Pirmoji Pulgio Andriušio lyrinių apsakymų knyga „Anoj pusėj ežero” išėjo 1947 m. Nordlingene. Joje P. Andriušis grįžta į gimtąjį Gaidžių kaimą, kur „jauku ir šilta, kaip Dievo burnoje”. Jis aprašo žilom samanom apkurmėjusius Aušrakalnio beržus, kurių šnarėjimas „ramesnis už nebūtį”, ežero paviršiumi zujančius raudonus vabalėlius ir meldynuose įsipainiojusius laumžirgius, jaukų dirvonėlį, kur žaliuoja kiškio kanapės, balkšvi katiliukai, dedešvos, ūbaujantį bitiną dryžuota papilve, kuris pasikabina ant melsvojo varpelio, prilenkdamas jį prie žemės.
P. Andriušis tirštai užpildo aprašymo erdvę judančia ir ūžaujančia gyvybe. Pavasarinis žydėjimas ir gyvų padarų siautimas jam, kaip ir K. Binkiui, yra žemės galybės atsivėrimas, nepripažįstantis jokių istorijos kataklizmų ir neleidžiantis niekam nuleisti snapo. Jis įsiklauso į vasaros nakties garsus – žiogų milijonai „kerta lyg plaktuku į dalgio ašmenis”, paruge atplaukia šuns amtelėjimas, už beržyno suklykia paukščiukas, šlumšteli supančiotas arklys, iš anapus ežero ataidi: „Moč, kur palikai maišį-i-i?” Šitaip besiklausydamas žmogus susilieja su kažkuo nematomu ir įstabiu, pamiršdamas save. (Vytautas Kubilius)
Grižk į Sorento
Metė ir iš šito viešbučio. Nors ir pusė nukąsta bombų, pro lubas sunkėsi lietus, bet vis dėlto buvo dar kambary vietų, kur galėjai pasijusti ne lauke ir pasakyti, jog viršum galvos turi stogą, – bent iki sekančio aliarmo.
O dabar ir vėl gatvėje. Daiktai, vaikai Fridricho gatvėje, prie to paties vardo traukinio stoties, pačiame vidury Berlyno.
Lagaminai atsipleišėję, brezentiniai aukšliai išvėpę, pro kurių plyšius garma šilkuotos kaldros, balti pagalviai, o ant jų zliaukia lapkričio lietaus ištirpyta ruda griuvėsių sriuba, semia ilgais drumzlinais pirštais raštuotas marškas, žydrias staldengtes su burkuojančiais karveliais, kurių snapuose rūtų šakelės. Lietaus lašai skambina į dubenį, keptuvę, kuri kyšo, benamė, iš skubiai sumestų pundų netvarkos. Durininkas ir už cigaretę tedavė pusę valandos laiko susikrauti ir po to bematant dingti iš jo akių.
Viena mašina, sėdama į visas šalis purvą, sparnu užkliudė nesveikatingą, virvėm suraišiotą lagaminą ir, paridenusi jį gatve, atsikabino, paleisdama jau ir taip silpnus jo vidurius.
– Tėveli, mano arkliuką! – sukliko vaikas, šokdamas po mašinų ratais prie medinio, kelionėje nusišėrusio daiktelio, kurio ausys vos tekyšojo iš griuvėsinės buzos vidury gatvės.
Lyg pasakos meška savo prapjautus vidurius, tėvas, susėmęs rankom vaikiškus niekelius, suvertė juos atgal į lagaminą ir verkiantį sūnų pasodino ant medinės dėžės, prigrasinęs niekur nebejudėti. Subyrėjusių arkliuko griaučių tėvas nė nebegaudė marmalynėje: bus tu čia surasi pernykštį sniegą!
Julius Sirgėda jaučia, kaip pro Rytprūsių bekelėse atšutusią bato siūlę smelkiasi vanduo, skalbia kojinę, jei taip galima būtų pavadinti ant kulkšnelių vos besilaikančias juodo šilko liekanas.
– Mama, kodėl mes neinam namo?
Sirgėda vakar visą dieną landžiojo griuvėsiuose, piktiems durininkams siūlė cigaretes, prieš įeidamas gatvėje apmetinėjo kuo stipresnius sakinius, bet, kaip visuomet, viešbučio priemenėje, stiklinėms durims apsisukus, teištardavo sutrintu balsu:
– Gal turit laisvą...
Ir nespėjus pridėti „kambarį", gaudavo irzlų, praeitos didybės pilną atsakymą:
– Viskas užimta! Raus!
Viena viešbučio savininkė, pro vilko akį pažvelgusi į sulytą Sirgėda, net neatidarė durų; o kitur, nespėjus dar paklausti, iškoliojo, kad neša purvą ant patiesalų; kažkuriame prieangyje senojo režimo ūsuotas durininkas, gavęs cigaretę, nurodė adresą, bet paaiškėjo, kad tokiu vardu viešbučio iš viso nėra Berlyne.
Stotyje, kambarių leidimų biure, nedrąsiai pakišo panelei paketuką su lašinių bryzeliu, bet dar prieš pasakant reikalą, užgriuvo linksmų kareivių goveda, nustūmė Sirgėda užpakalin, ilgai flirtavo, o po to uždarė langelį. Tai buvo paskutiniai Sirgėdos lašiniai.
Vienas gatvėj sutiktas geras pažįstamas nuraminimui pasakė, girdi, jis vienas, tiktai su portfeliu pažastyje – ir tai negauna pastogės, o su vaikais ir daiktais, aišku, sunku, labai sunku.
– Mama, šalta man!
Lyg atsakydamos į šį klausimą, apokaliptiniu žvėrių suvaitojo sirenos, nuo kurių klyksmo, atrodė, raitėsi net Fridricho stoties angaro geležiniai grebėstai.
Žmonių upė staiga pakeitė vagą ir ėmė sroventi į stoties požemius, užtvenkdama bėgančius laiptus, cementinius peronus, šaltus skliautus, apvarvėjusias nišas.
Sirgėda ant krūtinės ir ant nugaros prisitvirtino po išpampusią kuprinę, ant pečių raitomis pasodino sūnų, į abi rankas paėmė po du lagaminus; toje vietoje, kur buvo žmona, dabar judėjo tik kalnas pundų, ryšulių ir mazgelių.
Sirgėdai suko pečiomentes reumatas, prisiminimas karštos vasaros, prie apkasų, kuomet jisai, iškankintas saulės, atotrūkiais šokdavo į šaltą upelį pakrūmėje ir ten gulėdavo, kol visus sąnarius nupurtydavo šiurpas.
– Bombonešių junginių smaigaliai artėja į reicho sostinės centrą!
Diržai įsipjovė į kaklo gyslas, smilkiniuos išsišovė mėlynos mazguotos virvės, kraujas susimetė pirštų galūnėse, pagatavas susprogdinti tokiam spaudimui nepasirengusias indų sieneles; nervai plėšia žemyn nuo akies obuolių dengiamuosius audinius, sakytum kas būtų prikabinęs alavo svarsčius.
Sirgėda prieš dvi dienas, ieškodamas pastogės, matė, kas liko iš Vitembergo aikštės požeminio traukinio stoties. Iš kėpsančios prarajos sanitarai tąsė neštuvus, apklotus kareivinėm marškom, dėl trumpumo nepajėgiančiom pridengti liekanų to, kas neseniai buvo mylintis tėvas, mylimas sūnus, kantrioji žmona. To, kas ieškojo pastogės, ir to, kas jos nedavė sulytam benamiui.
Bet dabar Sirgėdai aliarmas reiškė dar valandą atostogų prieš baisųjį uždavinį – surasti kambarį, vieną valandą negalvoti, kaip kad negalvoja visa ta upė žmonių, tingių, bevalių, srovenančių pagal baimės nurodytą vagą...
Sunešęs daiktus į stoties valgyklą, ten palikęs žmoną ir vaiką, Sirgėda išėjo į Fridricho gatvę, kur, laikinai nuvaikiusi nuo savęs giltinę, žmonių ir vežimų srovė nauju veržtu pratryško senąja tėkme, sakytum kažkuriame Berlyno kampe dabar nepliūpčioja ant asfalto fosforas ir niekas neverkia prie plytgalių krūsnies, nežinodamas net, kur padėti gėlių vainiką.
Sirgėda atsišliejo į Veidendamo tilto paramsčius. Šprė kanalo vanduo juodas, geležinis. Ir ko čia dar toms žuvėdroms reikia?
Kišenėje penkios palaidos cigaretės. Žmona įdėjo patepti durininkams. Aną kvartalą į kaizerinius rūmus jau vakar iškabariavo. Viename prieduryje net pagrasino policija. Reemtsma! Viešpatie, nors vieną dūmą, nors vieną tingaus svaigulio akimirką prieš lemtingąjį žygį.
Nuo tos minties mušė kraujas į smilkinius, ir tai buvo ženklas, jog Sirgėda nebeatsispirs savo demonui, juoba kad jau pradėjo vieną prie kito verioti pasiteisinimus: surūkys tik trečdalį, pasiskolins iš draugo, iš kito atsiims skolą, tuo tarpu pakaks ir keturių likusių, – nors aiškiai žinojo, kad, ėmęs rūkyti, surūkys visą, iš draugo paskolintą ir grąžintą skolą taip pat surūkys, niekur jis šiandien kambario negaus, o po eilės nepavykusių žygių surūkys ir tas keturias nervams nuraminti ir grįš pas nekantrybės sudegintą šeimą su tuščiom rankom.
Tiesa, jis to negalvojo ir neturėjo laiko galvoti tuomet, kai, įskėlęs žiebtuvėlį (kuris nykiai sumirgėjo juodame kanalo vandenyje), taip sakant, visu kūnu įsisiurbė į cigaretę ir jos pirmąjį dūmą su tirštais benzino suodžiais prarijo pradedant plaučiais ir baigiant nuošaliausiais smegenų narveliais. Tos savinaikos mintys užplūdo jį tik pirmajam apgaulingam svaiguliui išsisklaidžius, baigiant rūkyti cigaretę, pilnai įvykdžius nusikaltimą prieš save ir šeimą, paliktą ant kuprinių, kruvinai sugniaužus nykštį belaukiančią savo globėjo su gerom žiniom.
Laikinai nikotino ištremtos pasąmonėn mintys dabar vėl grįžo į ryškią šviesą, dvigubai reiklesnės, kur kas priekaištingesnės, tiesiog negailestingai žudančios.
Taip buvo, Sirgėdai, taip ir bus!
Šiam nenumaldomam sprendimui tašką padėjo iki pirštų odos sudeginta nuorūka, kuri, numesta į kanalą, aštriai čirkštelėjo, prieš pasileisdama į nieką.
Juodas, geležinis vanduo. Kažin kuri tų žuvėdrų pirmoji man iškabintų negyvą akį, jeigu šokčiau žemyn?
Šiurpas atmetė Sirgėda nuo paramsčių.
Prie kampinio septynaukščio namo su nuriektu kampu stovėjo purvais aptaškyta zvehrmachto mašinėlė. Kareiviai su kaukolėmis kaktoje nešė iš namo apkaustytas pilkai nuspalvintas dėžes. Jų batai iš po purvo sluoksnio sunkiai davėsi atpažįstami, kad būtų galėję priklausyti rinktinių kareivių kojoms, geležiniais atapenčiais prižagusioms Europos šventyklas ir dabar su gėdos mėšlu besitraukiančioms į savo gimtąsias arklides. Milinės aptriušusios, lyg iš veršio gerklės ištrauktos. Apskretėliai koliojasi, stumdosi, turbūt nepasidalija dūžtančio reicho likučiais.
Staiga atšoka purvinos mašinėlės priekinės durys ir iš vidaus į lapkričio šlapdribą išlekia radijo bangomis skaidrus kaip ašara italų belcanto tenoras:
Supas bangos tyliai, tyliai,
Kažką šnabžda paslaptingai...
Nežinoma ranka vienu staigiu trūkiu nuplėšė Sirgėdai nuo akių tamsią lavonmarškę, kurią rudens vėjas suplojęs lyg žuvėdrą nutėškė į juodą kanalo vandenį. Sakytum nudrėskus juodą kalendoriaus lapelį, nušvito raudonas, skaistus šventadienis su varpais už lango. O tenai...
Melsvam rūke aukso gijos
Kelia ilgesį svajingą...
Užsirydamas, springdamas aistra, čiurleno tenoras gašlaus tingulio kaskadomis. O tenai sutvisko pasakomis ežeras Silys, žaisdamas mėlynjuosčiais laumžirgiais; svajoja, į beržus iškėlęs galvą, snaudalis dirvonėlyje; prie rubežinio akmenio su maro ženklais mislija sau viena žirnio ankštis: ar čia pridėt dar vieną žirnį, ar jau gana bus?
O sugrįžk greičiau prie melsvo jūros kranto...
Sirgėda nejautė po savim kojų. Tai buvo ne laikinas, apgaulus nikotino svaigas, tai mušė įsisiūbavę smilkiniuose atgimusios gyvybės varpai, nešdami jį per minių bangas Fridricho gatve. Nakvoti rūškanuose stočių skliautuose, po išknaisytais griuvėsių skersbalkiais, galynėtis su giltine dešimtmečius, kad nors su karšinčiaus lazda grįžus, dar vieną sykį paglostyti snaudalį, pakelt nuo beržo žirgumyną, išgirst visa nešantį turklių ūką birželio naktį parugėje! Ir po to užmigt Kryžiakalny upeliui dainuojant per purienas, per sušukuotą maurų šilką...
Sugrįžk greičiau į gimtąjį Sorento...
Prieš pasukdami į Veidendamo tiltą, tramvajai daro akrobatinį užkirtimą, sukeldami nežmoniškai šiurpų džiržgiantį geležų triukšmą, panašų į skerdžiamo pasakų slibino kauksmą. Šis džiržgėjimas Sirgėdą dabar nešė prie penkių beržų Kazio Gojuj, kovojančių su audromis, prie Pagrabiškio vainikviečių, kur kažkuomet vyrai stojo geležis prieš geležį.
Sirgėda, lyg atostogų paleistas studentas, įšoko į pirmo viešbučio priemenę, linksmai pasveikino žilsterėjusią šeimininkę, pasakė raitytai gražų komplimentą (nuostabiai jis dabar mokėjo išsireikšti vokiškai!), pasiūlė cigaretę ir ją mandagiu mostu įžiebė. Žila ponia turinti penktame aukšte didelį kambarį, girdi, nors ir langas uždengtas kartonu, šviesa reiks degint kiaurą parą, bet šeimai nieko geriau ji neturinti, be to, yra gazo virtuvėlė, juk vaikui dažnai teks šildyt vanduo.
– Algiuk, einam namo! Ir mes jau turim namus! – apkabino Sirgėda savo sūnų stoties valgykloje, kiurksantį ant lagaminų.
Pulgis Andriušis. Anoj pusėj ežero: apysakos. V: Baltos lankos, 1997.