tekstai.lt

Dalia Satkauskytė. Lietuvių egzodo poezija. Žemininkai (2001)


b_103_146_16777215_0___images_stories_reklama_lietuviu_egzodo_poezija.jpg       1951 metais JAV išėjo naujosios lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“ (redaktorius Kazys Bradūnas). Joje buvo išspausdinta penkių poetų Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Vytauto Mačernio poezija ir filosofo Juozo Girniaus straipsnis „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. Girniaus nuomone, pirmoji lietuvių poetų karta – tai Maironio, Vinco Kudirkos, Adomo Jakšto karta, tautinio atgimimo laikotarpiu kūrusi idėjinę visuomeninę poeziją. Antroji – tai Nepriklausomybės metų poetai, nuo simbolistų iki neoromantikų. Šio laikotarpio lietuvių lyrikai būdingas asmeniškas, subjektyvumas. „Pulsuoja ši visa poezija ne tautos likimu, o greičiau asmeninės laimės rūpesčiu“, – teigia Girnuis. Jaunoji karta, kuriai priklauso žemininkai, svarsto bendruosius filosofinius žmogaus, jo buvimo pasaulyje rūpesčius. Anot Girniaus, „nebe laimės ilgesys persunkęs juos, o greičiau prasmės rūpestis“.

       Poetai žemininkai – skirtingos savitos meninės individualybės. Tačiau daug kas juos sieja. Karta juos galima pavadinti dėl to, kad jie beveik vienmečiai. Kaip kūrėjai šie poetai formavosi ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, tuomet, kai buvo imta itin domėtis Vakarų kultūra. Lietuvoje jie dar spėjo išspausdinti pirmuosius poetinius bandymus, pradėjo studijas (beje, dauguma žemininku studijavo užsienio literatūras bei filosofiją). Tačiau visu kūrybiniu pajėgumu atsiskleidė jau išeivijoje. Labiau nei bendra patirtis žemininkus sieja tai, ką jiems reiškia šį patirtis.

       Egzodas žemininkams – tai ne vien tiesiog namų, gimtojo krašto netekimas, bet egzistencinis išbandymas. Jis ryškiau nei kas kita atskleidžia žmogaus situaciją, žmogaus likimą pasaulyje. Žemė jiems – ne tiek prarastas gimtasis kraštas, kiek žmogiškasis pasaulis apskritai. Kokia žmogaus buvimo šiame pasaulyje prasmė, – tai pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas klausimas. Kiekvienas poetas į tą klausimą atsako savaip.

       Vyresnioji karta kalbėjo apie netektį, ilgesį, tremtinio skausmą, jaunesnieji ieškojo atramos egzodo būtyje. Tokia atrama jiems tapo Vakarų kultūros tradicija. Žemininkai teigė, kad patriotinė tautinė tematika pati savaime dar negarantuoja literatūros kūrinio vertės. Jų nuomone, didžiausias įnašas į tautinę kultūrą – kad kūrinys parašytas lietuviškai, ir parašytas gerai. Taigi menui jie kėlė visų pirma estetinius reikalavimus. Svarbus jiems ir sugebėjimas kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus rūpesčius šiuolaikiniame pasaulyje.

       Savo pažiūras į literatūrą žemininkai išdėstė kitame leidinyje. 1952–1959 metais jie drauge su kitais rašytojais, literatūros kritikais bei filosofais leido vienintelį išeivijoje grynai literatūrinį žurnalą „Literatūros lankai“ ir dėl to neretai vadinami dar ir lankininkais, arba žemininkais–lankininkais.

       Kai kalbame apie žemininkus, apibendrintai visus vadime išeiviais. Tačiau Vytautas Mačernis (1921–1944) nespėjo juo tapti – 1944 metais jis žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio savo tėviškėje Šarnelėje. Karo metais Mačernis kaip ir Nagys, Niliūnas bei Bradūnas studijavo Vilniaus universitete. Čia jis bene pirmasis pradėjo garsėti kaip talentingas poetas. Jo poezijos temos – gimtieji namai, gimtoji žemė, kurių vertė suvokiama tik juos praradus, artimos kitų žemininkų kūrybai. Ankstyvąją žemininkų poeziją su Mačernio eilėraščiais, ypač „Vizijomis“, sieja ir pasakojimo elementai, ilgos eilutės, panaši eilėraščio intonacija.

       Netipiškas išeivis yra ir Juozas Kėkštas (1915–1981). Jaunystę jis praleido lenkų užimtame Vilniuje, dalyvavo pogrindinėje komjaunimo organizacijos veikloje. Iš Lietuvos pasitraukė 1939 metais. Už komunistinę veiklą sėdėjo kalėjime, Antrojo pasaulinio karo metais jis keliavo po Iraną, Iraką, Egiptą, Italiją. Vėliau persikėlė į Argentiną, kur rūpinosi „Literatūros lankų“ spausdinimu. 1959 metais apsigyveno Lenkijoje, buvo apsilankęs Lietuvoje. Ir gyvenimo būdu (amžinas maištininkas), ir kūryba Kėkštas artimesnis Kaziui Borutai nei žemininkams. Kaip poetas jis brendo veikiamas lenkų avangardistinės poezijos – viena jos grupė, vadinamieji „Żagary“, susiformavo Vilniuje ketvirtajame dešimtmetyje. Aktyvus šios grupės narys buvo lenkų poetas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Miłosz), su kuriuo Kėkštas buvo asmeniškai pažįstamas.

       Satkauskytė, Dalia. Lietuvių egzodo poezija: Literatūros vadovėliai 11–12 klasei. Mažoji serija. – Vilnius, baltos lankos, 2001.