tekstai.lt

Tomas Venclova. Atmenanti žemė (1981)


b_112_136_16777215_0___images_stories_reklama_antologija_zeme.jpg       Būna poezijos posmų, kuriuos kartoji visą gyvenimą, netikėčiausiomis aplinkybėmis. Atsimenu keliolika tokių posmų. Vienas jų parašytas Bernardo Brazdžionio: tai jo prieškarinio eilėraščio „Žemė“ pabaiga:

       Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim,
       Tu krauju žydėsi kraujo Nemune.
       Iš tavęs išeisim, o tu verksi mūsų?
       – Ne.– O palydėsi? – Ne.– Atminsi? – Ne.

       Nesunku įrodyti, kad šis posmas yra geras. Reikia išnarplioti jo pakartojimų rezginį, atkreipti dėmesį į vidinį rimą, į tautosakinį motyvą antrojoje eilutėje, o pirmiausia į trilypį, nykstantį lyg aidas ir drauge stiprėjantį neiginį, kuriuo eilėraštis tobulai užsisklendžia. Tačiau tas darbas gana bergždžias, nes posmas žavi be jokių įrodymų. Gal labiausiai žavi tuo, kas netelpa į formaliosios analizės rėmelius: tuo, kad atskamba iš ateities.

       Dažnas pašiepia poezijos, ypač patriotinės poezijos pretenziją pranašauti. Pats esu ne kartą atsiliepęs apie tą pretenziją ironiškai. O vis dėlto poetui pasitaiko atspėti apie ateitį, dažniausiai tada, kai jis to visai netrokšta. Nežinau, ką turėjo galvoje Brazdžionis, rašydamas tą posmą 1937 metų rugsėjo 25 dieną. Bet mums tas posmas kalba apie partizanų karą ir emigraciją. Jis virto formule, aprėpiančia kelių būsimųjų dešimtmečių patirtį. Tuos įvykius, matyt, buvo galima šiek tiek nujausti; bet pati drąsiausia, siurrealistiškiausia fantazija nebūtų ištvėrusi, jeigu jai būtų atsiskleidęs jų tikrasis mastas ir dėtalės. Neįmanoma jų apibūdinti trumpiau ir aiškiau už Brazdžionį.

       Pirmoji tremties poetų generacija siejasi su knyga, pavadinta lygiai taip pat, kaip minėtasis eilėraštis. Sutapimas greičiausiai yra atsitiktinis. Nors penki poetai, kurių eilės sudaro antologiją „Žemė“, skolingi Brazdžioniui daugiau, negu būdavo linkę prisipažinti, jų kuriniai – ypač jų kritiniai straipsniai – yra sąmoningai priešiški Brazdžionio tradicijai. Tie kūriniai reaguoja į naują istorinį iššūkį – į tą siurrealistinę situaciją, kurią Brazdžionis dar tik nujautė. Karo ir lagerių akivaizdoje, kada geriausioji tautos dalis žūva kovoje su Camus (ir Bradūno) aprašytu maru, o didesnioji dalis su tuo maru palaipsniui apsipranta; kada beveik visa inteligentija atplėšiama nuo gimtosios dirvos, o pasilikusiems akivaizdžiai rodoma, jog dvidešimtasis amžius nerespektuoja jokių praeities sentimentų – taigi tokios situacijos akivaizdoje liaujasi veikę senieji poezijos modeliai. Patriotinė – netgi pranašiškoji – poezija atrodo sekli; grynai asmeninė poezija – besvorė ir nereikalinga; dar blogesnis likimas ištinka poeziją, tikėjusią progresu – poeziją, kuriai atidavė duoklę, beje, ne tik trečiafrontininkai, bet ir Binkis, Miškinis. Derėtų išsaugoti angažuotos lyrikos idealą – bet kaip tai padaryti, jeigu tą idealą spėjo panaudoti ir sukompromituoti keletas nežmoniškų režimų? Gal reikia pradėti nuo absoliutaus nulio, nuo dykvietės, nuo vienatvės. Nuo tos būsenos, kuri nusakyta trimis Brazdžionio neiginiais: poetas yra palikęs žemę, kuri jo neverkia, nelydi ir neatmena. Jeigu šioje būsenoje pavyks kažką pasakyti, tai bus liudijimas, o gal ir daugiau.

       Žinoma, absoliutus nulis yra sąlygiška kategorija. Kiekvienas „Žemės“ poetas turėjo atramų. Tokia atrama buvo sodietiško mito, ritualo, kalbos pasaulis (sunaikintas tikrovėje, o vis dėlto dar gyvas, net ypatingai gyvas sąmonėje). Kita atrama buvo pasaulinės literatūros ir filosofijos kontekstas – ypač tamsioji, tragiškoji literatūra ir filosofija (jeigu ji negelbsti, tai bent tuščiai neguodžia). Pagaliau tam tikros vertės tebeturėjo netgi radikaliojo romantizmo, revoliucinio prometeizmo tradicija (nors ji ir labai sukompromituota, visiškoje tamsoje iš jos dar galima išskelti keletą kibirkščių).

       Kai šnekame apie tai, kad žemė neatmena pasitraukusių iš jos poetų, irgi nepasakome visos teisybės. Poetas turi patikėti šia griežta formule. Tik tada, pasijutęs nebeatšaukiamos izoliacijos būsenoje, jis gali įveikti senuosius kalbėjimo būdus. Tačiau tai, kas literatūroje padaryta, nežūva niekad. Žemės atmintis – kultūros atmintis – yra kur kas gilesnė, negu mes manome.

       Šiandien penki poetai – Mačernis, Kėkštas, Bradūnas, Nyka-Niliūnas, Nagys, – kurie prieš trisdešimt metų buvo laikomi jauniausiąją lietuvių literatūros karta, iš dalies jau priklauso istorijai. Dviejų nebėra tarp gyvųjų. Mačernis buvo žuvęs jau tada, kai „Žemės“ antologija pasirodė, bet tuomet jis dar buvo visiškai aktualus, gyvas, ginčytinas, o šiandien dažnas pavadintų jį klasiku (ir ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje). Trys tebėra aktyvūs, reikšmingi, netgi produktyvūs poetai. Nagys ir Nyka-Niliūnas per tuos trisdešimt metų išleido po keletą rinkinių, o Bradūnas gerą tuziną. Bet jie virto vyresniąja karta, pripažintais vardais. Tie, kurie šiandien ateina lietuvių literatūron, žiūri į juos maždaug taip, kaip jie patys žiūrėjo į Sruogą ar Krėvę. Žemininkai pradėjo savo kelią gana subrendę, kiek pavėlavę dėl karo ir emigracijos aplinkybių. Šiandien jie yra poetinio ir žmogiškojo brandumo viršūnėje, bet jau atokiau nuo gyvojo literatūrinio proceso, ypač todėl, kad tas procesas vėl plėtojasi veikiau krašte, nei išeivijoje. Po istorinės antologijos pasirodymo praėjo trisdešimt metų, ir ta sukaktis tikriausiai galutinai patvirtins žemininkų perėjimą iš avangardistų į klasikus.

       „Žemės“ įvade Juozas Girnius kaip tik skiria vienai kultūrinei kartai šitą laiko tarpą – trisdešimt metu. Jo apskaičiavimus lyg ir patvirtina mūsų poezijos raida. Turėjome Maironio ir jo bendrakeleivių kartą, gimusią apie 1860 metus; paskui Sruogos, Binkio ir Putino kartą, gimusią apie 1890 metus (laiko atžvilgiu ji sutampa su reikšmingomis generacijomis kitų tautų poezijoje, pavyzdžiui su rusų Achmatovos ir Pasternako generacija). Žemininkai – arba lankininkai – gimė apie 1920-uosius. Nauja, kitoniška generacija – jei tęsime šį aritmetinį žaidimą – turėjo gimti apie 1950-uosius, kaip tik tada, kai pasirodė .„Žemės“ antologija. Bet kažkaip neatrodo, kad ta ketvirtoji generacija būtų atsiradusi. Ne tik todėl, kad lietuvių kultūra – ir šiapus, ir anapus – plėtojasi nevisiškai normaliomis aplinkybėmis. Dar ir todėl, kad aritmetika tokiuose dalykuose nelabai tinka.

       Tačiau trisdešimt metų žemininkai buvo lietuvių poezijos svorio centras. Tai yra, poezijoje negalėjai rimtai dirbti, į juos neatsižvelgdamas. Galėjai plėtoti liniją, galėjai su jais polemizuoti, netgi juos neigti, bet negalėjai elgtis taip, tarsi jų nebūtų. Negalėjai net ir Lietuvoje.

       1951 metai, kada išėjo Los Andželėse antologija, mūsų krašto istorijoje yra vieni iš sunkiausiųjų. Tada turbūt dažnas rimtai mąstė apie galimybę, kad lietuvių tauta pasmerkta išnykti o lietuvių literatūroje rašomi paskutinieji puslapiai. Okupacinė valdžia stengėsi, kad niekas neatmintų išėjusių iš savosios žemės poetų – juo labiau tokių, kurie išeivijoje susiformavo. Aistį ar Brazdžionį dar paminėdavo, nors ir su piktais epitetais; geriau paieškojęs galėdavai susirasti ir jų knygų; tuo tarpu žemininkai buvo unpersons – paslaptingi ir pavojingi, neegzistuojantys ir neturintys egzistuoti. O vis dėlto po 1956 metų, kai sumažėjo Sibiro grėsmė ir žmonės kiek atsitiesė, tuoj pat pasklido žemininkų tekstai. Kartais atskiri eilėraščiai, kartais visi rinkiniai, stropiai perrašyti į languotus sąsiuvinius, su primityviomis vinjetėmis. Tai buvo ankstyviausioji postalininė savilaida Lietuvoje. Beje, žemininkams lemta dažnai gyvuoti savilaidos lygmenyje. Vokiečių okupacijos metais jų eilėraščiai, kiek žinau, taip pat plito daugiausia nuorašais. Poezijai sunku sugalvoti garbingesnį ir labiau į sveikatą išeinantį plitimo būdą. Truputį vėliau, apie 1960 metus, į mūsų rankas pradėjo patekti knygos su „Patrijos“, „Nidos“ ar „Terros“ ženklais. Tačiau mano atmintyje žemininkai – ir iš viso emigracijos literatūra – labiausiai suaugo su tais savilaidos nuorašais. Jų poezija mano bičiuliams ir man pačiam buvo dvigubai įdomi: pirmiausia, nepanaši į jokią ankstesnę lietuvišką eiliuotą kūrybą, antra, plintanti ypatingu, triūso ir konspiracijos reikalaujančiu būdu. Priešgutenberginiu būdu, kaip mėgdavo sakyti Anna Achmatova, kurios eilės irgi daug metų. gyvavo savilaidoje.

       Nors emigrantas juntasi kalbąs tuštumoje ir nepasiekiąs tėvynės – jis dažniausiai klysta. Jeigu darbai to nusipelnė, jie bus skaitomi krašte bet kokiomis aplinkybėmis. Jie netgi gaus legendos statusą.

       Legenda buvo virtęs Mačernis (tiesa, emigrantu jį tegalima pavadinti savotiška, nors ir labai svarbia prasme). Sykį su bičiuliu aplankėme jo kapą. Išvažiavę iš Žemaičių Kalvarijos vieškeliu į šiaurę, gal dvi valandas ieškojome Šarnelės kaimo – mat, pati Lietuvos geografija per trisdešimt metų pasikeitė, senuosius vietovardžius žmonės pradeda užmiršti. Paskui pusvalandį ėjome pelkėta lygumėle, kol pasiekėme neišvaizdų. pilką akmenį su poeto vardu. Pagalvojome: gerai, kad jis čia, netoli savosios sodybvietės, atsiskyręs nuo bendralaikių, nuėjusių kitais ir dažnai blogesniais keliais. Gerai, kad jo kapo nelanko ekskursijos – lanko tik tie, kurie būtinai nori.

       Juozą Kėkštą sutikau Varšuvoje 1970 metų rudenį. Vėlai vakare, pliaupiant lietui, neperspėjęs įėjau į palatą, kur jis leido savo senatvės metus. Nežinau, kuo mane Kėkštas palaikė. Vos vos pramurmėjau savo vardą: buvau neregėtai sumišęs, nes po ilgos kelionės į priemiestį radau ligotą žmogų, besirengiantį užmigti valdiškoje lovoje, greta medinės lentynėlės su „Lietuvių Enciklopedijos“ komplektu. Prataręs kelis bereikšmius sakinius išsinešdinau. Ir vis dėlto atsimenu tą nepavykusį vizitą kaip vieną svarbių Varšuvos išgyvenimų – o tais metais Varšuvoje patyriau labai daug.

       Sykį – bene Poezijos pavasario proga – patekau į rašytojų ekskursiją, kuri lankė Sūduvos literatūrines vietas. Autobusas stabtelėjo tuščiame lauke prie Širvintos upelės; tie, kam priderėjo aiškinti, paaiškino, jog šičia, karo metu sunaikintame kaime, yra gimusi Salomėja Nėris. Kažkas pridūrė: „Ir Juozas Tysliava“. Kažkas tyliai, bet labai aiškiai pasakė: „Ir dar vienas įžymus poetas – Kazys Bradūnas“. Po kelerių metų, keistu būdu virtęs Šiaulių teatro literatūrinės dalies vedėju, dalyvavau vakare ne vakare, tiksliau pasakius neoficialiame pobūvyje su aktoriais: teatro rūsyje kiekvienas deklamavo savo mėgstamus eilėraščius, deklamavau ir aš. Jaunas, bet jau išgarsėjęs aktorius – jo pavardę atsimenu, tačiau nutylėsiu – perskaitė keletą eilėraščių, neminėdamas autoriaus. Eidami iš pobūvio, linktelėjome vienas kitam: „Bradūnas?“ – „Bradūnas“.

       Kažin ar būčiau patikėjęs, jei kas man tada būtų pasakęs, jog su žemininkais ateityje suartėsiu: dalysiuos žurnalistiškais rūpesčiais su Kaziu Bradūnu, sėdėsiu Montrealio restoranėlyje su Henriku Nagiu. Ligi šios dienos nesu matęs tik Alfonso Nykos-Niliūno – jis man kaip buvo, taip ir liko legenda.

       Šita ypatinga ekstraliteratūrinė dimensija, kurią įgijo žemininkai, kliudo blaiviai nusakyti jų vietą mūsų poezijoje. Vis dėlto bandysiu tai padaryti, nevengdamas vieno kito priekaišto. Priekaištai tarp mūsų gana retas daiktas. Netgi generacijų kaita vyksta glotniai, – neatmetamas nei vienas ankstesnis tekstas, kurį mokykla ir chrestomatijos pripažino. Beje, savo generacinio santykio su žemininkais tiesiog nežinau. Gal esu dar tos pačios literatūrinės kartos žmogus? Bet su žemininkais sutinku nevisur ir nevisada.

       Juozas Girnius pabrėžė, jog penkis poetus vienija individualumas, spontaniško kūrybinio prado kėlimas į pirmąją vietą, pagaliau atvirumas lietuviškajai ir pasaulinei tradicijai. Šiaipjau poetų skirtumai akivaizdūs. Sakykime, jie atstovauja kone visam idėjiniam Lietuvos spektrui – nuo dorų katalikų iki radikalaus kairiojo Kėkšto. Įdomu, kad net ir etniniu požiūriu žemininkai – nelyginant visa Lietuva: du žemaičiai, vienas suvalkietis, vienas vilnietis, vienas uteniškis. Ilgainiui tie skirtumai dar paryškėjo. Ir vis dėlto, skaitydamas šiandien „Žemės“ antologiją, nevisada pasakysi, kurį eilėraštį kuris parašė. Antologijoje vyrauja tam tikra grupinė kalba, grupinis stilius, ypatingas lietuvių poetinės kalbos dialektas. Tai truputį prieštarauja individualumo ir spontaniškumo kultui. Nelinkę paklusti jokiam „izmui“, žemininkai vis dėlto yra „izmas“, tiktai gana sunkiai apibūdinamas; derėtų išrasti kokį daugiaaukštį pavadinimą – sakykime, egzistencialistinis ekspresionizmas. Beje, šiam „izmui“ priskirtini dar keli poetai – Mekas, Švedas.

       Anuomet Vaižgantas pasakė: „Jei kas po savimi pasišlapino, tai dar ne literatūros srovė“. Tokių pseudosrovių nepriklausomybės laikotarpiu, netgi truputį anksčiau lietuvių literatūroje buvo tiek ir tiek. Žemininkams šito neprikiši net labiausiai norėdamas. Jie yra autentiška kryptis. Bet tai reiškia, kad jie šį tą aukoja grupiniam solidarumui. Tokie poetai, kaip Radauskas ar Mackus, į jokią grupę ar kryptį neįtelpa; žemininkai vis dėlto įtelpa.

       Jų krypties skiriamieji bruožai pirmiausia yra formaliniai. Beje, literatūroje viskas, net ir prasminės konfigūracijos, net ir filosofiniai pomėgiai virsta formos dalyku. Bet esti skirtingi formos lygmenys: išraiškos plano forma ir turinio plano forma. Žemininko išraiškos planą lengva atpažinti. Jo eilutė dažniausiai ilga, rimas apytikris, intonacija emocinga, vietomis teatrališka, kompozicija kiek pakrikusi. Eilėraštį norima paversti, sakytum, sielos išsiliejimu, vienkartiniu laisvu pasisakymu, kurio nevaržo techninės taisyklės. Tam tikra išimtis yra Bradūno miniatiūros, dažnai labai „techniškos“ tradicine prasme, primenančios jo kaimynės Salomėjos Nėries miniatiūras. Tačiau laisvos Mačernio, Nagio ar Nykos-Niliūno eilės virsta jiems savotiška prievole. Tai yra, leidžiama kalbėti tik šiuo, ne kitu būdu – iškilmingai banguojančiomis eilutėmis, vizionieriškomis metaforomis, aukštų ir abstrakčių žodžių sandūromis. Čia, aišku, atsiranda pavojų. Aukštieji žodžiai gali išvirsti stereotipais. Radauskas, beveik niekad atvirai nekalbėjęs apie skausmą, žaizdą, tremtį, išreiškė šias temas, man rodos, įspūdingiau už žemininkus. Jei neklystu, Anatole'is France'as yra pasakęs: „Biblijoje minima paslaptinga didžiausioji nuodėmė, kuri nebus atleista nei šiame, nei aname pasaulyje; manau, kad ta nuodėmė yra skonio stoka“. Nesu didelis Anatole'io France'o gerbėjas, bet čia jis pasakė teisybę. Ir turiu pasakyti, kad žemininkai didžiausiąja menine nuodėme kartais nusidėdavo – tiesa, ypač jaunystėje, kada jie dar tik mokėsi amato, ir kada ta nuodėmė vis dėlto atleidžiama.

       Žemininkai geidė suartinti lietuvių poeziją su pasaulinės poezijos kontekstu. Tačiau netikslu tvirtinti, kad jie buvo atviri visai pasaulinei (ir lietuviškajai) tradicijai. Jie panaudojo tik tam tikrą (ne per plačiausią, nors labai vertingą) tos tradicijos iškarpą. Kitaip, žinoma, ir negali būti. Grupės, priimančios viską, yra grynai eklektiškos ir bevertės. Suminėsiu keletą vardų, kurie žemininkams yra neabejojamai svarbūs: Hoelderlinas, George, Rilke, Dehmelis, Traklis, Whitmanas, Baudelaire'as, Claudelis. Žinoma, Oskaras Milašius. Ir dar Czeslawas Miloszas, kurio didelis vaidmuo lietuvių literatūros istorijoje tik šiandien pradeda aiškėti.

       Žemininkų poezija suvokė save kaip idėjišką ir sinkretišką. Ji norėjo būti kažkuo daugiau negu poezija – norėjo būti filosofija, net religiniu aktu. Šis siekimas yra truputį iliuzinis, nors ir vertas pagarbos. Beje, čia savaip atsikartojo ankstesnysis lietuvių poezijos etapas. Maironio, Kudirkos, Vaičaičio ar Jakšto poezija taip pat buvo idėjiška ir sinkretiška, netgi filosofiška. Simbolistai, iš dalies keturvėjininkai iškėlė asmeninės, estetinės poezijos idealą (nors dažnas jų turėjo ir platesnių užmojų). Žemininkai yra tarsi paskutinysis Hegelio triados laipsnis – sintezė po tezės ir antitezėc. Jie visuomeniški lyg Maironis – bet kitaip; jie asmeniški lyg Sruoga ar Binkis – bet kitaip; jų kūryboje tarytum dingsta priešprieša  a s m e n i n i s – v i s u o m e n i n i s , tiksliau pasakius, abi šios kategorijos pakyla į aukštesnį lygmenį. Tautos, visuomenės likimas pereina per individo kalbėjimo prizmę; asmeninis likimas virsta tekstu, liudijančiu tautos ir visuomenės būtį. Maironio karta domėjosi objektyviąja tikrove – tai yra, objektyvizuotomis ženklų sistemomis; Sruogos karta pabrėžė subjektyvumą – vienkartines, asmenines ženklų sistemas; žemininkai yra drauge objektyvūs ir subjektyvūs, tai yra, jiems rūpi dalykai, išeinantys iš vienkartinės kalbos ribų, tačiau santykis su tais dalykais (kuriuos simbolistas pavadintų realiora) turi būti specifiškas kiekvieną sykį naujai atrandamas. Į Heraklito upę negalima įžengti dukart; gal į ją neįmanoma įžengti net vieną vienintelį kartą; tačiau pati upės tėkmė, nenutrūkstąs kitimas parūpina poezijai bendrą vardiklį. Maždaug tokia man atrodo žemininkų poezijos teorija. Praktika, kaip jau sakiau – kiek kitoks dalykas.

       Filosofija, artima žemininkams, irgi yra tik tam tikra (nors svarbi) pasaulinės filosofijos iškarpa. Žinome, kad jie domėjosi Nietzsche, Dostojevskiu, Kierkegaardu, Heideggeriu, vėliau Camus (bet turbūt ne Sartre'u), gal Šestovu, Berdiajevu. Ši filosofijos kryptis, apskritai kalbant, neigia šūkį „menas menui“. Kaip ir pozityvinė kryptis, netgi kaip socrealizmas, ji reikalauja „meno gyvenimui“. Tiktai gyvenimo samprata čia ypatinga: gyvenimas suvokiamas kaip laisvė, kaip nuolatinis susidūrimas su egzistenciniais uždaviniais, kaip neišvengiamas buvimas mirties akivaizdoje. Taigi poezija virsta sąžinės ir sąmoningumo reikalu, nevilties ir ištikimybės aktu. Jai vėl iškyla senovinis idealas – kalos kai agathos, gražu ir dora. Prisipažinsiu, ši poezijos samprata man visų mieliausia. Ji nukrypsta prieš antihumaniškas mūsų amžiaus tendencijas, prieš teorijas, kurios neigia laisvę, pasirinkimą, individo nepranokstamą vertę. Ji yra antifašistinė ir antikomunistinė (tiesa ir menas mūsų epochoje turi ne vieną, o du priešus).

       Bet mūsų poetai, ištikimi šiai sampratai, gal nevisiškai sulydė filosofiją su žodžio menu. Laisvas pasisakymas, neigiąs poezijos technines taisykles, kartais nuslysdavo į žemesnį kalbinį lygmenį, negu poezija – paklusdavo melodramatinės retorikos taisyklėms. Lygiai taip pat poezijos filosofinis sąmoningumas, egzistencinis angažuotumas kartais išvirsdavo žodžio dėsnių nepaisymu – atseit, negilia didaktika, šaltoku sąvokų dėliojimu, netgi tuščiažodžiavimu ir pretenzija. Tuo nusidėdavo nebe visi žemininkai – bet reikia pripažinti, kad ir ši nuodėmė jiems buvo daugiausia jaunatvės dalykas. Dviejų ženklų sistemų – poetinės ir filosofinės – negalima suplakti į vieną: poezija yra tiek filosofinė, kiek ji lieka poezija, ir filosofija yra tiek poetiška, kiek ji lieka filosofija. Ilgainiui žemininkai tai suprato.

       Keletą žodžių derėtų pasakyti apie kiekvieną jų atskirai. Nepaisant grupinio solidarumo, kiekvienas žemininkas vis dėlto pelnė unikalią vietą lietuvių poezijos istorijoje. Ir lietuvių literatūros be jų nėra – kaip nėra be Baranausko, Putino, Krėvės Nėries, Katiliškio. Tą faktą norom nenorom pripažįsta ir dabartiniai Lietuvos autoritetai.

       Vytautas Mačernis Lietuvoje pasiekė leidyklą tik tada, kai nuo jo mirties jau buvo praėję pora dešimtmečių. Dalis jo rankraščių žuvo visiems laikams. Sako, ties ta vieta, kur jie buvo užkasti, stovėjo Raudonosios Armijos lauko virtuvė: popieriai kiaurai peršlapo ir liko nebeįskaitomi. Vis dėlto ir nepilna jo kūryba pasirodė įdomi naujoms kartoms. Dabar labiausiai krinta į akis Mačernio jaunumas: jis galėjo virsti mažų mažiausiai Putino masto poetu, bet liko gana „žalias“, neišsiplėtojęs. Buvo linkęs į aukštą, kiek miglotą ir alegorišką mąstymo būdą, truputį operišką vaizduotę. Nevengė bendrų vietų ir banalokų išsireiškimų (tiesa, pasak Chestertono, visa, kas atitinka dalykų esmę, skamba kiek banaliai). Bet kalbėdami apie Mačernį, prisimename pirmiausia ekstatiškas, kiek haliucinacines gamtos ir prarastojo rojaus vizijas. Baltas kelias, saulės langas grindyse, dūmai iš raudono kamino nejučiomis, bet neginčijamai virsta aukštesniosios būties ženklais: pasakojimo intonacija persilieja į laiminimo intonaciją. Visa tai susiliečia su daugeliu rimtų reiškinių: su mistinės poezijos ir filosofijos (Boehme's, Swedenborgo, Blake'o, Oskaro Milašiaus) tradicija; su Prousto metafizika; su europietišku siurrealizmu ir Jungo archetipais. Žemaičių sodžiaus vaikinas, dar tik pradėjęs gilintis į didžiuosius pasaulio autorius, savarankiškai atrado kai kuriuos dalykus, kuriems atrasti kitos tautos ir kultūros eikvojo daug dešimtmečių. Iš visų žemininkų Mačernis bene labiausiai pakrypęs į klasicizmą. Jo ekstatiškasis klasicizmas ir bus svarbiausias jo indėlis į lietuvių literatūrą – indėlis, pro kurį negalės praeiti nei viena poetų karta.

       Juozas Kėkštas – antrasis jau miręs žemininkas – yra, sakyčiau, priešingo literatūros ašigalio žmogus. Tai gryniausias (beveik devynioliktojo amžiaus) romantikas. Romantiška ir jo biografija. Kelių režimų kalinys, vienas iš nedaugelio mūsų poetų, panaudojusių kūryboje Gulago patirtį; gal vienintelis istorijoje lietuvis, vadavęs Romos miestą iš okupantų; tremtinys Argentinoje; dar tragiškesnis tremtinys Varšuvoje, prie gimtosios žemės slenksčio. Tokią nekasdienišką biografiją turėjo nebent aušrininkas Andrius Vištelis (irgi argentinietis). Tai pati sunkiausia biografija žemininkų kartoje, gal net naujojoje mūsų literatūroje. Nors Kėkštas gyvenimo gale buvo arti Lietuvos, o jo knyga išėjo Vilniuje dar 1964 metais, tokio įspūdžio jauniesiems, kaip Mačernis, jis nepadarė. Mirė beveik užmirštas. Kažin ar pelnytai. Kėkšto vieta lietuvių literatūroje labai savotiška. Jį nesunku suartinti su Kaziu Boruta. Abu jie vartoja tą patį simbolių repertuarą (beržai, šešėliai, grandinės, ašaros, kraujas, budeliai); abu mėgsta specifiškus rimus (Kaspija – rasti ją, valtyje – prikalti ją); abiejų intonacija jautri, bemaž melodramatiška; abu bando veikti skaitytoją ne vien eilėmis, bet ir pačia asmenybe – poetas jiems yra maištininkas, kankinys, atpirkėjas. Asmens stiprybė turi atsverti poezijos silpnumus (o tai jau abejotina). Čia rasime analogijų su kitataučiais, ypač su lenkais (Broniewskiu); o lietuvių literatūroje Kėkštas ir Boruta įsijungia į nemenką radikaliosios poezijos tradiciją, kuriai priklauso net ir tokie autoriai, kaip Janonis ir Montvila. Šią tradiciją „nusavino“ socrealizmas, todėl ji nėra mėgstama nei Lietuvoje, nei išeivijoje. Gal dėl to nėra populiarus ir Kėkštas. Bet, žinoma, laikas viską sustatys į vietas. Prisiminsime gražiuoju visus poetus – radikaliuosius ir ne, – jeigu jie buvo autentiški. O Kėkštas buvo autentiškas. Tatai aišku kiekvienam, kas perskaitė „Žodį“ ar pasidavė giedančio, siūbuojančio ritmo bangai eilėraštyje „Maioli žydi aguonom“.

       Apie gyvuosius, dar galinčius nustebinti poetus truputį sunkiau kalbėti. Jie dar nėra pasiekę spaudos Lietuvoje, nebent minimi enciklopedijose ir bibliografijose (tiesą sakant, ir tai jau pasiekimas). Bet jie veikė ir tebeveikia krašto poetinę atmosferą. Kartais gana aplinkiniais ir keistais keliais, bet veikia.

       Alfonsas Nyka-Niliūnas, kuris „Žemės“ epochoje, kaip ir kiti, dar mokėsi amato, palaipsniui virto rafinuotu erudiciniu poetu – bene rafinuočiausiu mūsų poetu šalia Radausko, nors ir visiškai kitokiu, neironišku. Jis, kaip ir Radauskas, derino lietuviškas tradicijas su vakarietiškomis, skiepijo pas mus Viduržemio simboliką (tas darbas, pradėtas Sarbievijaus, artėja prie pabaigos tiktai dabar, kai pati Viduržemio tradicija yra gerokai pairusi). Plataus mosto, gilaus alsavimo eilės, kuriose viešpatauja vėjas, muzika, šviesa – eilės, kažkuo primenančios vokiečių romantikų (Caspar David Friedrich) tapybą, pelno Nykai-Niliūnui reikšmingą vardą; gerai žinau, kad jaunimas Lietuvoje ne tik jį gerbia, bet ir atsižvelgia į jo poetinę patirtį.

       Henrikas Nagys, kaip sakiau, panašus į Nyką-Niliūną ir Mačernį: ilgos eilutės, laisva kompozicija, dramatiška ir vizionieriška intonacija. Bet iš esmės tai kitoniškas poetas – tiesesnis, daiktiškesnis, disharmoniškesnis. Jo eilėse nestinga šūkių, kreipinių, imperatyvų; jis visada turi omenyje adresatą. Nerimas, sielvartas Nagio kūryboje išplaukia ne tiek iš bendrosios egzistencinės situacijos, kiek iš konkretaus istorinio patyrimo. Jis labiau už kitus vadintinas savo epochos, dvidešimtojo amžiaus poetu, atsiliepusiu būtent į šio amžiaus bėdas. Todėl ir Lietuvos valdovai Nagį (drauge su Bradūnu) sunkiausiai praleidžia.

       Last but not least: Kazys Bradūnas. Lietuvoje iš visų žemininkų jis pats įtakingiausias. Netgi oficialioji poezija (Marcinkevičius) yra jo veikiama ir beveik neslepia to poveikio; ką jau bekalbėti apie ne tokius oficialius poetus! Bradūnas dalyvauja šių dienų Lietuvos literatūriniame procese kaip slepiama, bet visiems puikiai žinoma vertybė. Iš pirmojo žvilgsnio tai kiek regionalinis, populistinis poetas, nesvetimas tautosakai ir gana tolimas Vakarams. Jo žodynas nesudėtingas (molis, smėlis, dalgis, žagrė, sėkla, želmuo, vyturys, griežlė). Nesudėtinga ir poetinė „gramatika“. Bradūno intelektualinės ir filosofinės ambicijos ir pažiūros mažesnės, negu jo bendrakeleivių. Jo idėjos slypi, sakytum, pačiame tikrovės kūne – dirvoje, augale, žemdirbio įrankyje. Tačiau primityvi aplinka jam įgyja kosmines dimensijas, ir žmogus natūraliai įsijungia į šį sudievintą kosmosą. Čia, beje, lengva įžiūrėti ryšį su kai kuriomis, netgi gana painiomis vokiečių egzistencializmo koncepcijomis; bet tas ryšys, manyčiau, atsirado spontaniškas, be specialių studijų (o gal klystu?). Antra vertus, Bradūnas įgyvendina tai, į ką teoriškai ir bejėgiškai pretenduoja vadinamojo socrealizmo literatūra: jis yra darbo ir darbu įgyjamos vidinės laisvės poetas. Ta tradicija pas mus prasideda bene nuo Merkelio Švobos giesmių, eina per Donelaitį, nesvetima Žemaitei ir ypač Vaižgantui; nesant geresnio termino, pavadinčiau ją žemdirbiškojo panteizmo tradicija. Matyt, ji bus gyva tol, kol gyva lietuvių kalba ir kultūra, ir Bradūnas bus gyvas joje.

       Žemininkai, bandė nuosekliai taikyti eilėraščiui laisvo organiškumo kriterijų. Tokiais atvejais sakoma: ar jiems pavyko – spręs ateitis. Šiandien jau esame toje ateityje ir galime pasakyti: taip, iš esmės pavyko. Nevisada, nevisur, bet pavyko. Juos turėtų pasekti karta, kurios tikriausiai dar nėra, bet kurią galime nuspėti. Maironio karta laukė laisvės; Putino ir Binkio karta laisve naudojosi; žemininkų karta reagavo į laisvės praradimą; naujoji karta, tikėkimės, vėl laimės laisvę, iš pradžių vidinę, vėliau išorinę, kuri darosi neišvengiama, kai vidinė laisvė yra atgauta. Atgauta ir žemininkų darbu.

       1981

       Venclova, Tomas. Vilties formos: Publicistika, esė. – Vilnius: LRS leidykla, 1992.