S. Čiurlionienė siekė sąlyginio simbolinio apibendrinimo ir nacionalinio folkloro intonacijų sintezės. Originalius šios sintezės pavyzdžius ji sukūrė dramose-poemose „Mūsų jauja“ (1910—1945), „Vaiva“ (1946—1953), o ryškiausiai — M. K. Čiurlioniui skirtoje poemoje „Giria žalioji" (1945). Iš tiesų poemoje „daug kas čiurlioniška: pasaka čia susipina su realybe, vaizduotės polėkiais ir didele filosofine mintimi“ (V. Galinis). Didaktikos ir moralizmo čia nėra nė pėdsako; istoriją apie girios mergelę, jaunikaitį Kernių ir paparčio žiedą S. Čiurlionienė kūrusi tarytum girdėdama vaikystės pasakas, kuriose nieko „pirštu prikišamai nerodoma“, o tik „švyti gėrio laimėjimas“ ir „pagarba išminčiai“. Žmoguje bunda meilės ir tiesos poreikis lyg nematomos jėgos, kurios verčia ieškoti paparčio žiedo kaip vienintelės intuityvios tiesos ir galios, patvirtinančios troškimų kilnumą, pasirinkimo teisingumą. Tačiau sukyla vidaus bei išorės priešai, tragiška kova tampa poemos herojaus kaltės ir nekaltumo odisėja. Herojaus kelius lydi mergelės akys, peraugančios į meilės ilgesio ir paparčio žiedo nežemiškus kuždesius. Lauko berno, „darbo vaiko“ Kerniaus patyrimą, jo meilės svaigulį ilgainiui ima reguliuoti „žalčio žvilgsnio“ gelmė ir trauka, intuityviai įprasminanti paparčio žiedo ieškojimus. „Keliančių sparnų“ estetika, imponavusi S. Čiurlionienei kaip vydūniško bei meterlinkiškojo meninio pasaulėvaizdžio modelis ir dvasinis grynumas, čia prisodrinama realių jutimų klodais, kurie poemos struktūroje išsidėsto kaip minties, pažinimo kančių epas. Jis tampa vitališkų žmogaus prigimties ir jo likimo pradų simboline konfigūracija. (R. Karmalavičius)

       GIRIA ŽALIOJI. ANTROJI GIESMĖ

       Eina srovės per pušyną,

       per eglyną, kadagyną,

       baltą mišką. Žvėris žvėriui,

       paukštis paukščiui, skruzdė skruzdei,

       samanėlė samanėlei kužda tyliai: —

       Tai šią naktį...

                       Tai šią naktį...

       Rengiasi giria tai nakčiai

       susikaupus ir džiaugsminga:

       girių paslaptis didžioji —

       jos garbė, jos lobių lobis

       giriai tars gyvybės žodį —

       prasiskleis paparčio žiedas.

       Papartyne tik tas vienas

       burtų keras. Pažiūrėti —

       pats menkiausias ir težydi

       vieną kartą po daug metų.

       Ne kas mielą vasarėlę

       žydi keistas burtų žiedas.

       Daug, be galo daug jam reikia,

       kad galėtų prasiskleisti.

       Meilės ir aukos jam reikia,

       skausmo reikia ir augimo,

       nekaltybės ir vėl meilės...

       Gal manai tu, mielas broli,

       burtai kerpėja raiste kur

       ir be saulės lyg pelėsiai,

       amžių akmenis apkloję,

       moną sėja; vylių skleidžia?..

       Mielasai, labai tu klysti.

       Burtai gimsta,

       kai subrendo tas, kur turi

       galią burtus pagimdyti.

       Burtai žydi, kai tas myli,

       kur savy nešioja jėgą

       sielos paslaptis atverti

       ir paversti jąsias žygiais.

       Tau ir man atskleisti tiesą,

       mūsų tiesą, kur mes patys

       nežinojom. Tai ne vylius —

       tai tiesa pati gilioji.

       Burtų kero keistas žiedas —

       penkios taurės — penkios liepsnos,

       stebuklingos melsvos liepsnos.

       Nežinai, kodėl tai šitą

       mielą vasaros naktelę

       prasiskleis paparčio žiedas?

       Iš aukos ir meilės skausmo

       gimė giriai girių deivė.

       Ak, Papartė jau išaugo,

       jau subrendo burtų sargė.

       Meile jai širdis pražydo,—

       prasiskleis paparčio žiedas,

       karaliūnaitės dalis ir

       josios kraitis.

       Pieva myli sraunią upę,

       prie jos tyliai prisiglaudus,

       geria atdūsį jos gaivų.

        Žalią, sodrią, švelnią veją

       vijokliniai vainikuoja,—

       jų taurelės rausvos baltos,

       kaip drugeliai vietoj plasta

       nuo lengvų lengviausio vėjo.

       Iš vejos stiebeliai trąšūs,

       iš gūžtos savų lapelių,

       drąsiai šauna saulės linkui

       ir kiekvienas savo žiedą

       stengiasi aukščiau iškelti.

       Žiedą — meilės brangią taurę,

       kvapią, švelnią, trumpametę,

       stebuklingą — amžinybę.

       Taurės atdaros alsuoja,

       spalvomis, kvapu svaigina —

       jos vilioja lakų gyvį,

       kloja vaišes, duoklę duoda —

       saldžią sultį bitei... vabzdžiui,

       kad nuneštų meilės žinią

       pažadėtai — atskirtajai.

       Tartum smilkalai brangiausi

       supa žiedus jųjų kvapas.

       Spalvos pinasi vainikais,

       spalvos gulasi į gretą...

       Tos galvytės išdabintos,

       melsvos, rausvos, tamsiai rudos,

       auksu šviečiančios — geltonos,

       violetinės, raudonos...

       Spalvos... spalvos lyg tos dainos

       susilieja sutartinėn.

       Šypsos, juokiasi ir maldą,

       džiaugsmo maldą saulei siunčia.

       Palei upę, ten, kur skardis

       visas mėlynas mažytėm,

       smalsiai žiūrinčiom akelėm,

       ten, kur karklai upės krantą

       apkabinę laiko, glosto...

       Ten, kur gluosnis plačiapuokštis

       savo grožį upėj stebi,—

       pievoj ilsisi Papartė.

       Ant pečių puošnioji skraistė,

       nuo galvelės lyg kad ugnys

       plaukia garbanos varinės,

       o ant garbanų vainikas

       žibančių melsvai lelijų —

       virš kaktos pati didžioji.

       Tą vainiką vakar tėvas

       jai uždėjo.

       Viską žinantį vainiką,—

       bet jinai jo nepajuto.

       Lūkesy viešnia paskendus.

       Ji kankles ant kelių laiko,

       nuostabių garsų lobyną.

       Ant tų kanklių rankos guli,

       baltos, švelnios,— pirštai glosto

       vieną kitą burtų stygą,

       ir atrodo, kad nuo girios

       vėjas eglių ir pušelių

       sveikinimą pievai neša.

       Pieva giriai savo ūžmą

       siunčia, palei žemę sklaido...

       Viskas lingių lingėm eina,

       plaukia, sklinda...

       Ar pažįsti

       šitą tylą, svaigią tylą,

       kur ant rankų supa...

       supa pievos giesmę?

       Vakarėja.

       Kas dainuoja? Kas ten eina?

       Tai bernai iš kaimo urmu

       į maudyklę karštą dieną

       susibaudę atžygiuoja.

       Nuo akmens viešnia pakilo.

       Papartinė skraistė plaukia

       pagal upę lyg šešėlis,

       ir jau gluosny tarp šakelių

       įsigūžta mergužėlė.

       Ji visa nutirpus žiūri...

       Žiūri, mato: jis ateina.

       Karaliūnaite mergele,

       negi tau nutirpus laukti?

       Tau nereikia nė pašaukti,

       tau užtenka tiktai — būti.

       Nesižinanti atrodai

       savo burtų, savo galios...

       Nežinai gal, koks vainikas

       tau uždėtas ant galvelės?

       Kaip vijoklio tu taurelė

       nedrąsi, nutilus lauki...

       O daina arčiau vis skamba.

       Vai buvo, vai buvo

       ant šieno gerai —

       liūliavo svaigino

       čiobreliai saldžiai...

       Sakyki, sakyki,

       dukrele skaisti,

       kodėl tau plaukeliai

       šapų prikrėsti?

       Motule, širdele,

       pati nežinau,

       tik tiek pasakysiu —

       žaviai sapnavau.

       Vai buvo, vai buvo

       ant šieno gerai —

       liūliavo svaigino

       čiobreliai saldžiai.

       Mergužėlė gluosny klausos.

       Ranką tiesia, gaudo dainą

       ir sugavusi ją glaudžia

       prie ištroškusios širdies.

       Jau bernai čia pat, ant kranto,

       meta dangą, ir rungtynių

       vyras kimbasi su vyru.

       Ant purienų, kur atrodo

       lyg patiesalas auksinis,

       mestas paupiui gaivinti,—

       kūnai ryškiai subolavo.

       Kaip lankai jie linksta, tiesias,

       rankos lyg žalčiai įmantrūs,—

       susiėmę jėgą bando.

       Skraido žodžiai, juokas skraido,

       bernas berną žemėn sviedžia,—

       nugalėtojas vis — Kernius.

       Jis pirmasis upėn šoka.

       Sūkurys tuoj pasidaro —

       vilnys lyg virte užverda,

       suputoja, perlais byra

       apie jauno berno galvą.

       Vandeny žalsvam jis nardo

       it dievaitis vandeninis.

       Štai aukštielninkas jau guli,

       už galvos rankas užmetęs,—

       gyvas patalas jį supa,

       o jis šūksmą erdvei meta:

       Ei... ei... ei!..

       vandeny gerai!..

       Tie kiti, kur dar ant kranto,—

       laksto, vienas kitą gaudo,

       šokinėja lyg per ugnį...

       Tik staiga sušuko Skiras:

       — Vyrai, žiū — antai pas gluosnį!

       Ar yra kada kas matęs

       tokį rainą, sidabruotą

       žaltį pantį! Didumėlis!

       Tik žiūrėkit! Ant galvos jam

       aukso ženklas! Čia karalius!

       Vyrai, gaudyt!

                         Na ir kadgi

       prasidėjo!.. Jau apspito

       rainą svečią, kas ką stvėręs,

       tie nuogi linksmi vyriokai...

       Jis lyg žaibas blikstelėjo,

       suvingiavo... sumirgėjo,

       nė žolė nesušlamėjo,

       nė vanduo nesupliuškėjo,—

       pievoj žalčio — lyg nebūta.

       — Ei! karalius mums paspruko —

       mūsų teismo jis pabūgo...

       Nesugausi pievoj žaltį,

       nors ir kirstum iš šimtinės!

       Ir vėl juokas, jaunas juokas

       urduliais pripildo orą,

       kyla, sklinda — viską dengia,

       net žiogų kariaunos smarkią

       ,,bruzdu brazdu“ sutartinę,—

       nors karklyne kur smalsesnis

       žaliaskvernis muzikantas

       stebi, kas dabar čia daros.

       — Vyrai, plauksime lenktynių! —

       šaukia Kernius savo būriui,—

       lig milžinkapio nuo gluosnio

       ir atgal! Kas bus pirmasis —

       pamatysim!

                       — Kas pirmasis,

       tam paparčio žiedą skinti,— t

       eigia Skiras.

                       — Juk paparčio

       žiedą skinti — man priklauso,

       nors atplaukčiau paskutinis,—

       juk ne veltui aš lažybų

       su jumis visais kirtau, —

       išdidžiai atsako Kernius.

       Ir bernai į upę šoko.

       Ženklas krito. Sušvytravo

       visos dešinės ir kairės,

       taką skindamos per srovę,—

       jau lenktynės prasidėjo.

       Lig milžinkapio — tai galas!

       Reikia visą jauną jėgą

       įtemptai į žaismą mesti,

       žaismą — kovą. Kas pirmesnis —

       tas geresnis! Tam garbė bus!

       Vienas kitas atsiliko

       dar milžinkapio nesiekęs.

       Jau jie grįžta!

                       Kernius! Kernius

       pirmas plaukia! Jis laimėjo!

       Gluosnio šakos prasiskyrė:

       tarp šakų — liepsnos vainikas,

       šviečia akys — keistos žvaigždės,

       baltuoja kakta mergelės,

       vario garbanos ant skraistės

       papartinės. Viską miršta —

       išsilenkusi ji žiūri,

       kaip jis plaukia...

       — Jau! — surinka

       jaunas bernas, gluosnį rankom

       apkabinęs, ir ant kranto

       lengvas šoka. Atsikvėpęs

       atsišliejo jis į gluosnį,

       kaip tiktai po josios kojom.

       Upėje dar lenktyniauja

       atsilikę bernužėliai...

       Kernius žiūri, ir į gelmę

       žvilgsnis krinta...

                         Kas ten?! Kas ten?!

       Kas dugne ant sraigių kloto

       šviečia... žiba... mirga mainos?

       Akys! Akys ir vainikas!

       Tiek paparčių!..

       Bąla bernas.

       Štai kur žydi burtų žiedas!

       Gelbėt šaukia burtų mergė...

       Man žadėta... man žadėta...

       Ir... lyg sąmonės nustojęs

       neria upėn į tą vietą,

       kur verpetas godžiadvasis

       verpia giją vandeninę.

       Bernas šoko.

                         Niro.

                                Dingo.

       Jau visi draugai ant kranto.

       — Kerniau! Kerniau! Kilk į viršų!

       Jau gana gudrybę rodyt...

       Jokio ženklo.

                        Nejauku kiek...

       Jau baugu jiems pasidaro...

       Skiras puola upėn gelbėt —

       traukia Kernių...

       Ne skenduolis!

       Nė nesrėbęs! Tai nėrikas!

       Tik... jis žiūri lyg paklaikęs:

       saujos pilnos keisto grobio —

       šaknys, sraigės ir lelijos...

       Visas jis mauruotas, dreba,

       lyg be sąmonės kartoja,

       sau beprasmiškai kartoja:

       —  Kur pradingo?.. Kur pradingo?..

       Ir, į gluosnį atsirėmęs,

       vandenin akis gramzdina.

       Bet jau gluosnio smulkios šakos

       susiglaudusios nurimo,

       ir tik gluosnį bernas mato,

       kaip vandens stikle tas virpa.

       Dangą vilkdamas jaunimas

       erzinti pradėjo Kernių:

       — Pasakyk tu, meldžiamasis,

       ką dugne norėjai rasti?

       Aukso maišą? Gal paparčio

       skaistų žiedą? O gal mergė

       vandeninė pamiegoti

       meiliai kvietė?

                         Juokas skamba...

       Kernius tyli.

       Ką jis matęs — prasitarti,

       jiems sakyti ir paduoti

       juokui tokį didį daiktą?..

       Niekad! Niekad!

                         Kernius matė.

       Matė! — kaip tą gluosnį mato.

       Akyse dar tebestovi

       akys... veidas nuostabusis...

       ir paparčiai... ir vainikas...

       Tyli bernas.

                         — Pastatysi

       statinaitę midaus, broli,

       kad iš giltinės išrovėm? —

       Pastatysiu statinaitę —

       pasigerkit! Į sveikatą!

       Pats negersiu — aš jau girtas...

       Juokas! Juokas! Kas smagesnio,

       kaip tas jaunas sveikas juokas!

       Saulė leidžiasi už girios —

       dingo už tamsiosios juostos,

       vakarus rausvai nudažius.

       Ant tylios ramios mėlynės

       rausvos, gelsvos, žalsvos spalvos,

       susiglaudę, susilieję,

       iš aukštybių savo himną

       gieda žemei.

                        Kaiman grįžta

       bernužėliai ir dainuoja.

       Tu pažįsti juk tą kraštą,

       garsų ne tiktai sparnuotais

       giesmininkais ulbuonėliais?

       Lenktyniauja su paukšteliais

       dirvą ardamas artojas,

       staklėse pakoją mina

       ir dainuoja mergužėlė.

       Girnas suka ir dainuoja!

       Upėje vėlėj ant žlugtą,

       kultuvėlės sutartinę

       linksmą tauška.

                         Šaltą žiemą

       ankstų rytą — kūlės... mynės...

       spragilai, mintuvai savo

       sutartinę jaujai skelbia...

       Toks jaunimas apsigimęs —

       jeigu lūpos nedainuoja,

       tai svyruoja visas kūnas,

       lyg dainos sparnų pagautas,

       ir sunkiausią vilkdams naštą.

       Su daina pasaulin skrenda

       darbo žygis, meilė, skausmas...

       Dainos, žmogų įsiūbavę,

        jo sapnus diena saldžiąja

       verčia. Lig tik gaidos ima

       plaukti — saulėje pražysta,

       kas krūtinėje glūdėjo.

       Ir prabyla jam aplinkui

       žemė, medžiai, vėjai, bangos...

       Per akimirką jį neša

       šimtą mylių juodbėrėlis

       žirgas, pasegtas sidabrais...

       Tai vėl grįžta jis į gūžtą

       ir, dalios nuskynęs žiedą,

       kai likimas kietą jungą

       žiauriai užmeta ant sprando,—

       savo vargą graudžiai skundžia.

       Raudos ašaromis srūva.

       Išraudotas skausmas guodžia,—

       neša viltį skambios bangos

       ir širdies nuplauna rudį.

       Paukščiais skraido svajonėlės,

       atitrūkusios nuo vargo,—

       buria sau laimingą rytą...

       Tu pažįsti juk tą kraštą,

       kur mintis giesmėm siūbuoja,—

       viltys ašarose spindi,

       viltys laumės juosta mirga

       lyg rasos laše didžioji

       saulė, nešanti gyvybę.

       Plaukia giesmės, dainos skamba —

       visą širdį jos pasako.

       Ten gimei tu, augai, brendai,—

       juk pažįsti...

       Kaimas glūdi tarp vyšnynų.

       Iš maudynės bernužėliai

       grįžta, rykauja, dainuoja:

       Kad aš būčiau ešerys,

       O-o-o...

       Susigaučiau ešerėlę,

       vandenėlių narūnėlę,

       O-o o-o...

       Kad aš būčiau sakalas,

       O-o-o...

       Susigaučiau sakalėlę,

       debesėlių skrajūnėlę,

       O-o o-o...

       Aš bernužis artojas,

       O-o-o...

       Tai man reikia verpėjėlės,

       verpėjėlės audėjėlės,

       O-o o-o...

       Vyšnių sodą ir sodybą,

       liepą, beržą — visą kiemą

       ir daržely rūtų lysvę,

       diemedžio didžiulį krūmą

       apipylė žalsvas tvanas.

       Tai mėnulis, ant patyčių

       savo pačiai saulužėlei,

       daro tiems, kur meilės ieško,

       tamsią naktį,— tiems takus jis

       sidabru žalsvu iškloja.

       Mėnesiena išviliojo

       Kernių. Jis ant slenksčio sėdi,

       be miegų keistai sapnuoja.

       Mintyse vėl tas matytas

       vandeny mergelės veidas,

       tas liepsnojantis vainikas.

       Prasti ima: pasakingą

       nuostabių žiedų vainiką

       nuostabi mergelė valdo.

       Vandeny j a m pasirodė,

       jam vaidenosi... j į šaukė.

       Sekė pasaką kadaise

       jam senelis apie vieną

       gudrų žmogų, kurs paparčio

       burtų žiedą iškovojęs

       (jis labai turtingas buvęs).

       Kai tą skynęs burtų naktį,—

       jį bauginusios baidyklės,

       tokios baisios!

                         Šypsos bernas:

       — Neteisybė... Tai pavydas

       liepia skleisti bjaurų melą,

       šlykščią baimę, kad nedrįstų

       niekas eiti...

       O gal baidė jį baidyklės,

       nes paparčio žiedą rasti

       jis dėl turto tenorėjo.

       Žemė, sako, kaip stiklinė

       tam, kur šitą žiedą turi.

       O juk žemėje kiek aukso!

       Ten vadai senovėj slėpė,

       kasė žemėn savo auksą,

       jį baidyklėmis užkeikė.

       Ką tas auksas...

       Jeigu... jeigu šitas žiedas

       galią turi į užburtą

       rūmą vesti, kur mergelė

       miega, laukia, kad ateitų

       išvaduoti jos drąsuolis...

       Jos gražumas — nesudėtas...

       Tokią gavus...

                          Malonioji

       Milda! Deive, tu padėki!

       Ji ateinanti per sapną

       išvaduojama prašytis...

       Sekė pasakas senelis

       jam kadaise... Kyla... kyla...

       atminty ir vis keistesnės

       veržiasi kita pro kitą —

       pilnos akys ir krūtinė,

       ausyse dainuoja kalbos

       pasakingos. Gyvos... judrios

       pasakos ratu apstojo.

       Kalba, šoka ir dainuoja.

       Nori stverti — jos išslysta.

       Kaip pasiekti?..

                         Sakė... sakė

       jam senelis žodį ginklą,

        galios žodį...

                        Ak, seneli,

       jei iš kapo tu pakiltum,

       ir patsai neužgesintum,

       pasakomis ką įkūręs.

       — Vandeny man pasirodė...

       Eisiu, rasiu,— šnibžda Kernius,--

       ir turėsiu... ir žinosiu,

       ko nežino nieks pasauly.

       Tvaksi gyslos — būgnus muša,

       žalsvuma aplinkui mirga,

       lūpos džiūsta...

                       Lyg sušlamo

       diemedžio didžiulis krūmas..

       Ji... mergelė...

                       Mėnesienoj

       iš akių išskrido žvilgsnis —

       pasitiko stebuklingą,

       neregėtą niekad žvilgsnį.

       Tylai tai lygios nerasi

       ir suprasi jos palaimą,

       kai bus dingus amžinai.

       Valanda sustoja. Laukia.

       Valanda — kaip žaibas skrenda.

       Sielai sielą klaust nereikia —

       klausia lūpos:

                        — Kas esi tu?

       — Karaliūnaitė Papartė.

       Stovi taip arti tarp rūtų,

       taip arti, kad tik ištieski

       ranką — ir už rankų

       ją paimsi, o jam rankos

       lyg skruzdyne. Tiktai akys

       geria grožį stebuklingą.

       Šypsos mergė. Palengvėle

       kyla lyg migla naktinė,

       girios linkui slenka, plaukia,

       tolsta... tolsta...

       Kaip tas lapas epušinis

       dreba bernas...

                        Baimė?

                                 Niekad!

       Jam krūtinė tartum skyla,

       galios milžino pilna.

       —  Ko tu lauki?..

                        Kerniau!

                                Kerniau!

       — lyg kas šnibžda jam į ausį.

       Šoko bernas ir kad leisis —

       kaip tas žirgas vaiduoklinis.

       Skrieja... skrieja ir jis jaučia —

       neša jį sparnai virš pievos,

       girion neša.

       Kas tą žalsvą tylą skaldo?

       Kaukia Margis prie vartelių,

       Bėris žvingtelėjo kluone —

       gailiai, šiurpiai, išgąstingai.

       Taip baigiasi antroji giesmė

       1915–1945

       Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Raštai, t. 1: apsakymai, apysakos, eilėraščiai, poemos. V.: Vaga, 1986.