Talentingo novelisto, literatūros tyrinėtojo, vertėjo A. Vaičiulaičio (g. 1906; nuo 1940 m. gyvena JAV) knyga sudaryta iš prozos rinkinių, išleistų 1932–1986 m. Spausdinamas ir romano „Valentina” trečias pataisytas leidimas (1 – 1936, II – 1951). Rašytojo kūrybai būdingas psichologizmas, grožio, dvasinių vertybių poetizavimas, giedra harmonija, grakštus stilius.
VALENTINA
IX. MARGAS RAŠTAS
Esu laimingas, kad neturėjau progos Jums išsiųsti laiško, kurį parašiau.
Džonas Kytsas
„Senas Mano Vilke,
Atsiskiriant gyreisi, kad jau baigi galąsti savo dvidešimt antrąjį dantį į trisdešimt antrąją Gabrielę ar Viktoriją – pamiršau, kaip ji ten vadinasi. Linkiu tau daug laimės. Ypač kad esi pusbrolis, mane supažindinęs su pasaulio gudrybėmis – kaip kaklaraištį nešioti, kaip orientuotis politikoj ir kokia moteriška žvaigždė Jūsų aviacijos padangėj ima žibėti. Taip, Tu jas lesei, tas žvaigždes, kaip anas pasakos gaidys, ir man tavęs truputį gaila: Tu jau esi beveik išbraidęs žemės išmintį ir su nusivylimu dairaisi murmėdamas: „Vanitas, vanitas”*. Bet aš Tave truputį myliu. Nepyk, aš Tave myliu visai ne dėl Tavo sielos – niekados negalvojau, kad Tu ją turėtum. Tu man atrodai, lyg būtum be sielos. Dievas Tau pamiršo ją įdėti, ir Tu pamiršai jį – ėmei ir pamiršai. Myliu, pats nežinau už ką...
Ir štai skubu paskelbti Tau savo įspūdžius: esu savo pavasaryje. Aš žydžiu. Man taip gera, kad grįždamas nuo kelio surenku bites, kai jos pailsusios vakare nukrenta: bijau, kad jų nesuvažinėtų ar karvės nesumindžiotų. Man viskas dabar kitaip: ir saulė, ir žvaigždės (tikros, astronominės žvaigždės!), ir Vincukas, ir senelis – aš visus juos noriu išbučiuoti. Bet dar mieliau šitai skirčiau vienai... Ne, apie ją negaliu juokų kalbėti. Ji mano pirmoji, mano gražiausioji, mano vienintelė. Kai ją pamatau vieškely, aš netenku drąsos. O lėtumas yra nuodėmė prieš meilę – tai ne mano, bet vieno išminčiaus žodžiai. Beje, Tu nesi vertas, kad Tau apie ją kalbėčiau. Ir bijau, kad manęs nepasitiktum su visais savo ironijos ištekliais. Aš tau papasakosiu kuklesnių dalykų: apie senelį, apie naujus pažįstamus, apie ežerą ir vieną sodybą prie vandens...
Mano mielas, senelis džiaugiasi Tavim ir aną dieną minėjo Tavo orinius pasisekimus. Jis buvo tada neapsakomai patenkintas Tavo apsilankymu ir nūn dirba kaip skruzdėlė. Kartais šlubuojantį susitinku jį pušyne. Lyg žuvis žiopčiodamas, geria jis sausą ir sveiką kvepėjimą: „Visiems metams turiu prisikvėpuoti”, – sako jis ir tuojau ima šnekėti apie tos ar anos klebonijos archyvą, senoviškus pastatus, apie bičių ūkį ir bebrų kolonijas prieš keturis šimtus metų. Kartais jį pagauna neapsakomas teisybės troškimas, kad ima griaudėti kaip vikriausias pamokslininkas. Tada aš nežinau, ar jis mane bara, ar moko, ar myli. Dar vakar jis mane graudeno, tarsi aš būčiau tironas su geležiniu batu ant prislėgtos nugaros: „Mano sūnau, – jis kalbėjo, – štai ateina visokių pranašų ir skelbia savo tiesas ir įstatymus. Bet žinok, kad tėra viena tiesa ir vienas įstatymas: laisvas žmogus laisvoje tautoje. Jeigu valstybė nebus sudėta iš laisvų ir stiprių asmenybių, jeigu tauta bus vedama kaip aklų žiurkių kaimenė – be savo žodžio, be savos ištarmės ir valios, suvaržyta iš visų pusių lankais – tada jinai subyrės, bus bedvasė ir liūdna. Ir ją išvaduos tik amžini dorovės ir laisvės dėsniai, kurie niekados negęsta, nors kupromis apaugę nykštukai juos badytų pirštais ir tyčiotųsi”. Aš išklausiau su nusidėjėlio mina ir savo sieloj žadėjausi pasitaisyti, jeigu esu nusikaltęs. Rimtai kalbant, senelis sako tiesą: kiekvienas pilietis, o ne vien kuris paskiras žmogus, turėtų jausti atsakomybę už visą tautą ir valstybę ir elgtis taip, lyg jo rankose būtų šalies likimas. Tik susimildamas nesišiaušk: aš visai neketinu iš Tavęs paveržti visos galybės, kurią tu savo dešinėj laikai. Ir tokiems grobuoniškiems planams aš nesu visai nusiteikęs. Šiandien man užtenka eglės palangėj, volungės jovare, pranašaujančios lietų, ar muzikos...
Klebonas Motiejus tikrai keistas žmogus. Jis vaikščioja taip susiveržęs juosta, kad užpakaly klostės atsikiša, lyg būtų krakmolytos. Ir visados jis susirūpinęs, bailiai dairosi ir pilnas nepaprastų regėjimų. Vieną pusę savo sielos jis yra skyręs dangaus karalystei, brevijoriui ir parapijai, o antrą – vargonams. Aš muzikoj esu be kojų ir be rankų, tačiau ji mane tiesiog mušte užmuša. Ir kaip buvau nustebęs, kai klebonas mums aną dieną sugrojo Bachą, Franką ir dar kažką. Grojo jisai dailiai – kaip cherubinas, kaip šventa Cecilija! Vėliau man Valentina pasakė, kad kunigas Motiejus buvo studijavęs Varšuvoj ir Leipcige muziką, bet dėl silpnos sveikatos jau dvidešimti metai užsidarė šiam miestely, kur pušys, eglės, ežeras jį laiko gyvą ir leidžia jam kaip žiogui stypčioti savo sode, šventoriuje ar klebonijoje. Jis ir Valentiną krikštijo – štai kodėl aš į jį žiūriu kaip į retą, privilegijų pilną vyrą. Įsivaizduok, klebonas matė ją mažytę, baltam priegalvėly su žydru kaspinu. Bet akis – akis jau ir tada jinai turėjo mėlynas ir nuostabiai dideles. Kai aš matau kleboną einant vieną mieste ar važiuojant pas ligonį, jis man atrodo toks nesavas šioj parapijoj, tarp šių ūkininkų, tarp šilų ir medžių. Aš pastebėjau, kad žmonės, kurie negali bent iš dalies eiti likimo jiems skirtu keliu, ir fiziškai atrodo ypatingi, lyg juos nuolat graužtų ir kankintų neregimas skausmas, kuris ilgainiui atsimuša jų bruožuose. Ir klebonas Motiejus, taip man rodos, vaikščioja Kirbynėj lyg tremtinys, nesijaučia savo vietoj, gal kankinasi ir gailisi. Ir dvidešimt metų – dvidešimt metų jis taip jau eina per pasaulį, niekieno nesuprantamas,– kam čia labai rūpi jo vargonai, jo muzika. Dėl to jis darosi lyg ir bailus – nenori, kad kieno grubūs pirštai šiurpiai paklebentų į užsidariusią jo sielą, kurioje jis visas, su kūnu ir dvasia, susitraukia nelyginant ežys į savo spyglius. Taip galvoja Valentina, taip ir aš pats. Kai jis pamato Valentiną, tuoj nudžiunga, trinasi rankas, dar įžūliau glosto savo pliką viršugalvį. Valentiną čia visi myli, ir aš pavydžiu, net ir žvejui Kostui pavydžiu...
O labiausiai man nepatinka inžinierius Modestas Būdžiūnas. Kai jis su savo motociklu birbia per birbynę, tai nori, kad visi juo žavėtųsi. Susitikę mudu esam tobuliausio mandagumo pavyzdžiai. Ką ten Tavo pentinų cinksėjimas prieš mudviejų gestus ir žodžius! Ir pikčiausia, kad jis pažįstamas su Valentina, ir aš nepajėgiu suvokti juodviejų padėties – ir savo padėties. Atrodo, kad Valentina nuo seniau su juo bičiuliaujasi, be to, jis su jos tėvais gerai sutaria. Jis su ja kalbasi, lyg po vienu stogu būtų augę ir su tuo pačiu šaukštu valgę. Žinoma, jis čia išlaiko viršenybę, žiūri į ją kaip į mažą vaiką, kuris turi jo klausyti ir džiaugtis jo išmintim.
Betgi jis turėtų suprasti, kad Valentina kasdien stiebiasi aukštyn – tokios lieknos, tokios dailios Tu, senas vilke, tikrai nebūsi matęs. Kiekvienas jos žingsnis – ištisa muzika!..
Taigi aš tau noriu pasakyti, kad ir aš su Valentina randu šneką ir, be to, nežiūriu į ją taip, lyg aš stovėčiau Šatrijos kalno viršūnėj, o ji būtų ten kažkur klony... Bet ligi šiolei ji man tarė kuklius, kasdieniškus žodžius, gerus ir paprastus žodžius, kurie jos lūpose atgyja, gauna nepaprastą skaidrumą ir žavesį. Vos ji ištaria „ežeras”, tuoj man pasivaidena visos Geisaties valtys, visi venteriai ir tinklai dugne, visos eketės žiemą ir visos lydekos su savo pelekais, su aštriomis žiotimis ir tamsiomis nugaromis... Aš tapau be galo budrus. Esu kaip lapinas, bėgantis trake. Ir kartais man rodos, lyg jos balse, jos žodžiuose pastebėčiau abejojimą, nepasiryžimą, baimę daryti ar nedaryti. Ji man kalba taip, lyg ateitis prieš ją būtų apniaukta, lyg ji nežinotų, kur dingti. Tie „aš niekam tikus” mane smarkiai purto ir graudina. Aš tada jaučiu gailestį, aš nežinau nei ką tarti, nei ką beveikti. O tuo tarpu Bronė Šveliūtė man švokščia: „Valentina tokia apsisprendusi”. Aš nežinau, kaip gyvenime galima apsispręsti. Kartą apsisprendęs – žmogus jau palaidotas. Tokiam klebonas Motiejus gali ant grabo numesti pirmą grumstą. Tikras gyvenimas yra tada, kai tau visi uostai atviri, kai nežinai, kur nakvosi, nors kelionės galas aiškus, pragariškai aiškus: visi prie vienų vartų atsidursim. Bet kelionėje duokim sau truputį laisvės ir netikėtumo. Nepasenkim sulaukę dvidešimties metų. Aš skelbiu nuotykį, kelią pilną vingių, pilną netikėtų, iš anksto neapskaitytų grožybių. Kaip malonu rasti, ko nesi savo planuose numatęs. Ar aš prieš metus žinojau, kad susitiksiu Valentiną, kad iš galvos eisiu dėl jos pakeltų antakių, dėl josios smakro linijos, dėl jos krūtinės kilojimosi – plaka, plaka ten nepasakomai gera širdis. Aš taip norėčiau išgirsti jos tvinksėjimą. Dieve tu mano!.. Ir ko Valentina anądien taip meldėsi vienuolyne – kokios paguodos, kokio sprendimo, kokio išganymo jai reikia? Ji taip gera, palyginus su manim, ji tokia gera, kad nesuprantu, kam jai dar maldos ir budėjimas savo sieloj?.. O Valentina! Valentina! Ne maldą, o tik vieną žodį, mažą, nedrąsų žodį aš norėčiau tau sukuždėti...
Mielas Kazy! Aš ją pažįstu neseniai, bet myliu nuo pat amžių pradžios, myliu ją už visą praeitį, kada jos neregėjau. Tu iš manęs nesijuok – Tu, kurs esi vaikščiojęs ir į šiaurę, ir į vakarus ir visur sutikęs palankumą. O aš tik nūn išvydau stebuklą, aš galiu kartoti su vienu poetu: „Moteris yra gražesnė už visą pasaulį, kuriame aš gyvenu,– ir aš užmerkiu savo akis”. Aš gerai matau, kad čia mano nepasikartosiąs susitikimas. Man leista tik sykį žydėti. Aš esu kaip gulbė, čia pastaroji mano giesmė. Dievas jeigu duos, ši giesmė bus ilga. Aš noriu, kad ji būtų ilga, amžina, kad nueitų anapus žvaigždžių.
Ir nūn aš save stebiu, mano akys atsimerkia vis plačiau, man visi daiktai kitaip nusišviečia. Keistas dalykas yra meilė. Kai su Valentina esu, viskas atrodo taip paprasta, mes sakomės negudrius žodžius, juokiamės, pašiepiame vienas kitą – aš noriu manyti, kad meilė susideda iš šitų mažų dalykėlių, kurie kraujasi į didelį laužą. O tas laužas juo smarkiau dega, juo nuo Valentinos esu toliau, juo ilgiau jos nematau. Tada aš gailiuosi, kad nepakankamai įsižiūrėjau į ją, vėl noriu gėrėtis jos skruostų gūbreliais, jos nosies išlenkimu. Aš galiu valandą, dvi nieko neveikdamas sėdėti girioj ir apmąstyti Valentiną. Aš ją tada vaizduojuosi, ją matau prieš save, patenkintas šypsausi, imu už rankos ir kalbu, gražius žodžius kalbu, aš jaučiu ją daugiau negu visą, tarsi ji būtų apkerėjus orą, nupjautų dobilų kvepėjimą, tarsi jos kraujas plaktų ir tam ąžuole, po kuriuo sėdžiu. Ne, aš negerai sakau, ji ne daiktuose yra, tik manyje, aš ją jaučiu savo alsavime, savo nerime ir savo rūpesčiuose. Visi mano mostai, kiekviena mintis prasmės turi tik jos šviesoje... Dėl to aš net linkęs manyti, kad meilė yra galingesnė, kada aš nuo jos, tos mergaitės, esu atskirtas: kai mudu matomės – mudu matome tik save. Kai mudu esam toli nuo vienas antro – mūsų vaizduotė ima regėti dar didžiau. Vaizduotė supina į daiktą visus ilgesius, visus atodūsius, visas buvusias laimės mintis. Kiekvienas pabučiavimas tada grįžta į mus kaip ugnies srovė, kiekvienas atodūsis esti karštas ir alsinantis – ir štai mes neregim vienas antro, bet meilė mus rauja ir neša dar tvirčiau, mes pagaliau nežinom ribos tarp tikrovės ir vaizduotės, nežinom ribos tarp vienas antro. Ir tada pajuntam dar didesnį skausmą vėl susitikti, pasižiūrėti į akis, į lūpas, išgirsti tikrą atodūsį, nepadidintą, kad galėtume prasiblaivyti ir praregėti ir būti žmonės, o ne demonai, ne angelai, paskendę gaivalingam šėlsme...”
Rimtas, susiraukęs jis perbėgo laišką. Atsilošė ir dundeno kulnimis į grindis. Paskui ryžtingai atskleidė savo pastabų sąsiuvinį, ten įdėjo raštą ir tarė sau:
– Tegul liks čia. Niekados nereikia atverti širdies.
Tai pasakęs, užsikabino duris ir susitelkęs ieškojo savo skyriaus iš „Also sprach Zarathustra”*. Radęs skaitė:
„Mano brolau, vienui vienam aš turiu tau klausimą: kaip švino luitą metu šį klausimą į tavo sielą, nes noriu žinoti, kaip gili jinai:
Esi tu jaunas ir trokšti kūdikio ir moterystės. Tačiau aš tavęs klausiu: ar esi žmogus, kuris gali kūdikio trokšti?
Ar esi tu nugalėtojas, savęs valdytojas, pojūčių valdovas, savo dorybių viešpats? Taigi aš tavęs klausiu.
O gal iš tavo troškimo byloja žvėris ir reikalas? O gal vienatvė? O gal nesantaika su savim?
Aš noriu, kad kūdikio ilgėtųsi tavo pergalė ir tavo laisvė. Savo pergalei ir savo išsivadavimui privalai pastatyti gyvą paminklą.
Tu privalai statyti aukščiau už save patį. Tačiau tu pats turi būti pirmiau pastatytas – tiesus kūnu ir siela.
Ne tik į tolį privalai augti, bet ir aukštyn! Ir čia tau tepadės moterystės sodas!
Tu privalai kurti aukštesnįjį kūną, tą pirmykštį judesį, iš savęs beriedantį ratą,– tu Kuriantįjį privalai sukurti.
Moterystė: aš taip vadinu dviejų valią sukurti vienam, kuris yra daugiau už tuos, kurie jį sukūrė...
Štai tesie tavo moterystės prasmė ir tiesa...”
____________
* Tuštybė, tuštybė (lot.).
* „Taip kalbėjo Zaratustra” {vok., F. Nyčės veikalas).
Antanas Vaičiulaitis. Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas. – Vilnius: Vaga, 1989.
