„Gimiau 1989 metais Šiauliuose. Baigiau Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos bakalauro studijas, šiuo metu Sarajevo ir Bolonijos universitetuose tęsiu demokratijos ir žmogaus teisių magistro studijas. Gyvenu Sarajeve. Pirmoji publikacija spaudoje – 2008 metais „Literatūroje ir mene“. Eilėraščių, esė ir grožinės literatūros vertimų iš slovėnų, kroatų ir bosnių kalbų publikavau „Gintaro lašuose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“ ir „Šiaurės Atėnuose“, – trumpai save pristato debiutuojanti rašytoja Kristina Tamulevičiūtė.

      „Pasakojimas apie vieną miestą“ – tai eseistinių tekstų knyga apie lietuviams ko gero egzotišką miestą Sarajevą. Jame gyvenanti knygos autorė miestą apibūdina kaip niekada nemiegantį – sakoma, kad „miegas atimtas iš šio miesto. Išsprogdintas“. Gana lengvu ir atviru stiliumi pasakojamos autobiografiškos rašytojos ir Sarajevo miesto istorijos taip pat fiksuoja ir Balkanų istorijos skaudulius: „Kaulai yra neatskiriama miesto dalis, tai lyg nematomas fasadas – fasadas, kurį skauda. Kartais skauda taip, kad nebejauti“. Kalbėdama apie Sarajevą pasakotoja primena, jog „tai, kas svarbu žmogui, privalo būti išsaugota. Apie tai kalba Sarajevas – miestas, plytintis tarp kalvų, miestas, atlaikęs istorijos spaudimą ir supratęs, kaip svarbu (at)kurti ir saugoti. Svarbūs dalykai niekada niekur nedingsta“, – ir, žvelgdama nuo kalvos į geltonai mirksinčias šviesas, pasineria į apačioje nusidriekusį miestą, o kartu ir į save.

     Kalbėjimas apie miestą, jo istoriją, kultūrą pinasi su asmenišku pasakojimu apie patirtis, išgyventas Lietuvoje: „Visos mano istorijos supintos, jose neatskirsi praeities, dabarties ir ateities, gal todėl, kad man vaidenasi“. Keliaujama prisiminimais, pasirenkama į miestą žiūrėti lyg nuo Sarajevo kalvų – tokiu būdu stengiamasi kuo daugiau visko aprėpti. Intensyvus mąstymas įtraukia, nepastebimai panardina į pasakojimą.

     Koks jis, Sarajevas – miestas, patyręs tragiškus sukrėtimus? Kokį jį mato lietuvė, nuolat prisimenanti jame gimtuosius Šiaulius? Kokiu ritmu teka pasakotojos ir bosnių gyvenimas – jų kasdienybė, istorinė atmintis, dainos? Visa tai ir daugelį kitų dalykų atskleidžia šios esė, artimos novelėms.

     Pasakojimas apie vieną miestą    

     „Sarajeve, aš tave myliu“ – keistai skambanti frazė, verčianti pasitikrinti, ar tik nesupainiojau filmų pavadinimų. Bet ne, nesupainiojau. Daug jų mačiau, tačiau detalių niekada nepamiršiu. Ką jau kalbėti apie pavadinimus. Nesu filmų gerbėja, bet jie patys brukasi į gyvenimą. O išgyventi filmai tampa kažkuo daugiau nei scenarijum ar paveikslu, nusėda atminties koriuose lyg pernykštis medus aviliuose, kur jau niekada nebedūgs bitės. Sarajeve jos visada dūzgia, net ir žiemą. Net ir šią žiemą, kai vos atvykusi į Slovėniją sužinojau, jog už poros dienų esu laukiama Sarajeve. Paprastai mėgstu planuoti iš anksto, bet netikėtumo svaigulys tąkart buvo stipresnis už įprotį, todėl išsyk į kuprinę įsimečiau rankšluostį, porą kojinių ir kroatiškų sausainių dėžutę, be kurios kelionės Balkanuose prarastų pusę žavesio. Ryte, vos suskambus žadintuvui, jau buvau pasiruošusi. O kelionė netruko. Bosnijos keliai svetingi, ir štai aš jau čia, mieste, kurio buvau labai pasiilgusi.

     Ir vis dėlto – kas Sarajeve pasikeitė nuo paskutinio karto, kai ankštais aulinukais mindžiau akmenimis grįstas jo gatves? Tas pats šurmulys, skvarbaus žvilgsnio žmonės, pasipuošusios merginos – kontrastas kuklioms musulmonų moterims, velkančioms sunkius maišus ir vos krypuojančioms, tos pačios kalvos, ant kurių surikiuoti nameliai stiebiasi į dangų, Tito gatvė, kur nei dieną, nei naktį netrūksta veiksmo, Amžinoji ugnis, prie kurios visada būriuojasi turistai, neretai nesuvokiantys šio paminklo atminties jėgos, lyg aureolė gaubiančios visą miestą... Tie patys tiltai, regis, jų akmenys galėtų išstovėti tūkstantmečius, srauni upė, keičianti spalvą (sakoma, kad kartais paraudonuoja, lyg raudotų dėl bosnių išlieto kraujo), į dangų kylantys minaretai, retkarčiais pasigirstantis muedzinų kvietimas melstis, ir protestantų, katalikų, stačiatikių bažnyčios – lyg šachmatų figūros, išrikiuotos viena šalia kitos... Nejaugi tikrai niekas nepasikeitė?

     Norėdami atsikratyti pastovumo pojūčio, nusprendėme užkopti į vieną iš Sarajevo kalvų ir apžvelgti visą miestą. Klaidžioms gatvelėms be jokios tvarkos sukantis tai kairėn, tai dešinėn, kopėme iš lėto, nenorėdami praleisti nė vienos detalės. Lipome lėtai, retsykiais persimesdami vienu kitu slovėnišku, bosnišku ar anglišku žodžiu, prasilenkdami su skarotomis moterimis, skubančiomis gaminti vakarienę (jau ir mūsų skrandžiai jos reikalavo), kol tolumoje subolavo musulmoniškos kapinės, kopiančios į kalvą – mūsų vakaro tikslą. Subolavo, tiesą pasakius, ne pačios kapinės, o vienas vienintelis kupolas, neištirpstantis Sarajevo migloje. Naktimis šviečiantis dailus kupolas mus privertė sustoti ir atsigręžti į šalia pūškuojančio bosnio veidą, staiga įgavusį ironišką miną. Čia Alijos Izetbegovičiaus, pirmojo Bosnijos prezidento, kapas, kadaise sunaikintas bombos, kurią sarajeviečiai paliko lyg dovaną, atsidėkodami už neveiksnią politiką, šalies suskaldymą ir leidimą pačioje valstybėje kurtis kitoms valstybėms. Žinoma, šis klausimas ir ši asmenybė labai kontroversiški, kaip ir viskas, kuo gali pasigirti šiuolaikinė Bosnija. Vieni (ypač islamo tikėjimą išpažįstantys piliečiai) šį prezidentą gerbia ir vertina, netgi kuria jam dainas. Kiti, komunistai, besiilgintys Tito ir Jugoslavijos, šiuolaikiniai jugoslavai, gimę skirtingoms etninėms grupėms priklausančių sutuoktinių šeimose ir dėl to šiuolaikinėje Bosnijoje turintys mažiau teisių nei serbai, kroatai ar musulmonai, Izetbegovičiaus tiesiog nekenčia. Vardas Alija yra tapęs folkloro dalimi, apie neprotingą prezidentą Aliją kuriami anekdotai, dainelės ir netgi mįslės, neleidžiančios šiam ilsėtis ramybėje. O kol tautos nerimsta, už mirusiojo ramybę atsakingi kariškiai saugo kapavietę. Mums pasisekė, jog tą vakarą, kai suvilioti iš kupolo sklindančios šviesos užsukome į kapines, kariškių nebuvo. Todėl sau leidome atsipūsti, patogiau užlipti ant akmenų ir paklausyti, kaip mus lydintis bosnis pasigardžiuodamas pasakoja apie žmogelį, gyvenusį šalia kapinių ir atsikeldavusį kasryt apie šešias vien tam, kad galėtų netrukdomas parymoti prie Alijos kapo ir vietoj maldos sumurmėti dešimt baisiausių balkaniškų prakeiksmų. Nežinau, kiek šiame pasakojime tiesos, tačiau žinau, kad bosniai, kaip ir kiti pietų slavai, niekada nepamiršta. Myli jie karščiau nei šiauriečiai, tačiau šį jausmą užgožia neapykanta kaimynui serbui ar kroatui. Nepasitikėjimo nepavyksta atsikratyti, baiminantis, kad artimiausiu metu gali įsižiebti dar vienas karinis konfliktas, ir prisimenant nesenus įvykius, kai galėjo tiesiog pro langą skaičiuoti krintančias bombas ir granatas. Galima sakyti, kad Sarajevas pastatytas ant nuogos atminties, kurioje kartkartėmis sužaižaruoja gudrus 1984 metų Sarajevo olimpinių žaidynių simbolio – vilko Vučko – žvilgsnis ar Principo, Tito ir Izetbegovičiaus įžiebti laužai, matomi net plika akimi kalvos viršūnėje, lyg bombos, krintančios ant sostinės ir ją apverkiančios upės.

     Apledėjusiais laipteliais šiaip taip užlipus į viršų, miestas paskęsta vakaro gaisuose ir tikrai atrodo lyg degtų. Šitaip kunkuliuoja ir istorija, įrašyta atmintin. Stovint ant akmenų, žvelgiant į miestą ir klausant juokingų, o kartais ir nelabai mūsų palydovo bosnio pasakojimų, apima keistas jausmas. Štai taip į miestą žvelgė aštrios lyg erelio serbų snaiperio akys, besitaikančios į kiekvieną judantį tašką. Sakoma, kad kiekviena kalva suteikia vis kitokią perspektyvą, bet visos jos panašios, nes yra lyg išdavikės – juk stovint viršūnėse miesto gatvės matyti kaip ant delno. Štai kodėl Sarajevas buvo taip apšaudytas, štai kodėl sunaikinta tiek daug nuostabių pastatų ir dalis istorijos, kuri sudegė kartu su viešąja biblioteka ir parlamento pastatu, buvo apšaudyta kartu su muziejais, galerijomis, paštu ir tikraisiais jos autoriais – mąstančiais ir jaučiančiais žmonėmis. Ten, kur krito granatos, sprogo bombos ir buvo nužudyta daugiausia žmonių, žydi kruvinos rožės – į asfaltą įspaustos raudonos dėmės, neleidžiančios pamiršti. Sarajeve buvo per daug visko sunaikinta, kad dabar, kai bent oficialiai vyrauja taika, būtų galima nugrimzti į nebūties tuštumą, atsitverti tylos siena. Bosniai tylėti nemoka, jie kalba, kad užgožtų tylą, baruose pramaišiui su populiariąja muzika plyšauja smagus jugorokas ir esu įsitikinusi, jog kiekvienas bosnis, gimęs prieš karą ar pokariu, moka bent vieną „Bijelo dugme“,„Crvena jabuka“ ar „Zabranjeno pušenje“ dainą atmintinai. Nesustodamas kalba ir mūsų palydovas, pajutęs, kad tylos ir susimąstymo našta kartais būna per sunki. Kalba, pirštu rodydamas į tolį – ten turėtume įžvelgti svarbių pastatų kontūrus, gatves ir tiltus, dešinėje driekiasi pagrindinė – Tito – gatvė, o kairėje – Vječnica – atstatoma miesto biblioteka. Dar kairiau teka upė, priešais plyti Baščaršija – Sarajevo centras ir tikras turkiškų kavinukių rojus, o štai ten toliau Dobrinja – labiausiai per karą nukentėjęs rajonas, šiuo metu atstatomas ir galintis pasigirti ne tik sava mafija, vietinių pamėgta kavinuke, kurios durų rankena vos laikosi suklijuota lipnia juostele ir kurioje padavėjas, nekreipdamas dėmesio į svečius, žaidžia biliardą, bet ir gimnazija, kurios auklėtiniai kiekvienais metais skina prizines vietas šalies olimpiadose.

     Po mūsų kojomis plytėjo istorinis, galingas miestas. Žvelgėme į jį susimąstę. Rimtį kartais pertraukdavo anekdotai apie tai, kad bosnis atsirado meškai permiegojus su medžiu, o Tito buvęs „labai labai išdykęs“. Ir vis dėlto tą vakarą mes buvome snaiperiai, nusitaikę į judrias gatves. Mūsų akys – mūsų taikikliai. Kiekvienas, nusitaikęs į patį gražiausią vaizdą, amžiams jį išsaugojome atmintyje, šitaip prisidėdami prie naujos Sarajevo istorijos kūrimo, nes tam, ką myli, nori suteikti amžinybę. Tebūnie tai akmenimis grįstos gatvės, rypuojančios, skara apsigobusios moters šešėlis, Principo tiltas, Amžinoji ugnis, deganti karo aukų sieloms sušildyti, Sarajeve kaip niekada gyvas Tito atminimas (tai šio maršalo akys iš nuotraukos žvelgė į mane prieš užmiegant viename iš Sarajevo butų ir vadinamajame Tito bare, tuštinant trečią taurę vyno ir aiškinantis, ar iš tiesų tikras bosnis rūkyti pradeda būdamas ketverių), itin subombarduota Dobrinja, tunelis, oro uosto link nutiestas tam, kad gelbėtų gyvybes, Alija Izetbegovičius ir jo idėjos, naktimis šviečiantis kupolas ir keistas bosniškas humoras, suteikiantis tamsioms, balkaniškoms akims dar daugiau žavesio... Tai, kas svarbu žmogui, privalo būti išsaugota. Apie tai ir kalba Sarajevas – miestas, plytintis tarp kalvų, miestas, atlaikęs istorijos spaudimą ir supratęs, kaip svarbu (at)kurti ir saugoti. Svarbūs dalykai niekada ir niekur nedingsta. „Sarajeve, aš tave myliu.“

     Kristina Tamulevičiūtė. Pasakojimas apie vieną miestą: esė. V. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.