Pirmoji Pulgio Andriušio lyrinių apsakymų knyga „Anoj pusėj ežero” išėjo 1947 m. Nordlingene. Joje P. Andriušis grįžta į gimtąjį Gaidžių kaimą, kur „jauku ir šilta, kaip Dievo burnoje”. Jis aprašo žilom samanom apkurmėjusius Aušrakalnio beržus, kurių šnarėjimas „ramesnis už nebūtį”, ežero paviršiumi zujančius raudonus vabalėlius ir meldynuose įsipainiojusius laumžirgius, jaukų dirvonėlį, kur žaliuoja kiškio kanapės, balkšvi katiliukai, dedešvos, ūbaujantį bitiną dryžuota papilve, kuris pasikabina ant melsvojo varpelio, prilenkdamas jį prie žemės.
P. Andriušis tirštai užpildo aprašymo erdvę judančia ir ūžaujančia gyvybe. Pavasarinis žydėjimas ir gyvų padarų siautimas jam, kaip ir K. Binkiui, yra žemės galybės atsivėrimas, nepripažįstantis jokių istorijos kataklizmų ir neleidžiantis niekam nuleisti snapo. Jis įsiklauso į vasaros nakties garsus – žiogų milijonai „kerta lyg plaktuku į dalgio ašmenis”, paruge atplaukia šuns amtelėjimas, už beržyno suklykia paukščiukas, šlumšteli supančiotas arklys, iš anapus ežero ataidi: „Moč, kur palikai maišį-i-i?” Šitaip besiklausydamas žmogus susilieja su kažkuo nematomu ir įstabiu, pamiršdamas save. (Vytautas Kubilius)
Baimės naktys
Sunku pasakyti, kokios spalvos tuomet ežeras. Lyg ir šlynas, lyg ir nutriušusi žiurkė, lyg ir pastovėjęs lavonas. Tik viena aišku: jis baisus baisus ir be galo, be krašto nedraugingas. Ne dėl to, kad matytum atsišerpetojusias bangas, juodas prarajas, išvėpusias kapo duobėmis, atvirais karstais; ne dėl to, kad vilnyse siautėtų mirtis ir nuogais rankų slanksteliais trauktų tave verpetuose drauge pašokt suktinį prieš atsigulant šaltan mauragimbių kapan, papuoštan pūliuotais dumblialaiškių vainikais aplink išgąsčio lašais išsprogusią kaktą. Ne, ne dėl to baisus tuomet ežeras!
Jis dėl to baisus, kad klaidžioja palaidas erdvėse, sakytum visą tą gedulingą vandens masę kas būtų tėškęs iš nežinomų pasviečių šion vieton, ir dabar jinai, dar nepametus įsisiūbavimo jėgos, visa virpa, pasirengusi sekančiam šuoliui, tarytum nežinomas tasai ežerą jau vėl suptų ant rankos svydžio įsmaginimui, prieš naujai paleidžiant erdvėsna.
Kas gali būti baisiau, kaip ežeras be krantų, visas drebantis, liulantis, prierzintas it žvėris, nežinia ką savo laukinėj galvoj sumanęs pulti ir kurion pusėn mestis maurodamas!
Bet ta putmeninga, nušutus spalva, bet tos amžinų prie-blandų erdvės, kur niekad neužsuka saulė, kur neįklysta vėjas! Kiūki tyla ir tie medžiai, kurie niekuomet nelinguoja šakų, o jose nesukranksi net juodas varnas, jau nekalbant apie gaudesį bičių aplink liepos žiedą, jaukų spurdėjimą peteliškės ties kraujažolės kepure.
Kad nors išgirstum voro smaugiamos muselės mirštantį zirsmą, kad nors žabalas kurmis perbėgtų taką ar gedulingai prazvimbtų pro ausį mašaliukas, – tegu ir mažas, nematomas, tegu tik garsas, bet koks garsas, sukeltas menkiausio Dievo tvėrinio, pats nykiausias, atžariausias; kad kas bėgtų, kad kas vytų; kad kas žudytų, kad kas būtų žudomas; kad kas bertų žemes ant medinio karsto antvožo tau artimiausio žmogaus; kad suvaitotų nekrikštytas kūdikis atklonių gelmėse; – Dieve, Dieve, tiktai ne tyla ta, tiktai ne sulavonėję medžiai tie ir virpantis, siūbuojantis visom pusėm ežeras be krantų tas!
Straskiškių pakraščiais nei brenda, nei sausuma žengia linguodamos tokios pat spalvos kaip ežeras žmogystos. Tokios pat nušutusios, gleivėtos, o jų ilgos, kaboriuojančios rankos ištysta sutrešusiais pagaliais. Nematyt nė jų veido, neišskaityt iš akių, ką jos galvoja, nesuprast iš eigasties, kurion kryptin jos linguoja. Tik iš visko just, kad tai žengia kerštas dėl keršto, sėdamas aplink save išgąstį be krantų, kaip ir ežeras.
Dumblialaiškių spalvos žmogėnai ūmai iškelia sutrūnijusius pagalius, kuriais išvirtę jų rankų baigmenys, visi kartu užsimodami ant tavo galvos, kurioj daugiau baimės kaip gyvybės. Ir tuomet mirtis pasidaro karščiausiai laukiamas bičiulis ir, – Dieve mano, – nesulaukiamas.
-Ai!
Tuomet visas prakaite pabundi, neišrėkęs žodžio, neprisišaukęs bičiulės mirties, sugniaužtas siaubo glėbyje.
Tėvo pirkioje tyla. Languose diena dar nė nemano aušti. Į stiklus grabaliojasi smidro šakos. O gal ir ne smidro šakos?
Nusipurto pirkios stogas, kažkas smulkus nubarba žemyn, sugirgžda perdžiūvus suspara. Sienoje lyg grikši, po grindimis lyg skreba, cypia lyg kas.
– A-ū-ū! – suvaitoja čiukuras, rodos, pro jį būtų šovęs pulkas raganų.
– Nelįsk! – skerdžiamu balsu prašvokščia mieguose ties pečium, kitoj lovoj, brolis ir dar ilgai karkia – neiškarkia pagalbos prašančių žodžių, sakytum garsas koštųsi pro kiaurai prapjautą gerklę.
Kaldra užspaudi galvą; patalai įšlapę nuo rasotos kaktos, plaukai sulipę gumulais. Subraška lova, iš po jos lenda šeriuota ranka, o čia pat kojūgaly žiaukčioja papečio burna, pritvinkus negerų kėslų, pilna viso pikta.
Šoktum, rodos, ant krosnies prie motinos, jei būtumei bent per plaukelį tikras, kad iš juodosios landos negriebs už kojos ir nenutrauks aukštielninko nuo puspečios visur esantis, visa matantis, iš visur tykojantis nakties viešpats maumas.
Degtum šviesą, imtum šūkaut, dainuot, jeigu būtum tikras, kad dabar prie juodo stiklo priplojęs žandą nestovi gleivėtasai žmogėnas, to ir telaukdamas, idant kas jam pasirodytų iš po patalų stačiai į šaltą glėbį. Kas gali žinoti, ar tai smidro šakos grabaliojasi į langus? Kas gali žinoti, kad ten neknibžda žmogystos iš ežero, atėję baigti nebaigto?
Žnegteli nuo aukšto ant plūktinės priemenės aslos minkštas, atsargus daiktas ir štai jau jau klepters pirkios durų rankena. Paskui šokt ant tavęs ir suvaryt geležinius nagus tau į kaklą -vienos akimirkos darbas. Tokie ilgai nekaboriuoja, kol suranda gerklę. Tik tos plaukuotos, minkštos rankos...
– Tik greičiau, tik, susimildamas, greičiau! – nori surikti tam minkštam.
Bet ne, geriau nerėkti, gal jis nežino, kur tavo guolis, gal jis šį sykį dar tave aplenks, neras tavęs, pasigailės. O pro užgniaužtą kvapą aiškiai girdėti, kaip draskos krūtinėj nuo saito atsiplėšusi širdis: tam tam tam!
Už lango per pamazgom ir šarmu apipiltus kiečius, šunų apšlapintas balandas, visai palei sieną bėga šnėkuodamas, neaiškių troškimų vejamas kažkas ir, apsukęs susparą, sustoja. Ilga siaubo tyla. Dieve, kada gi žlegters jisai užkeiktų pinigų puodu pro langą ir užgrius tau ant krūtinės apšutusiu kutkailiu?
Ir vėl.
Ežero vandenys šėmi ir dreba lyg plonytis tinklas, ištemptas ant keturių baslių vėjuotą dieną, pagatavas purptelti į orą. Didžiolaukių ne Didžiolaukių krante, prie paminklinio akmens vandenys nesušnypštę tyliai užšoka ant panuovalio, nepalikdami atabradui vietos. Skaudžiai stačiu Didžiolaukių skardžium neįmanoma kopti aukštyn, nesikabinant už medžių, kurių tylūs, nedraugingi stuobriai neatlaiko tavos naštos ir išvirtu-siom šaknim krenta pakalnėn, iš kur šakomis kyla šėmas ežeras. Ir jau jau...
O! – pasijunti berėkiąs lovoje, visas nusispardęs, turbūt kad lengviau būtų kopti į šlaitą.
Ir, sakysit, pasijunti lengvas, laimingas, išsigelbėjęs iš ežero virpančių nasrų?
Ne.
Tuomet, kaip tik tuomet pasterbliais, nervų siūlais įsivagia krūtinėn toks siaubas, toks nesutramdomas siaubas, kokio turbūt nepažinojo net protėviai, pratrukus dangui prieš visuotiną tvaną.
Languose nė pėdsako aušros.
Iš kiekvieno pirkios kampo siekia plaukuotos rankos, smidrų šakomis sėlina nakties dvasios, vėjo aimanose, susparos mėšlungiuose, ant šulinio pamiršto kibiro žvagėjimuose, čiukuro kauksmuose telkiasi rūškanos jėgos prieš tave vienui vieną, trilinką kamuoliuką po patalais, pasirengusį virsti mažesniu už patį gemalą, iš kurio prasidėjo visos tos nemalonios istorijos.
Vienas, tu vienui vienas.
Kur tavo saguoti, gerai apmokėti angelai sargai; kur tavo prakaito triūsu pastatyti, baltais fasadais išpuošti gynybos rūmai, saulėto marmuro pilioriais apsodinti išpuikusios valdžios kapitoliai; kur tavo galvon nuo mažumens įsmilkyti dievai globėjai ir auksarūbiai šventikai su Apvaizdos pirštu, pakeltu palaiminimo ženklan, kuomet tu prie bekraščio ežero akis užsidengi alkūne prieš gleivėtus žmogėnus, užsimojusius tau savo rankų išaugomis; kuomet tujenai krenti nuo staigios atšlaitės su išverstu medžio stuobriu į linguojančius šėmus vandenis; kuomet prakaite pabudęs iš visur junti sukeltas prieš tave nakties galybes?
Vienas tu, vienas kančioje.
Ir vėl.
Vandenys šviesiai pilki liula ant Darymo, smėlėtas salos pakaušis tik tik kyšo, bet, vėl atsigręžus, ir to nebeliko: visur timpsi, gliuga baltmarės bekraštės, kurių vienas sparnas jau atsivijo tave iki pusės kalno, prie rubežiaus pylimo, netoli skardelio.
Nuo besivejančių vandenų įsimetus skardelio krūmuos, išsprogsta staiga tavo akys: judina didelę didelę galvą orchidėja. Jos begaliniai žiedlapiai nusiraitę žemyn kumeliniais mazgais, išrašyti violeto dryžiais, o vidury vėpso juodi, gilūs nasrai lyg papečio burna.
Ligūstu gobšiaus veržtu puoli prie didžiagalvės, neregėtos negirdėtos gėlės ir jau bėgsi namo nustebinti saviškių, tačiau štai ir kita, ir trečia, o paskui visos marios orchidėjų, kurios linksta prie tavęs lyg sakydamos: ir mane, ir mane! Skini glėbiais, geriau pasakius, jos pačios lenda tau į glėbį; slepi užančiuose, kad kas pamatęs, dievelink, neatimtų.
Šokant per rubežiaus pylimą, išdygsta iš nieko žmogaus pamenąs, pilnas neapykantos, neatlaidaus apmaudo, deginamo keršto. Nepagaunamas jo veidas, bet visoj jo pamėklėj vien tiktai nenumaldomas ryžtas atimt tavo orchidėjas, kurios raitosi šiltam užanty kaip slidžios gyvatės. Griebia jisai kažkuo, -jo rankų visai nematyti, – tave už gerklės, pirmiau nugara priplojęs prie pylimo.
– Gelbėt!..
– Sūneli, kas gi tau ten? – pasigirsta gyvos, geros motinos balsas.
Viešpatie!
Siena priedury visa raudona; per įsamanotus, nuobliuotus sienojus bėga vienas po kito liepsnų raiteliai, su kalavijais vydami į kampus patamsių siaubūnus, kurie drebėdami traukiasi į savo rūškanas landynes, po kiekvieno puolimo šokdami vėl priekin, kad paskui iš naujo atšoktų nieko nepešę iš pralaimėto mūšio lauko.
Klega blynmaišėj medinis šaukštas, neskaudžiai atsimušdamas per tešlą į lentų dugnelį; girgžda pečiun šaunami katilai, trindamiesi į nelygų padą. Po pirkią vaikščioja šiltas jaukumas.
Langus laižo šėmas veršis.
Kaip gera, kai nesi vienas!
Pulgis Andriušis. Anoj pusėj ežero: apysakos. V: Baltos lankos, 1997.
