyla išdidi...

Žilvine, valdove gilumų,
Su šviesia gyvybės karūna,
Tavo žvilgsnio paslaptingumu
Perverta nutyla man daina...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




PROTĖVIŲ DAUSOS

Ten sėdite aukštam vėlių suolely
Su ąžuolo vainikais ant galvų.
Kur amžino pavasario šakelės
Pašlaitėm dangiškų kalvų
Po jūsų kojomis žaliuoja.

Kur ganosi kovų žirgai baltieji,
Laukiniai, nesuvaldomi, laisvi,
Ten saulė motina tarp jūsų rankų skrieja
Ir debesys balti balti...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ŠVENTOJI VERSMĖ

Prie gruoblėto ąžuolo rymoja
Girių Dievas veidu mediniu,
Samanotos Girių Dievo kojos
Plaunamos šventųjų vandenų.

O šaltini miško stebuklingas,
Į tave rankas pavargusias tiesiu.
Ir jėga pavasario audringa
Plaukia nesuvaldoma tamsiu

Labirintu atgaivinto kraujo,
Plaukia liūtim karšta, laukine...
O, jaučiu... tai žemė atnašauja
Girių Dievo garbei ir mane.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




JONINIŲ NAKTIS

Į tą girią – ąžuolyną –
Krito žvaigždės visą naktį,
Šiltą naktį krito žvaigždės.
O į Nemuną, į gilų
Žolynai drėgni nuskendo...

Tegu žiedus neša upė –
Bus gana dirvonų tvaiko.
Tegu gęsta šviesios žvaigždės
Bus tamsesnės žemės akys.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




NAŠLAITĖS VAKARAS

Ko už kalnelių aukštųjų,
Ko, saulužėle, skubi? –
Čia ant kapų užmirštųjų
Sėskim, saulele, abi.

Pasakok man, saulužėle,
Ką po kalneliais randi.
Kam ta žolelė sužėlė,
Ko taip žemelė skaudi...

Neprakalbėjo saulužė,
Tik nusileido liūdnai.
Nesušlamėjo giružė –
Atsidūsėjo kalnai...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




RAMINTINĖ

Klausyki, girgžda girioj medeliai –
Neverk, neverk.
Žiūrėki, dulka vėjuj keleliai –
Neverk, neverk.

Medeliai girgžda, keleliai dulka –
Neverk, neverk.
Parjoja, grįžta brolelių pulkas –
Neverk, neverk.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




HEROJIŠKOJI MĖNESIENA LIETUVOJE

Žėruoja rubinu žvaigždynas
Anta milžinkapių naujų,
Šaknis piliakalnio maitinas
Šiltu kovotojų krauju.

Jis renkas ten į vario urną
(Lyg lobį degantį matai),
Ir godžiai godžiai pilna burna
Jį geria kalno pamatai.

Ir atžalas iš kelmo leidžia
Sausi šventieji ąžuolai,
Ir klūpo prieš aušrinę žvaigždę
Maldos ekstazėje šilai.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ŽEMĖS PRISIKĖLIMO MALDA

Kai kapams už laisvę kritusių meldiesi,
Apsigobus kruvina skara,
Mano žeme, man tu vaidiniesi
Burtininke dieviška, gera.

Kalbančia prisikėlimo maldą
Kapinynų vidury slaptai.
Kankinių – šventųjų tariant vardą,
Sudreba žvaigždynų pamatai.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.