Apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorės Giedrės Kazlauskaitės naujų eilėraščių knyga. Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Ši kūrybinė nuostata aiškiai skiriasi nuo literatūros „darymo“. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. Atsiskleidžia savitos laikysenos asmenybė, kelianti susidomėjimą.

     „Už knygos struktūrą esu dėkinga anoniminiam interneto komentatoriui, kadaise pavadinusiam mane infante. Velázquezą toji replika tik pritraukė, o ne atvirkščiai.

     Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti, bet cv jų nuotrupų yra (nebaigta nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos dailės akademijoje).

     Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną (tačiau tai daug gėdingesnis CV faktas). Būta kvailo juokelio, kad apsigynusi dėstysiu kursą „Putinas ir aš“. Bijau, galima pavadinti šią knygą savotiškais tokio fantazmo konspektais.

     Galimas daiktas, akademinius reikalus bus užnuodiję du sezonai Lietuvos televizijoje. Todėl ir televizorius eilėraščiuose – ne atsitiktinis motyvas, o sapnų intarpai – tragikomiška viešumo pasekmė. Ko negali papasakoti iš ekrano, išduoda sapno metaforos.

     Prie kontekstų derėtų paminėti plaukimą Šatėnų tekstais, darbą redakcijoje. Devyniasdešimt šeštųjų „Šiaurės Atėnai“, kuriuos skaitydavau autobuse, važiuodama į mokyklą, man ir liko idealas; kitaip sakant, Prousto kvapų simbolikoje jie man reiškia madeleine.“ (Giedrė Kazlauskaitė)

     * * *

     Mergaitė balta suknele Europos aikštėj

     bėgioja aplink tuos antkapius, ant kurių architektai

     turėjo užrašyt Konstituciją ar bent jau simfoniją Nr. 9,

     bet paliko vietos grafičiams ir sąmonės riedlentėms.

     Stebiu ją iš terasos, aukštai, nors šalta, ir vėjas

     kedena jos plaukus, piktokai vartydamas mano lakštus,

     lyg norėtų sumerkti Eratos rūbus į atšalusią sriubą.

     Skaitau bičiulių (visus juos pažįstu) poeziją, nebesvarbu,

     kuris rašo geriau už kurį, ir visos sportinės rungtys

     praranda vertes, olimpiadose

     šią valandą nustojama lošti, bėgimo takeliai

     virsta mirimo takeliais (visi jie rašo geriau

     vienas už kitą – oriai ir neskubėdami, laikydamiesi taisyklės

     niekuomet nekalbėti, kas ir taip aišku:

     juk jau neberūpi nei dangūs, nei tie nelaimingi

     moralės dėsniai, vis dar vulgarizuojami sprinterių.

     Viskas seniai peraiškinta, suprasta, kas reikia,

     dievų vardai išmokti, riedlenčių pamokos paruoštos).

     Savo eilėraščiuose jie didžiuodamiesi

     virkauja, kad mūsų nedaug, kad nedaug kam

     rūpi nukainota Szymborska bei kitos vienišos

     knygos, pakeitusios mūsų skurdžias biografijas.

     Mergaitė, skaičiuojanti simbolinius antkapius, ropščiasi

     ant kiekvieno iš jų – kaip gaila, už rankos ją tempia

     moteris senyva, susiruošus išeiti.

     Netikėtai (tikresnė už vėją) paglosčius man širdį

     Olimpo dievų duktė; jazminas, persų kalba

     reiškiantis Dievo dovaną (ji ir iš tikrųjų man reiškia

     vėjo nulaužtą jazminą, dėl kurio

     užsiverčia knygos ir atšąla sriuba).

     Savo eilėraščiuose

     jie kelia esminį, patį svarbiausią

     mums klausimą, išblukinantį

     dangų ir visas morales (kvailų žurnalistų lūpomis

     jį postuluoja): kur ta poezija?

     Į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia.

     O kur tas prakeiktas džiaugsmas, su kuriuo mes

     grįžtame ir grįžtame į vaikystę?

     Kaip norėčiau, kad ji

     perskaitytų šias eilutes, kai užaugs.

     Suknelės, kurios laukia savo valandos

     Banalu sveikinti su gimtadieniu.

     Kartoti teletabių manieras, pustytis emotikonais.

     Pasišlykštėjimą tau kelia pliušiniai žaislai, net krūpčioji

     prekybos centre, priversta praeiti

     pro tą meilės lavonų skyrių,

     vaikystės karstų lentyną.

     Iš medžiagų, kurių beveik nebebūna,

     žiedlapių ir tabako lapų, susiraukšlėjusių

     saldainių senų popierėlių, rastų pakelėj,

     kuriais aprengdavom akmenukus, nes lėlės buvo banalios

     iš velveto, krempleno ir šilko,

     iš tikėjimo dvasių garderobu

     suknelės vasarnamio spintoje.

     Suknelės, iš kartos į kartą keliaujančios kaip kūno formų matuoklė,

     švytuojančios metais arba dešimtmečiais,

     gėlėmis, taškais ir langeliais.

     Tokios gražios, bet laikas joms dar neatėjo.

     Dar nesilauki, nepasikeitei pažiūrų, turi kaip

     reprezentuoti save ne per rūbus, ne per vaikus

     ar naminių augintinių grožį ir šlovę.

     Net raudonas korsetas, apsiūtas pūkučiais, iš paauglystės,

     dievaižin kur gautas, gal sendaikčių parduotuvėj,

     svajoja apie laikus, kai įsigysi bent pudelį

     ar kitą rengiamą šunį.

     O mylimosios, jūs reikalingos kaip mūzos,

     bet mano kabykloje jūsų nėra.

     Bėgiojimas parke

     Sraigės ant tako: kai kurias sutraiškė mašinos ir dviračiai.

     Vis negaliu prabėgti ramiai, atplėšiu jas nuo asfalto

     nustumiu kita kryptimi, kišuosi į karmos reikalus. Iš tikrųjų bijau juk

     kad nepralenktų manęs. Šilkinė mamos suknelė: ruda,

     su baltais žirniukais

     į kurią įsikniaubdavau dar nepradėjus gyventi.

     Žirniukus skaičiavau, bet nepabaigiau.

     Tarsi ievų žiedlapiai žemėje: jie.

     Ir atrodo, kad patyriau visus jausmus, nebetrokštu

     plojimų nei medaliono su garbana, riterių meilės

     atskirties nuo visų ir auksinio

     kalbančios papūgos narvelio, kuriame galėčiau čiulbėti;

     glostymo (ir prieš plauką), batų Achilo kulnais.

     Užuot žirniukus suskaičiavus, raides sau dėlioju

     lėtai, senoviniam telefone, ir tai padeda užmušt beprasmybę.

     Nebetrokštu patirti daugybės dalykų, kurių taip ilgėjaus –

     jūros man nebereikia, šalių svetimų, namų

     muzikos kaži kokios – jos iš viso gali nebūti.

     Nebetrokštu išmokti kalbų, susipažinti

     su įdomiais žmonėmis, gyventi prašmatnų heteros

     arba kilnų asketės gyvenimą.

     Man nebereikia vaikų, vis tolstu nuo jų ir artėju

     link bergždžios interneto vienatvės.

     Nebeperku knygų, apie kurias taip svajojau; gardumynų,

     kurių neįpirkdavau.

     Kraujas iš nosies nebeteka niekad nuo fleitų pūtimo.

     Visos didžiosios aistros jau pragyventos, ir nieko didingo

     po saule jau nebebus: žinoti arba suprasti

     irgi atrodo gviešimasis į nuosavybę.

     Nebetrokštu mylėti Dievą visa širdimi, neabejoju jo buvimu,

     nesilaikau

     jo įsakymų: nesiekiu naujų žvaigždučių savo milinės antpečiuose

     nelaukiu, kad drąsiai atjotų pavasaris.

     Šokdama į upę nuo tilto, kurį nuolat sapnuoju

     dėl simbolinės savo gimties, nirimo į vaisiaus vandenis

     grįžimo į įsčias ir krikšto kartojimo –

     trokštu tik jausti: esu gyva,

     ir vanduo mano sielą aplieja.

     * * *

     Venecijietiška kaukė, papuošalas,

     kurį iš drožlių sidabro dėlioju

     tavo antakiui pravertam.

     O tos drožlės sidabro iš akmeistų

     dūdmaišių ir retežių skrynelių.

     Grimo kambaryje, kur vaikystės matronos

     vaikščioja gyvos, o tarsi vis vien

     būtų iš vaškinių figūrų muziejaus.

     Net žvilgsniu bijau jas paliesti,

     kvepiančias pudra ir mikrofonais.

     Kažkas atbėga į televizorių, minia didelė ir šaukli

     su randais nuo retežių, akmenų skrynios po pažastimis:

     kol uždeda kaukę man švelniais teptukėliais, girdžiu juos, matau

     net užsimerkus prieš veidrodį.

     Tai jie, šitie patys barbarai,

     jie užsigesino savo cigaretes į akis

     poeto, apie kurį dar ilgai veblens

     mokykliniuose rašiniuose silpnaminčiai jų palikuonys.

     Barbarai tai tie, kurie kalba bar bar

     ir jokių gaidų nepažįsta: labai pavydi kalbos

     drožlių ir švytėjimo aukso, kurio nuo sidabro neatskiria.

     Jų vaikų akyse užmigo dožų rūmų šuniūkščiai.

     O aš ir toliau piktybiškai

     rašysiu eilėraščius, jie vieninteliai

     neapsimoka, nėra naudingi, prieš nieką

     nesižemina, išmaldos neprašinėja.

     Silentium

     Nieko dramatiška neįvyko – tu nepasikeitei statuso,

     neatsiliepei į aktualią diskusiją, neišėjai į gatves

     su transparantu, nevirtai blizgiųjų viršelių heroje

     (nors efektai nesudėtingi; tiesa, nežmoniško vulgarumo).

     Tik iš lėto gyvenai tą kitiems nesuvokiamą, iš pažiūros,

     matyt, nepakeliamą gyvenimą, kai naktį riksmu

     pabundama nuo košmaro: pasileido sarginis šuo,

     simbolizuojantis tai, kas nuolat slepiama –

     daug kam jis gali perkąsti gerkles.

     Ukrainoje vyko revoliucija, socialiniai tinklai ūžė

     ir visi bent kiek asmeniški įrašai tuo metu

     atrodė juose apgailėtinai. Jie tuokėsi barikadų fone, jie

     ėjo su veidrodžiais prieš Berkutą; vaikas vėlavo kalbėti,

     ir mes tąsėme ją pas daktarus, kurie negalėdavo

     pasakyti nieko, tik tiek, kad reikia turėti vilties.

     Užtat ji atpažindavo savo vardo raides

     ant televizoriaus ir skalbimo mašinos, džiaugsmingai

     jas tardama: kalbėjo kažkaip japoniškai,

     tikriausiai buvo išmokus iš animacinių filmukų

     youtube. Tačiau buvo aišku – ji nekalba, kad

     nepapasakotų kam nors ko nereikia,

     ir mes išgyventume.

     Buvo šalta žiema, pradinukų neleisdavo į mokyklas,

     o mes veždavom ją į darželį: kad galėčiau nueiti

     į seminarus, iš kurių prisimenu tiek, jog per langų stogus

     matėsi Bernardinų kryžius; atrodė, ištiesus ranką pasiektum,

     prisirištum fantazijų arklį. Kankino letargas, lyg būčiau

     dešimtmetį niekur nėjus, nemačiusi miesto;

     žmonės atrodė kitokie, jau labai progresavę,

     o vis dėlto disonuojantys po asimetriškais

     klasicizmo skliautais. Vėlavau su disertacija,

     net motina jau netikėjo manim, sakydavo:

     „Kam tau tie mokslai.“ Sapnuodavau, kad ji suseka,

     kaip mes gyvenam – smerkia, reikalauja skyrybų,

     rauda, terorizuoja, o mūsų baltas agresyvus

     sarginis šuo pasileidžia, jis gali užpulti žmones:

     reikia slėptis, kad nepapjautų.

     Net jei gyvenom urve (katakombų įvaizdis per taurus),

     Maidano šešėlių teatre vis pamatydamos

     tikrųjų savo vardų raides, dėl to šuns

     nenorėjome prakalbėti.

     Gėlių darželiai

     Atlapuose senukų, kurie juos atsineša

     į bažnyčią per Žolinę.

     Bet ne tie: skaičiau jūsų knygas, kai ieškojau jose

     patvirtinimo jų nedidelei egzistencijai

     (ne darželių, senukų).

     Kaip labai mudvi džiaugėmės knygomis –

     svetimomis, kruopščiai ravėtomis; be jokio

     pavydo jausmo belaukiant piršlių.

     O vis dėlto prieblandos reikia mano eilėraščiui.

     Nedidelio ploto, darželio.

     Ir gėlės, kurią vaikas džiovintų

     tarp jo ir manęs, iš neatmenamų laikų, senam vadovėly.

     Riebaluotų (neplausi juk rankų, jei įkvėpimas)

     pirštų dryželių ant klaviatūros.

     Rožės galvos, kurią slapta man įdėjai į rankinę tarp nosinaičių.

     Vogdama, jei atsimeni,

     persidūrei pirštą.

     Beveik reikėjo siūti.

     O apgijus randui bandyta

     naudoti jį vietoj antspaudo, pamakalavus

     į pomidorų padažą,

     lyg Irvingo romane.

     Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau.

     Jeigu prislėgtų man karsto dangtį jos visos –

     garbingiausias tai būtų antkapis.

     Giedrė Kazlauskaitė. Meninos: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.