Pagrindiniai K. Jakubėno lyrikos motyvai – gimtojo krašto ir jo „vargo brolių“ dalia, protestas prieš socialinę neteisybę. Laisvės kova išryškėjo jau pirmajame rinkinyje „Mieganti žemė“ (1929). Ypač brandžiai tie motyvai išreikšti antrajame – „Tegyvuoja gyvas gyvenimas: eilėraščiai iš kalėjimo“ (1931), kuris išėjo autoriui sėdint kalėjime. Kiti du rinkiniai – „Ūžia melsvas šilas“ (1936) ir „Dvidešimt metelių“ (1938) – buvo cenzūros konfiskuoti. Jakubėno poezija kupina spontaniško intymumo ir istorinių pervartų nuojautos. Nepritapdamas nė prie vieno režimo, laisviau reiškėsi vaikų poezijoje. Išleido knygeles „Riešutėliai“ (1936), „Čyru vyru“ (1936), „Du gaideliai giesmininkai“ (1938), „Šimtas vyturėlių“ (1941) ir kitas.

 

    

    

     TEGYVUOJA GYVAS GYVENIMAS

    

     Buvau dirbtuvėse. Landynėse. Kalėjimuos.

     Su nusikaltėliais dainą dainavau.

     Su žmogžudžiais ėjau, kurie kandaluos,

     ir pats grandinėm žvanginau.

    

     Todėl aš dainuosiu gyvą gyvenimą,

     apipinsiu jĮ skraistėmis dainų.

     Ir tų, kurie jo neturi, kuriems jo neduodama,

     ne smerkt, o pabučiuot su sopančia širdim einu.

    

     Su pabučiavimu šaukiu į kovą.

     Sveiki, broliai, nelaimių myluojami.

     Beturčiai mes. Bet ateičiai

     gyvenimą visą aukojame.

    

    

     ILGU BE VĖTRŲ

    

     Prailgo toks liūdnas gyvenimas.

     Ir beržas nubalėlis svyra kažin ko.

     Girdis per vėją kažkoks aimanavimas.

     Girdis toli ir aplinkui.

    

     Skųsčiaus gal pančiams, kuriuos glamonėju.

     Skųsčiaus gal mūrui šaltam.

     Pro speigą, pro audrą praūžauja vėjai.

     Ilgu be laisvės vienam.

    

     O kad taip būti ne beržu svyruokliu,

     o būti galingam, didžiam.

     Vėtroj gyventi. Vėtroje ūžti.

     Ir žūti su vėtra pačiam.

    

    

     PAVOGTA DUONA

    

     Balti beržai svyruoja,

     ir aukštos liepos gaudžia

     balsu skurdžiu liūdnuoju

     artojų dalią graudžią.

    

     O ta — graudi, aplaužyta,

     kaip kaimiška pastogė.

     Kokie plėšrieji žvėrys

     artojų laimę vogė?

    

     Po žalią kaimą skamba

     beržų graudingas balsas

     dėl to, kad kaimo broliam

     nuo ašarų tik skalsu.

    

     Toli išbėga duona

     svirnuos nuožmių turtuolių.

     O kaimas pasilieka

     vargų varguos prapuolęs.

    

    

     MELSVAS GIRIŲ KRAŠTAS

    

     Lūšnos kiauru stogu,

     nuolat švilpia vėjas.

     O juoduos arimuos

     vargas duoną sėja.

    

     Melsvas girių kraštas,

     pušys vargą gaudžia.

     Žalios eglės mini

     vargšų dalį graudžią.

    

     Aidi liūdnos dainos,

     skelbia vargą juodą.

     Ponai darbo brolius

     perka ir parduoda.

    

     Gali šilas ūžti,

     paukščiai giesmes pinti, —

     gali juodas vargas

     brolius nukankinti.

    

     Varganoj lūšnelėj

     ramią tylią naktį

     širdys netikėtai

     vėtromis ims plakti.

    

    

     PRIE MĖLYNO VANDENS

    

     Žadėjo grįžt jis vasarą.

     Žadėjo grįžt — ir pasivėlino.

     Žiūrėjo ji melsvajin vandenin:

     vanduo gilus ir mėlynas.

    

     Pas upę beržas vienas

     raudų poemą audžia.

     Tai šitos karčios dienos

     tai vargas ją taip spaudžia.

    

     Žaliuos arimuos badas

     ir vėjas per girias

     dainuoja krašto vargą

     ir jo kančių marias.

    

     Žalių laukų arėjus

     gal giltinė paims.

     Nerimsta ūžę vėjai

     ir dūšia nenurims.

    

     Žalių laukų arėjai

     dar dalgiais sušvytuos

     ir eis pulkai artojų,

     kur laisvė šaukia juos.

    

     Išėjo vargo broliai.

     Išėjo — ar sugrįš?

     Gal pančius nusitraukys,

     gal skriaudą jais suriš...

    

     Svyruoja, ūžia, gaudžia

     šilai melsvuos rūkuos.

     Ar brolių mirtį graudžią,

     ar laisvę išdainuos?

    

     Žiūrėjo ji į upę

     užverkusi akis.

     Ar gyvas dar jos mielas,

     gal upė pasakys.

    

     Žadėjo grįžt jis vasarą.

     Žadėjo grįžt — ir pasivėlino.

     O prieš akis tebuvo jai

     vanduo gilus ir mėlynas.

    

    

     NEBELAUK MANĘS SUGRĮŽTANT

    

     Kartą paukščiai man dainavo —

     išdainavo dalį.

     Neišvargt dalužės savo,

     nepernešt vargelio.

    

     Girios ūžė. Ūžė vėjai.

     Slėnius kraujas plovė.

     Ir mane urvan įdėjo

     juoda negerovė.

    

     Nebdainuosiu balto beržo,

     ūžiant seno uosio.

     Vėtra tolimą viliosiu,

     vėtrai tedainuosiu.

    

     Dar vaidenasi akyse

     meilė — žvaigždės — vėjas

     ir pro šal laimužė laimė

     taip gailiai praėjus.

    

     Nebelauk manęs sugrįžtant

     niekados, mieloji,

     Jau ne tau, o žaliai vėtrai

     širdį dovanoju.

    

    

     TAI NUBLOŠKĖ VĖJAI

    

     Linų mėlynžiedžių neliko,

     ir paukštės toli išlekiojo,

     žaliavusis liepų vainikas

     pagelto ir krinta po kojų.

    

     Vainiką tą vėjai nudraskė,

     ir laimė mana nudraskyta.

     Tai ji ir be vėjų rudens,

     be žemiškų speigų nuvyto.

    

     Menu aš dar vasarą dailią,

     lūšnelę ir obelį žalią.

     Dabar ten tik vargo vainikas

     ant lūšnos mažyčio langelio.

    

     Tai nubloškė vėjai žaliąją dalią,

     kaip lapą nuo medžio kai vysta.

     Sunku prisiminti tą vasarą dailią,

     sunkiausia su pančiais jaunystėj.

    

    

     KALĖJIME

    

     Be laisvės. Be nieko. Kaip žuvęs.

     Graudinga. Nenorom graudinga.

     Kodėl gi mums vargas toks buvo,

     kad pančiuose laisvė pradingo?

    

     Kodėl mums neleidžia žiūrėti

     laisvą ir žydrąjį dangų.

     Ir laisvės kokios benorėti,

     kai žvanga kandalai ir štangos?

    

     Taip gaila pastogės gimtinės

     ir močios, ką plėšo sau širdį.

     Tai ją šios prakeiktos grandinės

     į ašarų marią prigirdė.

    

     Telaužo rankas sau iš vargo.

     Jo s niekas neklauso verkimo.

     Aš sergu. Bepročiu aš sergu,

     kai girdžiu jos graudų likimą.

    

     Nuo kraujo jau pančiai sudrėgo,

     iš skausmo jau kreivinos lūpos.

     Bet gyvas dar — — — — —

     nors pančiuose klūpo.

    

     Toli ten beržai dar žaliuoja

     ir graudžios dainuškos dar aidi,

     ir mini balsu jos liūdnuoju,

     kaip pančiai nelaisvės mus žeidžia.

    

     Toli ten šilai dar sugaudžia,

     ir žmonės ten laisvę dar myli.

     Minėdami dalį taip graudžią,

     jie gailisi mūsų ir tyli.

    

     Kai tyli — aušra nežėruoja.

     Prabils — bus perkūnams trenkimo.

     Ir pančiuos lai broliai dainuoja,

     kančia nemažės nuo verkimo.

     — — — — — — — — — —

    

    

     LAIŠKAS KALĖJIME

    

     Iš margųjų laukų

     laiškas į urvą atėjo.

     Prisiminė kalinio laimė visa:

     laiškas dar šienu kvepėjo.

    

     Tėviškės kloniai margieji

     tarp štangų pražydo languos.

     Meilė, kaip gyva, stovėjo

     popierio lakštuos baltuos.

    

     Pavasariu liepos pražydę

     ir pievos belaukia piovėjų.

     Taip rašo, taip rašo širdis mylima

     ir rūtą į laišką įdėjo.

    

     Jis varto. Bučiuoja ir varto

     laiško marguosius lapus,

     o laimė kaip sargas prie vartų

     kalėjime siūlo kapus.

    

    

     KAI TEMO JUODAS VAKARAS

    

     Tą kartą spiegė autobusas

     žvarbiai, karčiai, vaitojančiai.

     Pro grotas aš mačiau, kaip saulė leidosi,

     kaip medžiai mums liūdnai šypsojosi.

    

     Negirdįs vėjo ūžiančio,

     tik sunkūs ratai bilda.

     Širdies už grotų klykiančios

     nėra kas kiek nutildo.

    

     Kažkur žalia pastogė,

     kurioj varge aš grūdinaus.

     Dabar gal verkia ten manęs

     ankštam narve užmūryto.

    

     Tamsa vakarė laužias

     ir akys lieka graudžios.

     Dėl to, kad buvo kas

     skeveldrom laimę daužo.

    

     Kažkur sužybsi mėnuo.

     Kažkur elektros lempa.

     Artyn atbėga miestas

     ir gatvės kreivakampės.

    

     Taip visa greitai bėga

     ir bėga į kalėjimą,

     kad, rodos, nežinia — gyvenam mes,

     ar gal sapnuot pradėjome.

    

    

     MOTINA BENAMĖ

    

     Baltais takais pušynu

     suvargus senė ėjo.

     Dainavo klumpės vargą,

     aplinkui gaudė vėjas.

    

     Kadai ir ji turėjo

     pastogę mielą ramią.

     Dabar blaškys ją vėjai,

     kur dėsis ji benamė?

    

     Ne man dainuot jos gėlą,

     nei siųsti jai paguodą,

     Dalis ir man pašėlus,

     ir man gyventi juoda.

    

     Aplinkui vejas — vėjas —

     žalias viršūnes laužia.

     Oi kas žalios jaunystės

     žalius metus pagraužė?

    

     Graudžiai vaitok, senoji,

     ar verk pas žalią girią.

     Ir man dalis karčioji

     metus nelaimių skiria.

    

     Dar ūš ne toks gal vėjas,

     siūbuos ne taip dar pušys.

     Ne toks dar vargas karsis,

     kaip korės tau, matušė.

    

    

     VARGŲ NEIŠDAINUOT

    

     Visuos laukuos skambėjo

     dainuojanti ir svyranti naktis.

     Dainuodama, svyruodama ji ėjo

     dainuodama verkė širdis.

    

     Pro šilą kelias ilgas,

     pro ūžiančias pušis,

     ir ašara suvilgė

     jos mėlynas akis.

    

     Šilai drebėt pradėjo

     ir žvaigždės mirguliuot.

     Dainuodama svyruodama ji ėjo —

     vargų neišdainuot.

    

    

     SNIEGAS PO VALKATOS KOJŲ

    

     Baltas vakaras. Kiemas. Pakluonės.

     Baltas stogas lūšnelės skurdžios.

     Ta lūšnelė man primena poelgius

     gyvenimo laimės graudžios.

    

     Baltas vakaras. Vėjai neramūs.

     Nuogas gluosnis svyruoti neliaus.

     Nuogas gluosnis ūš daliai graudžiajai

     apnuoginto bėdžiaus žmogaus.

    

     Snaigės krinta ritmingai per prietemą.

     Snaigės krinta po valkatos kojų.

     Tai anstolis pirštais baltais

     jj iš tos lūšnos išjojo.

    

     Kur žvelgsi — vis balta ir balta.

     O sieloj — vis juoda ir juoda.

     Nuogas gluosnis vis ūžia. Vis gaudžia.

     Vis širdžiai nurimti neduoda.

    

     Nuogas gluosni! Lik sveikas. Lik sveikas.

     Krinta sniegas po valkatos kojų.

     Dvi ašaros. Didelės ašaros

     valkatos veidą rasoja.

    

    

     JONAS VAGULAS GAILI MERGOS

    

     Namas tamsus. Daugiaaukštis.

     Plieno durys ir štangų langai.

     Kartais keikias Jonas Vagulas,

     kad mirt nesinori, o vargti blogai.

    

     Kartais žiūri į tekantį mėnesį,

     nerias žvaigždės pro juodas miglas.

     Tai tada, kaip ant pirštų, skaičiuoja

     Jonas Vagulas savo kančias.

    

     Bet už visa labiausia jam gaila

     savo mergos mylimos,

     kuri kas vidurnaktis siūlo save

     praeiviam prie karčiamos.

    

     Ir už visa labiausia jam gaila

     jos nuvytusios meilės dalies.

     Kad už litą su mulkiu, su kvailiu

     perdien ir pernakt ji gulės.

    

     Širdis jei tyliai ko paverkia,

     tai verkia ne savo dalios.

     Tai mintys į karčiamą nulekia,

     tai verkia mergos mylimos.

    

     Namas tamsus. Daugiaaukštis.

     Plieno durys ir štangų langai.

     Kartais keikias Jonas Vagulas,

     kad mirt nesinori, o vargti blogai.

    

    

     MEILĖ ANT GELŽKELIO BĖGIŲ

    

     Iš ryto buvo jis rūstus ir apsiniaukęs:

     „Ach, Maryte, meilė tarp mūsų baigta.

     Kvaila, kad meilės Marė dar laukė,

     meilę prarijo plieno giria.

    

     Buvo juoda akys’ mėlynose,

     o paskum ji nuėjo gatvę.

     Miestas viršūnėmis rėkė ir ošė,

     gatvėmis plaukė paliegus daina.

    

     Ir skambėjo tas mėlynas plienas,

     ir skambėjo sužeista širdis.

     Kas buvo — užmiršti reikėjo,

     o jai — neužmirštamas jis.

    

     Apsistojo jinai tam kurčiam bildesy

     prieš tą dainą ir meilę bejėgė.

     O melsvam vakare dėjo guldė kažkas

     galvą ant gelžkelio bėgių.

    

    

     PRIE ŠTANGOM IŠKRYŽIUOTO LANGO

    

     Stovėdamas prie štangom iškryžiuoto lango,

     prisiminiau laisvę ir mylimą.

     Ji liko ašarų žiedais žėrėt

     viena po kaimo tylumą.

    

     Dabar ten naktis jau ant liepų viršūnių,

     liūdi rūtos daržely sumigusios.

     Mini meilę mūsų bežydinčią obelys,

     gegužio sniegu snigusios.

    

     Kad taip vėju pavirsčiau beūžiančiu,

     tai greičiau negu gulbinas mariose

     aš dainuodamas plaukčiau pas mylimą ten,

     kur obelys meilę dar šnerasi.

    

     Tegul mėnesiena ant štangų užmiega

     ir bėgdamas vėjas sustoja.

     Tai skausmo, ką skelia vis širdį pusiau,

     mažiau gal beliks tylumoje.

    

    

     BALTAS BERŽAS PAKLUONĖJ DAINAVO

    

     Kitą kartą pakluonėj dainavo

     baltas beržas žaliu vainiku.

     Baltas beržas lig žemės lingavo

     nuo ūžesio vėjų laisvų.

    

     Pas beržą su miela kalbėjau.

     Ji spėjo, ko ūžauja jis.

     O beržas vis gaudė. Veidai mums rausvėjo,

     iš džiaugsmo dainavo širdis.

    

     Dabar mano laimė ne beržo svyruoklio.

     Graudesnė, liūdnesnė kur kas.

     Ne žiedas mielosios, tik pančiai sunkieji

     išgeltusias juosia rankas.

    

     O mėnuo sau žaidžia per naktį taip graudžią,

     pro štangas žvelgt liūdna, klaiku.

     Ausyse vis girdisi gaudžia

     baltas beržas žaliu vainiku.

    

    

     JEI LŪŽTI — PER VĖTRĄ PALŪŽTI

    

     Tu nedejuok, kad skausmas veidą gaubia,

     iš širdgėlos laimės nebus.

     Svyruosi gal pagautas siaubo,

     svyruosi, bet per vėlu bus.

    

     Iš pat šaknų išverčia eglę vėjai.

     O tavo juk laimė, kaip eglės žalios.

     Tau tūkstančiai vėjų aplinkui praėjo,

     išgriauti vis viena valios.

    

     Žinau, kad palūši, kaip lūžta kiekvienas

     gyventi su saule svajojęs,

     kaip eglė nusvirsi nuo žalio kamieno,

     patiesi išvargusias kojas.

    

     Jei lūžti — per vėtrą palūžti

     ir svirti į žemę su laime.

     Ir džiaugtis, kad vėtra. Ir lūžtančiam ūžti,

     kda baigtųs didžioji nelaimė.

    

     Žinok, kad po vėtrų grįš laimė tikroji

     ir lūšnai dainuoti ims vėjai,

     kad ji, ir per vėtrą žaibų nepabojus,

     bus džiaugsmo ir laisvės kūrėja.

    

     Surišk liūdną laimę į sielvartų naštą

     ir leisk kur nuplaukti toli.

     Ką reiškia palūžti dėl liūdinčio krašto,

     jei ūžti ims medžiai žali.

    

     Surišk liūdną laimę. Tau buvo sakyta.

     Iš širdgėlos laimės nebus.

     Vėliau gal norėtum ir lūžti už rytą,

     norėtum... per vėlu jau bus.

    

    

     TAIP MIELA MAN BŪTŲ

    

     Dainuoja vėjas ten kažkur,

     kažkur už lango grotų.

     Taip miela būt, jei visados

     širdis gaisrais liepsnotų.

    

     Ir šypsena veiduos dar žydi,

     juokiuos iš pančių plieno.

     Tai jie, kaip sniegas saulėj, tirps,

     kai grįš mums laisvės diena.

    

     Pažvelk, dar vargšų akys dega.

     Artojų širdys gyvos.

     Todėl pavasaris gražus

     nebus, nebus vėlyvas.

    

    

     DALGIŲ BROLIAI

    

     Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų,

     žalių vasarojų neskinsi.

     Tik laisvės berneliam pabūsi ginklu,

     iš kraujo vainiką nupinsi.

    

     Išjojo bernelis į žaliąją girią,

     Ar grįši, mielasis, ar grįši?

     Ar pilkąją žemę nuo balno nusviręs

     širdies kraujumi išrašysi.

    

     per kaimą, per šilą daug šūvių aidės,

     daug brolių kris samanų guolin.

     Raudosi, sesute, raudosi perniek,

     kad mielas dėl laisvės parpuolė.

    

     Varnai juodvarnėliai iš girios žalios

     ims krankti užuodę lavonus.

     Tik vėtros siutimas galingos didžios

     nuūš, nubanguos per dirvonus.

    

     Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų,

     žalių vasarojų neskinsi.

     Tu laisvės berneliam pabūsi ginklu,

     iš kraujo vainiką nupinsi.

    

     Aušo pavasaris,

     tirpo ledai.

     Sprogo išsprogo

     raudoni žiedai.

    

     Vėtra dainavo,

     vėtra dainuos.

     Žemė pilkoji

     maudės kraujuos.

    

     Vargas arimuos,

     skriauda užės.

     Bet vėtros ir pančiai

     nesuturės.

    

     Nelauki, žagrele,

     nelauk jau artojo.

     Jis traukyti pančių

     išjojo.

     Ar sugrįši, bernužėli,

     į žalius dirvonus?

     Ar dainuosi dar su broliais,

     nugalėjęs ponus?

    

     Ponų vaiskas neregėtas,

     žiba jų muškietos.

     Jų su dalgėm ir su šakėm

     nepastumt iš vietos.

    

     Ponų strielbos geležinės,

     kulipkos iš plieno.

     Griežia dantį žiaurūs ponai,

     negailės nė vieno.

    

     Šūviai kai čiuožė

     per mėlyną girią,

     dainuodama laisvę

     galva jo nusviro.

    

     Kai gęso daug vargę

     jo akys tyliai,

     dangum spinduliavo

     aušrų spinduliai.

    

     Blaškos dalgių broliai miško tankumyne,

     laisvės dainą traukė — pančius nusipynė.

    

     Ir todėl, kai noko žalsvas vasarojus,

     pančiai jau žvangėjo ant mužikų kojų.

    

     Naktį žvaigždės švietė ir apuokas ūkė, —

     korė mūsų brolius budeliai padūkę.

    

     Karia tavo mielą — neraudok, mieloji.

     Dalgių broliam teko laimė kruvinoji.

    

     Kam rankas sulaužei verkdama į dangų? —

     Kovoje už laisvę atstok savo brangų.

    

     Žalią vėtrą šūktelk. Žalios vėtros bus.

     Vėtros ponus laužys. Laimins mužikus.

    

     Skrido juodvarnėliai,

     krankė ties dangum.

     Laisvės mylimosios

     neregėti mum.

    

     Dalgių broliai žuvo

     ir dabar tylu

     pas žalias viršūnes

     mėlynų šilų.

    

     Švilpia raudą vėjas,

     juodą raudą mum.

     Skrido juodvarnėliai,

     krankė ties dangum.

    

     Vėtrą šaukiam —

     vėtra bus.

     Vėtra laimins

     mužikus.

    

     Ponus laužys —

     jie pražus.

     Gims gyvenimas

     gražus.

    

     Kazys Jakubėnas. Tegyvuoja gyvas gyvenimas. Eilėraščiai iš kalėjimo, 1931.