Mano Mylimas Sūnau,

nesu pratęs rašyti laiškų, todėl atleisk, jei mano raštas bus nelabai gražus ir jei nemokėsiu taip gražiai išsireikšti, kaip knygas rašantieji arba taip protingai sudėstantys potvarkius ir aplinkraščius valdininkai. Taip pat atleisk, jei Tave įskau­dinsiu duodamas patarimus. Aš tenoriu gero! Žinau, kad to­kie kaip Tu nemėgsta pamokslų. Visi, kuriems tik pamoky­mai reikalingi, jų nemėgsta. Galimas daiktas, jog Tau jie ir nereikalingi. Galbūt mane pasiekiantys gandai yra melagin­gi, galbūt netiesą žmonės kalba. O jei ir būtų bent lašelis tiesos tose kalbose, gal ir protingiausia būtų j jas nekreipti nė mažiausio dėmesio. Tu, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, esi panašus j ištempta viela šokantį cirko artistą: atsargiai pasta­tai vieną koją, tarsi norėdamas apčiuopti savo siaurą kelią, trumpai akimirkai susvyruoji ir tik po to lengvais ir stipriais žingsniais perbėgi kiton arenos pusėn. Aš visą laiką laukiau kokio nors ženklo, kuris patvirtintų man, kad suradai lygs­varą, kad Tavo žingsniai tvirti. Bet, deja, laikas bėga, metų našta mane vis sunkiau slegia, o įvairūs gandai ir ypatingai laikysena kai kurių iš ten sugrįžtančių valdininkų mano atžvil­giu manyje kelia vis didėjantį rūpestį. Aš noriu, kad tie pa­mokymai Tau nebūtų reikalingi ir kartu bijau, kad nepasiek­tų jie Tavęs per vėlai. Ir žinai, kas mane labiausiai kankina? Tai prielaida, jog aš savo išmintį pervertinu manydamas ga­lėsiąs Tau pagelbėti...

Jau seniai, dar pačioje pradžioje, žinojau tą Tau pavestą darbą dar būsiant per sunkų, todėl ir kreipiausi į Gubernato­rių, prašydamas palikti Tave mano vietoje, ir pasisiūliau pat­sai tenai nuvažiuoti. Mano prašymo neišklausė. Gubernato­rius tepasakė negalįs be manęs apsieiti, bet jaučiąs Tau pil­niausią pasitikėjimą ir esąs tikras Tave nei jam nei man nepadarysiantį gėdos. Tu jį pažįsti: būdamas nepaprastai ge­ros širdies, jis atsižvelgė į mano amžių ir nebenorėjo man užmesti ano sunkaus ir įkyraus darbo. Bet jis nesuprato, kad Tau dar reikėjo bent porą metų pasilikti įprastoje aplinku­moje, su dvejomis, daugiausia keturiomis egzekucijomis mė­nesyje, naudojant taip įprastas kartuves ir atliekant vieną ki­tą ne per sunkiausią vietinį kankinimą, nes mūsų žmonės yra prieinamo būdo ir neturi to egoistiško užsispyrimo, kaip ano sukilusio didmiesčio gyventojai. Tu dvasiškai dar nebuvai pa­siruošęs sudėtingesniems kankinimams, lygiai kaip ir darbui kirviu, nors aš ir dariau viską, ką galėdamas, kad Tave su tais darbais supažindinčiau. Tavo pagrindai geri, bet Tau sveti­mas masinis darbas. Tu neturi, kaip ir visi jauni žmonės, pa­kankamai ištvermės ir kantrybės. Tu negali, o gal ir nenori, tuos varginančius mėnesius suprasti kaip laikiną apraišką, tu­rinčią anksčiau ar vėliau pasibaigti. Tuomet ir vėl turėsi laiko ne tik kitiems, bet ir sau.

Esu Tavo tėvas ir galiu susidaryti Tavo sieloje vykstančios kovos vaizdą. Be abejo, Tu kankiniesi. Mūsų kūnais teka tas pats kraujas, todėl noriu, kad ir mūsų likimai būtų panašūs: kad susilauktumei ramios senatvės, kad susikurtumei Tau gė­dos nedarančią šeimą, kad viršininkai būtų Tavimi patenkin­ti ir kad niekad neapviltumei jų pasitikėjimo. Mūsų kilmė siekia toli. Beveik be išimties visi buvome budeliais. Ir pagar­sėjome pagrindinai žinančiais savo darbą amatininkais, - kū­rybingi kankinimuose ir švarūs egzekucijoje.

Šiandien nebėra jokio reikalo Tave mokyti mūsų amato paslapčių arba priminti kai kurių plonybių: Tu jas žinai. Mano ausis pasiekę gandai visiškai neliečia Tavo darbo. Prie­šingai, jie tepatvirtina Tave esantį greitai ir švariai dirban­čiu meisteriu. Tačiau tie gandai liečia Tave patį - štai kodėl aš taip nerimauju. Patikimi žmonės man pasakojo Tave kar­tą piktai surikus: „Užtenka šių budeliškų anekdotų!” Tie Tavo žodžiai mane giliai sukrėtė ir aš viską supratau. Tu esi baisiame dvasiniame stovyje! Tau nebereikia techniškų pa­tarimų. Tau reikia daugiau. Tu pradedi abejoti savimi, Tu pradedi abejoti savo amatu. Atėjo laikas Tau atskleisti kele­tą tiesų apie tą pasaulį, kuriame gyveni, ir keletą tiesų apie Tave patį. Kaip gera būtų, jei apie tai nereikėtų kalbėti. Tos tiesos turi ateiti nejučiomis, kaip vagys. Man kartais atro­do, jos tegyvena žmonių žvilgsniuose. Kai kunigas, pasku­tinį kartą sustiprinęs pasmerktąjį, užleidžia mums savo vie­tą ir mūsų akys trumpai minutėlei susitinka, tuomet bude­lio ir kunigo žvilgsnių susikryžiavime tarsi atsiranda kažkas stebuklingo - tai kaip tik ir yra toji žodžiais nebeišreiškiama tiesa.

Aš turiu su Tavimi kalbėti, kaip prieš vestuvinę naktį kalbasi motina su dukterimi. Tos tuomet atidengiamos tie­sos yra nepaprastai mažos, bet ne vienai motinai kyla min­tis: „Aš mokau dukterį to paties, ko mane motina išmokė. Ar tai viskas, ar tai būtina? Argi tie pamokymai nėra juo­kingi, jei duktė seniai jau viską žino, ir ar jie naudingi, jei ji tobulai nekalta? Galbūt ji žino, kaip šitos tiesos padeda džiaugtis gyvenimu, gal ji žino, kaip patirti laimę, apie ku­rią aš nieko nesuprantu? Galbūt ji žino, kaip galima gyve­nimą palengvinti, tuo tarpu kai aš temokėjau tapti nėščia?” Atmink, yra ir budelių, kurie ta prasme galėtų Tau daugiau pasakyti negu aš. Aš težinau paprastas tiesas ir, jei nebūčiau tikras Tave esant paprastu, sąžiningu žmogumi, Tau niekad laiško nerašyčiau.

Įsivaizduok: platūs, derlingi laukai, pievose rasa spindi, toli mėlynuoja kalnai. Tyrais balsais gieda paukščiai, pirmieji sunkvežimiai atsiranda ant migloto plento. Putojančiomis jū­romis plaukia laivai, jų turbinos ūžia, ir mirga daugiaspalvės vėliavėlės. Uostuose šnypščia garai, žviegia keltuvų grandi­nės. Bulvaruose automobiliai ir šilkas. Milijonai dirba ir ilsi­si, gamina ir naudoja, stato ir griauna. Mokyklose išmargina lentas baltais simboliais, ir vaikai klauso, ką jiems kalba mo­kytojas. Ir kartais jie nežino, ką vienas iš tų baltų ženklų reiš­kia; tuomet juos bara mokytojas, o tėvai nenuperka pažadė­to dviračio. Tokių fragmentiškų vaizdų Tu galėtumei prisi­minti begalinę daugybę, kiekvienas būtų toks savaime suprantamas ir įtikinantis, kaip savaime suprantamos ir įti­kinančios yra plytos katedros mūruose. Bet, nepaisant to, viskas tėra iliuzija. Tai tik tušti vaizdai. Tiktai tamsiuose kam­bariuose, už užuolaidų, vyksta esminiai reiškiniai. Tenai so-tinasi vienas kito kūnu vyras ir moteris. Ir panašiai, už aukš­tų mūrų, dusliai muša šiam pasauliui ritmą budelio kirvis. Tikėk man - tik aistra ir kartuvės daro šitą pasaulį įmanomu. Meilė - kad jis iš viso yra; budelis - kad jis yra toks, kokį Tu jį matai.

Bet kartais mūsų dukterys dingsta už vienuolyno vartų, ir jų motinos nežino, ar džiaugtis ar verkti. Ir budelis kartais pavargsta ir nusigręžia, nes paprasčiausios tiesos sunkiau­siai pakeliamos. Bet ne tai teisinga, kas mažiausiai skaudi­na, ir žiūrėti tiesai į akis reikia prisiversti. Reikia kartais prisiversti likti budeliu lygiai taip, kaip reikia prisiversti tapti motina.

Galbūt Tau atrodo, kad būti budeliu yra kas nors pikto, ir kad budelio amatas yra blogesnis arba mažiau garbingas už kitus? Gal Tave sužeidė kokio nors pasmerktojo pastaba, gal Tave atstūmė mergaitė, sužinojusi, kas esi? Nekreipk į juos jokio dėmesio. Vienam Tu nukirtai galvą, o karštą kū­ną ir vėl susirasi. Nei batsiuvio, nei kepėjo, nei gydytojo amatas nėra prasmingesnis už Tavąjį. Rojuje nebuvo nė vie­no amato, ir kiekvienas ylos pervėrimas per puspadį, kiek­vienas kvapus duonos kepalas ir kiekvienas ligonio centas gydytojo saujoje teįrodo, kad mes jau nebe Rojuje. Siame pasaulyje visi amatai yra vienodai būtini ir vienodai garbin­gi arba negarbingi. O tokiems svajotojams, kurių visuomet apstu, kurie kažkodėl skelbia teisingumą, reikalaujantį, kad būtų išnaikinti budeliai, kad gydytojai neimtų honoraro ir kepėjai atiduotų duoną alkaniesiems, tokiems svajotojams galvos kertamos visų pirmiausia. Budelis nėra žmogžudys. Budelis yra Didysis Tramdytojas. Ne vienas fantastiškų teo­rijų skleidėjas ir ne vienas sauvalis dreba iš baimės ir suval­do savo užmačias, prisiminęs kaukėtą žmogų juodame tri­kotaže. Ir nemanyk, kad, nebūdamas budeliu, išvengtumei pašaipos ir neapykantos: kiekvienas amatininkas turi daž­nai paragauti tos pačios paniekos ir kiekvienas Tau tik patvir­tins, jog doru darbu užsidirbti duoną ir būti niekinamu yra vienas ir tas pats.

Man pasakojo, girdi, Tu pasidaręs kažkoks keistas ir taip elgiąsis su pasmerktaisiais, tarsi jų gailėdamas arba norėda­mas jiems įtikti. Šituo atveju budelis iš esmės skiriasi nuo bet kokio kito amatininko: jam nėra nė mažiausio reikalo patai­kauti klientūrai. Batsiuviai, staliai, mechanikai, vaistininkai -visi gerai žino niekad negalėsią atiduot tobulo darbo, ir turi būti atlaidūs ir mandagūs (nes, negalėdami surasti tobulo ama­tininko, žmonės ieškos bent sukalbamo ir jiems pataikaujan­čio). Nekalbant jau apie nuobodų darbą, visi amatininkai ken­čia nuo negalinčių mokėti ir todėl priekabių ieškančių ir juos šmeižiančių klientų. Tau gi visi tie nemalonumai atpuola. Tau nereikia stengtis surinkti klientūrą - priešingai, Tavo uždavi­nys ja atsikratyti. Tu privalai būti neasmeniškas, nes Tu jau nebesi paprastas žmogus. Tu - principas, todėl ir nešioji juo­dą kaukę. Tu negyveni. Tu esi.

Beje, ar žinai, kad kiekvienas šiandien norėtų tapti bude­liu? Man Gubernatoriaus sekretorius kartą prasitarė, girdi, jiems organizuojant tuos darbus, kuriuose ir Tu šiandien da­lyvauji, buvo pristigę darbininkų ir patikimi asmenys buvo įpareigoti neviešai surinkti savanorių. Tik įsivaizduok: iš fab­rikų ir nuo varstotų, iš įstaigų, raštinių ir universitetų suplū­do kandidatai. Ta žinia mane tiesiog nugąsdino, aš niekad nemaniau turįs tokią stiprią konkurenciją. Todėl gali įsivaiz­duoti, kas Tavęs laukia, jei ir toliau taip neatsargiai ir vėja­vaikiškai elgsiesi, jei tik teisybę man apie Tave pasakoja. Tu pateksi į pasaulį, sklidinai pilną godžių ir nesąžiningų žmo­nių, besigrumiančių dėl duonos kąsnio, negalinčių nė aki­mirkai surasti poilsio ir ramybės. Galbūt, kaip tik norintieji patekti Tavo vieton iš Tavęs šiandien šaiposi ir Tave niekina. Tad būk protingas ir nepasiduok.

Tu jau nuo pat mažens buvai ramus ir protingas vaikas. Mes su motina dažnai pasidžiaugdavome Tavimi. Buvai stip­rus ir sveikas, paaugęs mėgdavai tylėti, ir Tavęs nedomino nei sportas, nei tušti plepalai, nei kvaili pusbernių pokštai. Tu niekad nesijuokdavai iš silpnesniųjų ir nesinaudojai nei savo jėga, nei subrendusia galvosena, kad kitus išnaudotum ar nuskriaustum. Ne kartą tuomet sakiau motinai: „Žiūrėk, koks gražus budelis auga”.

Šiandien Tave dar vertina Gubernatorius ir jo patikėti­niai. Antra vertus, kaip tik tokiems, kaip Tu nėra nė mažiau­sios vilties ko nors pasiekti viešajame gyvenime. Savo amato ir paskirties atsisakęs - žūsi. Pasaulis šiandien piktesnis negu bet kada, jame tegalioja tuštybė, pavydas, melas ir apgaulė. Tame pasaulyje tebūtumei naivus, visų apgaudinėjamas mil­žinas. Laimei, Tavęs laukia saugi ir garantuota ateitis dabar­tiniame, paveldėtame darbe. Darbo niekad nepritrūks. Tu turi visas anksčiau paminėtas geras savybes, be to, esi gražiai su­dėtas ir gerai išsivystęs. Kitus pasmerkiantieji mirti nemėgsta surūgusių egzekutorių, o prietaringoji minia, kuriai retkar­čiais reikia sutrumpinti ragus ir nukirsti sauvaliaujančias ran­kas, tiktai džiaugtųsi, jei budeliai būtų išsigimusio kūno ir gyvuliškų veido bruožų. Šitokiais toji amžinai vaikiška minia mus ir norėtų matyti. Tačiau tokie kaip Tu, gražiomis akimis juodoje kaukėje ir galingais raumenimis po juodu trikotažu, suteikia egzekucijoms apeigišką rimtį. Stiprūs žingsniai, šva­rus darbas ir spindinčios, nekaltos bet kartu žinančios akys -ar gali būti kas nuostabesnio?

Kad sunku Tau turi būti sugyventi su bendradarbiais, aš nei kiek nesistebiu. Žinodamas Tavo kilnų būdą, aš įsivaiz­duoju, kaip nepakenčiamos Tau jų nešvankios kalbos, nemi­nint tokiais laikais budelio amatan įsibraunančios sauvalės. Tikriausiai Tavo kolegų tarpe yra daug išnaudojančių savo padėtį įvairiausioms nedoroms kombinacijoms, priimančių kyšius ir suvedančių savo asmeniškas sąskaitas su pasmerk­taisiais. Ypatingai kankinimai atveria daug galimybių negar­bingai praktikai, ir yra net randančių ar ieškančių juose pasi­tenkinimo. Savaime aišku, aš nė nemanau neigti, kad kiek­vienas amatininkas turi džiaugtis savo rankų darbu, bet tasai džiaugsmas neturi būti kūniškas. Tu viskuo tuo šlykštiesi, bet Tave pradeda kaltinti išdidumu ir, jei nepasisaugosi, tie patys žmonės apkaltins Tave savosiomis nuodėmėmis. Savo panie­kos jiems niekad nerodyk, priešingai, būk labai mandagus. Turėk kantrybės ir atmink: vieną kartą jiems visiems nukirsi galvas. Jie tik laikinai, iš bėdos priimti ir didžiuma bus artimoje ateityje išnaikinta. Jų sauvaliavimas ir tuštybė juos anks­čiau ar vėliau atves pas Tave, ir tuomet Tu visiems išmuilinsi virves. Betgi nemanyk, kad tik budeliai tokie nešvankūs. Klientams išėjus pro duris, ir siuvėjai šaiposi iš šleivų kojų ir įdubusių krūtinių, o dekoratoriai tyčiojasi iš darbdavių pras­to skonio ir šykštumo. Tai vis niekam tikę amatininkai, ir tokių visuomet buvo ir bus didžiulė dauguma. Jie neturi jo­kios ateities ir todėl neverti Tavo dėmesio.

Turbūt Tu kartais pagalvoji apie Dievą ir Jo Įstatymus. Tuomet Tu vieną iš Įstatymų pritaikai sau ir imi abejoti, ar teisingai gyveni... Be abejo, tuo pačiu Įstatymu Tave kaltina priešai? Greičiausiai jau ir pats pastebėjai pagalbinių bude­lių tarpe esant ypatingai daug piktžodžiautojų ir bedievių. Tai vis žmonės, nesugebą suvokti Aukštesniųjų Įstatymų, tai žmonės, tikį miražais ir nustojantys sielos tiems mira­žams dingstant. Tai pikčiausieji nusidėjėliai ir piktžodžiautojai. Nusivylę savuoju protu, jie nusivilia dieviškuoju. Ti­kėk: „Kas kardą pakels - nuo kardo žus”. Tu esi antrasis kardas, o trečiojo niekas nemini. Tad nepamesk tikėjimo, nes niekam Dievas nėra taip būtinas, kaip Tau, ir kur būtų Jo Ranka be Tavęs?

Kiek žmogiškų paslapčių Jis Tau atvėrė! Kiek kartų ma­tei, kai Tau užsimojus, krūpteli virpantys pečiai, kiek kartų jau Tave ištiko vilties galutinai nustojęs žvilgsnis! Kai man, Tavo senam tėvui, kartais užeina sunkios dienos, kai vargi­nančios mintys atima miegą, tuomet, dievaži, tasai kiekvienam budeliui taip gerai žinomas paskutinis krūptelėjimas, tasai nesąmoningas sprando pasipriešinimas, nulenkiant pa­smerktojo galvą ant bloko, mane atgaivina ir sustiprina. Ir tuomet aš meldžiuosi: „Dėkui Tau, Viešpatie, kad ką kitiems parodai kartą gyvenime, man parodai kasdien”. Kas miniai įvykis, mums, sūnau, tėra vyksmas. Mums nereikia kartoti memento mori”. Žvilganti mirtis nuolat kabo mūsų kam­baryje ant sienos.

(Beje, ar Tu gerai prižiūri įrankius? Visad nuplauk žibalu tuo­jau po darbo ir, gerai nušluostęs, ištrink švaria, skysta alyva.)

Praeis dar keletas metų, ir Tu įsigysi tą tikrą, neklaidingą budelio akį. Tai sugebėjimas peržvelgti žmogų, tai Dievo do­vana. Užteks Tau tik trumpai žvilgtelėti į nepažįstamą, ir ži­nosi, kaip jis elgtųsi ant ešafoto. O, kaip daug išdidžių, griež­tais balsais ir karališkos laikysenos vyrų yra aukštų valdininkų, generolų, mokslininkų ir šiaip garsenybių tarpe, bet tik budelis žino, kokie menkučiai jie pasidaro, kai reikia mirti! Tuomet tik išryškėja jų tuštybė ir dvasinė menkystė. Vieni verkia ir draskosi, kitiems siaubas pakerta kojas ir vilkte rei­kia juos užvilkti laiptais. Kaip pelų maišus. Kiti vėl įsitveria kunigo sutanos, kaip vaikai motinos žiursto. Vėl kiti tik pa­viršutiniškai ramiai laikosi, nors iš jų veido ir judesių tiesiog trykšta dvasinė silpnybė. Tuomet net mažiau prityrusiems pa­sidaro aišku, kad tik gėda, ne pažintis, apvaldė jų protą. Yra ir artistų, su perdėtu lengvumu užbėgančių pakopomis, nes jų tuštybė net ir mirtyje ieško viešo triumfo. Pastariesiems nėra didesnės bausmės kaip tyli, slapta egzekucija. Po pasku­tiniais savo marškiniais jie virpa, o jų kaktos aprasoja kaip pirtyje. Labai retai, bet pasitaiko ir tokių, kurių judesiai ir žodžiai yra ramūs ir tvirti, kaip ir visomis jų gyvenimo die­nomis. Tuomet jauti - tas žmogus žino tiek pat, kiek ir Tu, gal net ir daugiau. Ir budelio širdyje gimsta gili pagarba. Ar tu žinai, kad nėra puikesnio laurų vainiko, kaip toji budelio pagarba?

Mano senelis, tiesa, sakydavo, kad tokiam žmogui mirš­tant, išryškėjas ir budelio asmuo: kai kurie, esą, įsiunta, tarsi pavydėdami. Tarsi kažko brangaus nustodami...

Galbūt aš ir be reikalo Tau apie tai rašau. Aš noriu Tau parodyti stulpus, ant kurių visata pastatyta. Žinau, kad žmo­gui to nepakanka. Dar ir šiandien, senatvėje, kartais staiga kažko pasiilgstu, ir man atrodo, tarsi kažką labai svarbaus būčiau praleidęs. Galimas daiktas, kad ir plačiųjų masių gy­venime yra šioks toks turinys, galimas daiktas, kad ir jų dienos nėra visiškai beprasmės. Tačiau atsikratyk tų min­čių. Tu turi viską, ko žmogui reikia: šiltą moterį, kad atvėstum, ir šaltą vyną, kad sušiltumei. Duona ant Tavo stalo baltesnė už daugumos ir stalai Tau visur padengti. Būk tad stiprus ir neabejoki.

Nesijausk vienišu.

Aš Tave suprantu, Tavimi didžiuojuosi ir už Tave meldžiuosi.

Wenrworthville, 1961.

Vytautas Janavičius. Raštai: romanai, pjesės, laiškai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.