Tęsinys. Skaityti pradžią

        ***

        Nešina buteliu šalto šokoladinio pieno ir šviežios duonos kepalu, Atidė grįžo į viešbutį. Kambaryje nieko nebuvo, vien tvankuma, Halina tebebuvo darbe, ji plovė indus nedidelėje užeigoje, nors Lenkijoje buvo skyriaus vedėja vienoje buitiškų reikalų įstaigoje. Halina buvo labai patenkinta pereinamuoju savo gyvenimo periodu, nes ateityje jos laukė didžiųjų išsipildymų ir galimybių šalis, o visi sunkumai ir nepritekliai, gaubiami pačios motiniškiausios vilties, rodės lengvi it pūkeliai. Viltis pabėgėlių bendrijoje buvo deivė ir motina, stebukladarė ir nuoskaudų malšintoja, dosni žadėtoja ir aukso burė.

        Atidė išėjo į nediduką balkonėlį, kuriame buvo mažas staliukas ir dvi kėdės, pradėjo skaityti knygą. Apačioj gatvėj mašinų riaumojimas nesibaigė nei dieną, nei naktį. Naktį buvo blogiau, reikėjo ausis užsikimšti vata. Dienos triukšmas buvo savaime suprantamas. Šaligatviu einantys nepažįstami vyriškiai mojavo Atidės balkono link, bet ji žiūrėjo į gausybę balandžių, vaikštinėjančių skardiniais stogais, ir stebėjosi, kaip jiems nekaršta tapnoti per įkaitusį metalą ir kaip nuostabiai jie burkuoja. Danguj – nei vėjo, nei debesėlio, tik mėlynė ir auksinė saulės akis, akylai stebinti nežinia ką.

        Kažkas pasibeldė į duris. Atidė tyliai prisėlino, pasiklausė, nes vis dar bijojo padaryti kokį neapgalvotą žingsnį ir įkliūti į persekiotojų pinkles. Bet už durų pasigirdo Džonatano balsas, ir durys buvo atvertos.

        – Taip anksti iš darbo?

        – Šiandien baigėm ankstėliau, nes dirbtuvėje pritrūko dažų.

        Džonatanas dirbo senų automobilių remonto dirbtuvėje dažytoju.

        – Ar girdėjai apie Čikagon išvykusią violončelistę iš Rumunijos?

        Atidė bėglių bendruomenės plepalais nesidomėjo, bet dvasingo veido išbalusią tamsiaplaukę merginą įsiminė. Ji niekur nesiskyrė su savo violončele, laikydavo ją meiliai apkabinusi lyg kokį peraugusį kūdikį.

        – Parašė Aurelianui laišką.

        – Ir?

        Džonatanas užsikirto, atsiduso.

        – Pristatė ją ten restorane indų plauti, o ji muzikė, rankas reikia saugoti. Gali sau įsivaizduoti. Sakau tau, nevažiuok tu į tą Ameriką, tu menininkė, tau reikia globos ir paramos. Važiuok su manim į Kanadą, visi sako, kad pradžia ten ne tokia žiauri.

        Atidę Džonatano atneštos naujienos pribloškė. Nejau nieko geresnio negalima veikti toje visų išgirtojoje ir išsvajotoje Amerikoje? Tačiau naujienomis ji patikėjo. Vargšė violončelistė ketino grįžti atgal į Graikiją.

        Staiga pro praviras balkono dureles iš saulės nutviekstos gatvės aitros pasigirdo širdį veriantis klyksmas, paskui daugiau šauksmų, gatvėje aiškiai dėjosi kažkas košmariška. Džonatanas ir Atidė liuoktelėjo į balkoną kaip kokios dvi persigandusios panteros. Apačioj, ant įkaitusio šaligatvio, kraujo klane gulėjo trejų ketverių metų berniukas. Jo kūnelis tirpo jį supančioje ir gausėjančioje minioje, nieko negalima buvo suprasti, kas ką šaukia, nes graikiška kalba maišėsi su dar kažkokia, kokios nei Atidė, nei Džonatanas nesuprato, akimoju tolumoj pasigirdo greitosios sirenos.

        Atidė išbėgo iš balkono. Vaizdas buvo kraupus, panikos balsai daužėsi į langų stiklus, aidėjo šalutinėmis gatvėmis, ji palindo po antklode ir galvą pasikišo po pagalve, tačau ir toks vaikiškas slapstymasis nepadėjo, jiedu išėjo į viešbučio vestibiulį, bet greitoji jau tolo. Niekas nieko nežinojo ir nieko negalėjo pasakyti, kas čia atsitiko.

        Kitą dieną liūdna istorija buvo pagarsinta: viename penkto aukšto kambarėlyje buvo apgyvendintas tėvelis, mamytė ir sūnelis iš Čekoslovakijos. Kaip tėvelis išėjo uždirbti kad ir menko, bet papildomo grašio, mamytė į kambarį atsivedė dėdę iš kažkokio musulmoniško krašto, o vaikelį uždarė į balkoną, kad tas nematytų, ką mamytė daro su dėdyte, vaikelis užsižaidė, ir šast per balkono aptvarą, ir nebėr vaikelio. Nerūpestinga, nerūpestinga mamytė. Jeigu būtų buvę du kambariai, gal vaikelis nebūt užsimušęs, bet nebuvo. Vėliau sklido kalbos, kad tėvelis po viso to grįžo atgal į Čekoslovakiją, o mamytė su musulmonu išvyko į Kanadą.

        ***

        Blausioje, prirūkytoje Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus raštinėje sukinėjosi daugybė žmonių, lakstė su šūsnimis popierių pirmyn ir atgal, kažką karštai aiškino įvairiom negirdėtom kalbom, čirškė telefonai, ūbavo fakso mašinos. Kampuotaveidė graikė, įrėminusi savo skvarbų žvilgsnį į didžiulių akinių stiklus, aiškino Atidei jos perspektyvas išvykti į Jungtines Valstijas.

        – Žinai, tavo pareiškimas silpnas, su tokiu nepriims.

        – Kodėl?

        – Na, ką čia prirašei apie kūrybinę laisvę, atrodo nerimtai. Reikalaujama rimtų politinių motyvacijų bei incidentų.

        – Ką turite minty? – niekaip nesuvokė Atidė.

        – Na, reikia rašyti, kad už disidentinę veiklą sėdėjai kalėjime, buvai tardoma, mušama.

        – Kaip gyva nesu kalėjime sėdėjusi, nei mušta buvau. Negi kitamaniai tik taip gali pasireikšti? Juk pats mano pasitraukimas iš šalies tokiomis šizofreniškomis aplinkybėmis yra tikrų tikriausias disidentinis aktas.

        Kampuotaveidė graikė gūžtelėjo pečiais, užsitraukė dūmą. Auksinė grandinėlė su kryželiu raizgėsi apie jos suprakaitavusį kaklą. Atidė irgi užsirūkė. Prisiminė iš Lietuvos išvykusius žydus.

        – Duok pareiškimą į Kanadą, ten visus ima, ir nepolitinius. Ima dar į Švediją, Naująją Zelandiją, Australiją, bet reik ilgiau laukti, kartais – iki dvejų metų.

        Atidei dveji laukimo metai pasirodė kaip du šimtmečiai, ne, laukimui irgi turi būti kokia nors riba. Horizonte pradėjo strikinėti kengūros, siūbuoti ant medžių šakų koalos, šliaužti gyvatukės. Ne, ne ir ne! Zelandija ir Australija per ilgai ir per toli, Švedija pernelyg arti rusiškos meškos, ne, jokiais būdais ne. Kanada? Atidė nieko apie tą šalį nežinojo, tik jos vietą žemėlapyje ir dar iš geografijos pamokų prisiminė Niagaros krioklį. Tebūnie Kanada.

        – Gerai, duokim dokumentus į Kanadą, regis, kitokio kelio neturiu.

        Kampuotaveidė graikė ryžtingai suėmė popierius ir su palengvėjimu atsiduso.

        Vakare, kai Džonatanas grįžo iš darbo, išėjo į miestą pasivaikščioti. Storo žvairaakio graiko krautuvėlėj nusipirko alaus ir susėdo ant įšilusių per dieną marmurinių laiptų jaukiame parke.

        – Taigi vyksiu Kanadon, – pranešė Atidė naujieną.

        – Bravo! Seniai sakiau! – nudžiugo Džonatanas.

        – Ne visai savo noru. Raštinėje sakė, kad trūksta rimtų politinių argumentų: nesėdėjau cypėje, nebuvau mušta…

        – Tai negi nežinojai, kaip ir ką reikia sakyti? Mūsiškiai visi meluoja, nes iš anksto susižino apie biurokratinius pelėkautus. Niekas jų teiginių patikrinti negali, supranti?

        Džonatanas atlaidžiai šyptelėjo. Atidė susigėdo savo naivumo ir nudelbė akis. Priešais stovinčio prašmatnaus viešbučio balkonus puošė daugybė įvairių kraštų vėliavų, o ant stogo įrengtame restorane žmonės ramiai vakarieniavo. Atidė lėtai siurbčiojo jau sušilusį alų ir įdėmiai tyrinėjo parko tankmę, kuri susiliejo į plokščią tamsžalį ekraną, o tame ekrane matėsi tolimas kraštas, pilnas primuštų ir kalėjimuose atsėdėjusių perbėgėlių iš socialistinio bloko, matėsi vis mažėjanti ir galop į taškelį susitraukusi palėpė Niujorke, o katinėlis toje palėpėje tapo suvis nebeįžiūrimas.

        ***

        Galingas laineris kybojo kažkur viršum Atlanto, keleiviai snaudė arba žiūrėjo filmą, kiti per ausines klausėsi muzikos. Atidė rūkė ilgas, plonas rudas cigaretes, apžiūrinėjo savo kelnes, kurias prieš kelionę rūpestingai išlygino Džonatanas. Jis atvyks vėliau, dabar drauge keliauja nedidelis būrelis būsimųjų kanadiečių, gimusių Europoje. Maistas, pateiktas supermandagių ir dailučių stiuardesių, buvo labai skanus, ir Atidė nesuprato kaimynystėje sėdėjusios moters skundų dėl "aviacinio ėdalo". Atidė gabenosi su savimi kuprinę padėvėtų rūbų, o piniginėje turėjo vienut vienutėlį amerikietišką dolerį, tačiau jokiomis fobijomis savęs nekankino, juk netrukus prasidės tikras gyvenimas po tokio ilgo "laikinojo" Graikijoje. Aštuonių valandų kelionė pralėkė tarsi aštuonios minutės, kelionės draugai tarpusavy juokavo ir netilpo savo kailyje belaukdami naujojo kontinento stebuklų.

        Toronto oro uostas visus pribloškė milžiniškais mastais, nesibaigiančiais koridoriais, viadukais, švariomis salėmis ir spalvingomis parduotuvių bei kavinių vitrinomis. Žmonės kaip koks verdantis vandenynas sūkuriavo priešingomis kryptimis, atsiiminėjo bagažą, tikrinosi dokumentus, lydėjosi ir susitikinėjo. Atidę ir jos grupę sutiko socialinės rūpybos atstovė, susodino į mikroautobusą ir nuvežė į viešbutį pačiame miesto centre. Visi grupės nariai buvo nuvesti į gretimą kavinę pavakarieniauti, paskui išsiskirstė po savo kambarius. Atidė po ilgų mėnesių gyvenimo drauge su Halina viename kambary staiga pasijuto labai vieniša. Įsijungė televizorių, kuris rodė vos kelis kanalus. Viename vyko kažkoks spėjimų žaidimas, žadėjai turėjo atspėti kokios nors prekės kainą, po trijų pataikymų laukdavo prizas. Žaidėjai siaubingai klykė, šokčiojo, tūpčiojo, cypė išlošę kokį nors daiktą, viena moteriškaitė vos nenualpo.

        Mėnesiai, pragyventi Atėnuose, buvo, be jokios abejonės, neeiliniai Atidės gyvenime, tačiau buvo dar vienas gan originalus aspektas, kurio ji pati iš pradžių nesuvokė: nemokėdama graikų kalbos, ji ilgą laiką nežiūrėjo televizijos, neklausė radijo ir neskaitė spaudos; nors ir matė įtūžusių atėniečių protesto demonstraciją gatvėje, betgi nesuprato, kodėl protestuojama prieš valdžią. Kanadoje kalbos barjeras išnyko, ir Atidė pradėjo stebėti naują kraštą ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

        Kita diena pralėkė tvarkant dokumentus, įsigyjant visokias pažymas ir korteles. Atidė ir vėl buvo ne visai maloniai nustebinta, jog ir Kanadoje bus laukimo etapas: visi atvykėliai buvo siunčiami į anglų kalbos kursus. Atidė mėgino pasiginčyti, juk puikiai mokanti angliškai, tačiau biurokratai buvo neperkalbami ir galiausiai jai "prirašė" pasitobulinimo kursą. O jo laukti reikėjo vos ne tris mėnesius, taigi vėl teko nutūpti ant socialinės pašalpos, kuri buvo dar menkesnė nei Graikijoje. Visiems atvykėliams buvo duotos dvi savaitės šiame milžiniškame mieste susirasti, kur gyventi.

        Turėdama marias laiko ir tuščias kišenes, Atidė maklinėjo po miestą, po penkiamilijoninį Torontą, kuris vietinių indėnų kalba reiškė "susitikimų vietą". Įspūdžiai gožė vaizduotę, virto tarsi sniego griūtis kalnuose vis labiau įsišėlstančiu pagreičiu. Karščių ir drėgmės sezonas jau buvo praėjęs, tad nuo milžiniško Ontario ežero pūtė gaivūs rugsėjo vėjeliai... Mašinų srautai greitkeliuose atrodė nelyg stačiai iš pragaro ištraukti, išmetamųjų dujų smarvė rietė nosį, o triukšmas garbiniavo ausis, užtat Atidė pamėgo ramiai vaikštinėti gigantiškų proporcijų moluose, prekybos centruose po stogu. Tokios gausybės grandiozinių parduotuvių Atidė net Atėnuose nematė, o dekoro išmonei ir reklamai jokių ribų nebuvo. Ir žmonės buvo daug spalvotesni, ne taip, kaip Europoje. Baltieji, geltonieji, rudieji, juodieji, vaivorykštiniai, tik indėnų niekur nesimatė, mat tupėjo miškuose, savo rezervatuose, ir lakė degtinę, taip jai vėliau paaiškino vienas čiabuvis.

        ***

        Atlanto bangos sunkesnės ir piktesnės nei Baltijos. Jei nori plika akimi pamatyti kosminę jėgą nė nepakėlus akių į dangų, reikia pamatyti Atlanto bangavimą, o tikriau – vandenyno alsavimą, nepailstamą, neaprėpiamą, begalinį vandens judėjimą. Juk vanduo yra viena mistiškiausių visatos medžiagų. Po ilgų septynerių metų žemyne Atidė buvo išsiilgusi vandens mūšos, dūžtančių bangų gausmo. Ji stovėjo lyg įbesta pilkšvame Šiaurės Karolinos paplūdimyje. Prie pat vandens rikiavosi rūpestingai prižiūrimi, dailiai išdažyti vasarnamiai su spalvingomis vėliavomis ir vėjo kojinėmis, nuo vandens juos teskyrė nedidelis paplūdimio smėlio ruožas. Kur ne kur matėsi saulės nudegintos palmės ir vėjy išlankstyti vešlūs krūmai. Pilkas vanduo maišėsi su marmurine putų spalva, per šlapias kriaukles šokčiojo balsvi, panašūs į žuvėdras laibakojai paukšteliai ir kažką lesiojo.

        – Mam, žuvėdra ištraukė man iš rankos duonytę! – pasiskundė Kristė.

        – Jos alkanos. Nutarė su tavimi pasidalinti, – ramino dukrą Atidė.

        Kristei dalybų mintis patiko, ir ji alkaniems paukščiams sušėrė visą maišą bulvinių traškučių. Džonatanas palindo po laikraščiu, kad puotaujantys paukščiai jo neapdergtų. Atidė pasiėmė fotoaparatą ir pasileido paplūdimiu su dukra ieškoti medžiagos būsimiems paveikslams. Kristė pozavo jai itin profesionaliai, jau nuo mažens buvo įpratusi, jog ji – mylimiausias modelis.

        Į pavakarę, kai jau šlaunys ir pečiai degė net po storiausiu kremo sluoksniu, visa trijulė išsirengė paslampinėti po kaimelį. Atidei pajūrio kaimelio monotonija buvo kaip troškulio nukankintam didmiesčių kareiviui vanduo. Tik kartą per metus galėdavo prisiminti, kaip atrodo ramybė, kaip girdisi tyla, kaip švyti švarus dangus ir žėri žvaigždynai be smogo šydo, kaip svirpia cikados, kaip plaukia vėžliukai užutėkyje, kaip šlama vėjas, palindęs po palmių sijonėliais, kaip smagu be skubos kalbėtis su žmonėmis parduotuvėse, kurių tėra vos kelios, ir niekur nereikia važiuoti valandą ir daugiau prigrūstais greitkeliais, kamšatyje.

        ***

        Sutemos nuo vandenyno atslenka itin lėtai, regis, atplaukia drauge su bangomis, nes saulė nesileidžia Atlante, ne taip, kaip Baltijoj. Saulė čia kyla ir neša gerą žinią apie naują dieną. Atlantas Amerikoje yra optimizmo pasiuntinys, tik Ramusis nusiskandina saulę vakarais.

        Atidė sūpavosi verandoje supamojoje kėdėje, vėjo kaminėliai skleidė veik mistinį garsą, ploną, metalinį, gailų.

        – Rytoj uraganas nutūps ant Karolinos krantų! – riktelėjo iš kambario Džonatanas, neatskiriamas televizijos draugas ir Atidės žinių laidininkas.

        – Juk žadėjo užgriūti Floridą! Bestija, pakeitė planus! – pasipiktino Agnė uragano iracionalumu.

        – Reiks nešti muilą, – nuliūdo Džonatanas ir prisipylė į taurę viskio.

        – Gal nereiks. Pernai lygiai tuo pačiu laiku, tą pačią rugpjūčio savaitę prasiautė uraganas Boni, negali būti, kad ir Denis tą patį kelią pasirinks. Tarsi maža krantų, kur galėtų nutūpti, – toliau piktinosi Atidė.

        Kitą dieną uraganas Denis patvirtino savo iracionalumą ir taikėsi nutūpti lygiai toje pačioje vietoje, kaip tik ten, kur pernai siautėjo Boni. Lyg iš tikrųjų nebūtų kur kitur. Visa Karolinos pakrantė sukilo ruoštis: žmonės kalė fanerą ant langų, pirko generatorius, baterijas, žvakes, geriamą vandenį. Vasarotojams, poilsiaujantiems vandenyno salose, buvo patariama persikelti giliau į žemyną. Vandenynas piktai ūžė, bangos, didumo sulig penkių aukštų namu, stojosi piestu, visą paplūdimio smėlį užliejo vanduo. Ūmūs vėjo šuorai lenkė medžius prie žemės, ore skraidė popieriai, polietileno skiautės, lapai, gėlių žiedai, alaus skardinės, batų raišteliai, laikraščiai ir visokios kitokios gėrybės.

        Atidė ir Džonatanas prisipirko žvakių, kad būtų šviesos, kai nutrūks elektros tiekimas; vandens – dėl viso pikto, nes visi perka; ir viskio – kad būtų drąsiau. Lauke vaikštinėti jau buvo sunku, vėjas vertė iš koto, plėšė nuo kūno rūbus, nekalbant apie kepures ir akinius. Į pavakarę vėjas klastingai aprimo, oras tapo tirštas kaip Atidės dažnai perverdamos sriubos, dangus įgavo keistą, purvinai violetinę spalvą, ir staiga be menkiausio perspėjimo pasipylė ne lietus, o driokstelėjo siena vandens, nepermatoma, nepereinama siena vandens iš dangaus. Su tokia gaivališka tūžmastim tik Niagaros krioklys lekia oru.

        Daug vasarotojų iš salos išvažiavo, bet Atidė su Džonatanu nutarė pasilikti, nes nebuvo privalomos evakuacijos. Nesudėjo nė bluosto kiaurą naktį: vėjai daužėsi ir staugė garsiau už viso pasaulio lėktuvus, sudėjus į krūvą. Namų siūlės pyškėjo, stogai girgždėjo, visas pastatas grėsmingai siūbavo kaip girtas Rembo laivas, tik Kristė kietai ir saldžiai miegojo. Vaikai nebijo uraganų, nes neturi sveikatos budėti ir laukti katastrofos.

        Rytą, tarsi nieko nebūtų buvę, sušvito saulė, vėjas nutilo, palmės išsitiesė, triukšmaudamos sugrįžo žuvėdros, šlapiam paplūdimio smėly atsispaudė pirmosios pėdos. Vėl stojo palaiminga tyla, tik ore lekiojo debesys arklio didumo musių, kurios piktai kandžiojosi. Pajūrys po audros buvo nusėtas įvairiausiom gėrybėm.

        Smulkių jūros gyvūnėlių lavonėliai, nugaišusios žuvys, negyvi paukšteliai, medgaliai, plastmasiniai indai, suplėšyti tinklai, galybė įvairiausių spalvų ir formų kriauklių, jūros žolės, akmenukai, žmogaus šonkauliai, susiraizgę baltų marškinėlių skutuose, sulaužytos medinės dėžės, žaislai, akiniai nuo saulės.

        Pajūriu tipeno tik vienas kitas vasarotojas, niekas nesimaudė. Nors krantas buvo užterštas, tačiau vanduo tyvuliavo ramus kaip ežere, skaidrus ir tyras. Atidė nusivilko suknelę ir pasinėrė į gaivinantį, sūrų, sunkų vandenį.

        Kaip greitai viskas keičiasi, pamanė. Akimoju. Ramybė, uraganas, vėl ramybė.

        ***

        Pelė kaip pasiutusi lakstė po virtuvę, įšoko į keptuvę (kvailė!), visa laimė, kad nieko nebuvo kepama, pasileido parketinėmis grindimis, atsimušinėjo į sienas, užšoko ant sofos, mėgino lipti sienomis, tik nesėkmingai. Galiausiai Atidė užmetė ant desperacijon puolusios peliukės baltą paklodę ir apkvaitusią bėglę sučiupo. Džonatanas nusipurtė. Atidė pergalingai nutvėrė pelę už pakarpos, veik kaip animaciniame filme apie katiną Beną ir peliuką Džerį, ir išnešė persigandusį graužiką į balkoną.

        – Eik, kur nori, kaimynų čia netrūksta, – padrąsino pelę Atidė ir grįžo kambarin.

        Pirmasis Atidės ir Džonatano apartamentas Toronte buvo netoli Ontarijo ežero pakrantės. Dvidešimt šešių aukštų dviejuose namuose gyveno miesto spalvotieji, daugiausia kinai, indai, negrai. Baltųjų buvo gal tik kelios poros, rytų europiečiai, greičiausiai patekę čia dėl žemų nuomos kainų. Dvyniai daugiaaukščiai buvo solidžiai pastatyti, tačiau baisiausiai apleisti, regis, kažkas mėgino pasiekti apskretimo rekordą. Purvas ir kažkokių nežinomų prieskonių smarvė buvo tiesiog įsigraužę į namo koridorių sienas ir grindis, kurias dengė sintetiniai, matyt, nuo pirkimo nevalyti kilimai. Namą administravo ateiviai iš "Kamasutros" šalies. Namą valė ateiviai iš žirafų tėvynės. Atidė, savo akimis netikėdama, spoksojo į juodaodį valytoją, kuris šlapia šluota plovė cementines grindis ir paskui ta pačia šlapia mazgote, pritvirtina prie koto, "blizgino" plienines lifto duris. Visur dominavo matinė, vandeniu atmiešto purvo spalva: ant lubų, grindų, durų, langų stiklų.

        Nuostabi buvo ir stambuolių tarakonų gvardija, kuri nenuilsdama ropojo per apartamentų sienas, lubas, grindis, gyventojų sofas, lėkštes ir pagalves. Didžiausią šoką tarakonų "piligrimavimas" Atidei sukėlė, kai vienas įsidrąsinęs vabalėlis nutarė pasivaikštinėti jos šakume. Tai buvo aukščiausios rūšies, jokios fantazijos nebenurungiamas "hepeningas", tinkantis ultramodernaus meno galerijoms. Šalia mėgavimosi homoseksualizmu natūraliai būtų "eksponuojama" ir vabalinė sodomija. Tarkim, "hepeningas" galėtų vadintis: "Pasimetęs Šiaurės Amerikos tarakonas blaškosi emigrantės iš Lietuvos kūšelyje!" Tokioje tarptautinėje aplinkoje Atidė su Džonatanu pasijuto tikrų tikriausiais pasaulio piliečiais.

        Vakarais Džonatanas mirkydavo išpampusias kojas dubenyje su šiltu vandeniu ir actu. Jis dirbo nemažame baldų fabrike, kuriame nebuvo baldų kilnojimo įrangos, vyrukai emigrantai nešiojo viską ant savo pečių. Visa laimė, kad fabrikai nebuvo per daug modernizuoti, nes vargšai emigrantai būtų neturėję jokio darbo iš viso, nebent eitų kirsti miškų, betgi vėl, žaibiškai nudaigoję puikiausias Kanados girias, paliktų pasaulį be deguonies ir oro valytuvų, visas pasaulis stačiai užtrokštų savo pačių sukurtuose nuoduose. Iš pažiūros nerangūs ir godūs darbdaviai iš tiesų buvo tikrų tikriausi šiuolaikiniai herojai, gelbėjantys pasaulį nuo uždusimo, ir Džonatanas grįždavo namo sutinusiais sąnariais, o už darbą parsinešdavo tiek pinigų, kad užteko apsimokėti už tarakonais nuėjusį apartamentą ir dar likdavo priedas: kiaušinienė ir pusė pomidoro dviem suaugusiems žmonėms papietauti. Kanadoje tokie priedai buvo vadinami "bonusais", lepinančiais priedais, beveik kaip spirgučiai bulvių košei.

        Atidė buvo nepalaužiama. Skurdas jai netrukdė kurti, tapyti, rašyti ir atkakliai ieškoti darbo, kurio niekaip negalėjo rasti. Išnaršė penkiamilijoninę Toronto metropoliją skersai ir išilgai, sutiko nemažai geros valios žmonių, siūlančių valytojos, vaikų auklės, padavėjos darbus, bet Atidė net neketino atsisveikinti su savo profesija ir vėl nenuilsdama vartė telefonų knygas, skambinėjo, net pati nežinodama kam ir kur, ir diena iš dienos plūkėsi, kaip ta varlė, įkritusi į grietinę.

        ***

        "Skardinės" leidykla buvo įsikūrusi siauroje Toronto senamiesčio gatvelėje, antrame pastato aukšte, nedideliuose dviejuose kambarėliuose. Prie rašomųjų stalų nebuvo nė gyvos dvasios, tik kito kambario kampe prieblandoje Atidė įžiūrėjo prie stalo palinkusią žmogystą. Kokių trisdešimties su viršum metų moteris atsitiesė ir paklausė:

        – Kuo galiu padėti?

        – Vakar jums skambinau, mano vardas Atidė, aš iš Lietuvos. Sutarėm, kad šiandien pažiūrėsit mano darbus, iliustracijas ir pasakaitę vaikams.

        – O, taip, prašom sėstis.

        Atidė atsisėdo kitoje rašomojo stalo pusėje. Padavė pluoštą savo darbų. Moteris drungnomis akimis perbėgo per spalvingas iliustracijas, pavartė Lietuvoje išleistas su Atidės iliustracijomis knygeles ir įsistebeilijo į jos veidą. Ilgai tyrinėjo nekomentuodama. Atidei nieko kita neliko, kaip tik daryti tą patį – analizuoti priešais sėdinčios leidyklos darbuotojos veidą. Vyriškai kirptais plaukais, kumpanosė, didelėmis rudomis akimis moteris buvo panaši į kažkokį paukštį, kokį, Atidei buvo sunku nuspėti.

        Galop moteris-paukštis prabilo:

        – Gražūs darbeliai, bet mes turime savo dailininkų.

        – Turiu dar į anglų kalbą išverstą pasaką, – nepasidavė Atidė ir trumpai nupasakojo turinį.

        – Atrodo intriguojamai. Deja, jūs turite būti Kanados rašytoja.

        – Dabar ir aš esu kanadietė, galiu parodyti jums savo dokumentus.

        Moteris-paukštis nusišypsojo, atsiduso ir pridūrė:

        – Turite būti čia gimusi. Pasaka atrodo įdomiai. Galite man palikti savo rankraštį, o aš rasiu vietinį rašytoją, kuris perrašys jūsų pasakaitę, tada galėsite iliustruoti.

        Atidė neteko žado, sumirksėjo akimis, stipriau suspaudė aplanką su savo rankraščiu ir mandagiai pridūrė:

        – Aš turiu pagalvoti.

        – Na, žinoma. Maloniai prašome vėl atsilankyti.

        Moteris-paukštis padavė per stalą glebią rankelę ir kilstelėjo liesą užpakalį.

        Atidė lengviau atsiduso išėjusi gatvėn. Netoli buvo kinų kvartalas, ir ji nupėdino ten. Kinai, vietnamiečiai, honkongiečiai, taivaniečiai pardavinėjo vaisius ir daržoves, iš smulkių valgyklėlių sklido gardūs, bet aštrūs kvapai, pro praviras duris stačiai gatvėn liejosi azijietiška estradinė muzika. Atidę labai sudomino maži, pilki, margi kiaušinėliai. Stiklainiuose plūduriavo kažkokios išsirangiusios marinuotos šaknys, gaižių spalvų dėžutėse mirgėjo nematytos neregėtos arbatos, žibėjo cukruotos imbiero šaknys. Vėjyje plevėsavo nuo prekystalių bandantys nuskristi šilkiniai apsiaustai, išsiuvinėti smulkiomis gėlytėmis ir paukšteliais. Nosį kuteno smilkalų aromatai, o vitrinoje iškabintos keptos antys galutinai prirakino Atidės žvilgsnį prie stiklo. Antys buvo gražiai apskrudintos, rudai auksinės spalvos, linksmai išsikėtusios ir laukiančios paskutinio nutūpimo ant pietų stalo. Atidė neturėjo tiek pinigų, kad nusipirktų tokią nuostabią keptą kabančią antį. Ji nusipirko du mažylius rainuolius kiaušinukus, įdomumo dėlei, valgyti jų nesirengė.

        Antras susitikimas laukė už valandos. Atidė sustojo prie požeminio traukinio stoties laiptų, norėjo apsisukti ir eiti atgal, bet persigalvojo ir pasitikrino kito adreso koordinates.

        Kitas potencialus darbdavys, kuris pažadėjo interviu, buvo įsikūręs netoli Ontarijo ežero pakrantės, buvusio fabriko pastate su dideliais langais. Šviesa liejosi erdviomis laiptinėmis, ir Atidei užėjo naujas optimizmo priepuolis.

        Šviesioje ir erdvioje studijoje prie stalo krapštinėjosi tik vienas jaunas vyrukas. Jis mandagiai pasisveikino, dar mandagiau apžiūrėjo Atidės darbus ir dalykiškai supažindino su iliustracijų kainomis. Atidės supratimu, užmokesčiai buvo ubagiški.

        – Nesuprantu, kaip galite iš tokių uždarbių prasiversti?

        – Daug dirbame, – nusijuokė vyrukas, kuris niekaip negalėjo susigaudyti, kur yra Lietuva.

        Vyrukas draugiškai palinkėjo geros kloties ir padovanojo didžiulį aplanką, kur Atidė galės patogiai nešiotis savo darbų pavyzdžius.

        Negi jie čia visi nesimoko geografijos, spėliojo Atidė. Tikriausiai dėl to, kad labai daug turi dirbti. Jai visada dingojosi, kad šiame kontinente gyvena itin išsilavinę žmonės. Fantazijos yra baisiai pavojingas dalykas – ir protingiausią žmogų gali nuvesti iki kvailybės slenksčio. Mokslininkai turėtų išrasti kokius nors skiepus nuo beribio fantazavimo. Bet mokslui, jei jo atradimai negali būti pritaikomi karinei industrijai, vis trūksta pinigų, kaip to girtuoklio tėvo šeimoje. Atidė naujame krašte skubiai ėmėsi nefantazijų mokslo. Praminė savo savamoksliškas pamokas "Atsikvošėjimo kursais".

        Nuvargusi, alkana ir akyse vis dar regėdama tas velniškai rusvas keptas kabančias antis, Atidė leidosi laiptais žemyn į metro traukinių stotį. Tunelio prieangyje stovėjo jaunuolis ir grojo gitara, dainavo. Atidė sustojo ir įsiklausė. Jaunuolis nekreipė jokio dėmesio į praeivius ir toliau dainavo, o praeiviai ėjo prošal nė nepasukdami galvų. Ant cemento grindinio buvo numesta jo kepurė, matėsi keli doleriai. Atidė neturėjo atliekamo cento, tad įdėjo į gatvės muzikanto kepurėlę du mažyčius margus kiaušinukus, pirktus kinų kvartale.

        Literatūra ir menas, 2005 m., Nr. 3055-3058