tekstai.lt

ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Eilėraščiai (2)


antologija%20zeme.jpg

PRARADIMO SIMFONIJA

Varnų kranksėjime vėl skendi rudenio laukai prigesę, nykūs,
Keistos tamsos, kuri taip širdį spaudžia, kupini.
Pavirtę rudenio dalim, laukuose blaškosi sėjikai.
Ir sunkūs rudenio lašai, kaip akmenys, atsimuša many.

Tenai, pačiam gale laukų, ant mano kraujo žemės, stovi didelė beržų
                                                                                            šeima,
Pasaulyje vienintelė man artima palikusi.
Ant kalno, lyg būrys vienuolių, geltonais apsiaustais apsigaubusių nuo
                                                                         saulės ir lietaus.

Sušalęs paukštis girdi, kad laukai yra bekraštis klyksmas,
Kurį aš vėl šiandien, po daugel melų, pajutau.

O buvo toks tamsus pavakarys vėjuotas. Šaltai geltoni medžiai virš
                                                                            galvos šakas išskleidę.
Arba gilus vidudienis. Ugnis. Ir aš sulytas, purvinas šalia žemėtų
                                                                                           akmenų...
Bet žemė man tuomet sava aistra šio liūdesio pajust neleido –
Ir man priminė dabar viena šaltai skaidri rudens diena, tartum taurė
                                                                                            prikritusi
Laukų, namų, dangaus ir sodų lapų geltonų.

Kadais aš ten miegojau tuščiame lauke, su vėjais susijungęs,
                                                                           vienišas
Dangaus bedugnėse; sapne kalbėjo žemė: „Nieks tavęs man
                                                                           neatims!“
O grįžusį namo pradėjo šaukti sienos,
Ir durys vesti iš namų naktin,
Ten, kur tamsoj žiurėjo alkani šviesos veidai ir metafizinėje nevilty paskendę
                                                                                                             akys,
Kur miegančiais laukais sunykusių vaikų būrys su knygomis, lyg su žibintais
                                                                         bėgo nužudyti sutemų.
Bet jie, kelionėje herojiškai kovoję su tamsa, apako –
Ir parvedė, ilgai ieškojęs, ištikimas brolis skurdas į namus.

Tik aš pabėgau, tolimus laukus palikęs,
Su lapkričiu ir jam po kojų gęstančia ugnim.
Šiandien blaškausi, kaip netekęs rudenio laukų sėjikas,
Nes nepabėgau iš savęs ir liūdesio, kurs gimė su manim.

Kažką man jau nebesuprantamai vėl kalba takas,
Kuriuo aš su kitais iš kaimo bėgau per laukus,
Kuriuo mane lydėjo tėvas, motina ir liūdesys, kaip šuo pėdom atsekęs,
Atnešęs man padrąsinimo ir vilties žodžius.

Aklam akiraty parpuolęs žemėje medinis miestas, toks nublukęs, tartum
                                                                          motinos plaukai, toks artimas.

Pirmuosius išdidžius žingsnius stebėjo liūdesys, slypėjęs kiekvienam name.
O aš buvau Kolumbas. Buvau karalius Spartos.
Ir imperatorius triumfo vežime.

Prie miesto varpinės tebėr nuleidę galvas senosios septynios liepos,
Supuvęs tiltas ir žilvičiai palaidais plaukais, subridę vandenin,
Apakęs šulinys, po medžiais pasislėpęs,
Ir alksniai nudraskytais lapais paupy vieni.

Suraukę kaktą kniūbo žemėje paslėpę veidą kapinės,
Žiūrėdamos ir laukdamos kažko į tolimus laukus vogčia,
Ir su keistu džiaugsmu tikėdamos, kad kris ir tau, sūnau, greit ant krūtinės
                                                                                            lapai,
Ir senas ąžuolas šlamės nakčia.

Aplink šventorių metų palenkti kaštanai tūno,
Su pagieža ir priekaištingai man lapus po kojų šviesdami...
Ir nusiminę, rūstūs, tartum vienoje simfonijoje Schumannas,
Prikandę ašaras man rauda: „Tik dabar tu pareini...“

Namai, smėlėtos gatvės, nulyti lietaus ir saulės laiptai...
Tik Marc Chagallo smuikininkas jau nebesmuikuoja, tragiškom akim šiandien.
Bet mano dvasioje tebedega jo akys klaikios,
Ir baisiai slegia lapas, dar vaikystėje nukritęs ant širdies.

Atėjus vakarui, žiūrėdavau, kaip spindi miesto žiburiai po juodu šydu –
Svajonėse sužibęs Eldorado nuostabiu regėjimu skaisčiu.
Tuomet keliais sudrėkęs vilkosi namo išvargęs senas žydas,
Su duona, liūdesiu ir panieka ant sulenktų pečių.

Dabar mane sutinka svetimas ruduo ties dvaro vartais
Ir milžinai klevai, kadais šlamėję bėgančiam viršum šviesios galvos.
Šiandien jie rūsčiai ūždami vėl ima bartis,
Pamatę grįžtantį po pralaimėtos paskutinės šiam gyvenime kovos.

Kas pasakys, kas man išaiškins, kam nešiausi iš namų su knygom liūdesį

Ir skaudų džiaugsmą iš rudens į šviesą prasimušt?
Dabar aš tejuntu tiktai aną beviltišką, beprasmį kūno judesį,
Klajojantį po tuščius, kaip rudens laukai, jausmus.

Šiandien man šaukia kažikas: „Dainuoja Saulė! Netikėk! Iliuzija!“
Jei aš esu galingas žiburys – žinau, kodėl į amžinas tamsybes dar šiandien
                                                                                           krintu.

Dainuoja Saulė. Taip! Tai jos daina – ne jūsų!
Ir mano kūnas pilnas jos galingų spindulių!

Kas prigesins manyje troškulį ir džiaugsmą,
Kurį aš pajutau kadais nubudęs ir išgirdęs rudenį gimtam name,
Kuris apsikabinęs rankom nešėsi mane, o aš meldžiausi
Su pasigirdusia būties melodija, kaip sodo ūžesys ramia.

Šiandien norėčiau iš tuštybės valandų sugrįžti,
Nors ir žinau, kad Tau ant kelių pasiliko mano atnešti sapnai šilti.
Parėjus bus ugnis, asla. Nedraugiška ir svetima. Kaip mirus motina išblyškus.
Ir prarastų dienų šviesoj, kaip ąžuolas, šlamės galinga neviltis.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




KUOSOS

 

Tiktai ruduo mane jau grobia,
Ir paukščiai, ir draugai apleidžia.

 

 

A n t a n a s   M i š k i n i s


Pakyla virš kaimų kažin ko aikščiodamos rudenio migloje kuosos,
Lyg nuskriaustos nuo pat vaikystės marčios.
Ir pasakojasi ritmingai kukčiodamos beržyne senam,
Ir susijungia jų daina su rudenio choralu, aidinčiu laukuose,
Ir darosi taip liūdna, kaip kadais vienam.

Jos sukasi viena šalia kitos klegėdamos, kaip seserys,
Raudodamos, lyg amžinai reikėtų iš namų išeit,
Kaip dukterim benamėm. Kur jūs motinas surasit.
Jei rudeniu patvino akys ir visi kraštai?

Joms ūžia kažin ką skausmingo vėjas – iš kelionių grįžęs brolis;
Jos nulenkia į žemę galvas ir sparnais užsiima ausis.
Žinodami jų skausmo paslaptį laukai, keliai, apniukę tolumos
Ir kaimas ima vėl jų klegesio klausyt.

Išblyškęs beržas, galvą ant šventoriaus rankomis parėmęs
Ir žaisdamas minkštais šviesiais plaukais, joms sako: „Ko į tolimas šalis
                                                                                            neskrendat?“
Jos barasi tada, kažin ko ginčijasi ir po to ilgai jam klykia: „Ne!“
Bet aš žinau; jas riša prie šitų laukų, kaip ir mane, galingos kraujo grandys,
Ir šviesios, nematytos šalys šaukia rudenio naktų sapne.

Iš žemės kūno už ištikimybę joms palaiminti išauga rankos;
Virš sodų geltonų, kaip aklas paukštis, skrenda rudenio dangus,
Ir sklinda klyksmas šių sparnuotų dukterų, kasdien namų netenkančių.
Ir gęsta akys ir veidai už apsiniaukusių langų.
Atsimenu, kadaise su šiurpu klausiau šio mistiško koncerto,
Paskendęs, kaip ir jos, giliausiai lapkrity, –
Ir pamačiau pro kambario duris pravertas,
Kad gelstančios dienos skruostai, tartum mergaitės, užverkti.

Taip klaidžioja laukais šitų laukinių paukščių, kraujo pasmerktų, tragedija,
Savyje ieškančių nežinomo jų gimto krašto, kurs vadinas Lietuva.
Bet ne jūs vienos! Ir ne jus vienas šis skausmas ėda!
Dėl to nerimsta medis kaimo pakrašty naktim nubudęs,
Išgirdęs rudenio ir žemės šauksmą gūdų,
Ir daug jau metų loja pririštas skausmu šuva.

O tolimi laukai nublukę ir pilki tartum ražienos.
Ir žemė norinti kažką man pasakyti lapais geltonais.
Kadaise, prisiglaudęs prie šaltos gimtos bažnyčios sienos,
Aš pamačiau, kaip pasirodė sunkūs debesų kalnai,
Ir kuosos į nuogas klevų viršūnes pailsėti nusileido.
O buvo vakaras. Praėjo senos moterys šventorium, tartum krisdamos su lapais
                                                                                              geltonais.
Po to, sugrįžęs į namus, žiūrėdamas į nykstančias tamsoj ražienas,
Norėjau šaukti, lyg man širdį būtų liūdesys sužeidęs.

Net ir dabar girdžiu šią amžinojo praradimo ir vilties sonatą;
Laukuose šnerančius alksnius, šventoriuje žingsnius, sumišusius su šaltu
                                                                                           rudenio lietum,
Ir kuosos skrenda į mane klegėdamos labai toli už metų,
Bet nepasieks manęs nei jos, nei jūs, nei Tu.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




PIRMOJI ELEGIJA

Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.
Mano gyvenimas yra užgesęs laužas be liepsnos.
Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau,
Dabar jau miega praeities lede įšalusios sapnuos,
O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės,
Sustingę, kaip ir aš, klastingoj begalybėj visatos,
Vaikystėje, pavasario naktimis, vėjo pučiamos beržų šakose žaidę
Ir kritę į kasas jaunystėje vienos moters keistos.

Šiandien yra negailestingai šaltas vakaras Kalėdų,
Ilgai manęs ieškojęs po pasaulį ir suradęs čia,
Skausmingai raudąs, kad turėjęs eit, sulaukti negalėdamas,
Ir kad pasauly likus mums abiems tiktai kančia,
Kurios visiems šioj žemėje, deja, pakanka:
Kovojantiems ir mirštantiems tuštybėje ramiai,
Kol nepaklaus rūstus likimas, apkabinęs rankom,
„Kam tu, žmogau, šiai skausmo valandai gimei?“

Ant žemės rauda mėlyna akis, palaidojusi idealą šviesų. Mano kūnan
Kaip viską laužantis ledynas šliaužia gyslomis žiema,
Ir dienos užgula, lyg akmenys su skausmo runom,
Kurių nežinomos prasmės mįslingos slegiama,
Mano dvasia pradės pavasariu nebetikėti.
O jo tikrai nebuvo niekados
Pasauly! Bet many jis amžinai sparnus išskėtęs
Plasnoja skambančiais laukais, pilnais judėjimo gaidos.

Šiandieną mano kraujuje sušalti baigia Dievas
Ir sunkiose konvulsijose miršta kūno akmeny;
Galingos laiko ir tikrovės srovės nešasi užlieję,
Ir nieko nebelieka už manęs – viskas many:
Nykūs laukai, didingi skausmo miestai ir valstybės,
Ir medžiai, ūžia vėjo persunkti ligi šaknų.
Bet kas užpildys žemėje palikusią tuštybę
Ir atgaivins svajones ir sapnus?

Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.
Nei vieno artimo, nei vieno tolimo žmogaus.
Mano draugai: vaikystės vakaras širdyje suledėjęs,
Pilnas langinių šauksmo ir šešėlių šnabždesio nykaus,
Ir monotoniškas ant kelių laikiusio mane lietaus žliogimas,
Sukniubę kambary, prie gimto stalo klausosi manų minčių.
Ir pasigirsta vėl rauda negyvo namo mėlynų langinių,
Nes paskutinis jų vaiduoklis guli miręs po slenksčiu.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ANTROJI ELEGIJA

Naktis, kaip milžiniškas kontrabasas skambąs,
Apleistas, vienišas tikrovėje palikusioje už manęs, rūstus,
Užlieja pastoraliniais akordais mano kambarį,
Kuriam aš, susinešęs neramias svajones ir sapnus keistus,
Stebiu, kaip spindi tamsoje sušalęs miestas,
Lyg paslaptingo rudenio orkestro pultų žiburiai,
Kaip laikas, lyg žiaurus fantomas, negalėdamas manų sapnų paliesti.

Su vakaru įsikabinęs lango grotų žiūri į mane niauriai.

Kaip milžiniško skausmo skundas man šis gundantis skambėjimas,
Įtempiąs mano dvasios alkanos ir smegenų stygas,
Nes mirė paskutinis gimusių aklų svajonių vėjas,
Ir tamsoje liepsnojusi nežinoma jėga,
Kurią paslėpus saugojo tikrovė,
Kaip trykštančius šaltiniais švyturius mirtingoj paslapty,
Kuriuos aš išvaduodavau, visus kalėjimus sugriovęs,
Kad spinduliuotų mano metafizinėj nakty.

Tik jau nei vakaras, nei skausmas, nei grįžimas nepatenkins,
Nes aš žinau, kad grįžus mano troškulys didės.
Kai aš ant tavo nespalvingo veido pasilenkęs,
Parodysiu savų erdvių bedugnėse sapnuojančias žvaigždes
Ir pasakysiu tavo liūdesio ir skausmo paslaptį,
Kuri čia atvedė ir tarė tau kadais: „Gyvenk!“ –
Niaurūs veidai, vaikystėje tamsos prikaustyti prie aslos,
Pakils ir kaip laimėję maišto vėliavos plevens.

Todėl aš atsiversiu kūnus gundančiu skambėjimu,
Žmonėms ir rudenio laukų platybėj šnerantiems klevams,
Kuris skambės pasaulyje išsivadavimo idėja
Ir priekaištingu himnu būčiai ir dievams.
Riksmu to, kurį aklą netikrom iliuzijom tikrovėje prikaustė,
Kuris ilgai blaškysis po laukus ir po gatves.
Po to aš jau nebenorėsiu nieko jausti
Ir niekados nebeateisiu šalia jūsų ir savęs.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




TREČIOJI ELEGIJA

 

A. L.

 

 

Svajonės yra vienintelė Realybė,
ir realybė yra niekas.
O s c a r  W i l d e


Aš niekad nemačiau tavęs be riksmo ir be skundo,
Kurs trykšta iš visų pasauly mirštančių daiktų –
Tiktai ironiškai kovojančią dėl egzistencijos sekundės,
Kurią praslankiosi tarpe šešėlių, šimtą kartų prakeiktų,

Ieškodama sunkesnės formo savo kančiai,
O meilė gatvėm ir namam kasdien giliau įsišaknys
Ir prirakins gyvenime, kaip parblokštą herojų pančiai,
Kol ją sudegins amžinosios Laisvės ir Tiesos ugnis.

Tavo riksme yra visa sunki žmogaus vienatvė,
Kuri apimdavo vaikystėje, tarp negyvų žaislų,
Nes vieną dieną ten tave Likimas atvedė
Ir taip paliko kambary, apsikabinusią su meškiuku aklu,
Ir pasodino dvasioje nuodingą medį, kurs vadinasi tikrovė,
Kurio šlamėjime dar ir dabar gyvenimą žaidi...
Tai jį tu gaivini krauju. Ir kada nors išrovusi,
Nemirtingumo spinduliuose persodint žadi.

Dažnai tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo
Ir vėl nuėjus sėdi tarp išmėtytų žaislų,
Kur guli švino kareivėlis paskutinę kovą pralaimėjęs.
Ir nepasiekęs, kaip ir tu, čia iliuzorinių tikslų,
Žadėjęs, kaip ir tu, parnešti saulę
Ir nuostabios šviesos visiems atnešti į namus...
Dabar naktis (po pralaimėjimo) jau visame pasauly,
Atėjusi išlaisvinti (deja!) iš žemiškojo skausmo mus!

Todėl tegu dar kartą amžinos Tiesos siekimui kyla rankos
Ir lūžta, neišlaikę viso žemės liūdesio sunkaus;
Tegu idėjų audros blaško tavo kūną melodingai lankstų,
Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus
Ir tik tada tegu ant žemės krinta
Ir miega supamas vėlyvo rudenio naktų giesmės...
Tada Tu būsi Saulė tiems, kurie pasauly niekad nenurimsta,
Ieškodami gaivinančios ir amžinos Šviesos versmės!

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




KETVIRTOJI ELEGIJA

Žiemos Šviesa ateidavo ir šaukdavo,
Lyg atsisveikinti norėdama ir vėl išeit toliau.
Aš įsisupdavau į drabužius skurdžius giliau
Ir nesuprasdavau, kodėl taip skauda
Man trapią dvasią nuo to ilgesio ir šalčio;
Atidarydavau išblėsusiam stale paslėptą stalčių,
Ieškodamas, kas man padėtų iš šio nerimo keliaut,
Ir jausdavau, kad ir mane gyvenimas yra nuskriaudęs.

O kambary sėdėjo motina, piktos šviesos kankinama;
Ant sienų ir daiktų palinkęs Laikas rašė nesuprantamus ženklus.
O jie liūdėjo tylūs, baisiai nusiminę,
Įsmeigę veidus į mane aklus.
Bet aš jų nemačiau. Tik klaidžiojau savyje pasinėręs,
Kol nubudau, užlietas nerimo sunkaus.
Pakėlęs galvą pamačiau, kaip laikas mano motinos akių šaltiniuos gėrė.
Ir išsigandęs baisiai surikau.

Po to ilgai žiūrėjau į jos mėlynas akis, dar išsigandęs,
Sėdėdamas ant kelių jai –
Ir pamačiau ten paslėptą jos mėlyną svajonių dangų,
Pusnuogį vėją bėgant nesibaigiančiais laukų keliais,
Gimtus namus, dabar iš jos jau atimtus,
Nykiam peizaže, ant pavasario kalvos ramios,
Ir mažą ūžiančio vandens spalvos akių mergaitę su žibuoklėmis,
Rankytėse sugniaužtomis, pareinančią namo.

Ir tik tada aš supratau, kaip baisiai ir beviltiškai
Gamta apleidžia žmogų, gimusį ant aslos purvinos.
Ant suledėjusios vasario upės kruvinos
Stovėjo didelis, lenktomis arkomis, sidabro tiltas.
Ašigalio saulėleidis ant rankų laikė juodą karstą – dangų;
Iš lauko bėgo medžiai prie namų, lyg kankinių minia basa,
O kambary sėdėjo motina niūri prie lango,
Ir, šaukdama mane, žiūrėjo virpanti žiemos šviesa.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ODISĖJAS PAS FEAKUS

Atsiminimuose įšalęs miega vakaras, ir sniegas krinta;
Mes rymom ten abu prie Swedenborgo knygų tau ant lango paliktų.
Arba su gruodžiu klaidžiojame vakaro šešėlių labirinte,
Ieškodami pažįstamų namų ir klausdami daiktų, tamsoje sutiktų,
Kaip būtų galima sugrįžt. Bet sniegas tyliai krinta
Ant juodo namo ir išmėtytų kieme daiktų,
Ir nieks neatidaro mums nei durų, nei langų piktų
(Tai gal todėl širdis nebegalės šį vakarą nurimti).

Tiktai beržai, sustingę kraują deginančiam šalty, rūstūs,
Šėmais veidais ir apsnigtais pečiais, prieina prie manęs
Kaip ūkininkai temstant grįždami sušalusia žeme.
Man atsišliejus, virpa nepajėgdami nubusti...
Ir tik kai žemėn atsitrenkia mano apsnigta galva,
Atsikelia vidugatvyje užsnigtom akim šuva
Ir pasilenkęs mano mėlynas akis ir plaukus uosto...

Užuodęs artimo jam kraujo kvapą, mano veidą atpažįsta
Ir staugdamas skausmingai nešasi vidun
Ir šaukia, kol atsikelia šviesa, langai skaisčia liepsna pražysta,
Ir pasigirsta jos artėjančių pėdų klapsėjimas gūdus.
Senoji auklė (tai tiklai Šviesa) įeina pro duris, o jis atsigula ir saugo
Ir, nebijodamas, kad geltonplaukis bernas vėl į pūgą išvarys,
Ramus užmiega ant aslos, kur mes abu išaugom...
Tik susapnavęs kažin ką, staiga liūdnai ligi mirties sustaugia
Ir puola nešt mane pro apšerkšnijusias duris.

Bet jis nebepajėgia jau manęs išnešti.
Rūsti materija sustabdo, atsistojus pas duris,
Ir vėl jis turi grįžt į praeities žiemų skambėjimą bekraštį,
O apkabinusi pečius savų namų turėjimo iliuzija žiauri
Parsiveda mane į šaltą didmiesčio palėpę
Su danų vėliavėlėmis šaltų spalvų šviesių,
Ir aš imu raudot, kaip Odisėjas, ašaras paslėpęs,
Virš mano tėviškės – Sodomos griuvėsių.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MIRUSIEJI ANGELAI

Taip liūdna man, nes dingo tolimasis
Šiltų svajonių ir vaikystės ilgesio dangus,
Kuriam žadėjo paguldyti mano dvasią.
Po žemės vargo degantis sunkia viltim žmogus
Puošniam ir dideliam jo amžinybės sarkofage,
Kurin likimas guldo mirusius vergus,
Kur spindi milijonais žiburiai sudegę
Ir miega šalimais ir Dievas, ir žmogus.

Ir aš tenai, kaip vakarą į kambarį, užeidavau,
Ir būdavo Jisai ten su manim,
Ir mes abu tenai apsikabinę žaidėm
Su miegančiu prie veidrodžio šunim,
Kol nirtulingas žiemos vakaras užplūdęs
Sugriovė dangų, ištrėmė kažkur dievus
Ir tavo nemirtingus angelus išžudė,
Ir man paliko juos ant kelių negyvus.

Aš surinkau, kaip šypsena lengvus, jų kūnus
Ir skambančius keistais karališkais vardais,
Ir išnešiau pro saulėj spindinčius vandens malūnus
Su švino kareivėliais, nulaužtais kardais,
Ir vidury plačių laukų palaidojau
Mažytėm rankom iškastam kape, smėly,
Kur skamba senas mano draugas aidas
Ir mėlyni varpeliai saulės spinduly.

Dėl to ir liūdna man, kad dingo tolimasis
Šiltų svajonių ir vaikystės ilgesio dangus.
Ne tas, kuriam žadėjo paguldyti mano dvasią,
Po žemės vargo degantis sunkia viltim žmogus,
Kuriam spindėčiau, tartum žiburys šviesoje,
Liepsnojąs su kitais, save praradusiais vergais,
Bet tas, kur mano angelai pėdoj, smėly sapnuoja
Ir švino kareivėliai nulaužtais kardais.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MARCHE FUNEBRE

       Vytautui Mačerniui

 

Nature! Berce–le chaudement: li a froid!
A r t h u r  R i m b a u d


Šiandien laimėjo išdidus Toreador, ir Tu, sudėjęs ginklus,
Eini į amžinos tamsos nelaisvę po beprasmiškos kovos.
Nes puldamas jis Tau nebesuriko „Ginkis!“
Ir užmetė rūsčios tamsybės tinklą ant galvos.

Bet netiesa naktis! Herojams amžina šviesa ir paslaptys!
Kalėjimas baisus jiems amžinybė! Nebūtis – tiktai vergams!
Todėl ir taip sunku atplėšti kojas nuo gimtosios aslos
Ir troškulį palikti žemėje tebekovojantiems draugams.

Stovėdama prieš nemirtingą Dievą, liepusį išvest į naktį,
Tavo dvasia su pagieža nuplėš ir mindžios žemės skausmo vainikus,
Ir eis į nebūtį galingu kūno troškuliu per amžius degti,
Ir amžinybę griaus kūrybos šauksmas neramiai nykus!

Bet kūną žemė paskandins savy, pasupusi ant rankų:
Pavasarį parpuolęs žemėn vėjas, senas valkata, dar šauks Tave,
O rudenį klausysi, kaip varnai laukų platybėj krankia,
Ir vėjas neša mus, kaip krintančius lapus, gatve.

Bet neilgai mus vėjas neš! Ir lapui purvinam Dievai pavydūs!
Išves iš miesto žiburių naktis, atėjusi užpūsti mus.
Ir mes užgesime. Užgesime, kaip žiburiai išdidūs,
Ir milijonai grumsis su tamsa, praradę mus!

O Tu ištrykši spinduliuot šalia galingųjų šviesos fontanų –
Arthur Rimbaud, Lautreamont, John Keats!
Ir sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė,
Neramiai amžių valandai paguldžiusi akis.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MELANCHOLIŠKAS MANO DRAUGAS
PURVINOSE PAVASARĖJANČIO PRIEMIESČIO GATVĖSE
IEŠKO MANĘS

 

J. B.


Vidudienį ant griūvančios kalvos juoduoja kapinės,
Ir žalsvų liepų šakos pilnos debesų,
Tik mano liūdesys tamsioj krūtinėj slepias,
Apakintas galingų vėjų ir šviesų,

Tik aš esu kaip medis, sutrūnijęs ir tuščiaviduris,
Kurs neša žievėje kadais išpjaustytų raidžių žymes,
Tik aš esu akmens šventorius ir nevarstomos jo durys,
Tik man ir žemė šypsos pro ištirpusias sniege dėmes.

Svyruodami namai išeina gatvėmis iš miesto,
O aš, mąstydamas apie išblyškusį kelionių draugą, purvynu seku,
Norėdamas man artimą jo dvasią rankomis paliesti
Ir dovanoti jam visus pavasario takus.

Aš atsisėdu ant drėgnos kapų tvoros, kap mokinys prie knygos
Su iliustracijom aštrių pavasario spalvų:
Tai tavo liūdesys su bokštais danguje įsmigęs.
Ir alkanos, tapybiškos gatvelės gęsta tarp kalvų.

Gimtasis mieste! Taip. Tai tu. Paslėpęs sename Talmude upę,
Ištroškęs bėga surūdijęs žydas. Taip. Tai tu. Ir smegenim jo atvirais
Čiurlena nuostabi pavasario srovė, o kruviną jo veidą supa
Apokaliptiški namai langais siaurais.

Ir aš atsimenu, kai tarp šitų žalsvų namų skenduolio veidu
Mes buvome savi, kaip dėmės sienoje,
Kaip spalvos laiko nutapytam tavo gatvių reginy;
Ir grindinys kiemų mums buvo paslaptingos knygos raidės;
Bet tu dabar ten tik vaiduoklius augini.

Tai ten, sugrįžęs iš kankinančios nelaisvės,
Į priemiestį pas burtininką eina melancholiškasis mano draugas.
Užmiršęs kambary save, liepsnodamas kaip mėlyna ugnis,
O jo širdy, kaip ir manoj, gatvelių akmenys įaugę,
Ir miestas akyse atsimuša kaip vandeny.

Jo gyslomis, kaip kraujo upė, dar tebeteka draugystė,
Tik veidas nebeatpažįstamas ir balsas toks kimus!
Bet jis šiandien, nors klupdamas, pajėgia bristi
Į vėjų dar nepaliestus senamiesčio namus,

Ieškoti magiškų raidžių, kurias rėpliodami ant žemės skaitėm,
Įaugusių krūtinėn su gyva knyga.
(Bet tavo gatvė, jei tu kuomet nors pareitum,
Ant žemės guli, kaip pavasarį moters plaukai, nuoga.)

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




IŠDUOTAS MEDIS

Pradėdavai šlamėt vos juntamai, ramiai ir tyliai;
Girdėdavos lyg bildesys kanopų tolimų.
Alkūnėm pasirėmęs ant galvos gimtų namų
Tu man dainuodavai, kad jau pavasaris kaip žalias paukštis kyla,
Ir paupėse renkasi būriai purienų geltonų.

Po tavimi prabėgo sidabrinės naktys.
Blaškydavais toks nenumaldomai rūstus,
O aš sėdėdavau po tavimi, kaip milžino namuos, ir man širdis pradėdavo iš
                                                                                            džiaugsmo degti,
Lopšinėje šlamėjimo melodijų keistų.

Tiktai dabar, sugrįžus iš kelionės, lyg nebepažįsti
Ir, nusigręžęs nuo manęs, raudodamas šlami.
Aš išdaviau tave. Seniai turėjau grįžti.
Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti
Ir iki galo taip kovot su mirtimi.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.