tekstai.lt

ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“. Juozas Kėkštas. Eilėraščiai (1)


antologija%20zeme.jpg

JEI KARTAIS

Jei kartais apie save aš dainuoju,
ir liūdesys eilėraščiuos virpa –
brolau, tai todėl, kad žemę sunkūs šešėliai užklojo,
kad medžių šakas, vos žaliuoti pradėjusias,
budelio kirvis pakirto.

Liūdžiu, nes žemė nuo liūdesio linksta.
Verkiu, nes beržas, netekęs šaknų, nebeturi kuo verkti.
Todėl kraujo ašarom akys man tvinsta,
todėl negaliu jų užmerkti.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MOTINAI

Žinau, kad naktimis nemiegi,
kad skausmas ašarom akis tau čiulpia,
žinau, kad soduos paukščiai tau (taip kaip ir man)
linksmų dainų jau nebečiulba.

Žinau, kad motinišką tavo širdį peiliai raižo,
juk paėmė nevalion sūnų.
Prisimenu, kai ėmė, ašaras stengeis paslėpt nuo to,
kurį pavadinai tu palaidūnu...

Aš jas mačiau, ir tu tai pastebėjai.
Nusisukei. Paskui nusišypsojai.
Kai išvedė – ilgai prie lango tu stovėjai,
atsigrįžau – dar skarele šlapia pamojai...

O motin, motin mano:
tavo sūnus taip sunkiai serga!
Širdy jo meilė dega didelė kaip saulė!
Taip noris jai išsprukt, nuvyt šešėlį sargo,
priglausti prie savęs išniekintą pasaulį..
.

Neverki, motin, ir nekeik sūnaus,
jis grįš, jis, mama, grįš,
jei tik rūsy drėgnoj nežus, jei nepamiš...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




BERŽAS UŽ MŪRO

Už mūro beržas jau žaliuoja,
plonutės kasos driekiasi pavėjui,
o mėlynas dangus ir debesys balti, kuriuos akim bučiuoju,
pavasarišką nuotaiką krūtinėn lieja.

O berže, liūdnas berže mano:
tu vienas težinai, kaip laukiau aš pavasario;
tu vienas tejunti, kad kai linguoji savo galvą –
linguoji širdį mano, linguoji kraują gyslose sukepusį
ir iš akių išspaudi ašarą...

Aš saulei tekant ir dienai vakarėjant
matau tave už mūro, berže.
Širdis pro grotas ir vielas spygliuotas
pavasarin ir laisvėn veržias...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




NAKTIS

Varnas debesyse susukė guolį.
Mėnesio pjautuvas stengias praskinti nakties tankumyną.
Dangus užtemo, žvaigždės nemirga,
akių nevilioja jau mėlyni toliai.

Žvilgsnis ledinis plakasi, plakas į krantą.
Prieplaukos nėr: jis pakyla –
ir vėlei perblokštas krenta.

Pakrantėj gluosnis nuliūdęs svyro.
Neliūski, gluosni. Praeis žiema,
praeis naktis,
ir šakos tavo, kurios liūdesio pilnos styro –
pavasarį vėl pražys.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




RUDENS DUGNU

Kai pavasario saulę grandim surakino
ir grotos suraižė melsvąjį skliautą –
liepė naktį žiaurią iš taurės kaip vyną gerti
ir rudenio dugnu keliauti.

Tragingos epochos tragingą dangų
akyse nešioju,
o akys neranda
spinduliu žėrinčio rytdienos kranto.

Ne tau juk, ne tau dar gulti į guolį,
kurį rudenio šiurpas mirčia nuklojo,
ant pečių surakintų pavasarių svorį neši,
todėl linksta nuvargintos kojos.

Palūžę namai ir belapiai medžiai
tylon nulinko ir klausosi žingsnių
keisto ateivio iš būsimo laiko.
Žiūri nustebę, linguoja bežadžiai,
į veidą praeivio baisiai nelinksmą
žiūri ir plikėmis kraipo.

Tragingos epochos tragingą dangų
akyse nešioju,
o akys neranda
spinduliu žėrinčio rytdienos kranto.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




KODĖL TU TOKS SUNKUS

Kodėl tu toks sunkus, o rudeni,
kodėl nelengva tave nešt,
kodėl tu stingini versmes,
širdy tik liūdesį ir skausmą grūdini?

Aš noriu eiti ten, kur moja
žalių pavasarių kasom beržai,
kodėl man žvilgsnį suvaržai,
kodėl rūdis pakojin kloji?

Kai akys saulės pasigesta –
palūžta žingsniai, viltis gęsta,
o skausmas keršto jausmą budina.
Manai sausais kerais užgniaužti
vasarą, pavasarį palaužt?

Damoklo kardas ties tavim, o rudeni.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




VASARA MIRŠTA

Krenta, krenta mirštančiais paukščiais
rudenio lapai –

skausmas kremta širdį nelanksčią,
giedrai rausdamas kapą...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ANT KASPIJOS KRANTO

Stoviu liūdnas pakrantėj,
bangom dangų šaukianti Kaspija.
Tau ir man tamsūs vėjai sukramtė
laisvę. Nežinom, kur rasti ją.

Tau ir man keliai uždaryti
visam kruvinam pasaulyje,
tave ir mane lydi viltys nuvytę,
rasos ašarom žiba saulėje.

Graudi jūra, duok bangų valtį!

Savo dainą mėlynoj valtyje
į temstantį aukštį noriu pakelti
ir danguj, kaip kryžiuj, prikalti ją!

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




LIŪDNO VĖJO ALĖJOJE

Liūdno vėjo alėjoje, drauge,
lūžta žingsniai, sunki kelionė.
Kur pažiurau – vis kryžiai auga,
o po jais – nužudytos svajonės.

Ruduo gelstančiais lapais kloja
žemę, siaučia vėjai įnirtę,
kapų aidą žemė kartoja,
liepia laimę pamiršti ir mirti.

Nepamiršt liepia tik ir žinoti:
lange grotos ir aštrios vielos.

Gal todėl dangaus mėlyną plotį
taip myliu, mano drauge mielas.

Gal todėl negaliu nurimti,
einu tolin dantis sukandęs.
Juk iš naujo man nebegimti.
Nenukris jau nuo rankų grandys.

Reikia skirtis. Paspauskime delnus,
nors drauge kovojom ir ėjom.
Tu ryt eisi žibančiais kalnais,
aš – liūdnom kiparisų alėjom.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ŽODIS

Kai juodo teismo dienos ateis,
dienos kraujo pilnos ir alkio –
nakties dievai mane teis,
tribunolas, išaugęs pelkėj.

Jie norės širdies gaisrą pamint.
Nežinos, kodėl širdy vėjo
neturėjau jėgų nuramint
ir krūtinė nurimt negalėjo.

Jie širdies audros nesupras
ir dainų, kurios naktį sklaido.
Pasmerkimo žodį man mes
triumfatoriai tamsūs, be veido.

Kietą žodį jiems šiandien siunčiu,
žodį kietą, aiškų ir tvirtą,
nors klajoju, blaškaus ir kenčiu,
nors svajonės bedugnėn nuvirto:

teiskit sūnų laisvosios dainos
ir jo dalią, kaip akmenį sunkią.
Iš dainos kruvinosios žaizdos
paskutinį lašą išsunkę,

priklokit mane pelenais.
Ant gyvenimo akmenio kieto
įkaitusių vėjų sparnais
sudužusią širdį poeto

pridenkit. Pameskit mane
kely, kuris veda bedugnėn.
Palikit tik ilgesį, audrą many
Ir Prometėjaus ugnį,

kad galėčiau po amžių ją mest
žmonėms. Ji nušvies jiems
takus, kurie saulėn nuves,
gaivų vėją pasiųs gyviesiems.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MAIOLI ŽYDI AGUONOM

Kalnų šlaitai – amfiteatras, kareivis – aktorius pilkas,
dekoracija – uolos ir dūmai, alyvos ir kraujo aguonos.
Einame tamsūs klajūnai gyvenimo lūžtančiais tiltais
laisvės ir laimės išalkę, kaip vargšas kasdienės duonos.

Maioly mirtis ir kraujas, aguonom žydi Maioli.
Aguonos raudonos kaip kraujas, krauju žydi kalnai ir lankos.
Ilgos lavonų eilės: bendran čia sugulė guolin
anglas, prancūzas, italas, indas, graikas ir lenkas.

(Tie, kurie krito, karą pamiršo ir nieko nežino,
laimingi, negirdi vaitojančio draugo, granatų sprogimo,
Cairo, Mass Albanetta, San Angelo, Monte Cassino –
jiems žuvo kaip sapnas, kaip jie.)

Keliai, kuriais einam Ryman,
be tiltų ir kelrodžių lūžta, akmeniu, dūmais ir dulkėm
smaugia lakštingalų dainą ir vyšniom žydinčius sodus.
Drauge, bedalis kaip aš, neklupk kely ir nepulki,
nors nuovargis kerta tau kojas ir naktys užgula juodos.
Mums kantatų ir himnų nereikia, nereikia patoso ir melo,
mirtis prasta ir gyvenimas prastas. Laukt ilgiau negalėjom,
vagabundų dalia nebemiela. Reikia antro galo
nakties Pompėjai! Todėl čia ne gyventi, bet mirti atėję,
karo Vezuvijaus laivą ant tanko ir šautuvo nešam.

Maioly mirtis ir kraujas, aguonom žydi Maioli.
Krauju, kaip aguonos raudonu, keistą lakštą istorijai rašom
ir laisvę sapnuodami šaukiam: liberta vedi e muoi!

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ALKANOS GATVĖS

Aptemę einame keliais dienų
praėjusių, o dienos tos neaiškios ir nelygios.
Blaškaus tarp jų ir gatvių alkanų
be lyros rankoje ir knygos.

Einu aušros žavingos nepažinęs,
beldžiu duris graudus ir neprašytas,
pačiam dugne palūžusios krūtinės
nešu eiles neparašytas.

Saulėtos dienos nebegrįžta,
jas laikas pridengė nakties bangom.
Dabar nei Šubertai, nei Vagneriai, nei Listai
jų neprikels gaisrų audrom.

Gal dar ilgai nakty man ūžčios
garsai simfonijų baigtų ir nebaigtų –
aukštų teatrų scenos tuščios
nebepagydys kruvinų žaizdų.


 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




EILĖS NENAUJOS

Norėjau aš eiti keliais, kurie kyla
į dangų šviesų ir mėlyną.
Keliai palūžo, o žingsniai nudilo.
Kas kelią parodys man vėl?

Ieškau tolio, ir žingsniai palūžta.
Toliai nutolo nuo temstančio aido.
Ilgai dar jie ūš tau
ir duš ugny sugruodusio žaibo.

Auga palangėse gėlės nematomos,
skinam ir nešam jas moteriai mylimai,
gėlės subyra žiedais nesuskaitomais,
sodai nuliūsta, ir mes juose tylime.

Neišaugusių medžių šakos palinksta,
tolių žibintai nyksta,
liūdna. Baisiai nelinksma žemėj,
kai audros nuvysta.

Ugnį krūtinėse skelkim.
Širdis aukštai pakėlę neškim
tolyn ir meskime jas neįžiūrimon pelkėn,
lai kraujo liepsnos nelaimės sienas aptaško!

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Krenta ir gula ant veido snaigės
vėsios, plaukia ramumas baltas kaip vėjas.
Taip klausomės pasakų apie pavasarius, kurie baigės,
ir apie džiaugsmą praėjusį.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.