povilas_sarmavicius       Povilas Šarmavičius (g. 1990 m.) – poetas, prozininkas, aktorius. Šiuo metu studijuoja vaidybą LMTA, vaidina Lietuvos rusų dramos teatre. Kūryba publikuojama „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“ savaitraščiuose, tinklapyje „Bernardinai.lt“. Dalyvauja „slam“ poezijos skaitymuose. Eksperimentuoja su poezija bendradarbiaudamas su elektroninės muzikos kūrėju Jacquesu Gaspardu Biberkopfu.

 

 

       BASTŪNAS

 

       Tamsta, niekada nežinojai, kur tave nuves šito pasaulio pinklės. Rodos, ten viršuje lyg ir stovėjai nenusakomo ilgio eilėje tam, kad ponas Dievas užlašintų kelis lašus sūraus suvokimo vandens. Tam, kad žemėje galėtum juo nulaistyti išdžiūvusias dykras ir nevaisingus pasėlius. Tačiau tau gyvenimas padarė kiaulystę ir uždengė burną kalbėjimui, užspaudė ausis ir uždraudė dalytis akių syvais, padovanojęs aibes artimųjų mirčių ir prakeikęs vienišumu. Kažkas tau padovanojo visą šitą apkartusį miestą, alsuojantį nebūtimi ir miegu, nerimastinga tyla, nelyginant užteršti ligonio plaučiai, dar užmetė ant pečių palaikų lietpaltį, šarvus, atsparius negyvėliui miestui. Tas kažkas tamstai pažadėjo skafandrą, pilną aštraus kaip skustuvas stiklo, per kurį leista matyti viską, bet nesakyti nieko, suliepsnoti savyje, su šimtais ten gyvenančių drugių kanibalų mažais, tačiau itin spėriais dantukais. Tamsta, buvo leista tau pono Dievo dėka kalbėti šunims, kurie patys kaukia dėl pašaipūno mėnulio ir viso šito. Ir ačiū Jam, kad tas gauruotasis tavo ir šito miesto draugas, kuris negali nieko pasakyti, beprotiškai spindi savo žaislinėmis akimis, lygiai taip pat, kaip ir tu, kosmonaute, klajūne, vaikštūne. Pameni, kada čirpiant nuo šalčio mirštantiems žiogams tu išgirdai malonų balsą, kuris tąsyk tave prakeikė: ,,Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“ Šitą sąlygą priėmei pernelyg ramiai ir pirmąsyk užlipai ant nykaus daugiaaukščio namo stogo, kuris ateityje taps tavąja Meka, kaip ir visos gatvės, skverai ir skersgatviai, o po to seks žmonės ir geismo nuskriaustos moterys ir kartus nelyginant Kristaus vanduo vynas, pamaloninantis tavo beprotybę. Čia, mano mielas klajokli, tu vienintelis įminsi niekam nežinomą paslaptį, keliaudamas pro erdves, eras, prizmes ir laiką.

 

       Bastūnas pradėjo nuo savęs. Kiekvienas turime savo patikimą draugą. kurį mename esant fantomu. Pamenate, ne sykį grįžus namo užmerkėte savo sunkius vokus, kad pamatytumėte save kažkur kitur, tik ne čia. Kaipmat, kad pamirštumei savo pareigas, išjungdavai elektrinius prietaisus ir prakeikdavai buitinę techniką, kad atgultum į savo laikiną futliarą nakčiai, galbūt klausdamas, ką šita būtis galėtų tau pažadėti. Ir pamatydavai save, kažkur braidžiojantį po pievas ar šnekantį su mirusiaisiais. Dažnai atguldavai nesukalbėjęs vakarinės maldos, o tik susmukdavai užsiklojęs sunkią antklodę, šitaip menamą laikiną antkapinę plokštę, vėl tikėdamasis ryte atgimti. Įsivaizduodavai save ant dešiniojo šono, embriono poza almantį visokio plauko mantras, kad prisišauktum taip reikalingą atsakymą iš kito pasaulio, šitam tuščiam ir niekam nereikalingam egzistavimui. Taip atsirado sapnas, tavo vienintelis orakulas, nes esi pernelyg nekantrus ir matai tik save besivelkantį kažkur ten, kur neleista nužengti ir dar smarkiau uždrausta išeiti. Taip atsirado tavo vaizduotės idealas viską žinantis ir visą galintis sutvėrimas, mokantis sklandyti virš nematomo, to kuris būtyje virs jau pažįstamu tikruoju AŠ. Tai fantomas. Galbūt vienintelis tikras ir gyvas, ryškesnis už patį ryškumą.

 

       Tamsta, jau turėjai galimybę nuspėti ateiti ir gydant kitus gydyti save, nes ugninis vanduo ne visad padėdavo, kad ir buvo pramintas vaistais. Visą šitai pradėjai, palaidojęs paskutinį savo žmogų, vaikštūne. Dar tą, kurį kadaise galėjai stebėti. Matyti, kaip jis bedante burna čiaumoja kokį skystalą, panašų į košę, tu pagalvojai, kad tą jovalą ryja vien tik vaikai arba seniai, kurie suvaržyti dausų pančiais. Vienintelis neegzistuoji tik tu, vidutinio amžiaus vyras, pernelyg daug paliestas gyvenimo,        pernelyg daug žinąs ir kartu nežinąs nieko, neturintis jokio ryšio su tuo kitu visų numylėtu pasauliu, tik pažįstantis savo fantomą ir vien tik reikalaujantis, nieko neįvykdantis nevidonas.                               

 

       Dėl Dievo, žinojai, kokiu oru turėtum kvėpuoti dabar, bet jo atsisakydavai, nes jis buvo pernelyg tuščias ir neįdomus būtent tau, mano bastūne. Stebėdavai tą susiraukšlėjusią senolę, tokią pat seną, kaip ir tavo giminė, kurios nėra ir kuriai rodos taip ir niekada nepriklausei, o gal nebuvai priimtas ar tinkamai pakrikštytas jai ir jos papročiams. Rodos ta senė... Ji vienintelė dar į tave šiek tiek dėbteldavo, kad ir iš padilbų, kad ir grūmodama plonais siuvėjos pirštais, tačiau išmokė tinkamai persižegnoti ir pabučiuoti kryžių.

 

       Po to mėtydamas baltesnes už baltumą chrizantemas, itin lengvai ir meistriškai, nelyginant žonglierius kamuoliukus į tamsią jau dabar vienintelei jai priklausančią amžinąją mirties angą, į duobę, skambant ditirambams velionei šnirpščiojai nosimi ir, ačiū Dievui, sugebėjai išspausti ašarą. Tada vėl prisiminei pro šalį prabėgusius kadrus, kada zyziant mirties namų lempoms kalbėjai jai, o jį tau, nekalbėdama, tik kartais pakriokdama leisgyviais plaučiais pasakodavo, kad regi šventuosius.

 

       Meni tą laiką, kada zyziant mirties namų lempoms žegnojai ją, o ji vis kriokė, bandydama pati žegnotis, bet niekaip nesugebėdama, nes gyslota ranka buvo pernelyg sustingusi. Ir ji visa buvo šalta kaip ledas ir atrodė keistai kaip maža vaškinė figūrėlė, padėta ant šalto metalinio stalo. Čia visur buvo beprotiškai šalta, tu vis kalbėjai, jai lediniam vaškui apie vandenį ir purias žemes jos būsimoje akloje duobėje, apie vandenį, kuris taps priešu jos kūnui, o ji vis klausėsi ir kriokdama rijo visumą, nelyginant nebūties kombainas.

 

       Rodės, kad ji čia pat sutraiškys bedante burna automatines lovas, pamėkliškai zyziančias dienines lempas, visas palatas, kartu ir budinčią seselę su visais gydytojais, siaurais koridoriais, valgykla, visą ligoninę su jos sistemomis ir Hipokratais. Paliks tik nuščiuvusį morgą, kuris tokia pačia bedante burną žvelgs tuščiomis akutėmis į ateinančius ir išeinančius šešėlius. Tada senė užgeso, tamsta supykino morgo kvapas, dar šalia tų nelaimėlių namų rūkydamas cigaretę po cigaretės prisiminei jos vaškinį kūną ir išsikerojusius žilus plaukus.

 

       Tau atrodė, kad išeinanti dvasia iš mirusiojo kūno dvokia, kaip pagiriotas rytas, kažkuo priplėkusiu, lyg pats gyvenimas būtų perdėm supūdęs ją. Tai nebuvo prakaitas, kuriuo kvepia rytiniai troleibusai ir ne gerokai pastovėjęs vanduo, tai lavonų alsavimas, smarve atsiskaitantis už nuodėmę.

 

       Bet tu sakei sau, dar tą ankstų rytą, duše, prausdamas savo nuo šoko surambėjusį kūną, rodos, tomis chrizantemomis kvepiančiu muilu, kad negalima nužengti į mirusiųjų mintis, nes ten slypi daugiau nei bet kurio kito gyvojo makaulėje. Raminai save, kad dar daug reikės nuveikti dėl jos paskutiniosios kelionės. Ir ačiū Dievui, įvykdei, kad ir drebėdamas, kad ir jausdamas nejaukų šaltį, aprengei ją ir pasamdei muzikantus. Tada, pameni, tu nupirkai degtinės upes kaimynams ir šermenų svečiams, apjuosei savo kambarį gipiūru ir skaromis uždengei veidrodžius, sudrausdamas velionės vaikus, kad jokiu būdu netriukšmautų ir nešokinėtų pro atvirus trobos langus.

 

       Palikęs liūdnus trobesius prie vieno stalo su kitais seniais maišei savo ašaras su degtine. Tu verkei ir, ačiū Dievui, žinodamas, kad naujam pasauliui reikia vandens. Labiausiai tave masino, kad su tais pažįstamaisiais pasimatydavote tik per laidotuves, ir tave jaudino tai, kad jie visai nejaučia baimės mirčiai, jie aštriai juokiasi prie karsto, kažką prisimindami ar apšnekėdami, knapsėdami ir leisdami neblaivų garą. Tavo vaizduotė, kaip tik pasityčiodama žaidė su tavimi. Tu girdėjai įkyrų svečių šnabždesį. Tuomet, kai visa salė įkyriai švokštė, galvojai, kad šitie žmonės čia pat pakils nuo grubių suolų ir pradės mėtyti velionį į orą. Ar kartais tau neatrodo, kad tu likęs vienintelis kromanjonietis šitoj žemėj?                                                                                                                                                                  

 

       Tu sulyginai save su vienintele leisgyve muse, įstrigusią lange, besiblaškančią tarp dviejų stiklo plokščių, kuri čia bematant pradeda iš pasitenkinimo ryti kitas jau sudžiūvusias muses ir kartais pamylėdama jas iš nevilties, nusilenkia musių valdovui.

 

       O pameni, žmogau, kada žadėjai dekonstruoti šitą miestą, šituos žmones ir šitą pasaulį po mažą užburtą gabalėlį. Džiaugeisi, kad čia nenusidėdamas gali daryti bet ką ir nebijodamas Dievo piršto kurti savo pasaulį, kad išliktum šiame. Juk norėjai, tamsta, pasilikti vienas per amžius ir stebėti kiekvieną betoninės gamtos krustelėjimą akmeniniuose žmonių veiduose. Po to išsiurbti štai čia ant tavo lovos amžiais rymančią senatvę, kad galėtum matyti jos amžiną graudulį ir pasakyti, jog tik savo šventam stalui tarnaujantis basakojis laukų žmogus matys nekaltame kaltą, o karštai tikinčiame apsėstąjį. Sakei, kad niekas čia tavęs nepriima. Tave išsunkia, nelyginant mazgotę ir pakloja prie tau neįžengiamų durų, kur kiekvienas čionykštis praeivis nusivalys batus į tave ir kaip tyčia jam bus leista pro ten praeiti, kur tame mename name bus jo kambarys ar kokia nors menkutė niša jo gyvenimui. O tau, kaip tyčia, dėl Dievo, kaip tyčia, nebus leista turėti savo kampo ir nebus leista nieko pasakyti, nes nūnai mazgotėms nesuteiktas žodis. O taip, pameni, kai manei, kad galėjai daryti bet ką ir dovanoti tai kitiems, neprašydamas atlygio, bet atsitiko baisiausia, tu palaikei save dievu, tuo nepadoriu antžmogiu, pradžioje, dar rodos, taip nekaltai įgavusiu teisę žįsti pieną.

 

       Kaip ir kiekvienas, kas prisimenate skausmo metu tą klykiančią burną, kur ankščiau iš beribės baimės grūdot ten papjautas vištas, šviežius papirosus ar netgi lytines lūpas, kartu keikėtės ir prakeikėt, po to atgailaudami bučiavot metalinio Kristaus kojas, persižegnojot tris kartus ir atsiprašėte už tai, kad šitą daiktą naudojot ne pagal paskirtį, užmiršęs priedermės kanonus. Bet visa tai yra čia pat tavo galvoje, galbūt kažkur pakaušyje ar netoli širdies, kur akys neregi nieko tik jaučia ten labai giliai.

 

       Kiekviena nuodėmė yra tau įstrigusi tarp dantų, lyg nenurytas maisto gabalėlis, vis trukdantis ir primenantis apie visa, kas tamsu. O tu bandei tai išvalyti savo vikriu kalbos padargu, po to ir nepajėgdamas prašysi, kad tai padarytų kas nors kitas, klausantis tavo paslapčių. Ir verkdamas dėl nuodėmių atgailausi nuodėme. Pameni, klajūne, tave kažkas pavadino Kainu, visgi nors kiek stengeisi kažkam įtikti. Aš žinau, tu tapai panašus į nevykėlį Midą, tik viskas, ką paliesdavai, bematant virsdavo ne auksu, o puvėsiais.

 

       Žinodamas, kad jie, mirusieji, ateina pas tave, prisidengdami nekaltu žinios ar perspėjimo perdavimu, įkyriai sau leidžia žaisti daiktais, užgimti čia pat per veidrodžius, laiptus, tiltus ir laikrodžius. Nuo to sykio nustojai rymoti prie lango lietui lyjant ir nebepalikdavai nakčiai atvirų durų, bijojai čia pat išvysti skrybėlėtus šešėlius sniegynuose. O jų būta visokiu nuo vikraus vėjavaikiško berniūkščio iki prie žemės priskretusio senio. Pameni, kažkas tave, mano bastūne, kas rytą smaugdavo, kažkoks nebūtas kuždėjimas sukrutindavo tavo ausis. O tu žinojai, kad nieko negalėjai padaryti ir tai labiausiai tave gąsdino. Gąsdino tai, kad negali jiems nieko padėti ir atiduodavai save, negyvėlių siautuliui, jų pernelyg dideliam pagalbos šauksmui. Šitie atvirkščiai, kai tu save jiems paaukodavai dar stipriau ir dar įkyriau prašydavo tave pasilikti, galu gale užguidavo tave savo niekinga nebūtimi ir laikydavo nė trupučio nepaleisdami. Pameni, kai byrant smėliui iš palubių tu sudėjai delnus ir nebežinojai kur dėtis, tą naktį užkimusiu balsu reikalavai, kad jie pasitrauktų ir pagaliau tąsyk supratai, kad reikia trauktis, bėgti iš slegiančios erdvės į kitas ne ką mažiau užburiančias dykynes, tik nepasilikti čia vietoje su tais pačiais. Nuo to karto, bastūne, paėmei saują nerimstančios žemės ir svaidydamas smiltis kur pakliūva peržegnojai savo namus ir iškeliavai, kažkur ten, kur tave vedė keistas dar jokio kunigo neišrištas ir 47 uždraustas jausmas. Tu bematant užkalei visus langus ir duris, išdraskei gandralizdį ir netgi uždengei kaminą, prieš tai sudeginai visus savo laiškus ir dar spėjai švariai nusiprausti ir išsivalyti panages. Tu apsirengei juodai ir skaniai išsikvepinai, nelyginant Alfonsas, palikai taip ir nenuraškytas vyšnias ir obelis, dar tam sykiui augintas nebūtiems vaikaičiams.

 

       Aš tau kalbu, mano nebūtas popierinis Niujorke, brisdamas Vilniaus Misisipe, pasiraitojęs kelnių klešnes ir atgailaujantis už griuvėsius, išrinksiu po dalelę miegančius bokštus ir balkonus, pirmiau užmėtęs akmenimis savo mirusį tėvą. Po to imsiu ir atsiprašysiu, lyg tai būtų įvykę visai netyčia atgailaudamas menka Atžindo Komunija...

 

       Tu šitaip kalbėjai, kaip ir tūlas pasiklydęs šitoje tankmėje, neigei visumą ir užsimetęs tuštybę, nelyginant sunkų nubaustojo kryžių, vilkaisi po pasaulį. Tau skaudėjo dėl to, kad lyg ir turėjai viską, kartu neturėdamas nieko. Graužei save ir basteisi, lyg patrakęs, kad tiesiog nemoki, arba neturi tinkamos progos išspausti iš savęs nors dalelę to, kas taip sunkiai visą tą laiką guli ant širdies, nelyginant padvėsusi žiurkė, šitaip skleisdama šleikštų kvapą nuveja visus aplinkui. Tu galvojai, kokio velnio šitie žmonės išradinėjo nebūtas formules, neva skausmui malšinti, tie, kurie šitaip užpainiojo ir apraizgė būtį siūlais. Nepaisant to, tu į viską žiūrėjai pernelyg paprastai, dėl šito ir kentėdavai, visad jausdamas spaudimą galvoje ir tvinkčiojimą kūne. Rodos, visuma būtų užtvindyta svetimu vandeniu, o kūnas patapęs neišbrendama pelke. Kai čia sieloj esi benamis, tai gali reikšti tik tai, kad tavo namai yra visur, bet tu net negalėjai įsivaizduoti, mano bastūne, kaip prieš tave visai netrukus nusisuks tie patys, kurie tau kažkada leido rastis šituose namuose. Šitaip atmes ir tu klaidžiosi, prakeiktas galimybe visą šitą regėti.

 

       Erdvės kalbėjo kažkam šaukiant, kalbėjo, kad reikia keliauti.

 

       Tu eini, bastūne, savo priešų išmintomis gatvėmis, kurių nėra ir niekad nebuvo, jausdamas savyje amžina de jure, bet niekaip nesulaukiantis iš erdvių de facto, nes joms pačioms reikia būti pripažintoms, kaip ir daugeliui šito miesto gyventojų išmainytas nykulys į tavąjį užjautimą. Mes žinojom, bastūne, kaip tu atsiduodi užburtai tėkmei išsilaisvinti kažkuo dar labiau griaužiančiu mažose savo sielos lentynose. Kažkas tave slėgė ir nenumaldomas smalsumas virpėjo tavo kūne tu vis nusivildavai, kad aukso gijai pasirodžius, ji bematant išnykdavo. Bet kartu ir džiaugeisi, kad su tuntu žmonių savo kūne, galėjai čia pat ištiesti špygą į dangų, pasitenkindamas, ir galvodamas, kad žiūrint iš viršaus kaip tik tomis valandomis žemė dengdavo rūkas. Bet ponas Dievas tau leido teptis grimą ant veido, tam kad po to suprastum, kad galvodamas, jog dangus tau buvo per aukštas, o žemė per klampi, nebuvai niekas kitas, kaip ta pati šito kvailo maskarado dalis, o ne jo kūrėjas.

 

       Tą naktį susapnavai sapną, kur miestas tau pats kalbėjo apie grėsmę. Tu matei save neblaivų prieš veidrodį su buteliu rankoje, visą sumuštą ir subadytą. Tąsyk veidas atrodė kreivas ir pilkas it dulkės. Matei ir savo akis: juodas, bet išmintingas, nelyginant kranklio ir stengeisi kažką pasakyti sau ar kažkam kitam, budinčiam už veidrodžio, bet burna, išdavusi tavo nesveiką kūną, nesugebėjo išleisti nė garso.

 

       Atsibudai apkvaišęs ir išpiltas bemiegio prakaito tu vėl dendiškai pasipuošei ir nuėjai ieškoti savo nykulio pribuvėjos. Tu ją radai viename iš senamiesčio rusių rymančią prie stalo ir užkalbinai nesigėdindamas, mat šaltis tau suteikdavo drąsos. Jį buvo rausvų plaukų ir švelniai putlios odos, gerokai vyresnė už tave, bet tokia pat vieniša kaip ir tu, mano bastūne. Ji nugirdė tave, o tu nugirdei ją ir net pats nesupratai, kaip tu atsidūrei jos namuose. Žinojai, kad jį priimdavo tokius pat kaip tu, nykulio paženklintus vyrus, tad tu nebuvai pirmas, tačiau galbūt paskutinis. Tu stebėjai kaip tyliame jos kambaryje, prieblandai ir šešėliams žaidžiant su jūsų veidais ji atidavė tau savąjį moterišką vienišumą ir liūdesį, o tu jai savąjį nykulį, brangiausia, ką turi šiame didmiestyje... Tu išgėrei degtinės ir pabijojęs pasirodyti prieš ją laukų vaikėzu pažeminai savo balsą ir stengeisi nesikūprinti, nors tai nebuvo svarbu. Tačiau tau tą akimirką atrodė, kad kaip tik ji pasišaipys iš tavo nesubrendusio vyriškumo ir dar sustiprins tą pilkumą, kuri kirbėjo tavo plaučiuose, nelyginant užgautos stygos. Jau kalbėdamas jai žinojai, kad po akimirkos turėsi įrodyti savo netikrą vyriškumą jos lovoje. Jos girgždančiame naktiniame lizde, kur gulėtą įvairios išmonės, moralės ir profesijų vyrų. Jų būta visokių ir tai tave gąsdino, tai, kas šioje moteryje iš tikrųjų gali slypėti. Juk čia pat kiekvienas iš jų pabuvęs joje, jos šventovėje paliko savo savastį, tebuvo viena tas pats, šitos moteriškės šaltumas. Tu negalėjai kitaip pasielgti, negalėjai nepalaidoti savo minčių, jos kapinynuos ir viską pamiršęs užsikloti ja ir atsibudęs išeiti, nelyginant svetimas, su savo reikalais. Tu net neabejojai, kad gali nepavykti, tada tu susiriestum į mažą kamuoliuką ir galbūt būtum saugesnis ir laimingesnis iškėlęs savo silpnumą, parodytum tai, ko neverta sunaikinti jai jos moteriškaisiais kerais. Nieko nėra baisiau laikinosios meilės pinklėse, negu vieniša moteris, praradusi našlės sąžinę. Juk tu žinai, mano bastūne, kad pirkliškos meilės pasiūla šiame mieste bus tau svarbesnė už užtikrintą ateitį ir savęs jutimą kaip vienį, bet tau visad trūko valios ir neigimo jausmo, viską priimdavai iš nelaimėlių ir iššvaistydavai taip tapdamas vienu iš jų. Galu gale niekas nebepatikėdavo tavo griežtu vyriškumu, ir numodavo ranka į tavo stipriai sugniaužtus kumščius. Rodos, popierinis Niujorkas piktdžiugiškai šaipydavosi iš tavęs, kišdamas pagalius į būties vežimą, bet lyg tyčia niekada neleisdavo tau išvirsti iš jo ir susižeisti... Visą tą laiką už jūsų rymojo tavo praeitis, kurią netrukus palaidosi, jį bus bematant užmūryta, savotiškame negyvėlio gyvume. Kaip ir daugelis medinių dievų sustingusiais samanotais veidais. Kiekvienas iš jų visad alsuoja nejudančioje gyvybėje, nelyginant apleisti traukiniai, rodos tuoj pat pajudėsiantys iš vietos. Ir tu matei, kaip virsti ta sustingusia medine dievybe, su atvira burna ir aprudėjusiais pirštais, įsakmiai kalbi, kaip kalbėdavo kaliausė varnoms pasitraukti ir jos išnykdavo. Išklausydavo šiaudinių smegenų ir bijodavo tavo garsiausios tylos, užšalusios upės, kurios dumble užkasti daiktai spinduliuojantys kažką nuo ko traukiamės, bet itin lėtai, kad nieko nepažadintume. Tau buvo be galo smalsu ir atrodei juokingai, nelyginant koks primatas kaišiojantis medžio atplaišą į skruzdėlyną. Tu bijojai žmogaus, pats juo būdamas, klajūne. Ką prisidirbai seni? Už tavęs stovėjo keli juodieji Vilniaus angelai ir grėsmingai žvangėjo rožančiais, tu matei jų veidus ir drebėjai, galvodamas apie savo motinos ašaras, apie krivių ir vaidilučių giesmes. Viskas susimaišė, kažkas iš tavęs atėmė medinį dievą ir tu matei šokinėjančias liepsnas ir kaip jis dega. Ji užlipo ant tavęs, nuplėšusi paskutines kelnes. Fiasko, šnibždėjai tu, o ji neklausė. Fiasko... Ji įrėmė savo riešus tau į ausis ir privertė klausytis keisto ošimo venose. Tu nejautei nieko, nieko kas teiktų nors menką malonumą, o tik žaidei jos krūtimis ir lyg tyčia, net negalvojai apie kažką, kas priverstu tave pasijausti vedliu. Ji apsirangė tave ir džiaugėsi pagriebusi tavąjį gyvenimo šleikštulį, dalelę tavojo virpėjimo. Tuomet skambėjo išdavikai bažnyčios varpai, kviečiantys tave, nustumti ją į šalį ir sustabdyti savo kaltumo užgimimą. Bet tu neišdrįsai, nes nenorėjai nuliūdinti jos, pasirodyti kitoks, nei kai kurie prieš tau įžengiant pro šias duris. Ir tu leidai savo gėdai daryti tai ir melstis vienu metu, nudūręs akis į kryžiais nusėtus bokštus prieš tave ir įsivaizduojamus altorius. Jį užbaigė, atsiprašė ir padėkojo, visai kaip davatkai užėjus į tėvo namus skolintis druskos ar pasukų. Paniekinus tave, o tau paniekinus Dievą, užkūkčiojai prieš langą, atsiprašydamas jos ir pasirėmęs sunkią galvą, lyg senas vilkas šioje dykumoje. O tu buvai toks, tačiau čia tikrovėje, kuri tave šitaip atmesdavo, jauteisi, lyg negimęs. Tuomet viskas buvo juoda akyse, nors ir švito. Ji nugriebė tavo šaliką ir apsimuturiavo krūtis, švelniai kikendama užmigo šalia tavo sustingusio kūno, nesupratusi apie ką tu šneki ir kas tuomet dėjosi tavo klajojančioj sieloj. Ir tu lyg vaškinė lėlė, tokia trapi ir leidžianti save lipdyti iš bet ko į bet ką, įsigijai pirmąjį randą savo veide ir užtemai. Tave kvietė šitas miestas nerti dar giliau ir tu nėrei, negalvodamas ar kas nors iš Sargų tave ištrauks. Sielai kažkas užmovė apsiaustą, tą kuris šiek tiek apsaugodavo nuo karčių antausių. Jūs žinote, kad klajūnas sieloj yra viena, kaip ir bastūnas gyvenime. Tiesiog sielos kloniuose, reikalinga lazda, pražiodyti slibiną ar užsmaugti gyvatę. Tu išėjai į gatvę murmėdamas maldą ir mąstydamas, kad čia nevaikšto žmonės, o tik aibės paklydėlių, fantomų, tokių pačių kaip ir tu, ne žmonių o žmogystų ir personų, tokių pačių šešėlių kurie tave persekioja amžiams.

 

       Tu grįžti į savo dūžtančius laikinuosius rūmus tame jokiam sielos vaikštūnui neišvengiamame savo trapume, amžiname rankų virpėjime ir veidrodžių dužime. Aš tau kalbu bastūne, taip kaip niekas tau nekalbėjo ankščiau ir nekalbės amžiams. Tu slepiesi nuo žmonių jų ieškodamas, bijai kad jie prilies tave ir atims laikinąjį saugumą, tą kurį kasdien palieki savo namuose, lyg nuolatos puoselėjamą aršų augintinį. Tu bijojai, kad šitie palietę tavo drabužius suteps tavo sažinę ir vėl teks bėgti į dar vieną rūmą, kur nebus pamerktų gėlių ir ištaigingų lempų gaubtų. Kartais tu pats jautiesi, lyg būdamas po kažkokiu vientisu variniu gaubtu, esi ten, kad skardžiau skambėtų tavo spinduliavimas, praplėšęs tavo plaučius ir deja nepasiekiantis nė vieno iš mūsų.

 

       Kažkodėl tądien išklijavai savo kambarį laikraščiais, kad žmonijos praeitis kasdien žvelgtu į tave iš bedugnės, pabijojai savų kambarių ir vėl išsisėmęs puolei į gatvę išsisemti dar kartą. Žinok, bastune, šitą žino kiekvienas ir aš kalbu ne tik tavo ausiai, sakau, jog miestas ne taip lengvai pasiduoda išardymui, kad ir dovanodamas gausybę žinių apie save. Kažin kodėl brolau, pro arkas dūksta vėjas ir barsto nematomas smiltis, nugrimzdusių pilių kalkes čia pat į akis, negalvodamas, kad ir tau reikia statytis savo tvirtovę. Ant ko pyksta šitie mūrai, bastūne? Ar mūsų pavydas deja, nepaniekino žaizdro mumyse, leisdamas jam skleistis, bet niekada nepražįsti. Kiekvienas kasdien konkuravome su dangumi ir jam net nebuvo progos atleisti. O gal tavęs bijojo šitie žmonės, galbūt tu vienas skandini save, kai tuo tarpu kiti kyla į viršų ar nors rasdami savo krantą keliauja toliau, juokdamiesi iš visko ir neatsigręždami atgal...

 

       Šiąnakt tavo radijas netransliuoja vidurnakčio lyrikos, o vynas tapo bematant kartus. Tu turėjai keliauti toliau, nes troškulys džiovino gerklę ir kojos pamėlo.

 

       Po to tu trumpam nustojai savo klajonių. Pagalvojai, kad būtų saugiau grįžti, bet tavęs namuose jau šįsyk niekas nelaukė, kaip ir nelaukė vakar. Tada nebežinojai kur dėtis. Galvojai dar kartą save surysiąs, kaip ir visad darydavai atsidūręs kryžkelėj. O tau Dievas vis dar siuntė ženklus tęsti klejonę, kad ir kaip tai buvo purvina. Ir tu ėjai toliau, bastūne. Tu užlipai ant kalno, o tąkart su tavimi ant jo užlipo karvė ir čia pat krito. Kažin kodėl ji dar prieš susmunkant ant žemės ji dar spėjo į tave dėbtelėti savo akimis, kuriose bedugnė buvo gili, nelyginant beribis juodas vanduo, kviečiantis tave nerti neįkvėpus prieš tai oro pliūpsnio. Ji gulėjo ir kažką murmėjo karvių kalba, nelyginant priešmirtinę maldą, pūsdamasi šnabždėjo. Vis dar negyva būdama atrajojo žalsvais syvais. Nieko nėra baisiau, bastūne, kada numirėlis dar kalba šio pasaulio kalba būdamas jau ten kažkur aukštumose. Tada tu pamatei moterį kopiančią tuo pačiu kalnu link kritusio gyvulio, sunkiai alsuojančią, kaip ir pati karvė, su lygiai tokiomis pat bedugnėje skęstančiomis akimis, su didelėmis motiniškomis krūtimis, savo vaikų maitintoją, atėjusią ją numelžti paskutinį syk. Moteris melžė ją gulinčią, ji melžė jau nebegyvą pieną, nelyginant mirties syvus, o karvė vis dar kriokė maldaudama trauktis nuo jos. Bet tu žinojai, kad gyvulys negali priklausyti pats sau, netgi ir kritęs, tik dar kartais gamta padeda jam ištrūkti, paversdama jo kūną dvėseliena. Pamelžusi karvę moteris nustriksėjo, lyg būtų čia pat atjaunėjusi. Ji nusiėmė batus ir basa per dar tebeįšąlusios žemės dumblą leidosi nuo kalno. Ir žemė jos nenubaudė, nenugramzdino jos dumblas ten giliai, kur neleista nužengti niekam iš mūsų, mano bastūne. Tu pašaukei jai pavymui, o ji nebeatsisuko, tik sustojo ir sviedė kibirą žemėn. Dėl dievo bastūne, ko tik senatvės sielvartas nepadaro tam žmogui, kuris yra jaunas. Ir tu esi jaunas, mano bastūne, bet tu nemoki gyventi taip kaip visi ir tave šita žemė atmeta, neduodama tau to, ko duoda kitam tokiam pačiam kaip tu. Tu pasijutai seniu ir tau neregėtai skaudėjo šonus, o Dievas vis juokėsi iš tavęs pildamas iš dangaus vandenį. Tada tu kreipeisi į savo mirusį tėvą, galvodamas, kad pasaulis yra apgaulingas veidrodis, kuris juokiasi iš tavo kūno iškraipydamas jį. Taip pat ir iš visko kas supa aplink tave, net ir iš tavo minčių, kuriomis galėtum save palaidoti, jei tik turėtum drąsos. Bet tėvas tau neatsakė, žinodamas, kad tu gali žengti dar vieną žingsnį nepagailėjęs savęs nueiti ten, kur tave veda Dievo pirštas.

 

       Aš matau, mano tėve, tave pailsusį. Žinau, kad tavo pečiai jau suglebo mane nešiojant. Daug senesnį už tave, nors kūniškai jauną. Žinai, tėve, pailsau ir aš tave matydamas, pailsau, nors tavęs jau nėra. O gal esi, tik kažkur sulindai man į kuprą ar į akis, o gal į delnus, juose vis daugiau raukšlių dienai praėjus. Žinau, neduodu mėgautis tau ten aukštai tuo, kuo užsidirbai palikęs šitą raudų kalną ir nepaliauji manęs tausot, traukt iš ten, kur būčiau nugrimzdęs ir niekad nebeišlipęs. Kasnakt girdžiu tavo vienišą raudą, nors nesi paklydęs kaip daugelis, bet taip pat pamišai, kaip aš, tavo sūnus, tik ne dėl balų blizgėjimo ar varlių kvarkimo, bet dėl mano bėdų. Nubaudė gražiuoju, nors prieš nieką nebuvai pakėlęs rankos. Aš galiu juoktis, nors man nepritinka, kad nors panašią naštą užsikelčiau kaip ir tu, bet šito neteks, nes čia, viršuje, ant tavo pečių, saugau tavo galvą nuo lietaus, o gal net nuo žaibo, jis kartais man nudiegia paširdžius, bet tiek jau to... O šitie bokštai, tėve, šitie plaukai, kiek juose to, kas neišardoma ir nežinoma. Nes čia kažkur slypi vienas žinojimas, tuose skausminguose rytuose, pavyduolių žodžiuose, kažkur, kur tavo paties ranka nekyla, o galėtum sudraust ar bent paklausti. Vieni klausimai, buriu iš Dievo knygos, nors tai uždrausta. Burti, kai tavo sielos ertmes skrodžia skersvėjai. O dangau, kur aš padėjau savo galvą, kurią tu man atidavei, kažkur užkasiau prie upės. Kad tėkmė, paliesta mano grubių, nemokančių tausoti pirštų, nuolatos skalautų tavo ir mano mintis, mūsų abiejų, jas plautų, grąžintų atgal. Ak atleisk, tėve, apsileidau. Daugelis moka prisipažinti, parklupti, apkabinti tavo kojas, bet tėve, tu visada mėgdavai tylą, kurios aš neapkenčiau, o dabar ilgiuosi. Taip norėčiau išgirsti tavo juoką. Kažin, gal nuolat ir juokies. Kvatojies, dėl to nežengi nė žingsnio, o gal tavo krykštavimas, tėve, seniai virto rauda? Tu kalbi per erdves, man brendant neišmintais takais. Tik nežinia ką: ar bristi toliau, ar paleisti ir būti tuo, kuo visada buvau. Žinau, tėve, kad šiandien vėl pasimatysiu su tavimi. Žinau, kad atsiųsi man žmones, kurie pavaišins ir pavalgydins, gal net užmigdys, nes šiaip sau užmigti sau neleidžiu. Tik kai noriu išgirsti tavo maldas, tėve, nes manosios nebeveikia. O lūžta nukrauti stalai, gimdyvės moterys tarsi kažkokios apsiblaususios vergaujančios žuvėdros. Tavo ir mano Valhala, tarp vienų bebrų, ugninio vandens, benamių. Vakar priskyniau motinai viksvų, o ji nesuprato. Kas gyvena many, gal tūkstančiai ar bent jau du ir visi pešasi dėl vieno. Aš pailsau, tėve, nežengęs nė žingsnio guluos į savo lopšį, laukiu atsakymo iš ten, kur ir turėčiau būti, o gal ir esu, tik kažkas traukia mane iš ten, galbūt tu? Bet aš nepatikėčiau, kad tu galėtum šitaip žaloti mano trapumą, koks tik ir galėčiau būti čia, tėve. Siuntei man tokią pačią, visai kaip aš, bet jos atsisakiau. Dabar draskau alyvas dėl kitos, tėve, bet šiaip gyvenu neblogai. Tėve, kodėl staiga visa tapo nuobodu, ir nieko beprotiškai įdomaus, ten kur nieko nėra, ten ir turėtume būti. Iš ten, kur bėgame, tėve, ten ir liksime. Nešk, tėve, nešk... Pasikeisim, pažadu. Vakar iš kiemo išvariau benamį, tėve, nes taip liepė motina. Užtat motinos ir neklausau, bet teko, nes ji palaikė mane silpnavaliu, o galėjau toks ir likti, juk niekam dėl to nebūtų suskaudę. Išvariau riksmu, jėga, bet liesti nedrįsau. Kalbėjau jam, tėve, kad jis kitos stichijos, jis neigė ir sakė būsiąs labai tyliai. Aš nepasidaviau, tarytum saugodamas savo namus nuo ugnies, nors jos niekada nebuvo. Jis mane prakeikė, tėve, net man jį peržegnojus. Matyt pamanė, kad jo nepamenu. O tu pameni jį, tėve, mums keliaujant per dykumą. Jis turėjo tokį patį apsiaustą, ir tokią pačią lazdą kaip ir visi, pameni, mūsų buvo daug. Ir jis taip pat nevalgė ir negėrė, kaip ir kiekvienas, bet priėjome jūrą ir visa tai prasidėjo. Pažįsti, tėve, jausmą, labai artimą, greičiau regėjimą ar kliedesį, kai atrodo, kad viską semia dumblas ir tavo akys iš dumblo, burnoje dumblas, ant sienų dumblas, kažkas, na žinai. O, tėve, ar šitie sapnai man?

      

       Kylant laiptais, tėve, aš dar kartais susitinku tave, išbalusį, bet vis dar gyvą, laukiantį, kol užlipsiu ant tavo gležnų pečių, o kyla kiti su dar didesniu skausmu, tuomet, kada mes abu liekam apačioje.

 

       Atmeta, tėve, baisingai atmeta...

 

       Kada?

 

       Kas tau atriekė šįryt duoną, bastūne? Ar tamstos jauteisi kaltas dėl savo širdgėlos, kurios nerodei niekam išskyrus tiems, kurie kėsinosi į tave patį. Kada prabudai ir nenorėjai niekur eiti, nes norėjai pasileisti kur nors, taip kaip šis ištvirkėlis vėjas skrodžia pievas. O kartais, jei viršus leisdavo pririšdavai save prie buities tvirčiau, nei pats Dievas tave būtų pririšęs prie šio būvio, verčiau užmazgęs užpainiojęs prie netvirtos žemės iki mėlynių, suvaržęs tavo riešus ir užlaužęs kaklą. Savo gyvenimą regėjai kaip kažkieno darbastalį ant kurio pats stalius negailėdamas nusėjo tave randais, lyg būtų suspaudęs tavo sielą tarp varstoto, o kūną tiesiog atskyręs, nes jis ne tavo. Tada kartais leisdavo sulįst į save lyg kokiam bestuburiam gyviui, supratus kad niekas tau nepriklauso, netgi pats niekas nėra tavo. O pavykdavo kartais atriekti duoną tau pačiam ir atsikelt, tada išgyvendavai dieną ir laukdavai kitos, grįždavai su nulupta savasties žieve, o iš tavęs tuomet dar suspėdavo pasijuokt namai ir tos moterys, kurių visada troškai, bet niekada jų nepasiekdavai, nes jos būdavo per arti tavęs ir jų oda žibėdavo aštriau, nei stiklas. Kartais tu pasijusdavai kaip stiklas trapesnis už trapų, bet puošnus ir kaip sykis vidujai tuščias. Kiekvieną rakštis tavo sieloj turi savo kvapą, bastūne, kiekviena skylė širdį, tavo voratinklį, neišpainiojamam raizginį, netgi sutrupėjusiam mūre, visur tu regėjai tą patį. Tu žinojai, kad neperskaitei nei vieno rašto ir nesiklausei svetimų gyvenimų, nes visa buvo pažinta tau nepažinus, tavo vienintelis tvarinys buvo visa kas nėra tavo, ir sučirpus žiogams ar musei įkritus į srėbalą, ar kloakos vandenims sušvokštus, tik tada galėjai pasakyt, jog tai palietė tavo širdį. O, pameni, tada tu pradėdavai stipriau alsuot gyvendamas kito gyvenimą, tada ten kitam būvį, tau pačiam beesant fantomu ir atsidūrus kitam vaiduoklyje, pasimatydavai tu, tikrasis. Nes tavyje, bastūne, slypi tūkstančiai, kurie buvo niekas realybėje, o tikrumas gyvenime. Peržengus ribą, nuo nematomo link to ką turėjai atiduoti, o gal net grąžinti tokiems kaip tu, tokiems patiems bastūnams, tik sklandančiais kitomis eromis ir šviesmečiais. O jei pamatydavai kur nors tarp debesų, ar toje pačioje dykumoje, kurioj buvom kiekvienas, su tokiomis pačiomis lazdomis ir drobiniais rūbais, be maisto ir vandens Vieno vedami ir netgi vienodai praplikę, tą panašų į save, tik esantį už beribio stiklo, suprasdavai, kad esi ne vienas. Ir pasauliui prieš tave atsukus kreivą veidrodį, be kurio nebegalėjai būti čia, kaip mat nurimdavai ir grįždavai vėl prie rudo vandens. Tu nebežinojai, bastūne, kas yra meilė, nes įsimylėjai kiekvieną šitos žemės produktą ir vaisių, kiekvieną žmogų, vyrą mylėjai panašiai kaip moterį, nes nebesupratai kas yra moteris. O tave stumdė, visuma taškydavo nuo vienos kėdės ant kitos, kaip apkvaišusį vabalą, užmesdavo tavo paties lietpaltį ant galvos su teise pravirkti. Jautei gėdą, nes norėjai žaist pagal šitos dimensijos taisykles ir niekeno kito, nuropodavai į kampą ir laukdavai tamsos, lyg Dievo puota būtų užsitęsus. Ir tu, mano bastūne, nieko nekaltinai, tik dėkojai Jam už tai, kas nebūtą, bet vyksta. O norėjosi, seni, pramušti dugną, kad vėl sugrįžtum atgal, bet kažkas per smarkiai laikydavo ir nepaleisdavo, net ir bėgant lauk. Laikydavai pats save, net ir tada, kai krūtinėje žaibuodavo.

 

       Bastūne, žinau, nieko stipriau nebuvo už tavo meilę paklydusiems, kuriuos užjausdavai. Tu niekada jų negailėdavai, nes tai buvo per žema, bet jiems praeinant pro tave, gal net užkalbinant liepdavai sėstis šalia, įduodavai kelis žvangančius, nors pats žinojai kad ryte neturėsi nei vieno kišenėj. O pameni, pabusdavo šitas rytas su jais ir jų dainomis kartu su jų rožėmis kojose ar širdyse. Tau pasirodė, kad tu vienintelis nesibaidai jų akių, gilesnių už Neries upės vandenį, už jos purvinumą ir tėkmę, už apakusius namus, gal net langus už kurių tūnodavo išbalę senoliai, kurie dūsaudavo. Ir sakau tau, bastūne, šitas miestas dūsauja ir kiekvienas tavo menkutis žvilgsnis kažkur, kurį tu pavadinai meile, nustekentai moteriai, gal net vaikui pažiūrėjus į lūpas ar į akis tapdavo bevertis. Sunkiausia, mano bastūne yra išmokti mylėti, kai visa yra pažinta nepažinus. Ir tave labiau už viską erzindavo tai į ką tu laikydavaisi ir nepasileisdavai viskas kas buvo šitaip svetima ir kartu artima, kai tu pasakydavai viską, nors nepasakydavai nieko. Stipriųjų juoką nustekendavai savuoju, kartu ir panašiuosius, be kurių nebūtų nei vieno skirtingo, keikei jų mašinas, tvarką, netgi jų maistą ar augintinius, jų vakarus, pustuščius alaus bokalus, jų neramų miegą, kuris, rodos tik tau augino raukšles, nekentei tų, kurie tebuvo prašalaičiais ar paklydėliais šitame mieste, visai kaip ir tu tik su svetima kalba neįstengiančiais pakelti to ką jiems ruošia šitos apgaulingos gatvės. O žinojai dar, kad esama tavo neapykantos ir vyrams, kurie buvo panašesni veikiau į moteris, o gal veikiau į medijos elementą, už jų kvapus, nerišlią kalbą, kartais net povyzą, rodės jiems kažkas įdavė dvišakius liežuvius reikalauti, nesijaudinti dėlto kas vyksta ar vyko, o galbūt jie buvo tokie kaip ir tu tik besistveriantis kito, mažiau pažinto, bet dažnai pasirodančio.

 

       Šiandien tu panorai gyventi su savo liūdesiu ir tiek, nieko per daug nereikalaudamas, tik kad netrukdytum kitiems, bet vis tekdavo atiduoti savo brangias naktis kažkam, kurie už tai niekada nebutų padėkoję. Keistai žiūrėjai į visa tai, nepaliaudamas ardyti save. Paniekinai harmoniją jai nepabuvus kažkur šalia, tik žvairomis akimis bandei susiurbti į save tą kas aplink tave siaučia. Keistai atrodė mergina, visai atsitiktinai sutikta tavo minčių ar vidinės sumaišties vedamo jausmo, per amžinybės tolius, neįkrentant niekam į akis, lėtai vienoda tėkme ištverto, kažko ko pats niekada nesupratai. Klausei savęs ar galėjo kitaip nutikti, kai visas ciklas byra nelyginant smėlis tarp pirštų nenubyrėdamas, veikiamas laiko ir plėšomas tylos. Tu matei žmones kurie spinduliuoja meile, bet  niekada nesupratai jų žaidimų, nes visa jau buvo matyta, o jeigu Neduok Die akies krašteliu tau kažką panašaus tekdavo patirti šalia pusėtinai būnant, nebejautei nieko tik negyvą tuštumą, kuri ir buvo tavo sielos audra. O čia visada buvai ramus, bemiegėmis akimis badydavai aplinka, kuri tave suvystydavo kaip naujai gimusį ar kažkur pasimetusį. Nieko nėra baisiau, mano bastūne už tą kurį išbandė, nes būtent šiam bandyti nebebuvo ko.

 

       Tada tave persekiojo ryškiai mėlyna šviesa su lėta juvelyriška tėkme svetima tavo genčiai ir visam kas vyksta aplinkui. Visos erdvės viename klampiame degute kur buvai tu, lesinai savo paukščius skrendančius aukštyn kojom, guodei žmones nebemokėdamas jų paguosti ir kas keisčiausia tave Dieviškoji ramybė pradėdavo gąsdinti. Štai patirtys stovėjo lentynose, dulkėjo supiltos į butelius ir niekas jų neliesdavo, nedrįsdavo gerti, nes kitus laikei nebe tais. O visad grįždavai namo praradęs atstumą, saiką , taip ir nepaliestą valią guldavais į lovą. Ir niekam, kartojai, niekam šitoj žemėj nebuvo uždrausta gerai jaustis, o gal tu darei kažką ne taip, gal tu gelbėjai save niekur nebūdamas, nieko nepalietęs, o tavo nusižeminimas tapdavo beprasmis. Bet aš kalbu, bastūne, kažkas kas skilo tavyje tarp tūkstančio. Aš esu ir laikau tave, nors tiek tavęs ir teliko. Ar kada grįši į savo namus, nors grįžti nėra pas ką. Ir aš tavęs klausiu, bastūne, ką tu čia radai nuo ko negali atsiplėšti? Tarp keleto šio miesto bepročių, kurie ėda kiekvieną tūnanti savo lizde. Tu irgi tūnai tame, nei vieno alchemiko nepaliestame butelyje lyg viena galinga patirtis kažkam, lyg matematinis vienetas, o gal net pavyzdys šito nepatyrusiems.

 

       Tu šnekėjai su kunigu, jis tau leido rūkyti bažnyčioj, barstyti savo savasties pelenus kažkur šalia jo kojų, o jis tuomet sėdėjo prie žvakės, gromuluodamas žodžius pusiau lenkiškai. Anas laikė savo rankoje šventą paveikslą, kur šėtonas ir Dievas buvo vienodo ryškumo. Ir tu liepei sudegint nelabąjį, nors kunigas su tavimi stipriai susiginčijo ir sakė, kad sudeginus velnią pamesi Dievą. Tu nebeturėjai kur dėtis ir sutikai su juo. Viena buvo teaišku, kad jo būtį užtvindęs panašus nykulys ir jis nenustojo kalbėti, kaip yra čia, šitoje kryžkelėje šalčiau už patį šaltumą. Bet tu meldei sutikti su tuo, kad viskas yra jau išgelbėtą ir jis nesutiko, pasmerkęs tavo kanonus vienu atodūsiu užgniaužė tai kuo tu gyvenai pastarąjį, sakau pastarąjį savo gyvenimą.

 

       Rodos, tau Dievas ir šėtonas buvo perdaug pažįstami. Visai kaip tavo žodžiai ryte, kad viskas bus gerai. Saulė tau svilino pakaušį ir nesinorėjo nieko tik užtvindyti savo paties skleidžiama muzika rajono stogus. kas gali dar šitaip skambėti, jei ne šita užšalusi era, kurioje esi šiandien ir bijai sutikti kitų, kurie keliauja taip pat tik visai priešinga puse nei tamsta.

 

       Aš dejuoju mano mielas bastūne už tave, kad viskas, net meilė čia yra taip pažįstama. Galėtum save surinkti ir nebūtų taip sunku, galbūt galėtum padovanoti kitiems daugiau nei yra. Kad nors surastum menką plyšį savo baimei suspausti į kažką kas atveria.

 

       Sudužęs veidrodis, susenę šito kiemo paukščiai ir visa kas gyva tarp raudono vyno ir nepaliaujančio lingavimo garsų prasme. Tu panorai visu tuo žaisti, gal net diriguoti būsenoms. Tu galėjai neištarti nė žodžio ir visuma kokia ji bebūtų kaip mat apsiaustų tave, paslėptų nuo žmogaus ir atvertų viską daug labiau. Visa kas matėsi buvo itin ryšku ir galėjai imtis kokio nori reikalo ir jis būtų visai vykęs. Kažkur kraujosruvos tavo šlaunyje, paženklintos keista tyla, nuo vieno tilto link kito, suskaičiuojant ant pirštų esmes, tą dėl ko nemiegojai naktimis. Visa buvo čia pat ir ramiau nei paprastai ir tyliai būnant, paslapčiomis viskas buvo pasiekiama. Reikėjo atrasti vieną žmogų, dėl kurio būtum čia kad išgelbėtum save, užaugintum pribrendusią savasties varpą, kad neįsimylėtum to kas po ranka, bet išspaustum to ko visada norėjai. Pastatyti savo namą ant teisingų pamatų ant skausmo, be savigailės, besigelbėjant dvasios lukštenimu.

 

       Dievas sukūrė šitas šaligatvių plyteles tam, kad užkliūtum. Tai viena iš begalybės tobulų bausmių kiekvieno neišsakytai minčiai, ar poteriams kurių dar šiandien nekalbėjai. Visumą užpildanti visuma, kurioje jautiesi jaukiai, kartu skausmingai, nes esi kažkieno nešamas, o gal veikiau siurbiamas. Aš tavęs paklausiu, ar gali triumfuoti valia eidama prieš gamtą, kuri tave dažnai priverčia pasijusti aklu duodama praregėti? Težinome viena, kad gali nutikti bet kas ir mūsų klystkeliai, dumblas, kuris ir tebus dumblas amžiams, negalėjo juo virsti be vandens ir be dulkių. O kas yra dulkė paklausiu tavęs, vaikštūne, kada žinai kaip švelniai sutviska Dievo veidas, kaip tik tuomet kada nevyksta nieko ypatingo. Ir kartais atrodo, kad Dievo ir šėtono kova, yra tik jų kova ar veikiau viena lemiantis suokalbis žmogui. O buvai susitikęs ir velnią, nebijojai ir buvo visai nekeista. Parodyk man vieną iš tų nualintų vyrų beslankiojančių mirusiomis gatvėmis, nualintų svaigalais ar moterimis kurių nebus, jų išklausytomis tyliomis kalbomis, kurios nieko nereiškia ir aš tau pasakysiu kas yra velnias. Senas vilkas išbarstantis save, kiekvieno namuose, ar nelemtame kiekvieno gailestyje, dirbantis vieną ir tą patį darbą, dėl sekundės paguodos, kuri yra popierinė, dėl vieno tikslo, kuriuo pats netiki. Šėtonas yra diletantas. Šėtonas yra idealistas.

 

       Pameni, šiandien bijojai grįžti namo. Tavo kūną dar maudė vasaros karštis, kai pasakei jog būsi vienas savo lizde ir bandysi sutverti nesutveriamą. Bėgai nuo pažįstamų veidų, kad netektų sukelti kam nors gėdos, ar neduok Die atiduoti save dar vienai bemiegei nakčiai, kur bus visko ko tu ieškojai keletą dienų iš eilės. Dar tebejauti savo burnoje kaltės skonį, nors atrodo lyg nieko nebūtų įvykę. Tąsyk regėjai save nebegyvą, bet tai tavęs negąsdino, verčiau bijojai nuobodžios begalybės, ar paties jausmo, kad nebėra ko bijoti. Toks pat buvo ir šis tavo regėjimas bastūne, kada dvasiai išėjus iš kūno vis dar matai, kaip kelios moterys suka aplink tave ratus, nelyginant maitvanagiai, skuta tavo apšepusį smakrą ir gramdo tavo panages, perrengia tave gražiais rūbais, kurie tik ir tereiškia grožį, gyvo žmogaus jie niekada nebūtų išgelbėję nuo šalčio ar lietaus ir tai buvo įkyru, šitai buvo įkyru tverti, o juo labiau matyti, kada žinai, jog tu gali kalbėti, bet tavęs niekas negirdi, gali spardytis, bet niekas nepajus skausmo, o tik tęs savo darbą prisidengdami pagarba ar prisiminimų juoku, kurį sukūrė Dievas. Visa yra paprasta, perdaug paprasta, kad suvoktum.

 

       Bastūne, tu puikiai žinojai ką reiškia kai kiti tavęs negali perprasti. Kada turėdavai plaukioti kitų skausme išsižadėdamas savojo. Kada tavo dvasia galėdavo būti graži tik tau pačiam, dalinantis su Dievu, kurio dar nepažinojai. Nes kiti supūdė Jį, sakydami jog Jis yra žmogaus, o ne žmogus Jo. Jie kalbėjo, kad pragaras neegzistuoja ir supančiodavo tave savo lipšnumu. Kada tu norėdavai tik paklausti, o jie bijodavo atsakyti. Kartu ir reikalaudami iš tavęs žemindavo tave. Tu galvojai, kad pats netinki šiam pasauliui, o ne jis tau. Sutikdavai su viskuo ką jie sako, nes jei nesutiksi, atsidursi kažkurioje terpėje, kurioje mirtis yra menkniekis ir lengviausias šuolis nuo būties. Sutikdavai su tuo kad gyventi yra nepalyginamai sunku, o ypač kai to daryti nemoki. Tu atrodydavai keistai bučiuodamas žemę. Jie pykdavo ant tavęs kai tu persižegnodavai. Jiems tai buvo keista ir netikra. Jie prašydavo tavęs kažko, ko negalėjai įvykdyti, o tu stengeisi, nors nežinojai kur tai veda. Jie juoku laikė visą pasaulį, o tave vienu tikru jo gyventoju. Vieninteliu sutvertu rūmu tik tau pačiam. Jiems pabosdavo tavęs klausyti, skaityti tavo raštus ant jų aprasojusių langų. Jie nesuprasdavo, kodėl tu skaičiuoji muses, kai jas kažkas veja iš savo būsto. Jie vienas kitą vadino utelėmis, kai tuo tarpu jų vaikai vaikščiojo su niežtinčiomis galvomis.

 

       Tu buvai panašus į šunį, kuris mokosi kalbėti.

 

       Tąsyk į tavo namus užėjo čigonė. Ji norėjo susiurbti į save tave ir tavo daiktus, visa kas yra belikę gyva ir parsinešti į savo būstą, kuris greičiau primena landynę ar lizdą. Ir tu supratai ją ir viską atidavei be gailesčio, nes žinojai, kad Dievas jiems leido vogti. Tu pajutai kaip ji susupo tave, savo žvilgsniu miegą pavertė tavo vienintele jusle. Įmūrijo tave į savo kliedesį, kurio nebuvo. Jis neturėjo nei pradžios nei galo, jokios esmės. Jis neatsakydavo į nieką. Jis tiesiog buvo, nors jam ir to nereikėjo. Ir dabar tai leista daryti visiems, ne tik čigonams. Nes jie tapo panašūs į šešėlius, o šešėlis dabar tapo daug tikresnis už kūną, už tikrąjį Dievo tvarinį. Mes patys leidome sau nebijoti Dievo. Pasakyti, jog mainais už jo dovanas, galime supakuoti ir jį patį ir pasiųsti paštu kuo toliau, kur patys nežinome. Mes sutvėrėme pasaulį iš naujo ir be Dievo pagalbos. Kates ir šunis, augalus ir žmones, vaisius sutvėrėme iš naujo. O Dievas nebaudė, tik apdulkėjo, stipriai apdulkėjo, kažkur užkištas po stiklu, rymantis, pagamintas žmogaus iš pūvančio Dievo medžio.

 

       Buvo šilta ir skraidė peteliškės daužydamos tavo veidą. Tu prisėdai pasiilsėti dar sykį. Tu pagalvojai, kad šitie vabzdžiai turi per sunkius angelui skirtus sparnus, nes muša taip skaudžiai... Tada tu supykai ant dangaus ir suradai dar vieną moterį, kuri parsiduoda kartoniniam dievui. To, kurio niekada nebuvo ir nebus. Tu kaip mat puolei jį naikinti. Ir ne dėl to, kad tu geidei jos iš savo skausmo, bet dėl to, kad manei, jog tavo sapnai ir regėjimai šnabžda, kad esi vienas iš jų. O pats tu niekada nenutuokei kas yra jie. Tu blaškeisi tarp angelo ir demono, manei, kad imsi ir viską pakeisi, nepajudindamas nė piršto, o tik patenkindamas savo savimeilę. Ir staiga pavirtai iš šlaistūno švaistūnu. Tuo, kuris siurbia bloga iš nenusisekusiųjų, išmainydamas save, sukurdamas nebūtos meilės pinkles suklupusiems. O tau patikdavo, bastūne, kada galėjai pasigirti savo spėjimais, laidodavai savo skausmą, kito skausme, žaisdamas burtininką. Kažin kiek tokių lėlių slėpėsi už tavosios širmos? Tu joms suteikdavai galimybę judėti, trumpam apsidžiaugti, pasiimdavai kažką ir numesdavai į pakelės griovį. Kažin kiek tavo pajaciškame lagamine tuomet slypėjo jų rūbų. Tų kuriais juos aprėdydavai, tam kad jie atrodytų gražesni tau pačiam ir tavo pažįstamiems, nes draugų tu neieškojai, bet eidavai visada ten kur jie paprašydavo. Tu nurengei ją jos namuose prieš tai iš jos pasišaipęs. Iš jos apkūnaus kūno, iš jos kambario ir lovos. Tu paaukojai jai visą savo naktį, jį leidosi, bet po to baisiausiai išsigando, kada tu jos užklausei kas yra jos Dievas. Ji tuomet nieko neatsakė, tiesiog akys kalbėjo, jog kažkas joje ne taip ir jos namai nugriaudėjo tavo šėtonišku juoku. Tu pridėjai ranką prie jos kaktos ant kurios, dėl Dievo, nebuvo tokios žymės, kurią turėjai tu. Tu mintyse pradėjai sakyti egzortą, kurį pats sukūrei. Ir tau patiko šitas žaidimas, nes ji pradėjo verkti. Jos nuogas kūnas nebekalbėjo naktimi ir moteriškais kvepalais. Tavo ir jos aistra pasidarė neįgali ir tu paskui bijojai pažvelgti į jos supliuškusį kūną. Po viso šito ji net bijojo atsistoti prieš tave, pasirodyti nuoga ir išeiti. Viskas vyko staigiai klajūne, naikinti tu išmokai greičiau, nei sukurti, o jei reikėdavo nebesiimdavai šios sunkenybės ant savo pečių. Tu sugriovei visa kas buvo netobula joje, o joje kažko kito nebuvo nė kvapo. Tada ji per graudesį, pažemindama save ir savo namus, vien iš nepelnytos meilės tau atsidavė tavo valiai, keliui, kurio ji nepažinojo, o juo labiau tu. Ir tu tada pasakei, kad išeini nusiplaudamas rankas, nes skausmą jau palaidojai, o kažko naujo sukurti nebeįstengei. Ji pasikeitė visa dėl tavęs ir manieromis, netgi nudažė savo kambario sienas kita spalva. Ta, apie kurią kliedėjai tu. Ji pakabino daug veidrodžių, kad atvirkščiai nei tu, ji galėtu bandyti ieškoti tai, ko jau nebus, o gal labai giliai slypi, tik deja, ne šia minutę. Bet tau visiškai neskaudėjo dėl to, kad skauda jai, bastūne, nes tavasis skausmas yra daug brangesnis. Tu žinojai, kad kitą dieną jai bus geriau, ne taip kaip tau teks šlaistytis toliau ir amžiams ieškoti. Ir tu išėjai, nepasakęs jai nei žodžio, o ji lyg ir atsivertusi į tai, ką reikėjo sukurti tau, spjovė į tavo darbus ir į tave, nes aš tau kalbu, švaistūne, sugriauti galimą bet ką, o sukurti tu nebenorėsi, nes pasiduosi vienintelio Kūrėjo tėkmei.

 

       Ji atėmė iš tavęs batus, o tu nuklydai į batų fabriką. Čia pat tave apšaukė vagyste, nors nepaėmei nei vieno iš jų, netgi nepasimatavai, o tik pasikasei sužeistą padą. Tave išvijo mano bastūne. Žinok kelių akmenys skaudžiai raižo tavo pėdas ir tik dėlto, kad tau yra leista eiti. Pajausti, kad turi abi kojas, kurios nešioja tavo suglebusį kūną. Deja, tu niekad nesi padėkojęs už tai, kad turi jas. Nei vienas, kuris ėjo šituo keliu nebuvo neužmynęs ko nors, kas draskytų ne tik kūną, bet ir vėlę, šlaistūne. Tu norėjai nusispjauti, bet tavo burna nebepajėgė to padaryti. Tada iš kažkur užklydo jis, bet tu nė kiek neišsigandai, nes mokėjai perskaityti jo ženklus, kaip ir linijas savo moterų delnuose. Jis susupo tave į neaiškią tylos drobulę, kuri čia vadinasi šėtoniška ramuma. Jis užklojo tave ir nesakyk, tau buvo gerą, bet tu jau nebepažinojai savęs. Tu nebeturėjai minčių, o dvasios likučiai susigėrę į smėlį ir jis kalbėjo tau, būdamas moters kūne, prašė, kad tu pasiliktum su juo. Jei tai būtų įvykę, tada nebūtų nieko ir tai yra baisiausia. Kada didžiausia tuštuma apsemia, nelyginant rūkas avių bandą ir nebeleidžia trauktis, ir migdo, kaip dar niekas kitas nemigdė. Tu privalėjai nustoti, kažkas, kas dar liko labai siauro širdyje tau šaukė nustoti sekti, nes tavo dvasia bėgo greičiau, nei bet kas kitas iš tavo leisgyvio indo. Tada dar tau kažkas trenkė sunkiu kumščiu, kad tu šiek tiek atsigautum ir tu išsilaikei neužmigęs, nes šnabždėjai Dievo žodžius kelionėj tarp begalės liepsnų. Tu pasinėrei į jūrą ir lįsdamas iš po dugno supratai, kad šėtonas irgi apkabina tave grįžusį, lygiai taip pat kaip Dievas, tik viename tu išnyksti, nelyginant dūmas ore ir visą laiką jauti, kad būsi išnykęs, o ant kito delnų tu sutirpsti žinodamas, kad tau dar šiek tiek keista, kad žinai kas esi ir netgi graudu, kad tave laiko. Tą minute išmoksti dėkoti už neatsidėkojamą, bet čia jau nebe mano reikalas, seni...

 

       Tada tu atsibudai. Atsikėlei ir išėjai...

 

       Prakeiktas bastūnas. Anas buvo saldžiai, net pernokusiai patrauklus moterims ir lyg magnetas traukdavo bėdžius ir aršias ar netgi labai nusivylusias moteriškes pametusias Dievą. Jis niekada neturės pastovios namų sergėtojos, nes štai atsidūręs čia jis supras, kad kiekvienąsyk jas įkyriai čiumpa ir velka iš bėdos, po to dėkingai permiega su jomis, pasiduodamas nebūtam jų amazoniškumui. Jis nelyginant parsidavęs vienuolis nuplaudavo nuodėmę nuodėme ir pasakydavo viso, nes neduok Die, jei darsyk taip nutiktų, jam tektų pabučiuot kažkam sustingusion šalton kakton, o to jis labiausiai bijojo, nors nebuvo ko. O kai slinkdavo, viskas vėlei tapdavo tamsia tuštuma, vertusią ieškotis kitos aukos. Ir tai įvykdavo savaime. Į jį niekas nedrįso mesti akmens ir niekas jo nekeikė. Jis tebuvo bastūnas. Ir Dievas jam sumedžiodavo tai, ko reikėjo tiek aukai, tiek plėšrūnui, tiek ir pačiam medžiotojui. Tu ėjai atgalios namo ir kalbėjai, šlaistūne.

 

       Aš einu, mano žmogau, per nebūtį, kur laikas ir erdvė neegzistuoja, o tūris apgauna, kur skęsta kažkas nei žmogus, nei paukštis, ne gyvulys, bet kontūras gyvojo. Kažkas panašaus į nesamą šešėlį, į neišsiurbiamas sapnų ir šviesos upes, kur laiptinėse glūdi tiesa, o sprogusiuose vamzdžiuose žmogiškumas. Aš kalbu tau, žmogau, kuris niekada nebekalbės man, nes pats bijau užmigti. Aš somnambulas Fantomas, persona, klausykis kalbu tau, kad ir ką bedarytum. Žinau, kad buitis užgniaužią būtį, kai viskas įvyksta netikėtai, kai netikėtai baigiasi tualetinis popierius tau pabaigus   reikalą, ar netyčia į sklidiną vandens vonią įkrenta plaukų džiovintuvas, kai džiūsta burna ir nėra rytinio skystimo, dėl kosminio Dievo, būk su manim žmogau, sek manimi ir bindzenk iš paskos, nes realybėje išsigąsi mano didelių šuniškų akių, o aš tavęs nebeaplosiu klausyk, prašau, nes fikcijoj sudraskęs save išmesiu į orą plaučius, inkstus ir smegenis su visu angelišku pavydu tau, žmogysta. ŠUNIŠKA IŠTIKIMYBĖ! Žinok, kad nieko nebūna šiaip sau ir veltui. Niekas iš mūsų nepadėkojo nė sykio kažkam, kad atsikėlėme, o vis prašėme ir prašėme sapnūūūūūūū! Tai štai dabar amžiname sapne aš klaidžiosiu amžiams, per negyvas eras, nebūtą istoriją, tik esamą dūžtančio juodo krištolo muziką.

 

       Aš jaučiau, kad nebūtas tvanas įvyks ir Dievas siųs kažką vieną, kuris turės atpirkti miesto nuodėmes, kažką kuris į šiuos reikalus niekad nesikišdavo. Aš juk tik šuo. Šuo, kuris nemoka net loti. Bet aš priklausiau šiam miestui ir klydau kartu su juo, nelyginant kosminėje Sodomoje ir Gomoroje. Čia, kur Nojus neturi laivo ir jam beprotiškai šalta ir neleista užmigti. Reikia tik eiti...

 

       2011

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1