Šios knygos autorius ALGIRDAS LANDSBERGIS (g. 1924 m. Kybartuose) – prozininkas, dramaturgas, eseistas ir kritikas. 1941–1943 m. VDU studijavo lituanistiką. Po karo studijas tęsė Mainco (Mainz) un-te anglistikos ir romanistikos srityse. 1949 m. atvykęs j JAV, studijavo anglistiką Bruklino (Brooklyn) koledže. 1957 m. Kolumbijos un-te Niujorke gavo magistro laipsnį lyginamosios literatūros srityje. Nuo 1965 m. Farlėj Dikinsono (Farleiych Dikinson) un-te asistentas profesorius. Dėstė istoriją ir dramą. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio aktyvus PEN klubo narys. Gyvena prie Niujorko. Išleido pjesių knygas „Meilės mokykla”, 1965; „Penki stulpai turgaus aikštėje”, 1966 (Lietuvių bendruomenės dramos premija); „Vėjas gluosniuose – gluosniai vėjyje”, 1973; „Trys dramos”, 1980; novelių rinkinius „Ilgoji naktis”, 1956; Muzika, įžengiant į neregėtus miestus”, 1979; romaną „Kelionė”, 1954 („Draugo” romano premija).

SENJORA SU KATĖM

– Truputį į dešinę! Nesučiaupk lūpų! Šypsokis!

Aurelija Vaidilaitė paklusniai sekė Džordžo nurodymus. Popiečio saulė, vykdydama fotografijos žurnalų nurody­mus, dalijo Romos Koliziejų į šviesą ir šešėlius. Aureli­jos akių kampelin įsliuogė sena pilka katė, dėbtelėjo į Džordžą, lėtai apžvelgė ją, mirktelėjo ir nusėlino tolyn. Fotoaparato sukaustyta Aurelija negalėjo sekti jos kelio. Ji pajuto katei pavydą – jos orumo, grakščių judesių, o ypač jos laisvės.

Pozavimas prieš Džordžo nepailstantį fotoaparatą bu­vo jai virtęs automatišku įpročiu. Ar aš ne per daug pak­lusni? – pagalvojo ji, truputį pasisukdama į dešinę. Jos pačios klausimas ją nustebino. Tokios mintys niekad jos nevargino Amerikoje, bet, vos tik jiedviem atvykus į Ro­mą, klausimai pradėjo drumsti beveik kiekvieną jos žin­gsnį. Ar Džordžas ne panašiai elgiasi ir lovoje, diktuoda­mas savo nesibaigiančias instrukcijas? – galvojo ji. Ar ir lovoje jis nepamiršta fotografijos problemų? Į ją nu­kreiptas aparatas, ir jos pozicijų kaita pradėjo dažytis lytiniu atspalviu. O jeigu jiedu susituoktų? Ar ne greitai įgristų jai tada jo fotoaparato persekiojimas, vienaakio milžino begėdiškos akies mirkčiojimas? Amerikoje ji apie tai nebuvo pagalvojusi.

Bet ko jis laukia? Kodėl nepasigirsta aparato sprag­telėjimas? Ji atsargiai pradėjo sukti galvą jo pusėn, rizi­kuodama sugadinti jo nuotrauką. (– Aurelija, kiek sy­kių tau reiks kartot – nejudėk! Kur tavo kantrybė?!) Džor­džo naujas Nikon F2 AS aparatas ($ 520.00 su nuolai­da) tebuvo atkreiptas į ją, bet jo akys labai nuodugniai tyrinėjo liekną juodaplaukę mokytoją, prancūziškai ba­rančią irzlių trumpakelnių ir trumpasijonių gimnazistukų būrį. Aurelija išsižiojo jo sudrausti, bet toksai priekaištas, nors ir pusiau juokais išreikštas, būtų buvęs per daug se­namadiškas. Ar ji pati akimis nepalydėdavo dailių vyrų, kurių Romoje buvo nemaža? Ar ji neerzindavo Džordžo savo triumfo žvilgsniu po kiekvieno ją palydinčio Ch'e bella! šūktelėjimo? (O jeigu jiedu susituoktų, ar ir tada ji leistų jo akims svetimoteriaut?)

Aurelija atsisuko į savo fotografine poziciją ir koste­lėjo. Nors ir nematydama jo akių, jautė jas grįžtant prie jos.

– Gerai. Trupučiuką į kairę.

Jo balsas buvo daug šiltesnis, bet tos šilumos versmė buvo svetima: jis atvirai geidė prancūzės mokytojos. Au­reliją staiga persmeigė mintis, kad ji yra Džordžo žais­liukas, kurį jis pastumia į šalį, pamatęs naują. (Ji per­skaitė savo pirmąją feministinę knygą prieš pat išvykda­ma j Europą.)

Aparatas spragtelėjo. Aurelija atsiduso ir išžengė iš savo pozos.

– Aš jaučiuosi kaip „Vogue” modelis.

– Tau tektų numest nemažai svorio.

Džordžas palietė jos šlaunį, bet jo akys įsibedė į pran­cūzę. Namuos, Connecticute, Džordžo ranka ant jos šlau­nies būtų ją ne daugiau paveikusi kaip skubus kavos gur­kšnis, bet čia, Romoje, jo mostas ją suerzino. Ar todėl, kad juodu stebėjo ant istorinių plytų suglebusios katės? Senos ir aptriušusios, jos žiūrėjo į juodu su visa žinančia ir neslepiama ironija kaip visa mačiusios aristokratės.

– Nuimk ranką, katės žiūri, – tarė ji, stebėdamasi sa­vo minčių ir vaizduotės posūkiais.

Džordžas nusijuokė, ir jo ranka, nepaisydama jos per­spėjimo, savininkiškai slydo jos užpakaliu.

– Ar jos ne keistos, tos romėniškos katės? – kalbėjo ji, tramdydama jai nesuprantamą pyktį.–Jos turbūt dau­giau žino apie Koliziejaus griuvėsius negu senosios Ro­mos istorijos profesoriai.

– Jei aš galėčiau prieit arti prie jų. Labai arti... Visas Džordžo dėmesys nukrypo į kates, kurios jam virto nauju fotografijos uždaviniu. Jis atsargiai slinko prie jų: jos išdidžiai jį ignoravo.

Aurelija pajuto dėkingumą katėms, tarsi jos būtų bu­vusios sąmokslininkės. Ji pasisuko į prancūzišką klegesį. Lieknos mokytojos lūpos kalbėjo savo kolegai, nosine besišluostančiam savo mokytojiškai praplikusią galvą, bet jos akys sekė prie kačių slenkantį Džordžą. Neprižiūri­mame gimnazistų būrelyje sparčiai iro drausmė. Pavar­gę ir persisotinę privaloma istorija, jie badėsi romėniš­komis vėliavėlėmis, prie kurių jie, be abejo, ilgai triūsė klasėje prieš savo svarbiąją kelionę į Romą. (Kur Aurelija buvo anksčiau mačiusi tokias vėliavėles? Kodėl jų loty­niški įrašai jai pasirodė labai pažįstami?) Vienas gimnazistukas numetė savo vėliavėlę ant klasiškų skeveldrų ir šniokšdamas pradėjo vaikyti trumpasijones mergaites. Po atsegiotais marškinėliais prakaitas žvilgėjo ant jo tešlinio kūno.

Siauro šešėlio atskirtas nuo prancūzų grupės stovėjo striukas italas. Aurelija prisiminė mačiusi jį anksčiau – jo stropiai nužvilgintus rudus batus, rudą kostiumą pil­kais dryžiais, plikę strategiškai dengiančius plaukus. Jis ją buvo pradėjęs labai įdėmiai apžiūrėti, bet vos tik prie jos priėjo Džordžas, italo dėmesys automatiškai išsisklai­dė. Dabar jis buvo įsistebėjęs į pavienę amerikietę turistę. Kokia dešimčia metų už jį jaunesnė, apsidengusi savo (ap­valumą per siauru žydrai melsvu kostiumėliu, svyranti ant per aukštų kulnų, ji atrodė magijos pagalba tiesiai per­sodinta į Koliziejų iš Forest Hills, Queens, šaligatvio. Italas sustingo Romos popietėje, senstantis tigras nusi­taikęs į grobį, ir ryžtingai žengė prie amerikietės. Aureli­ja įtempė ausis, – jis kalbėjo kažką apie klasiškąją Romą, apie liūtus Koliziejaus narvuose. Ar jam vaidenosi roman­sas (gyvenimo audrų nušlifuotas romėnas susitinka su­brendusią, bet jaunatviškai romantišką amerikietę), ar jis tenorėjo kelių lirų? Amerikietė traukėsi nuo jo, lyg jis būtų įtartinas prekijas, užkalbinęs ją Forest Hills gatvė­je, bet jis tebekalbėjo apie Koliziejaus užtvindymą ir kau­tynes tarp laivų.

Besiklausydama italo, Aurelija staiga pasijuto beky­lanti virš jų visų ir bežiūrinti į Koliziejų ir jo lankytojus iš labai aukštai. Džordžo gašlūs žvilgsniai, gimnazistuko kraipymasis, pavargęs italo meilės šokis tolo ir menkėjo.

Trivia, trivia, ištarė ji ir nustebo. Iš kur jai atėjo tie lo­tyniški žodžiai? Visa tai teužtruko sekundę, ir ji vėl buvo jų tarpe. Ji žvilgtelėjo j kates ir krūptelėjo. Jų akys atvi­rai bylojo jai, jog jos žinojo, kad ji buvo pakilusi virš Koliziejaus ir pajutusi visų tų žmonių trivialumą.

– Į Forumą, kol šviesa dar nepradingo!

Aurelija klusniai sekė Džordžą, nors ji būtų daug mie­liau grįžusi į viešbutį, parkritusi ant lovos, nusnūdusi ir išdraikiusi tuos keistus, greičiausiai nuovargio ir nemi­go sukeltus vaizdus, mintis ir lotyniškus žodžius. Jiems tebuvo likusios dvi dienos Romoje, o Džordžas buvo pa­siryžęs nufotografuoti visus garsiuosius turistinius vaiz­dus. Koliziejus, apgraužtas korys, tolo nuo jų. Tolumoje stiebėsi kiparisai, už jų dunksojo Romos Forumas. Jiedu ėjo pro apgriuvusią sieną, prie kurios vaikai spardė fut­bolą. Aurelija pamatė, kad kolonos papėdė jiems buvo vartų dalis, ir stabtelėjo. Ji žiojosi sudrausti juos, pati nežinodama kodėl ir stebėdamasi savo laikysena. Svie­dinys jos akyse pavirto gaubliu, atskirtu nuo kažkokio švento obelisko.

– Greičiau, Aurelija! Šviesa – pinigai!

Ji žengė paskui Džordžą, bet nematomi siūlai sulaikė ją. Aurelija atsisuko atgal. Sutūpusios aplink klasiškos kolonos papėdę, į ją, vien į ją, įdėmiai žiūrėjo senos ka­tės. Jos buvo išsirikiavusios labai simetriškai, lyg būtų užėmusios vietas iškilmingame posėdyje. Katės-senatorės, pagalvojo ji ir pasidavė traukiama Džordžo rankos.

Aš esu Aurelija Vaidilaitė, ji kartojo sau kaip girta pakeliui į Forumą. Man dvidešimt treji metai, ir aš šį­met įsigijau magistrės laipsnį viešbučių administracijoje. (Taip ji įsikibs į tikrovės akmenis, taip ji vėl užlips į tikrovės krantą.) Aš galiu įrodyti, kad aš Aurelija Vaidi­laitė. Štai mano praeitis. Užstodami Romos paminklus, atsivertė jos nuotraukų albumo lapai, palydimi praeities aparatų kliksėjimo. Patempusi lūpą ir primerkusi akis, nes tėvas liepė jai stovėti prieš saulę, ji tramdo ašaras, žiūrėdama į aparatą, kuriam įsigyti tėvas išleido visas Vokietijos pabėgėlių stovyklų metų santaupas. Atvykęs į Ameriką, jis stengėsi užšaldyti nuotraukose kiekvieną jos kūdikystės, vaikystės ir jaunystės žingsnį. Štai ji stovi užsimaukšlinusi kvadratinę kepurę, abiem rankom lai­kydama magistrės diplomą – Aurelija – statistika Ame­rikos aukštųjų mokyklų metraštyje. Taip, ji buvo išdre­suota klausyti fotografų nurodymų, kuriuos ji įgėrė beveik su motinos pienu.

Aurelijos kojoms skubant Romos šaligatviu, į jos sklaidomą savo nuotraukų albumą atklysdavo Džordžo pastabos, o ji jam atsakydavo atmestiniais sakinėliais. Staiga jo balsas vėl apsitraukė svetima šiluma. Ji pasuko galvą ir vėl pamatė prancūzų būrelį ant kalvelės, tarp medžių. Praeidamas Džordžas įžūliai šypsojosi prancūzei mokytojai, o ji atvirai atsakė jam tuo pačiu. Gimnazistukai ilsėjosi, išsidraikę ant žolės šalia aplamdytų romėniš­kų vėliavėlių. Vien tik storulis, tebešniokšdamas nepa­prasta energija, tebevaikė mergaites. Parkritęs ant ke­lių, jis godžiai rovė žolę, draikė ją ant mergaičių ir vėl pašokęs bėgo aplink jas ratu. Seilės maišėsi su prakaitu ant jo smakro. Akimirksnį jis Aurelijai pasirodė esąs kūnu pavirtęs Džordžo ir prancūzės mokytojos susižvalgymas; į albumo lapą su Džordžo nuotrauka įkrito storulio išrau­tas žolės pluoštas. Jo įkaitęs veidas perėmė Džordžo bruo­žus ir palinko virš jos, seilių ir prakaito mišinys palietė jos kaktą. Jų kūnų pirmasis susipynimas Džordžo vien­gungiškoje lovoje, nepažįstamos violetinės antklodės pri­silietimas, įrėmintos nuotraukos ant jo miegamojo sie­nų,–jo praeitis, supanti ją rateliu ir paimanti ją nelais­vėn. Ji niekad nesijautė kalta, patekusi jo lovon; ji sa­varankiška mergina, gyvenanti 1974 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, o ne kokioje Transilvanijoje ar jos tėvų nuolat linksniuojamoje, bet jos niekad nematytoje mitinėje Lietuvoje, kurioje ir dabar, pasak jų, jaunimas esąs visai, visai skirtingas. Dar prieš jai susipažįstant su Džordžu, ji girdėjo drauges vadinant jį sexy. Jai patiko jo platūs pečiai ir prie kaklo besiraitantys plaukai. Jo profesija, hidraulikos inžinierius, derinosi prie jo išvaiz­dos. (Ar jis –ne, kas kitas, bet kas? – pasakojo jai apie mįslingą požeminį Romos vandenų tekėjimą, primenantį požemines mintis, sibilių – pranašių – šnabždėjimą?) Jo veidas virš jos išsikreipė, jis ėmė alsuoti greičiau, iš jo burnos prasiveržė šniokščiantis nusiskundimas, toksai nelauktas iš praktiško hidraulikos inžinieriaus kūno, ir jis, atletas, suglebo virš jos ir joje. Ji tikėjosi, kad jis dar ilgai pasiliks su ja toje nuslūgusioje viengungiškoje lovo­je, bet jis netrukus atsikėlė. Po poros minučių iš gretimo kambario pasigirdo amerikietiško futbolo rungtynių triu­kšmas. Tarpdury jo plaukuota ranka, išlindusi iš juodo japoniško chalato trumpos rankovės, kvietė ją dalytis su juo kiekviena svarbiųjų rungtynių minute. Televizijos ek­rane šalmuoti vyrai groteskiškai plačiais pečiais, Džordžo karikatūros, sukrito vienas ant kito. Spurdanti, besirai­tanti galvų, pečių, kojų maišatis jai pasirodė esanti vieno Džordžo, mitologinės būtybės, besidauginantys sąnariai ir kūnai, kurių krūvos dugne gulėjo ji. Jis siurbčiojo dži­ną su tonikų, o ji gėrė Brandy Alexander. Jos albume tū­nojo juodviejų nuotrauka, padaryta vėlyvą popietę jo ve­randoje futbolo rungtynėms pasibaigus.

Aurelija ir Džordžas sustojo prie įėjimo į Romos Fo­rumą. Už tvorelės, medžiais apaugusios kalvos linkui, vilnijosi pašlaitė, apiberta marmuro skeveldromis ir pa­sipuošusi aukštomis kolonomis. Jiedu įėjo pro vartelius, Aurelijos kojos mynė tūkstančių metų nudildintus akme­nis, tarp kurių stiebėsi jaunutėlė žolė. Aurelija pasijuto tarsi po ilgos, ankštos nakties lėktuve išlipusi į erdvų Romos rytą. Jai dingtelėjo, kad jos tėvas dabar prapliuptų pasakoti apie senosios Romos istoriją, kuria jis domėjosi beveik taip aistringai, kaip ir fotografijos menu, ir kurią jis stengėsi susieti su senovės lietuvių kilme. Aurelijos vaikystės šalyje buvo beveik visai pamiršta lotyniškų žo­džių kolonija, susibūrusi iš Romos istorijos ir iš tėvo vais­tinės etikečių, ir kai ji pernai klausėsi privalomo mitolo­gijos kurso, kai kurie žodžiai ją pasveikino kaip seni pa­žįstami.

Vėjas sušiureno krūmus ir atnešė vyrišką balsą. Ar tai jos tėvas? Aurelija krūptelėjo ir įtempė ausis. Prie gretimos marmurinės kolonos būrelis studenčių klausėsi profesoriškos išvaizdos vyriškio paskaitos anglų kalba. Via Sacra, tarė jis, rodydamas į kelią, kuriuo ėjo Aureli­ja su Džordžu. The Holy Way, jis pakartojo angliškai. Žodis „šventas” pasirodė jai visai natūralus toje aplin­koje, ne archaiškas ar atgyvenęs kaip anapus Romos Forumo ar ypač Amerikoje. Ji ėjo šventuoju keliu. Bet kur link, kur?

Ir vėl Džordžo balsas, šaukiantis ją pozuoti prie tri­jų aptrupėjusių kolonų, šventyklos liekanų. Ji klausė nu­rodymų, bet ne iš paklusnumo, kaip anksčiau, o norėdama nutildyti jį, nes kitaip jis savo vulgariu balsu būtų toliau drumstęs tą nepaprastą nuotaiką. Šventyklos kolona at­siliepė į jos palietimą gyvo kūno šiluma, ir Aurelija tarėsi liečianti jos pulsą. Trys kolonos dabar žvelgė į ją kaip išdidžios moterys, apsisiautusios romėniškai susiklosčiu­siais apdarais, atvirai rodančios laiko žaizdas. Aurelija palietė savo ranką ir liemenį, tartum tikėdamasi atrasti tų žaizdų replikas, ir išgirdo Džordžo priekaištingą sušuki­mą: pajudėdama ji sugadino jo nuotrauką!

Užuot vėl užėmusi savo pozą, ji pasileido tolyn šven­tuoju keliu- pro vijokliais apsiraizgiusias skeveldras. Džordžo balsas erzeliavo iš paskos lyg iš kitos šalies ir kito laiko. Prie jos kojų išdygo katė, pažvelgė jai į akis ir nubėgo prie sienos fragmento. Aurelija pagreitino žing­snius paskui ją. Katė sustojo prie išblukusios freskos, vaizduojančios paauglį satyrą, vagiantį vynuoges iš gir­to Dionizo nuleipusios rankos, šalia stovinčiai bakchantei besišypsant. Aurelija bematant pažino freskoje riebųjį gimnazistuką ir prancūzę mokytoją. Katė išrietė nugarą ir pradėjo trintis į Aurelijos koją. Ji suprato, kad katė kreipia ją į kitą pusę. Ji pasisuko ir pamatė prie įėjimo į Forumą besibūriuojančius gimnazistukus su savo rankų darbo vėliavėlėmis. Mokytoja žvalgėsi tolumon – matyt, ji akimis ieškojo Džordžo. Aš moderni mergina, dar pra­bilo plonas balselis Aurelijos viduje, ir aš nežinau, ką reiškia pavydas. Bet balselį nustelbė prisiminimas iš jos pirmojo apsilankymo Džordžo lovoje: tą popietę žaidu­sios futbolo komandos buvo Rams ir Bears! Aukai paskirti avinai ir lokiai prie kolonų. Peilio ašmenys saulėje, šiltas kraujas. Kuri deivė buvo įsimylėjusi gražųjį piemenį, var­du Attis? Kai jis pasirodė jai neištikimas, ji iškastravo jį ir vėliau pavertė pušimi...

Katė liuoktelėjo taku aukštyn į kalvą. Aurelija nedve­jodama ėjo iš paskos. Jas abi sekė Džordžo skundas, bet ji nebeatsakinėjo į jo nebegirdimus žodžius. Forumas slūgo ir lėkšlėjo po jos kojomis, šventasis kelias atskleidė savo vingius.

Pro vijokliais apsiraizgiusią arką, pro pasvirusias pu­šis Aurelija pasiekė kalvos viršūnę. Pušys, kurių viena buvo Attis, piešė savo siluetus saulėlydžio aksome. Ant tolimų kalvų barstėsi Romos stogai. Aurelija priėjo duo­bę, kurioje matėsi atkasta ištisa Romos gyvenvietė.– House of Livia! šaukė Džordžas, mosikuodamas jai su­stoti ir baksnodamas Forumo planelį savo rankoje. Iš se­no įpratimo ji pasisuko grįžti jo link, bet ją sulaikė daug galingesnė jėga. Aurelija pasidavė jai ir leidosi jos neša­ma kaip bangos. Už Livijos gyvenvietės pakilo kalvelė. Ant jos rateliu sustojusios pušys susinėrė šakomis, šokė­jos ar vaidilutės, ir jų palinkusios viršūnės supynė stogą. Visoje tankmėje tebuvo vienintelė anga, kurioje Aurelija įžiūrėjo porą laiptelių. Ji perskaitė įrašą ant lentelės virš angos: Magna Mater, Ephesus.

Aurelija žengė vidun – o gal ji stovėjo vietoje – me­džiai ištiesė į ją savo rankas ir apgaubė iš visų pusių. Ji suprato, kad tai buvo šventojo kelio stotis. Vėsioje tam­soje nebesigirdėjo nei tolimo miesto gaudesio, nei turistų ūžimo, ei Džordžo nurodymų. Ar aš kada išeisiu iš čia? – baimė palietė ją šaltu delnu. Ar ji mane išleis? Baimė pa­sitraukė, ir Aurelija tylomis padėkojo Didžiajai Motinai. Jos kūnas stovėjo vietoje, bet ji vis greičiau šventuoju keliu keliavo į savo praeitį, j savo buvusius gyvenimus. Vaiskus Naujosios Anglijos miestelis prieš porą vasarų. Ji sustoja pakeliui į Bostoną, išlipa iš automobilio ir at­sistoja ant tilto. Pro temstančius miškus upė teka atgal į jūrą, sudrumsdama baltos bažnyčios atspindį vandenyje ir paversdama ją, puritonišką senmergę, raibuliuojančia šokėja. Ant salelės prie tilto tupi septynios žuvėdros ir žiūri į Aureliją. Jos išsirikiavusios ta pačia tvarka kaip katės Koliziejuje ar prie griuvėsių, kur vaikai žaidė fut­bolą. Žuvėdrų tarybos, kačių senatai ir dievaižin kokie dar parlamentai posėdžiavo apie ją, sprendė jos likimą ir stengėsi su ja susisiekti per visą jos dabartinį gyve­nimą, o ji tik dabar tai pastebėjo ir suprato. Jos vaikys­tės Baltimorėje, jos akims klystant į balkšvas moteris, plaunančias išbaltintus laiptus, tėvo balsas jai pasakoja apie savo vaikystę Lietuvoje ir apie medžių šventumą. (Tai todėl jos tėvai – vardai-omenys – pakrikštijo ją lo­tynišku vardu!) Tamsa gaubė ją Didžiosios Motinos me­džių prieglobstyje, bet vidinė šviesa nušvietė visus jos gyvenimus. Pakvimpa Ostijos uosto druska, pasigirsta procesijos kalavijų dūžiai į skydus. Drauge su Romos matronomis Aurelija neša juodą meteoritą, Didžiosios Motinos būsimą sostą, iš Ostijos į Romos Forumą, į Palatino kalvą. Pro fleitas, būgnus ir cimbolus prasiskver­bia šauksmai: Hanibalas nugalėtas! Garbė Didžiajai Motinai! Magna Mater deum Idaea! Saulė kaitina jos nuogas rankas. Ji praeina freską, kurioje riebiojo gimnazistuko ir Džordžo išvaizdos yra susiliejusios į vieną. Naujojoje šventykloje Kibelė, žemės deivė, sėdi ant savo naujo sos­to. Ji dėvi paprastą tuniką, jos nuogos tvirtos rankos il­sisi ant sosto turėklų. Du liūtai, jos svitos dalis, stovi pa­dėję po koją ant jos pjedestalo. Aurelija jai nusilenkia.

Aurelija dabar žinojo, ką daryti. Atvykusi į Romą jaunos amerikietės-lietuvaitės kevale, ji turi susigrąžinti Didžiosios Motinos kunigės sostą. Ją supantieji medžiai susiūbavo, jai pritardami. Ji visu savo kūnu pajuto, kad jai leidžiama išeiti iš tos šventyklos.

Aurelijos akis vėl palietė pasaulio šviesa.– Aurelija! Aurelija! – iš Livijos gyvenvietės tebesigirdėjo Džordžo šauksmas, jau nebeįsakantis, bet sumišęs, besiskundžian­tis. Livia-trivia, šyptelėjo Aurelija. Ji pusiau bėgomis pa­sileido į kitą kalvos pusę, kur takas vingiavo žemyn ir į vartus gatvėn. Virš jos sušnarėjo Romos kregždžių būre­lis. Ji pakėlė akis į dangų ir kaip augūrai suprato jų kal­bą: kregždės sveikino jos pasiryžimą ir rodė jai kelią.

– Sveikos, kregždės, dienų ilgintojos, – pamojo joms Aurelija.– Ar ne taip jūs skridot pranešdamos, kad die­vas Dionizas sugrįžta sveikas ir gyvas?

Pro vartus Aurelija vėl atsidūrė Romos gatvėje. Bal­tai apsirengusios mergaitės, lydimos motinų, krykštavo Koliziejaus linkui su lelijų puokštėmis rankose. Aurelija sustojo ir pamojo joms. Ji žinojo, kad jos eina į ateitį, kur jų laukia gimsianti religija, su nauja Motina, kuriai mergaitės ėjo pasišvęsti.

Viešbutyje ji skubiai susipakavo ir telefonu užsisakė taksi į aerodromą. Po dešimties minučių šoferis jau vėrė jai duris j taksi. Ji ranka pamojo jam palaukti: sutūpu­sios prie gretimų durų, į ją žiurėjo trys katės. Aurelija priėjo prie jų ir pasilenkė.

– Ačiū,– tarė ji savo sąjungininkėms. Jos draugiškai palinksėjo. Jų akių lėliukės, geltonuose ir žaliuose rati­luose inkrustuoti juodi magiški brangakmeniai, kuriuose galima įžiūrėti savo ateitį, plito, dužo naujomis spalvo­mis ir jungėsi į vieną ištisinį kaleidoskopą. Pro šias spal­vų duris ji žengs į naują gyvenimą.

Tarp Aurelijos ir kačių akių įsiterpė fotoaparato klik-telėjimas. Ji atsisuko. Gatvės fotografas, profesionaliai šypsodamasis, tiesė jai savo vizitinę kortelę:

– Signora con gli gatti! Sinjora su katėm!

Algirdas Landsbergis. Kelionės muzika: romanas, novelės. Vilnius: Vaga, 1992.