tekstai.lt

Viktorija Skrupskelytė. Egzodo poezijos šuoliai (1989)


b_119_145_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_antologija_zeme.jpg       Naujas posūkis lietuvių poezijoj paprastai siejamas su „Žemės“ antologija, pasirodžiusia 1951 metais ir davusia naują žemės poezijos ir žemininkų sąvoką. J. Girniaus, antologijos įvado autoriaus, teigimu, šis kolektyvinis veikalas siekė parodyti jaunųjų poetų kūrybinių pastangų veidą, tačiau, nors jis ir sutelkė penkių, po Aisčio ir Brazdžionio literatūron atėjusių, subjektyvios lyrikos atsisakiusių poetų rinktinę kūrybą, veikalas nebuvo perdėm vienaspalvis tiek jame dalyvavusių autorių stiliumi, tiek jų poetiniu metodu. Juozas Kėkštas, amžiumi vyriausias, linko į romantinį individualizmą, kai tuo tarpu Vytautas Mačernis, rinkinio jauniausias, kartu su Henriku Nagiu, stipriai jautė praeities bei tradicijos trauką. Alfonso Nykos-Niliūno intelektualinis polėkis ne visada derinosi su Kazio Bradūno žemės mistika. Gal kiek daugiau eklektiškas ir ta prasme mažiau išsiskiriąs atrodė H. Nagys, tačiau ir jo daugiašakė kūryba nebuvo tas bendras vardiklis, kuris įgalintų atpažinti ir tiksliai apibūdinti „Žemės“ poetinę doktriną. Tolesnė augimo raida antologijos dalyvių kūrybos ne tik nesuartino, bet kartais dar daugiau juos išskyrė, išryškindama kiekvieno individualų polinkį. Tuo būdu šiandien, žvelgiant į „Žemę“ iš dvidešimties metų perspektyvos, lygiai sunku, kaip ir 1951 metais, suvesti veikalo tendencijas į kurią vieną poetinę teoriją, juo labiau kad „Žemės“ įtaka patiems jauniausiems, per paskutinį dešimtmetį iškilusiems poetams buvo daugeriopa, tiesa, neginčijama, bet kartu sunkiai apibrėžiama.

       „Žemės“ antologijoj susitelkusius poetus jungė ne kuri nors doktrina, giliai drauge išmąstytos ir tiksliai suformuluotos teorijos, kaip paprastai būna literatūriniuose manifestuose, bet greičiau bendras, nors ne visų vienodai stipriai jaučiamas, įsitikinimas, kad Nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios lyrinės tradicijos, – užbaigtos ir todėl išsisėmusios, – nebegalėjo ugdyti naujai ateinančios kartos kūrybingumo. Jos greičiau buvo poetinį polėkį šaldantys varžtai, o ne kelias savitam idėjiniam ir estetiniam pasauliui realizuoti. Todėl visų pirma žemininkai stengėsi poeziją praturtinti ne tiek naujų motyvų ar išraiškos formų įvedimu, kiek paties poeto visapusišku atsivėrimu žmogaus patirčiai, neišjungiant kurio nors vieno egzistencijos aspekto ir nelaikant, kad poezija yra išimtiniu ryšiu surišta su viena, o ne kita žmogaus galia. Tiesa, jei atsižvelgsime ne į bendrąsias „Žemės“ antologijos idėjas, bet atskirus poetus, rasime vienur emocijos, kitur intelekto ar pojūčių persvarą. Tačiau savo visuma „Žemės“ antologijoj sutelkta kūryba išreiškia visapusiškos poezijos mintį. Ji siekia menine forma įprasminti visą žmogaus egzistencijos turinį ir tuo pačiu lietuvių poeziją pastatyti ant plataus ir turtingo pagrindo.

       Antra, žemininkai poezijai teikė ypatingos svarbos, tikėdami, kad poetiniu žodžiu kūrėjas santykiauja su tikrove, ne tik išreiškia savo vidinį pasaulį ar atspindi išorę, bet tikrovę apvaldo, ją interpretuoja, žodžiu – atveria duris į gilesnį jos išgyvenimą ir tuo pačiu į universalius, tiek medžiagai, tiek žmogui galiojančius dėsnius. Ši pažiūra savo esme nėra nauja ar žemininkų atrasta, nes kiekvienas poetas, pasiekęs autentiškos kūrybos plotmę, kūriniu santykiauja su tikrove ir taip pat savo asmeninį išgyvenimą praplečia iki universalumo. Skirtumas turbūt yra tas, kad žemininkai aiškiau matė tiek savo poezijos paskirtį, tiek poetinio žodžio jėgą ir todėl sąmoningai stengėsi prasiveržti pro žodžio subjektyvumo varžtus, rašyti taip, kad universalios prasmės išryškėtų eilėraščio pirmame plane, jo kalboje, ne tik būtų jaučiamos kaip asmeninių jausmų ir asmeninės vizijos užbaigimas. Tuo būdu „Žemės“ poezijos antspaudas dažnai pastebimas poetinės kalbos savybėse, nebūtinai temose ar vienoj kitoj formos detalėj. Kalba čia lyg apkrauta didžiule našta; žodis yra poeto atkakliai klausinėjamas, stumiamas atverti savo prasmę. Jis įsišaknijęs ne toje siauroje prizmėje, kuri yra ne vieno romantiko širdis, bet plačioje tikrovėje, įvairių plotmių ir įvairių pasaulių sankryžoje.

       Šia prasme yra ypatingai įdomu palyginti Antaną Jasmantą ir žemininkų kartos poetus, nes Antanas Jasmantas taip pat praplėtė savo kūrybą universalių prasmių ir filosofinio mąstymo linkme, tik ne visada šį naują turinį išreiškė tokiu pat nauju, revoliuciniu žodžiu. Jo stilius, vaizdų ir apskritai žodžių parinkimas, sintaksė, sakinių ryški ritmika, graži ar net išpuošta detalė, intymi ir šilta atmosfera primena lyrinės krypties poetus, tačiau siužetai, poeto vizija ir jo tikrovės išgyvenimas turi „Žemės“ poezijai būdingų bruožų. Antanui Jasmantui rūpi bendri egzistenciniai klausimai, ne akimirkos nuotaikos, bet žmogaus gyvenimo esmė, tas būties tekėjimas ir išsekimas, kylantis ir krintantis gyvybės ritmas, kurį pajunta poetas mąstytojas, aptildęs savo asmeniškąjį aš ir atsivėręs didžiajai žmogaus ir pasaulio mįslei. Jo rinkinį „Gruodą“ skaitydami, jaučiame ne tik poeto jausmo šilumą, bet taip pat ir gyvybės, transcendentinės būties artumą, poeto gilų vidinį susitelkimą, kuris pasiekia metafizinio jautrumo laipsnį, o kartais atsiskleidžia ir mistiniam Dievybės išgyvenimui.

       Nors „Žemės“ antologija pasirodė 1951-ais, t. y. septintaisiais išeivijos metais, ji iš tikrųjų nebuvo išeivijoje gimusių tendencijų išraiška. Visi šios rinktinės poetai rašė dar Lietuvoje ir naujo posūkio reikalingumą juto trisdešimtųjų metų dešimtmečiui baigiantis. Sprendžiant iš kai kurių, pavyzdžiui, Alfonso Nykos-Niliūno ar 1944 m. Žemaitijoje žuvusio Vytauto Mačernio karo metų eilėraščių, ryšku, kad ne viena „Žemės“ idėja buvo ne tik suprasta, bet ir brandžiuose kūriniuose įgyvendinta dar prieš 1945 metus. 1945–1951 metų laikotarpį tektų laikyti tolesnio, karo įvykių – taip pat ir lietuvių poezijos suskaldymo į dvi šakas – sulėtinto formavimosi ir tobulinimo faze. Antologijos pasirodymas buvo penkių poetų solidarumo ir įsisąmoninimo ženklas, taip pat jų kūrybos paskelbimas visuomenei, kuri, dėmesį nukreipus į patriotinę tematiką, negalėjo pastebėti posūkio, atnešusio ne tik naujų temų ar formų, bet ir naują žvilgsnį į poeziją.

       ***

       Žemininko vardas Bradūnui tinka daugiau nei kuriam kitam antologijos poetui, nes jo kūryba yra pagrįsta medžiaginio ir nemedžiaginio pasaulio, tikrovės ir poeto, harmoningu santykiu. Iš vienos pusės, Bradūnas yra konkretus, vaizdingas, įaugęs į žemę, glaudžiai susijęs su regimojo pasaulio daiktais ir ypač su lietuviškuoju gamtovaizdžiu. Jis tikrovę supranta žemės prasme ir todėl ne viename savo eilėraštyje, kalbėdamas sodria kalba bei medžiagos svorį išlaikančiais įvaizdžiais, duoda konkrečių žemės vaizdų. Bet, iš kitos pusės, jam rūpi žmogiškoji prasmės perspektyva, ne vaizdo atitikimas regimajai tikrovei. Bradūnas yra konkretus, bet nėra realistas. Jis savo eilėraščių neapkrauna gausiomis bei tiksliomis, griežtų linijų detalėmis, išvis nepiešia realistinių, į Jono Meko „Semeniškių idiles“ panašių peizažų, bet greičiau susitelkia ties jam reikšmingomis detalėmis, užfiksuoja vieną kitą žmonių gestą ar jų gyvenimo įvykį ir visa persunkia prasmingumu. Tuo būdu judesiai įgauna apeiginės rimties, daiktai yra pašventinami, medžiaginė tikrovė pasidaro žmogaus egzistencijos dalimi. Žvelgiame ne į beprasmę tikrovę, bet į žemę, šventiška ar net sakraline atmosfera nudažytą.

       Bradūno poezijai suprasti svarbu ne tik atpažinti šitą jam būdingą tikrovės metamorfozę, bet taip pat įsigilinti į patį kūrybinį procesą, t. y. Bradūnui charakteringą poetinį tikrovės išgyvenimą, kuriuo medžiaga yra transformuojama. Juo labiau kad šis bradūniškas išgyvenimas, retas Vakarų Europos literatūroje, yra artimas lietuviškai pasaulėjautai ir, įdomu, šiandien vis dažnesnis jaunųjų poetų kūryboje Lietuvoje. Kai kurie poetai, net ir tada, kai jie mąsto vaizdais (t. y. pasaulį tiria savo vaizduote), lieka atviri intelekto įtakai, prasmių ieško sąmonės būdu, žvelgia daugiau į tikrovės atspindžius sąmonėje nei į išorinį pasaulį, ar išvis, nuo pasaulio atitrūkę, užsidaro hermetiškame minties rate. Tokių poetų kūryboje kartais jaučiame žvilgsnį, kuris stengiasi prasimušti pro medžiagą ir už jos ribų pajusti kitą, paslaptingą ir dvasinę dimensiją, o kartais vertikalinį minties šuolį, nuvedantį poetą į jam egzistuojančią nuo žemės pakilusią plotmę. Bet šitokios vertikalinės perspektyvos Bradūno kūryba beveik nepažįsta, nes poetas vaikšto žeme, prasmės ieško pasaulyje, atidžiai klausinėdamas ir gamtą, ir su jo buitimi susijusius daiktus. Ir jei kartais jo žvilgsnis pakyla į aukštumas, vaizduotė, saule susižavėjus, ją nukelia vėl į žemę: „Padėjai tada man saulelę, lyg perkeistą duoną ant stalo“. Bradūno dvasinis pasaulis, net ir tada, kai jis užtemsta, ne horizontuose pasislepia, bet gula į žemę lyg ta „saulelė, užpūsta, išvežta, užkasta“. Todėl moderniam, į mėnulį nukeliavusiam žmogui, Bradūnas primena: „gi žemėj sielą palikai“, o pats sau pasirenka jo pasaulėvaizdžiui artimesnį, žeme šliaužiantį pagonišką žaltį, o ne krikščioniškojo angelo simbolį.

       Žemėje pakastos saulės Bradūnas ieško rankos palietimu, t. y. jis su daiktais nori susirišti pačiu glaudžiausiu ryšiu, ne tik matyti žemės spalvas ir kontūrus ar išgirsti jos garsus; bet iš tikrųjų į save suimti visą žemės daiktų kvapą, paragauti jų skonio, ranka paliesti – pajusti tomis juslėmis, kurios žmogų ir medžiagą suveda į tiesioginį kontaktą, nepalikdamos vietos sąmonės įsiterpimui. Tai Bradūno kūrybai duoda originalų ir apie jo poetinį išgyvenimą daug pasakantį bruožą. Tai rodo tendenciją kiek rečiau pasinaudoti regimaisiais ir girdimaisiais epitetais, nes jie tarp žmogaus ir tikrovės palieka didesnį ar mažesnį nuotolį, ir vaizdus sukomponuoti taip, kad jie sudarytų visiško susilietimo įspūdį ar sugestijuotų tiesiogiai pojūčiais juntamą kvapą, skonį. Jei kiti poetai mėgsta išvesti saulės-šviesos, ar net saulės-žvilgsnio paralelę, Bradūnas saulę jaučia karštą, kartais ją jungia su medaus korio motyvu, šviesos bei spalvos įspūdį papildydamas šilumos, saldaus skonio ar tekėjimo vaizdais. Panašiai ir jo platumos yra šiltos, vėjas drungnas, ugnis deginanti, o molėtas krantas, detalė parinkta žemei pavaizduoti, išlaiko žmogaus pėdos prisilietimo įspaudą. Net ir ritmas paprastai primena ne muzikinės gaidos pasikartojimą, bet greičiau raumenų įsitempimą. Nagys junta laiko ritminius, kapojančius dūžius. Aisčio jautri klausa pagauna vidinio pasaulio muzikalumą, o Bradūnas, prasmės ieškodamas, žemę apvaikšto ir šitą pėdos ir medžiagos kontakto įspūdį atkuria eilėraščio ritmine bei garsine struktūra. Įdomu, kad juo stipresnis palietimo įspūdis, juo yra didesnis supoetinimo laipsnis. Juo daugiau poetas priartėja prie medžiaginio pasaulio, juo jis ryškiau pajunta daiktų magiką: žemė jam savo tikrąjį vardą pasako – saulę gelmėse parodo, – kada jis ją ranka paliečia, lyg paragauna jos duonos skonio.

       Tarp žemės ir žmogaus Bradūnas įterpia žodį, sąmoningumo ir kūrybos ženklą, nes žemė atsiveria tiktai tam, kuris, ją paliesdamas, lyg burtininkas ištaria magišką žodžių formulę-eilėraštį. Čia ir išryškėja Bradūno poezijos samprata, jo artimumas medžiaginiam pasauliui, kuris tačiau poeto nenuveda į siaurai suprastą, realistinę tikrovės aprašymo estetiką. Iš vienos pusės, Bradūnas rašo, kad jis žodį delnuose rutulioja ir tuo būdu sugretina kūrėjo ir žemdirbio sąvokas, poezijai suteikdamas darbo „medžiagos delnuose rutuliojimo“ prasmės. Bet iš kitos pusės, Bradūno poetas turi ir be galo seną, prasmes išburiančią, gyvą saulės ir mėnulio kalbą, tą, „kuria rytą pirmykštį šnekino saulė mėnulį, tą, kuria brinkdamas grūdas kalba į drėgnąjį grumstą“. Šiuo simboliniu vandens pokalbiu ir grumstas augina duoną. Panašiai poetas, žodį tikrovės pajutimu maitindamas, savo kalbą pripildo gyvybinio turinio ir tuo pačiu išvengia moderniai poezijai būdingų sąmonės ir pojūčių, išvidinio ir išorinio pasaulių. Bradūnas turbūt pasakytų, žodžio ir žemės atskyrimo.

       Žmogaus kūrybines pastangas Bradūnas yra linkęs matyti istorinėje ir tautinėje perspektyvoje ir todėl savo poetinę sampratą baigia genties sąvoka. Ši sąvoka nėra iki galo išplėtota ar tiesioginiu būdu išreikšta, bet ją galime lengvai atspėti, atkreipę dėmesį į Bradūno pamėgtuosius lietuvių liaudies kūrybos motyvus ir proistorės ar kiek vėlyvesnio laiko stipriai suliteratūrintą tematiką: protėvių, kapų, girių, žalčio, aukuro, vėlių ir t. t. vaizdus. Pirmu žvilgsniu gali atrodyti, kad Bradūnas, nusikeldamas į tolimą praeitį, atkurdamas pasakų stilių ar kone cituodamas liaudies dainų posmelius, ieško dekoratyvinių, tautinių bei istorinių puošmenų. Iš tikrųjų jam daugiau rūpi poetiškai permąstyti visą savo tautos kūrybinių pastangų istoriją, pradedant pačiais pirmaisiais morenų amžiais, kada žmogaus kūrybinė galia, pažadėta, bet dar neprikelta, gulėjo sandaros skrynioje, akmens kirvių, saulės sagų ir žalčio apyrankių pavidalu. Kūrybinį tęstinumą pajutęs, savo kalbą praturtinęs dainų ir pasakų motyvais, Bradūnas įsijungia į tautos kūrybinę tradiciją ir, neatsisakydamas žodžio individualumo, jį suriša su bendruomenės kūrybinėmis pastangomis. Tai poetui diktuoja ne patriotinis jausmas ar gimto krašto nostalgija, kiek įsitikinimas, kad poetinis žodis auga žmonių bendruomenėje, bendro kūrybingumo šildomas. Jis yra atremtas į žemę, konkretųjį pasaulį, bet taip pat ir į tautą.

       ***

       Lietuvių poezija, bent iki Nykos-Niliūno, dažnai sulydo dvi sąvokas: intymumo ir atvirumo, t. y. išvidinį ir išorinį pasaulius. Pavyzdžiui, Bradūno žemė yra vienalytė ne tik ta prasme, kad joje susijungia medžiaginis pradas ir prasmingumo dimensija, bet taip pat savo įdomia namų ir išorinio gamtos pasaulio sinteze. Iš vienos pusės, žemė poetui yra artima, sava, jauki, gimtoji žemė ir gimtieji namai. Bet ji taip pat jam yra plati, visa apimanti gamta, turbūt išvis ribų neturinti erdvė, prilygstanti atviriems visatos horizontams. Panašią kontrastų vienybę galima įžiūrėti lietuvių poezijoj taip dažnai pasitaikančiame sodo vaizde, nes sodo aiškiai apibrėžtoje erdvėje poetas mąstytojas įsikuria lyg jaukiuose ir saugiuose namuose, bet kartu jaučia artimą kontaktą su sodą supančia gamta. Tuo būdu jis išgyvena savotišką dviejų realybių sintezę ar net būties pilnumą, pasiekęs visapusiško pasitenkinimo laipsnio.

       Visiškai kitokį įspūdį palieka Nykos-Niliūno poezija, nes čia ankstyvesnis monolitinis pasaulis suskyla į dvi plotmes: jaukią, bet siaurą, uždarumo atmosfera paženklintą namų karalystę ir beribę, tačiau sunkiai įprasminamą, ar net žmogaus sielai svetimą, išorinės tikrovės erdvę. Nei vienoje, nei kitoje plotmėje, nei namuose, nei pasaulyje, Niliūno siela neįsitvirtina. Ji greičiau nuolat išgyvena skaudų šių dviejų realybių nesuderinamumą, jaučia, kad tarp jų yra sunkiai ištrinama, budrios sąmonės atpažįstama riba – siena, durys, langas ar jam artimas veidrodžio motyvas, slenkstis. Todėl ji žvelgia tai į vidinį pasaulį, traukiama intymumo simbolių – gėlių vazonuose, paveikslų, šešėlių sienose, tai į išorinę tikrovę, išreiškiamą gamtos vaizdais ar žmonių civilizacijos – miesto motyvais. Kartais, tiesa, išorės fragmentai yra persunkiami intymios kambarių atmosferos, sodų medžiai pavirsta rūmų kolonomis, saulė kristalinės salės sienomis mirga. Tačiau ši išorės ir vidaus sintezė Niliūnui paprastai atrodo apgaulinga, netikra ir nepastovi vaizduotės iliuzija. Kartais, atvirkščiai, Niliūnas, lyg sūnus palaidūnas, tėviškę palieka, viliojamas pasaulio erdvės, jėgos, grožio. Tačiau, klajones baigęs, pasaulį savo žvilgsniu ištyręs, jis randa, kad tikrovė taip pat yra iliuzija, „miestas be namų“, neturinti namų jaukumo, bet taip pat ir prasmingo turinio, nes prasmė Niliūnui yra žmogaus sieloje šaknis giliai įleidusi vidinė realybė.

       Kas iš tikrųjų yra Niliūno intymieji namai? Skaitant „Praradimo simfonijas“ 1946 metais, ne vienam turėjo kilti mintis, kad namai, šiame rinkinyje taip dažnai susieti su motinos, vaikystės prisiminimų, tolimos tėviškės motyvais, reiškia išeivio prarastą ir išsiilgtą Lietuvos kraštą, o beprasmė tikrovė, analogijos būdu, būtų svetimosios žemės atitikmuo. Ši interpretacija nėra teisinga, nes namų vardu Niliūnas ženklina visiškai naują, sudėtingą, kasdieninėje tikrovėje išvis neegzistuojantį, nei istorinės datos, nei apibrėžtos geografijos neturintį poetinį išgyvenimą. Jei viena kita tiek „Praradimo simfonija“, tiek vėlesnių rinkinių detalė primena lietuvišką gamtovaizdį, iš viso, namų temą rutuliodamas, Niliūnas ieško ne autentiško, realybę atitinkančio atspalvio, bet paslaptingos, sapnų ir pasakų šalies įspūdžio, giliai pasąmonės gelmėse atsiskleidžiančio pasaulio, kurio poetas nesutapatina nei su kuria viena tikrovėje regėta žeme, nei su savo emocijų plotme, nei su romantine laimės svajonių karalyste. Laimės šalį svajotojai paprastai susikuria iliuzijų bei neišsipildžiusių širdies norų pagrindu. Todėl ji yra tik žmogiškųjų troškimų išraiška, o ne ta vidinė, giliai pajausta būties versmė, kurią Niliūnas išreiškia namų ar, įdomu, tik viename pirmųjų eilėraščių minimu, Eldorado vardu. Kas tikrovėje išgyventa, laimės momentas ar tėviškės jauki šiluma, tėra praeinantis tikrųjų Niliūno namų atspindys. Jis sukelia namų ilgesį, poeto jausmui duoda aštrumo, jį skatina vaizduote nusileisti į pirmąsias būties gelmes – iš tikrųjų praeiti tikrovės ribą ir Orfėjaus daina dainuoti apie prarastą, užkeiktą, visada tolimą Euridikę. Šitokį procesą randame „New Yorko eilėraštyje“, kur tikrovės fragmentas – miesto gatvės – įsiskverbia į poeto sąmonę, pabudina nostalgijos jausmą, prikelia senų namų lietuviškus vaiduoklius, pilką žmogų – kurmį pakeičia į spindinčių plaukų Orfėjų. Poetas atpažįsta moderniam Amerikos miestui prieštaraujančią tikrovę ir ją pavadina ne Lietuvos, bet paslaptingu, Niliūno vėlesnėje kūryboje dažnai sutinkamu „tu“ vardu. Galima sakyti, kad išeivio nostalgiją Niliūnas transponuoja į jam būdingą poetinį būties traukos išgyvenimą ir tuo būdu parodo savo žodžio nepriklausomumą nuo istorijos įvykių padiktuotos tremtinio padėties.

       Jei lyginsime „Praradimo simfonijas“ (1946) ir „Balandžio vigiliją“ (1957), pastebėsime, kad intymiųjų, būties versmes saugojančių namų vaizdas Niliūno kūryboje kaskart yra mažiau detalus, nes poetas, turbūt pajutęs neišsprendžiamą, užkerėtą būties mįslę, atsisako duoti ryškų, konkrečiomis detalėmis išmargintą paveikslą ir ieško stipriai susimbolintų žodžių savo vizijai išreikšti. Todėl jo kūryba yra kaskart sunkiau suprantama, bet tuo pačiu ji įgauna nuostabaus metafizinio gylio ir veržiasi įspėti pačias svarbiausias žmogaus egzistencijos paslaptis. Eidamas minties takais, tomis Niliūno „cerebralinės sistemos upėmis“, poetas prasiveržia pro sąmonės ir taip pat pasąmonės sluoksnius ir pasiekia pačias gelmes, kažkokią žmogaus minties pradžią, pasaulyje dar niekada nebuvusiame laike. Atkurdamas tolimos vaikystės dienas, Niliūnas grįžta atgal į gimimo faktą ir, stovėdamas lyg dviejų egzistencijų susikirtime, vaizduote tiria paslaptingąjį laiką prieš gimimą, taip pat ir žmogaus egzistenciją žemėje. Gyvenimo įvykius Niliūnas išdėsto ne įprastine chronologine eiga, bet greičiau juos suima į vieną momentą, lyg ilgą kino filmo juostelę susuka atgal į rutulį ir, paneigęs laiką, savo žemiškąją istoriją regi motinos akyse, t. y. tik potencinėje formoje prieš gimimą, dar negyventą, dar neišsipildžiusią. Tuo būdu skaitytojui išryškėja Niliūno subtili mintis, kad gyvenimas yra laike realizuojamas pažadas. Tačiau, kitu žvilgsniu žiūrint, jis Niliūnui yra skaudi atsiskyrimo bausmė, nes gimimo faktas, žmogaus įsiterpimas chronologine linija bėgančiame laike, išardo tą atskirus momentus vienijantį ratą. Visa yra suskilę, padalinta. Vienoje savo elegijų Niliūnas regi, kad gimtuose namuose jis gyveno motinos kūno spindėjimu. Peržengus ribą, poeto egzistencijai įgavus savitą formą, dialektinis dviejų polių – poeto ir motinos – žaismas nutrūko; motina prarado savo spindėjimą, o poetas tapo aklu benamiu žemėje, kuri yra vienodai tragiška, vienodai ištremta kaip ir žmogus. Savo kūrybine galia Niliūnas kaip tik ir veržiasi atstatyti gimimo faktu išardytą vienybę, suvesti į vieną ratą ne tik poeto ir motinos gyvenimo linijas, bet visus žemiškajai egzistencijai būdingus kontrastus: medžiagą ir dvasią, kūną ir balsą, realius išgyvenimus ir prisiminimus, tikrovėje regėtas gamtos detales ir akyse pasilikusius peizažus, buvusį ir būsimą laiką, taip, kad būties pilnumas, Niliūno „džiaugsmo lygtys“ virstų realybe, o ne šalta atminties kreida lentoje įrašyta poetine formule.

       Niliūnas giliai žvelgia į žmogaus egzistencines problemas ir turbūt daugiau nei kuris kitas lietuvių poetas poetinį mąstymą atveria intelektui. Tai jo kūrybai duoda nemaža originalių bruožų, kuriuos išryškina ne temų parinkimas, bet jų apipavidalinimas. Lyrinio pobūdžio Aisčio ar Šlaito eilėraščiai paprastai atrodo spontaniški ar emocijos padiktuoti, o Niliūnas pasižymi veržlumu, atkakliu poetinės minties rutuliojimu intelekto nustatyta linkme. Niliūnas įsisąmonina žmogaus situaciją žemėje, ją protu išmatuoja ir todėl sugeba savo išgyvenimui duoti ne tik dramatinės įtampos, bet taip pat ir stipriai veikiančio tragiško atspalvio. Iš tikrųjų kai kurie jo eilėraščiai atsiskleidžia lyg kokia graikiška tragedija, vaizdais atkuria sudėtingą žmogaus gyvenimo dramą – bet ne vieno momento nuotaiką, nes poeto intelektas savo sintetine galia suima plačią visos žmonijos patirtį. Tai nereiškia, kad Niliūno poezija yra pagrįsta protavimu. Atvirkščiai, jam būdingas kūrinys išauga iš autentiško poetinio išgyvenimo, įsišaknija realybėje, o ne abstrakčiose sąvokose, net ir tada, kai Niliūnas panaudoja filosofinių terminų ar eilėraščiui duoda logišką minties eigos struktūrą. Todėl pirmame plane paprastai matome iš tikrovės detalių išaustą audinį. Už jo, lyg drobės atauduose, palaipsniui išryškėja poeto vizija: tai nutolstantis, tai kiek priartėjantis namų vaizdas, gyvybės nusekimas ar jos grįžimas į medžiaginį pasaulį.

       ***

       Į sapnų šalį turbūt toliausiai skaitytoją nuveda Venancijus Ališas, „Žemės“ antologijoj nedalyvavęs, tačiau ne vienu savo kūrybos bruožu artimas žemininkams, ypač Nykai-Niliūnui ir Henrikui Nagiui. Jau poezijoj reiškęsis prieš Antrąjį pasaulinį karą, Venancijus Ališas sukūrė du poetinius pasaulius: lietuvišką ir egzotišką. Pirmasis – lyriškas, švelnus, šiltas – yra paremtas lietuviškos gamtos detalėmis ir išreiškia poeto sielos emocinę pusę, o antrasis – paslaptingas, neįprastas, keista šviesa nušviestas – skaitytoją pastato ties atogrąžų krašto vaizdais, didingais kalnais, kaskadomis, bedugnių tyla, saulės nukepintais dykumų plotais. Šis egzotiškas pasaulis, Venancijui Ališui gerai pažįstamos Brazilijos atspindys, užburia savo neįprastu grožiu, didingumu, tropikų krašto garsais ir atmosfera, bet jis taip pat nusidažo nežemiška spalva, atveria antgamtinę perspektyvą, iš tikrųjų simbolizuoja poeto pajustą, už pasaulio ribų egzistuojančią tikrovę. Ją poetas pasiekia, tik peržengęs niliūniškąjį materijos slenkstį, tik tada, kai „ištirpsta medžiagos ledinė siena“ ir už jos išryškėja, „ima skleistis išdidžiai / kitų krantų ir kito jau pasaulio atspindžiai“. Už „realybės krašto“ esančią šalį Venancijus Ališas supranta metafizine prasme; ji jam yra gyvybės šaltinis, šviesos versmė, išreiškiama kristalinės kalnų kaskados simboliu: „cascata cristalina“. Ją poetas suvokia ne šaltu protu, ne mistiniu minties praskaidrėjimu, bet nuojauta, kuri yra minties ir sapnų regėjimo sintezė. Viename savo eilėraščių Ališas sapną pavadina svajonių seserim, bet jį taip pat sulieja su sąmonės žvilgsniu, tuo būdu sukurdamas įdomią, lietuvių poezijoj retai sutinkamą „budėjimų sapno“ atmosferą. Į antgamtinę perspektyvą Venancijus Ališas žengia ir mintimi, ir sapne: „Praverk, somnambule, ... duris / į skaistų ežerą budėjimų sapne“, o savo kūrybą praturtina originaliais, dvispalviais vaizdais, kuriuose atpažįstame šviesos, harmonijos, budrios sąmonės, bet taip pat ir paslaptingų sapnų, „snūdimo svaiguly“ paskendusios minties motyvus.

       Kiek yra tikra poeto vizija? Kiek ji reali pačiam kūrėjui? Šito klausimo nesprendė nei Aistis, kuris jautė, kad jo vizija yra giliai poetinė ir tuo pačiu autentiška bei universali, nei Henrikas Radauskas, kuris griežtai išskyrė meną ir gyvenimą ir, tikėdamas menu, poezijai pirmiausia taikė estetinius kriterijus. Poetinės tikrovės problema lietuvių literatūroje iškilo su žemininkų karta, tik ne visur ta pačia forma ar tuo pačiu aštrumu. Pavyzdžiui, Bradūno kūryboje vyrauja savu žodžiu ir sava misija pasitikėjimo nuotaikos, o Nyka-Niliūnas, vaizduotės vizijoms užtemus, žvelgia į karčią tuštumą ir jam būdingu aštrumu suvokia ir žmogaus, ir poeto ribotumą. Henrikas Nagys, priešingai Niliūnui, kuris liko ištikimas savo pirmajai poezijos kaip regėtojos sampratai, pažiūras keitė ir, kaskart nutoldamas nuo „Lapkričio naktyse“ ar „Saulės laikrodžiuose“ sutelktų vizijų, tiesos ieškojo kuklesnėse, bet ne mažiau įdomiose poetiškose formose, ne Niliūno nuo žemės nutolusiuose regėjimuose, ne Ališo paslaptingose sapnų karalystėse, bet toje siurrealistų (lietuvių tarpe Škėmos ir Mackaus) atrastoje trečioje dimensijoje, kur susilieja realusis ir vaizduotės, tikrovės ir sapnų pasauliai. Iš tikrųjų Nagį galėtume laikyti dviejų grupių ar net dviejų kartų jungtimi: vienu savo kūrybos poliumi jis atsiremia į „Žemę“, o kitu veda į vadinamąją bežemių, Mackaus ir Liūnės Sutemos, po žemininkų ėjusią, neornamentuotos kalbos generaciją, kuri poezijos ir tiesos klausimus sprendė visiškai kitaip.

       Nagio evoliucijai išryškinti galima sustoti ties jo simboliais, ypatingai ties paukščio motyvu, nes jo sudėtingose metamorfozėse atsiskleidžia poeto kintąs santykis su realybe. Iki maždaug 1952 metų, įskaitant tais metais pasirodžiusį „Saulės laikrodžių“ rinkinį, paukščiai, vardu nepavadinti ir tiksliai neaprašyti, yra siejami su tolimais kraštais ir taip pat išreiškia paties poeto norą kūrybiniu aktu atitrūkti nuo žemės, prasimušti iki pasakiškų kontinentų ir čia, erdviuose horizontuose, įtvirtinti pasaulio dėsniams prieštaraujančias, bet kaip tik todėl gilias tiesas atveriančias vaizduotės vizijas. Šiam prometėjiškam impulsui kartais prieštarauja žemės trauka, taip pat ir poetą kankinantis įtarimas, kad tolimosios, išsvajotos šalys tėra žmogaus vaizduotės miražas, kad fantastiški, iš svetimų padangių į pasaulį atklydę paukščiai tėra jo širdies sielvarto dalis. Nežiūrint šių svyravimų, pirmieji Nagio poezijos pluoštai, ypač „Lapkričio naktys“, kūrybinį polėkį sugretina su galingo paukščio skridimu, kuris poetą atitraukia nuo žemės, jam duoda pranašiškos galios regėti kasdienos žvilgsniu nepasiekiamas vizijas, išvis jį išskiria iš mirtingųjų tarpo taip, kad jis ne žmonių miesto gatvėmis vaikšto, bet ant žemės rutulio meta savo šikšnosparnio formos šešėlį. Įkvėpimo momentu Nagys, priešingai Bradūnui, ne ranka nori pasaulio daiktus paliesti, bet vaizduotei liepia nusigręžti nuo tikrovės ir sapnuoti keistus atsiskyrėlio sapnus: „Nešaukite gatvės... Vakaro gatvės, nešaukite... / Leiskite man sapnuot...“

       Aštuoneri metai, skiriantys „Saulės laikrodžius“ ir „Mėlyną sniegą“, radikaliai pakeitė Nagio poetinį metodą, jo gamtovaizdį ir jo simbolius. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Nagys, gal apvaldęs ankstyvesnį prometėjišką veržimąsi, gal įsitikinęs, kad tolimųjų paukščių salos iš tikrųjų tėra vaizduotės miražas, ieško išraiškos formų, kurios jo vizijas priartintų prie žemės, jas pagrįstų medžiaginio pasaulio pajutimu, bet taip pat paliktų nemaža vietos fantazijos ir subjektyvaus jausmo žaidimui. Nagio žodžiais tariant, tai būtų ne pranašų dangiška erdvė, bet vidurio kelias, tarp „kieto gruodo ir minkštų debesų“, tiksliausiai nurodomas mėlyno sniego įvaizdžiu, nes sniegas poetui primena lakias, bet nerealias svajones ir kartu jo žvilgsnį nukreipia į žemės pusę.

       Šitaip poetui įsitvirtinus tarp realybės ir svajonių pasaulio, tarp gruodo ir debesų, su paukščiais siejami horizontai, ar tai būtų tolimos pasakų šalys, ar žemę gaubia dangaus skliautai, prisipildo begalinės tylos, mirties, nebūties ženklų: paukščių gimtosios salos dabar yra kreidos spalvos, ar net balta drobe uždengtos; galia svajoti – mirusi: „Paimkit baltas bures nuo minkšto dangaus aksomo, kad nieko tenai nebūtų“, taria poetas, atsisakęs viršum žemės pakilusių vizijų. Dingus fantastiškiems, spindinčių sparnų paukščiams, dingus svajonei virš dangaus prasimušti, į žemę iš tolių atskrenda mirties taktą mušąs laikas. Kartais subtiliai sugestijuodamas kadaise regėtų, bet dabar paneigtų paukščių skridimą, Nagys erdves pripildo aštriais, gyvybę kapojančiais ritmais, tai pikto dalgio plakimu, tai kazokų kalavijų dūžiais: kazokai lekia per Žemaičių kaimą, staigiais mostais, rimbais ir kalavijais plaka bežadę žiemos mėnesieną. Ten, kur Nagys vis tiek pasivaduoja paukščio simboliais, jaučiame, kad poetas ieško naujų ir tikslesnių formų savo kūrybos esmei aptarti. Ir jei sustoja ties kuriuo vienu paukščiu, pasirenka naminį gandrą ar žydrą, debesų baltume vos įmatomą žuvėdrą.

       Nagio evoliuciją galima aiškinti, atsižvelgiant į išeivio poeto ryšius su gimtuoju kraštu. Tėviškę praradęs poetas ją sutapatina su išsvajota rojaus šalim ir savo kūrybinį polėkį siekia atremti į gimtą žemę, kuri atrodo reali, jeigu ją lyginame su pasakų salomis, bet iš tikrųjų yra vaizduotės sukurta ta prasme, kad išeiviui poetui ji egzistuoja tik jo paties mintyse. Nagio mėlynas sniegas, vidurio ruožas tarp dangaus ir žemės, atitinka Lietuvos vaizdą, tą, kuris gimsta poeto sąmonėje realių prisiminimų ir kaskart augančios nostalgijos sukeltų svajonių įtampoje. Savo horizontuose jis neturi nei lakių laimės paukščių, nei pranašiškų vizijų, nes bėgantis laikas šaldo gimto krašto prisiminimus, žudo svajones, atima galią tikėti rojaus žeme ar net pakerta kūrybinio polėkio šaknis, Nagio žodžiais tariant, kietomis žirklėmis nukerpa paukščio sparnus.

       Jei poeto-regėtojo samprata Nagio atveju nesiderino su išeivio situacija, ji taip pat nebuvo visų poeto kūrybinių impulsų išraiška. Nagys žavisi ir regimuoju pasauliu, ne tik tiria jo paslaptis sąmonės žvilgsniu, bet kartais pasiduoda konkrečių formų žaismui, įsižiūri į gamtos detales ir, jas transponuodamas į poetinį išgyvenimą, duoda žodžiams to konkretumo ir tikrumo, kurio turi pojūčių patirtis. Šis polinkis visiškai išsivysto su „Mėlyno sniego“ rinkiniu, kur poetas lyg pasitraukia iš pirmojo plano, ne savo vizijas aprašo, bet derina tikrovės fragmentus, išgaudamas spalvingų mozaikų efektą. Tuo pačiu sapnų regėtojo išdidumas yra pakeičiamas vaikui būdingu naivumu, neskiriančiu fantazijos žaismo ir realaus pasaulio. „Saulės laikrodžiuose“ Nagys prisimena vaikystę, kada „dangus su saule ant žvilgančio žvyro“ gulėjo, o šiltas pienas ąsočiuose susilygino su baltais debesimis. Šitokio vaizduotės ir tikrovės sulydymo randame „Mėlyname sniege“, nes poetas, visiškai atmetęs atviro pasisakymo metodą, kalba tik konkrečių detalių, spalvų ir žodžių garsų žaismais. Nagys yra ypatingai jautrus laiko ritmui. Niliūnas sugeba sukurti įtikinančių vizijų, įrėmintų belaikėje erdvėje, o Nagys, atvirkščiai, yra stipriausias ten, kur jis kūrinio struktūrą paremia tikrovės laiko pajutimu. Pagaliau Nagį traukia žmonių pasaulis, kai tuo tarpu regėjimas yra individuali patirtis. Ir Niliūno intymiuose namuose, ir Nagio pirmųjų rinkinių salose kūrėjas sapnuoja vienas, atsiribojęs ir nuo regimojo pasaulio, ir nuo žmonių bendruomenės. Gali būti, kad poetas, pajutęs prometėjiškų vizijų ir draugystės idealo nesuderinamumą, ieškojo naujų formų savo išskirtinai stipriems brolystės jausmams išsakyti.

       Prometėjiškos poezijos nostalgija elegiška gaida išrašo ir paties naujausio Nagio rinkinio puslapius. Ji čia yra išreiškiama subtiliu ir nuostabiai taikliu sakalo simboliu, kuris primena ankstyvųjų kūrinių prometėjiškus paukščius, tik kiek daugiau pabrėžia poeto nepasitikėjimą vaizduote. Išdidus, plačių sparnų, nepagaunamas ir neprijaukinamas sakalas reiškia svajonę, bet nerealią, gyvą tik paties poeto fantazijoje: „neišplaukėm broliai... Mūsų kojos ir pirštai susmigo į smėlį“. Šiam neišsipildžiusių svajonių motyvui kontrastinga kiek šviesesnė mintis, kad kūrėjo pastangos nėra be vertės. Tai yra todėl, kad Nagys, žvelgdamas ne tik į individo prometėjišką užsimojimą, bet taip pat ir į visiems bendrą, istorijoje pasireiškiantį maišto impulsą, suvokia paties kūrybinio principo realumą. Žmogus, žemės dėsniam paklusęs, pasitraukia į mirtį, bet jo maištaujanti dvasia, regimojo pasaulio matais neišmatuojama, pasilieka laiką ir geografiją viršijančioje plotmėje. Kitam kūrėjui ji yra vienodai reali, vienodai pasiekiama kaip ir tikrovė. Šį dvilypį kūrybinio akto pobūdį, jo praeinamumą ir išliekančią reikšmę, atpažįstame sudėtingoje aitvaro simbolikoje. Aitvaras, sakalo brolis, balta nebūties spalva paženklintas, yra poeto fantazijos paukštis, vaizduotės iliuzija. Tačiau jis yra jo brolis, gyvas ir kitų kūrėjų patirtimi, ir gamtos dinamika. Nagio žodžiais tariant, aitvaras geria žemės rasą ir žmonių ašaras, ir todėl yra daugiau nei vieno asmens kūrybinė mintis. Šitokio, Bradūno poetinę sampratą primenančio, atvirumo Nagys ir siekia rinkinyje „Broliai balti aitvarai“, derindamas įvairias, kartais net kontrastingas temas, įpindamas ir lietuvių istorijos, ir savo asmeninės patirties motyvų, ieškodamas liaudies dainų stiliui artimo žodžio. Jo išskirtinė savybė yra neišmatuojama ir nenuslopinama nostalgija, išgyvenama turbūt tik to poeto, kuris, pamėgęs baltą aitvarą, vis tiek ilgisi sakalo – tėviškės, mirusių brolių, nežemiškos tiesos vizijų.

       ***

       „Žemės“ antologijos įtakos neįmanoma tiksliai išmatuoti, tačiau nėra abejonės, kad lietuvių poezija, išeivijoje praėjusi „Žemės“ posūkį, negalėjo grįžti atgal į ankstyvesnes tradicijas. Tai pastebime lyrinio nusiteikimo poetų, vienmečių su žemininkais, kūryboje. Jei Pranas Kozulis išdainuoja savo jausmus melodingais, lygiai banguojančiais posmais, išveda gamtos ir vidinių būsenų paraleles ar gamtą paverčia savo sielos veidrodžiu, jei Balys Rukša taip pat renkasi lyrinį bei peizažinį stilių, tai visa eilė žemininkų kartos poetų, tarp jų Alf. Gricius, B. Auginas, V. Kazokas, Pr. Visvydas, taip pat iš dalies Jurgis Blekaitis, neužsidaro lyrinėse nuotaikose, bet jas papildo, pasukdami į refleksinį metodą, dramatišką tikrovės išgyvenimą, egzistencines problemas ar net kosminių vizijų stilių. Jų kūryboje kartais randame žemininkų poezijos atošvaisčių – daiktų pojūtį, genties motyvą ar net žemės mistikos užuominų (Balys Auginas), kitur Niliūną ar Nagio pirmuosius rinkinius primenantį mosto platumą ar tendenciją poetine vizija pakilti virš žemės. Lyrikai tačiau kuria atsiskyrę; jie neturi tos paramos, kurią poetas randa panašios krypties kūrėjų bendrame darbe. Tokių atsiskyrimo nuotaikų turi Leonardas Andriekus, jautrus religinių apmąstymų ir apskritai žmogiškos būties motyvų poetas.

       (...)

       Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.