Zigmas Gėlė suvokė, kad jo kūrybai dar labai toli iki poetinio brandumo. Savo plonutį „Gėlyną“ jis palydėjo droviu „Autoriaus žodžiu“: „Pasirodydamas pirmą kartą eilių rinkinėliu lietuvių raštijoje, tikiu užuojauta gerbiamųjų skaitytojų. Žinoma, nėra tobuli mano pirmieji bandymai, ypač patys pirmutiniai. Laikui bėgant, manau tobulinsiąs savo plunksną. Gi dabar bent tokiomis eilėmis nešinas einu lankyti margosios Lietuvos, – ir gal nebus pasmerktas aštuoniolikos metų autoriaus triūsas.“ Kokiu keliu būtų vystęsis Zigmo Gėlės poetinis talentas, spėlioti beprasmiška. Geriausieji poeto eilėraščiai lakoniški ir aiškūs, juose saikingas puošybinis elementas. Prieraišumas tėviškei, skriaudžiamo žmogaus atjautimas perteikta nuoširdžiai, be patetikos ar sentimentalių frazių. Tuo ir miela skaitytojui šiandien pirmoji ir paskutinė Zigmo Gėlės, vieno artimiausių to meto darbo žmonėms lietuvių poetų, knyga. (Regina Mikštytė)

       MANO NORAI

       Kad galėčiau aš laimingai

       Tarp gėlių svajoti

       Ir puikius sapnus jaunystės

       Amžinai sapnuoti;

       Kad galėčiau aš mergelę

       Meiliai glamonėti

       Ir žodžius Eroto karšto

       Saldžiai jai šnabždėti;

       Kad galėčiau aš skrajoti

       Ties daržu mergužės,

       Kaip kregždutė neramioji

       Viršumi giružės, –

       Tai perstotų gal Kocita

       Taip mane kankinti,

       Tai nustotų gal nelaimės

       Vargo juostą pinti.

       Nebekauktų gal audružė

       Jau tarp bakūžėlių,

       Kur seni tėvai dejuoja

       Mūsų artojėlių.

       Šiauliai, 1910.V111.7

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       POETOS SVAJONĖS

       I

       Žiemos vakaras... Laikas svajonių,

       Laikas meilės puikiųjų sapnų,

       Kur palengvina naštą dejonių

       Ir vargus tėvynainių senų...

       Nors už lango audra ir vaitoja,

       Ir demoniški girdis balsai,–

       Bet žiaurus nuliūdimas perstoją

       Mano sielą kankinti visai...

       Taip ramu ant širdies pasidaro...

       Ir svajoti, svajoti plačiai

       Mane jėgos nežinomos varo

       Prie ugnelės, kur dega skaisčiai...

       II

       Štai ir sėdžiu prie židinio vienas...

       Linksmai dega ugnelė laisva,

       Ir bakūžės apynuoges sienas

       Ji bučiuoja šviesele rausva...

       Taip tylu... Tik svirplys rūpestingas

       Neperstoja už pečiaus tratėt,

       Lyg vis ilgis šviesos, nedėkingas,

       Ir negali tyliai patupėt...

       Sėdžiu vienas, ir puikios svajonės

       Mano sielą žavėja slapčia,

       Žaidžia mintys iš Febo malonės,

       Glamonėja krūtinę vilčia...

       III

       Už liūliuojančių jūrų ir girių,

       Man vis rodos, kad stovi pilis,

       Kur ant kaulų senų didžiavyrių

       Išaugino gėles užmirštis.

       Nyksta skurdžios varguolių svajonės,

       Laimė šypsos nedrąsiai, bailiai,–

       Ir vaizduotė šioj savo klajonėj

       Sužėrėjo naujais spinduliais.

       [1910]

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       UŽMIRŠTI LAIKAI

       Užmiršti laikai tik krūtinėj poetos

       Neranda erškėčiais vietelės užsėtos:

       Jiems meilu liūdėti tenai...

       Stygos garbingos, Eolo užgautos,

       Jiems atneša viltį ramybės prikrautos:

       Pasens ir naujieji laikai...

       Patrimpas jų dvasią užmirš taip mylėti

       Ir sielose žmonių daigelių pasėti,

       Daigelių tikros išminties...

       Užmiršti laikai dar Miletos raudoja;

       Jų atmestos sielos tik graudžiai vaitoja, –

       Jie tyli – ir ilgai tylės...

       Nebus tų vargdienių, retežiais prispaustų,

       Pergrubės kietširdės globoje užgniaužtų,

       Perkūnas sulygins visus...

       Jų verkiančią sielą pralinksmins ramybė,

       Nuskries į bedugnę krūtinės kartybė,

       Ir žmonės užmirš tuos laikus...

       [1910]

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       ***

       Daug sapnų, daug sapnų,

       Įstabių ir žvainų,

       Aš kas dieną matau

       Ir tarp vargo čionai,

       Kada blėsta rytai,

       Juos dainuoju vien tau...

       Aukšti kuorai pilies,

       Šviesios žvaigždės nakties,

       Plačios upės, miškai –

       Tūno spindi juose,

       Dvelkia laimės dvasia,

       Dvelkia meile jaunai...

       Jei tau skauda širdis,

       Jei rūsčiai į akis

       Veizi žemė marga –

       Neužmirški tu jų,

       Iškilių, įstabių...

       Jų beribė jėga...

       Daug sapnų, daug sapnų,

       Įstabių ir žvainų,

       Aš kas dieną matau

       Ir tarp vargo čionai,

       Kada blėsta rytai,

       Juos dainuoju vien tau.

       Šiauliai, 1911.1.9

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       MŪSŲ JONAS

       Ė, kad linksmas mūsų Jonas:

       visad juokias, visad šoka,

       kad ir skauda vargšui šonas

       ir dažnai žvangučių stoka.

       Nieko, nieko jam nereikia;

       bet, jei duoda, jis nepeikia

       ir kasnyko nuo sijono, –

       tai koks būdas Jono!

       Jam vis tiek, ar žiema stena,

       ar pavasario saulutė

       nuo laukų latakais gena

       sniegą upėn palei kūtę.

       Visados jisai laimingas,

       visados ir iškalbingas,

       mokytesnis net už poną, –

       tai koks būdas Jono!

       Jei pamato kokią mergą

       jis iš kaimo ar miestelio,

       tai, dievuli, paskui serga

       jąja dieną ir naktelę...

       Bet negal blogai manyti:

       gerbia jisai gražią lytį

       ir gyvena prie jos šono, –

       tai koks būdas Jono!

       Su kaimynais jis iš seno

       kartu dirba, alų geria,

       kad ir kailį jie jam peria

       (Taip ir tėvas jo gyveno).

       O namie, ką ir sakyti:

       myli savo jis patytę,

       slepiasi už jos sijono, –

       tai koks būdas Jono!

       Jo bakūžė samanota

       ir pakrypusi į šalį,

       atsirėmus į barzdotą

       seną ąžuolą bedalį.

       Bet ji Jonui dera, dera:

       ten vaikų jis ugdo kerą

       nuo Mortos lig Kajetono, –

       tai koks būdas Jono!

       Kaip neimsi jo tašyti –

       geras žmogus mūsų Jonas:

       linksmas, myli gražią lytį,

       kad ir skauda vargšui šonas.

       Visados jisai laimingas,

       visados ir iškalbingas,

       mokytesnis net už poną, –

       tai koks būdas Jono!

       1911.III.25

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       SONETAS

       Ir juoda akyse, ir galvą baisiai skauda,

       Ir slegia taip žiauriai kažin kas vargšę sielą,

       Ir karštos lūpos džiūsta, ir kokią tai raudą

       Nūnai vai ima žlembti dabartis nemiela...

       Ir vakarykštės vaizdai mano širdin puola,

       Kaip prietemos laike šikšnosparniai raguoti,

       Ir ją matau nūnai, kaip kokią šlykščią uolą...

       Betgi gana! Pakanka selbti, aimanuoti...

       Jaunystė visados taip yra nepastovi:

       Čia linksma ji šiandieną, garbina svajonę,

       O valandėlei dingus, jau nebesidrovi

       Ir verkti vaikiškai, ir keikti nemalonę,

       Ir peikti tas sielas, kurios jai nepaliovė

       Daryti vien tik gera, mindamos karionę...

       Naisiai, 1911.IV.14

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       GYVENTI...

       Ne ne, gyvent, gyvent tiktai

       dar noriu šiandien aš:

       jauni laikai, žvaini sapnai

       man vėlei grįš, dievaž!

       Kur nors toli nuo žmonijos,

       bangose užmiršties,

       gyvensiu vienas be kančios,

       be sielvartų širdies;

       ir aš klausysiu žingeidžiai i

       š ten žmonių kalbos:

       ką jiejie mini neramiai,

       kur ieško jie tiesos.

       Jei mano prieglaudon kartais

       koks elgeta paklius,

       tai dievas žinią jo žodžiais,

       žinok, tada man siųs...

       Jis apsakys man, kas girdėt

       pasauly tuo laiku,

       ką liepė dievas mums mylėt,

       kokie darbai vaikų.

       Ir įkvėpimas gi tuojau

       pagaus tada mane,

       ir aš dainuosiu iškiliau,

       jausmai užvirs sapne...

       Ne ne, gyvent, gyvent tiktai

       ar noriu šiandien aš:

       jauni laikai, žvaini sapnai

       man vėlei grįš, dievaž!

       1911.V.9

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       SODNAS

       (Fragmentas)

                   „Byl sad...“

                   A. Mickevičius

       ... Sodnas, it budrusis sargas,

       dar vis liūdnas stovi ir į pievas margas

       gailiai žiūri, ošia, mini seną laiką,

       nors vėjai ir blaško jo gyvybės saiką.

       Senas jis. Iš kraštų tūno kuplios liepos,

       storos, aukštos, tiesios;  tarp jų kriaušės skiepas

       įsimaišęs auga, tankumon nusviręs,

       it bedalis vargšas; kiek toliau užmiręs

       beržas dar lapoja, vargelius skaitliuoja,

       o jauna saulutė jo kasas šukuoja.

       Liepos susodintos į dvi tiesi eili.

       Vai, kaip man jų ūksmė vasarvidį meili!

       Vai, kaip man ji tinka, nors nūdieną vienos

       asiūklių žalios šeimos ir balų purienos

       tarp skurdžios žolaitės gailiai, vargiai želia,

       kada, ilgai snaudus, gamta galvą kelia.

       Bėdini likučiai! Kur seniau gėlelių

       buvo plačios lovos tarp smilties takelių,

       dabar tiktai pieva pjaunamoji liko...

       Skaidri grožė žuvo, jau seniai išnyko;

       ir tiktai kur-ne-kur prie kelmų senųjų

       dar maldingai kyši jovarų žaliųjų

       laimūs dalgiai; tiktai dar skiepai šakoti,

       veržlankin sulinkę, bando nesiduoti

       laikui kietaširdžiui; tiktai sambių keras

       dar lig šiolei vyksta, dar vis mielas, geras,

       dar vis puikiai dengia slaptąjį suolelį

       ir nemano nieko apie savo dalį;

       tiktai šeimininkės darbščiosios bitutės

       kiauras dienas ūžia, kolei pasipūtęs

       debesys lietingas dangų neaptraukia

       ir, suvilgęs žemę, kitan kraštan plaukia.

       Vai, dažnai sugrįžęs prieglobstin gimtinės,

       aš aplankau sodną, jo dienas atminęs.

       Jis man tyliai šnabžda paslaptingą bylą

       apie savo amžių, apie skaudžią tylą,

       kada, vergo pančių kietai surakintas,

       vargšas dar nemanė apie aukso spintas.

       1911.V1.27

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       Vakarinei žvaigždutei

       Kada vargdienis, kupinas mielo ramumo,

       tyliai miega, užmiršęs varginančią pjūtį, –

       pasakyk, kam taip meiliai iš dangiško rūmo

       švieti tu, vakarine žvaigždute?

       Visur tyku. Vos girdimos vilnys srovena;

       snaudžia gluosniai, sustoję ant kranto vargingai.

       Tyruose užmiršties, kur svajonės gyvena,

       ką tu buri lipšniai, slėpiningai?

       Gedulingąjį švarką naktužės slaptingos

       puikiai žibina žvaigždžių šeima skaitlingoji.

       Iš jų dangiško tarpo ir buities laimingos

       kurgi veržies, žvaigždute skaisčioji?

       Kurgi slepiasi spindulys tavo auksinis,

       kada pradeda aušti rasotasai rytas?

       Ar miškan, ar į jūrų gelmes begalines

       jisai krinta, šviesos sutirpdytas?

       Ė, ir taip neilgai tu pasaulį myluoji,–

       kolei romi naktis gobia žemę močiutę.

       Dar ilgiau suspindėk, sužibėk, mylimoji,

       sužibėk, vakarine žvaigždute!..

       1911.VII.28

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       DAINELĖ

       Šiandien kėliau, oi, nevėlai –

       su diena;

       bėgte bėgau į miškelį

       tekina;

       prisirinkau pilną skraistę

       riešutų:

       ė, ir jiejie mergužėlei

       pravartu.

       Einu atgal iš miškelio,

       kremtu juos;

       duosiu saują bernužėliui,

       kai parjos;

       duosiu saują ir motušei •–

       ji gera,

       ji nepikta, manęs gaili,

       atvira;

       uosiu saują ir tėvuliui:

       jisai man

       nupirks skarą, kai su grūdais

       trauks miestan.

       Vai, žinau, žinau, kaip myli

       jie mane...

       Tai ir aš jų neužmiršiu,

       ne, oi ne!

       1911.VIII.12

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       PAS LANGĄ

       Sėdžiu vienas pas langą. Sujukęs dangus;

       rudens laikas paniuręs, nemielas...

       Aš matau – nuo beržų drasko vėjas lapus,

       ir tie lapai – it kankinių sielos.

       Vėjas pažemiais blaško dūzgendamas juos

       ant takelio, kur aš vaikštinėjau,

       kurio pakraščiais, būdavo, rūtos žaliuos

       ir man ką tai širdingą ir puikų niūniuos, –

       ir kurias taip karštai aš mylėjau...

       Ir tas visa kas žuvo. Nuo rūtų žalių

       tiktai kelmai belapiai paliko,

       o svajones žvainas saulėlydžių tylių

       ruduo šaltas niūriai pasitiko.

       Sėdžiu vienas pas langą ir liūdnas mąstau,

       it nustojęs ko būčiau šiandieną.

       Dar trumpai čia ant žemės gyventi gavau,

       o jau žinau ir tulžį, ir plieną.

       Tik seniau, kada saulė šviesa gyvasties

       apipildavo snaudžiančią gamtą,

       mano dainos it vieversio, būdavo, skries, –

       gi šiandieną kentėti man lemta.

       Bet nors rūkais aptraukta klaiki ateitis

       ir nors kančios ten joje žvalgena,

       aš ieškosiu sapnų: juk ne amžiais naktis

       sieloje dainininko gyvena.

       Šiauliai, 1911.X.5

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       ***

       Kur tu, mūza jauna? Kur tu dingai nūnai?

       Kraujas verda, ir kaista krūtinė.

       Mane dengia nakties gedulingi sparnai,

       man vėl ateitis šviečia auksinė.

       Uždainuočiau nūnai, įstabiųjų aidų

       sužavėtas, užburtas iš naujo;

       man nereikia kovos ir skambesio kardų,

       man tereikia tvaskėjimo kraujo!

       Kur tu, mūza jauna? Eikš čionai pas mane:

       dangaus skliautas žvaigždučių apsėtas.

       Mudu rūmus žvaigždžių įstabiame sapne

       pastatysiva dėl numylėtos.

       Ir gyvens ji tenai, karalienė sapnų,

       ir jai elfai tarnaus dieną naktį...

       Eikš tik, mūza, čionai! Be skaidriųjų dainų,

       be tavęs negaliu aš pakakti!..

       1911.X.14

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       ***

       Aš širdužę dainiaus turiu,

       šiaip ar taip kalbėsi:

       biškį jinai suliepsnoja-–

       bėgu į šlamesį,

       į šlamesį pinavijų,

       į šlamesį miško,

       iš už kurio andai saulė

       taip širdingai tryško.

       Aš varguolių dainininkas:

       pamatau berželį,

       tuojau giedu ir dainuoju

       jojo skurdžią dalį.

       Seniau jis linksmai kuždėjo

       su marga pievuže, –

       dabar verkia ir raudoja,

       susikrimtęs ūžia.

       Aš dainelių sėjikėlis –

       tą kiekvienas žino:

       uždainuoju – visi lekia

       į daubas beržyno.

       Jaunos mergos gėles renka,

       su bernais juokauja,

       o berniokai josna meilę

       beria pilna sauja.

       1911.XII.19

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       Skaityti toliau