„Daugelis moterų, kurios laiko save moteriškomis (idiotiška Brežnevo citata stebėtinai tinka mūsų laikais), skaitydamos Kazlauskaitės „Heterų dainas“, gali nesuprasti „amazoniškų bičių moterų“ – patriarchališkam moteriškumui jos ganėtinai keistos, o gal net kenksmingos. Va jeigu Kazlauskaitė būtų parašiusi „Hurijų arba furijų dainas“, kalbėti būtų apie ką. Nes suprasti nereikėtų nieko. Tik tai, kad moterys – arba amžinai jaunos rojaus mergelės, arba keršto trokštančios raganos. O Kazlauskaitės eilėraščiuose moterys – vienišos savitos („bičių“) bendruomenės narės („moterys baltais chalatais / avilių vienuolynuose / sprendžia chemines lygtis“), kuriančios savo identitetą pačios („traukia viena kitą / iš kolbų / iš ląstelių / susideda“), bandančios suvokti ir įprasminti savo identitetą.“ (Renata Šerelytė)

 

 

 

*  *  *

amazoniškos

bičių moterys

kosčiojant verdamoms bulvėms

kam vaikų

miega po vieną

 

moterų bitės

nesibijo mirti

nuo cigaretės

geliant

nuo ledo šukės

(perpjauna veną

valant šaldytuvą)

vienuolės bitės

mažai kalbasi tarpusavy

kalbėdamos

lipdo namus

 

moterys baltais chalatais

avilių vienuolynuose

sprendžia chemines lygtis

traukia viena kitą

iš kolbų

iš ląstelių

susideda

ir žino

kad iš ląstelių

 

jų vaškiniai sparnai

indikuojantis

nuo slogos išteka pro nosį

veikiant katalizatoriams

jos susikelia vakciną

trumpo sujungimo

chemines reakcijas

skiepus

ir todėl neįsimyli

 

xx ląstelių

mažiau nei xy

bet stato namus

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Architektūrinis brėžinys

 

nusinėriau jį iš baltų siūlų

pagal planą architektūros albume

ir pasitiesiau ant stalo

 

sapnavau kad apakau per bizantijos gaisrą

ir atėjau su servetėle rankose

tavo bažnyčion naktį

 

vartų grotos šventorius čia stovi tavo passatas

čia kažkada fotografavau tave su religinėm fanatikėm

užsidengusį veidą portfeliu

ant kurio buvo lipdukas JĖZUS MYLI TAVE

sakiau nebijok tavo dievas irgi barzdotas irgi laiku nesiskuta

 

įlipau pro rūsio langą į vidų

kriptos kliuvo už kojų kaulai ir atidaryti karstai

dūsavo šventųjų fosilijos uodė degėsius ir kvepalus

čiuopdama tai sienas tai savo architektūrinį mezginį

ėjau vienuolyno koridoriais sienom tekėjo vanduo gal pelėsinis prakaitas

 

slaptieji kanalai niekad nesu čia buvusi

laiptai vyrių girgždėjimas gerai kad nieks negyvena čia naktį

niekad po to čionai neužsuksiu

 

ėjau į baseiną vidiniame vienuolyno kieme

įsitvėrusi servetėlės įsikibusi jos kaip rožinio

taip tikėjau kad jis ten yra jog iškart jį pasiekusi šokau

žemyn plačiai atvėrus akis tikėjau gyvybės vandeniu

nuo kurio praregėjau ir pabudau

su kaukole glėbyje

nutirpusiom kojom

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

*  *  *

į apačią raidės

mažėja ir mažėja

pabandyk parašyti

tokį eilėraštį

okulistinį

 

optikoje man uždeda

prezervatyvines plėveles

ant regėjimo organų

 

kokia laisvė mano akims

taip ilgai laikytoms akvariume

jos šokuoja po miestą,

liečia ryškius pasibučiavimus, žaidžia

bokso su vėju ringe, vartosi po McDonaldo balionus

ritasi kūlversčiais per svetimas akis

šokinėja pripučiamuose nameliuose

bėga ir stojasi ant galvos

jos visą laiką buvo už stiklo

todėl dabar jaučiasi kaip kabriolete

 

vaikele

kodėl tavo tokios

didelės akys?

iš baimės

nesusieiti

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

*  *  *

Wiem, że są przynajmniej cztery rzeczywistości

a nie jedna, i wszystkie przenilają się

nawzajam, jak cztery Ewangelie

Adam Zagajewski

 

taip, aš esu su tais, kurie užkasė savo talentus

edukologijos daržo durpyne, suvyniojo

į raštuotas davatkų skepetas

rytais geidžiu tiktai balso arba raidžių

žaliam telefono baseine, pro miegus

atplaukiančių su klaidomis ir nuogų

be diakritinių maudymosi kostiumėlių; signalo, jog turiu jas išgelbėti

nuo taisyklės deguonies trūkumo

kol nesugrįžo niaurus šeimininkas

brėkštant norėčiau išgirst griausmavaldišką

juoką po pasaldinto sapno skliautu

 

dienomis norėčiau matyti tik plaštakų siluetus

kyšančius iš baltų suknelės rankogalių, siuvinėtų turbūt ir kvepiančių mira

auksu ir smilkalais; nenoriu justi delnų

arba taurės vidaus. Tebūnie tik reljefas, judantis

be prisilietimų ir nerodantis išvirkščiosios pusės

bijau, žinoma: šeimininkas

apšauks tingine ir blogąja. Noriu tik dvelksmo

berniukiško eau de toilette, žvakių dvelksmo dievų drabužiuose

kaip paauksintos išorės, švelniai tikėdama

dievais, savimi, formų ribom ir turiniu

 

vakarais aš norėčiau visų nelaimingų rankų

su abiem atrakintom pusėm, su delnais, net jei jie

būtų šlapi, bet šlapi būtų mano iš nenorėjimo

sudarinėti jokių piniginių sandorių, investuoti lažintis lošti

trokštu tik odos, nenoriu matyt kraujuotų

raumenų po ja, apsiraizgiusių nervais ir sausgyslėm

noriu liesti aklosios pirštais tik užakusius randus, bet ne žaizdas

kurios atsivertų netyčia, apsiliedamos talentu tarsi širdis

arba fluxus marijos statula

 

naktimis man reikalingi kaulai ir raumenys

su visais stichiniais potvyniais, gaisrais ir drebėjimais

ir nenukirsta galva su visomis mintimis smegeninėje

liežuvis su žodžiais, dumblėjančiais seilių liaukose

lyg vienaląsčiai jie žaidžia, dalindamiesi

savimi, žaislais ir kažkuo, kas virsta į garsą virš jų suvokimo

naktį neišsigąstame stigmų, nes susidegina

plokšti evangelijų veikėjai kaip mano kartoninės lėlės

o plastmasinės lėlės nusilenkia porceliano lėlėms

mat šios nesutirpo, apsiliejusios karštu aliejum

aš lėlė požeminė, skepetų vystyklai mano įkapėms

iš vaškinių figūrų archeologijos, kur reljefas virsta gyvenimu

tik dantų griežimo giesmės aplink, ir tamsybėse

žinau, tuo metu, kol miegojome, visos apsikabinusios

užkasusios savo nebranginamus talentus

suvyniotus kaip brangenybes saugojom

po pagalvėmis – atlikom šį tą svarbesnio

nei paklusnios tavo tarnaitės

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

*  *  *

išprievartavau save

fotelyje po lauramedžiu

skambant pseudosakralinei muzikai

ameno dorime

padre

 

mergaitė, kurią bučiavau sapne

pavirto man motina

susigėdusi nubudau

sumažėjusiu libido

išsiplaiksčiusiom krūtim etc

 

jos alsavimas naktį

mano jūros bangų mūša

ir užsikimšusios nosytės žuvėdrų

prislopinti klyksmai

 

pievų ir pieno dievas

palydi laivus mintimis

iš mudviejų vakarinių maldų

ryte atvirsdamas tėvu

su pasaulio gelbėjimo liemene

 

jų išsiprievartavusi duktė

bijo dviejų dalykų:

nakties ir dienos

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

*  *  *

Barstykime žiedlapiais gatves,

baltų nuotaikų mergaitės,

nuotakų velykos atėjo.

 

Mašinos ir autobusai, ir sunkvežimiai

net arkliukai su karietaitėm

karuselių drambliai ir bambliai su dviračiais –

bloškėme gėles jiems į veidus.

 

Mergaitės myli mergaites

provincijos gatvėse

jos bučiuojasi, pabėga iš procesijos

vėl bučiuojasi bažnyčios tarpdury.

 

Rytoj jos mirs

nuskaitytos ir nurašytos.

 

Rytoj aš mirsiu

nuo skaitymo ir rašymo.

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Sinefilės nėštumo testas

 

plonytė raudona linija

gelbstint eilinį Rajaną

nuo gimimo dienų tuštybės

 

beldžiant į dangaus vartus

apsimesiu šokėja tamsoj

balta raudona mėlyna

andalūzijos šuns vaiduoklio

samurajaus kale

jo žmonos dienoraštis

man bulvarinis skaitalas

kurio ekrane išryškėja viskas

ką jūs norėjote sužinoti apie seksą

tačiau neišdrįsote paklausti

 

gyvenimas yra gražus

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Kodėl profilaktiškai kartais sveika norėti sepuku

 

susitvarkai visas knygas ištrini meilės pieštuko lūpų

mėlynes prikraigaliojimus bei frazes kurias joms

pasakei sudedi tvarkingai veidais nusisukusias viena

kitai į nugarą o ne veidas į veidą kaip gašliai ligi tol

stovėjo 69 pozom koketės nesusikalbančios tarpusavy

Flauber‘o ir Wilde‘o kalbom

 

kruopščiai surašai visoms konclagerio numerius:

Si vis videre Jesum Christum / noli furari librum istum

/ Hic liber meus / Testis est Deus / Non furare rogo /

bo kosztuje drogo / Kas tan knig Pavoks / tas trejus

Metus / pekloj Kroks (čia pačioms beviltiškiausioms,

senmergėms)

 

po mirties bent jau niekas nedrįs jų imti ir jos atiteks

raštingo akvariumo žuvims arba našlaičių namams

užsienietės ištvirkusios tokių neišprievartausi nes jos

išprievartaus tave pirmos prirašytos neleistinų dalykų

seksualios kaip visai ne arba gerai pažįstamas kūnas

pati nebežinau biblioteka ar haremas

 

tavo kvepalai man vaidenas tarp knygų kurias abidvi

esame skaičiusios nors tai ir ne tie patys tiražo

egzemplioriai

 

nes jei gyvenu ne žmonėms tai bent dėl knygų

gyvensiu prirašiau į jas plonyčiais spalvotais flomaste-

­riais be gailesčio subraukiau paakių (raidės jei akys)

eilutes jos juk mano

 

mano žmonknygės (dažniausiai jaunos nors yra ir pora

senų klevo lapais kvepiančia oda iš prasto tarybinio

popieriaus) perskaičius tokias tik mirti norisi

 

suglamžai juodraščius kaip sudaužytą peteliškių

kolekciją kišenėj nešiojies visą dieną draskai aptikus

nuošalią šiukšliadėžę (nes nuosavą juk tyrinės balta­-

rankė krimipolicija)

 

perverti konspektus įsiskaitai netyčia į iššokusią teisės

paskaitą apie gyvybės draudimą kuris nesuteikiamas

savižudybių proga apdovanojimus už drąsą gelbstint

ne savo gyvastį

 

surikiuoji nuotraukas sunaikini negatyvus kur pozavai

nuoga ir nesuplonintos kulšys atrodė kaip vilko liežuvis

spindėjo beviltišku lašiniu

 

randi seną Playbojų nebejaudinantį su gražuolėm

uogienės stiklainiuose jų speneliai didumo sulig figom

iš Armėnijos visuomet buvo tavo didžiausia aspiracija

 

tiek nedaug daiktų kurių man reikėtų

 

pamažu susitvarkai su savo gyvenimu ir nebenori žudytis

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Men’s power

 

vėl susapnavau moterį

formaline rauginta galva

ką tik (aktui) ištraukta iš stiklainio

 

ji buvo viršuje

vadinau ją teta Olimpija, glosčiau

jos išpurtusį skruostą, norėjau

kad ji niekada nenumirtų

tiek kalbėdama apie teismus ir kitus

juridinius reikalus, tik aš nieko nesupratau

tada atėjo teta Viktorija ir kitos

dievobaimingos tetos mums sutrukdyti

todėl auštant ji išskubėjo į giljotiną

 

atsikėlusi pirmiausiai nubėgau

į valgomąjį pasisupti ant

dėdės Zigmundo kojos

 

bet jis nusilaužė ją, šokdamas rausvą flamingo

su mergaite iš Ipanemos

 

išėjau į sodą, tikėdamasi rasti sūpuokles

bet jose jau suposi kaimynų vaikai

ir neketino manęs užleisti

 

tada nusirengiau naktinius ir jie išsilakstė

 

tik dėdė Zigmundas su vežimėliu

išdrįso prie manęs privažiuoti, laikydamas

rankose tarsi siūlų kamuolį

tetos Olimpijos galvą

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

*  *  *

Štai jauni avinėliai, ak, kokie jie skaistūs!

Jie nežino, kad baltos kamžos ant juodų jų sutanų

atrodo it avies kailelis ant vilko, kai šis

brovėsi į medinį Nuf-Nufo namuką.

 

Ak, kaip jie domina mane, tiesą sakant!

Beveik tiek pat, kiek eilėraščių juvelyrika.

Kalinėju eilėžiedžius iš jų riebių pamokslinių žodžių

(kalinėju apynasrius jų pačių skaistenybei).

 

Jei turėčiau tokį skaistumą, būčiau pavasaris be pašaukimo

apvyniočiau visus savo pumpurus, aprišinėčiau plėve

laistyčiau žolę arbatinuko vandeniu verdančiu

sustabdyčiau lietų visur ir jazminų žydėjimą.

 

Jei turėčiau tokį skaistumą, prasikalčiau plaktukais ir vinimis

Iš medinio rakinamo sielos namuko.

Iškrakmolyta mano skaistybė nebūtų tokia.

Jeigu lenksi – nulauši.

 

Kaip keistai tas Dievas kartais pasielgia.

Užsiundo vyrus, moteris, tik ne meilę.

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Paskutinė pamoka

 

Paskutinę pamoką mano motina dalina savo auklėti-

­niams Karibų jūros kriaukles iš pinto dubens jie droviai

ištiesia ranką ir pasiima neskubėdami renkasi kukliausias

ir mažiausias bijo pernelyg didelių ir įspūdingų visai

ne kaip pradinėse klasėse dalinant saldainius griebdavo

saujomis stverdavo be jokio drovėjimosi arba apsiverk-

­davo dėl kokios nors sviestinės rožės ant torto

 

Apsimetusi spirite konservuotu žmogumi atvirais

plaučiais kepenimis žarnynu ir kitais spalvotais organais

stūksau tarp plastmasinių širdies modelių ir stebiu jų

uždarus kūnus

 

Kada nors jie visi bus palaidoti ir kiekvienas iš jų

atrodys tarsi miestelis kuriame jie gyveno liūdnas

susiraukšlėjęs arba nutukęs ir nutilęs cukrinis kraujas

vaikščios miestelio gatvėmis ištinusių kojų ir rankų

akligatviais mėlynių smūgiais tarpuvartėse naktį

kraujospūdžių mašinų kamščiais aštriais keiksmažodžių

nagais neplautos galvos ir senatvės kvapu šlapimo

 

kvapu kvapu iš burnos be dantų girtų bedarbių gyva­-

plaukiais skrepliais akių gleivinėse raudonais pragulų

šūksniais provincijos turguj kur tuo metu bus

prekiaujama kriauklėmis kurios išsiverčia iš vidaus su

visomis vidinėmis sienelėmis ir niekada nebeužsidaro

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

*  *  *

Tvarkydama lentyną, netikėtai pastebėjau

kaip tavosios knygos susidraugavo su manosiomis.

Netikėjau, kad tai įmanoma.

 

O juk nežinojai, kad

turėsi atsisakyt savo pomėgių, fotoaparato

mitybos įpročių, druskos bulvėse, cukraus kavoj

pradėsi panašėti į moterį, ir tai stebins lig tol tave pažinojusius

iš pelėdos pavirsi vyture, atsiversi į kitą tikėjimą.

 

Poezija yra tai, ką noris šnabždėti skęstant.

Sapnas, užrašomas per egzaminą, kuriam nesi pasiruošus.

Esi pametus tiek daug savo rankraščių

ir nesupratus knygų, nors skaitei jas po du ar net tris kartus.

Verkdavai, pasakojai daktarams

glaudeis prie manęs, tikėdamasi užsikrėsti ir siela.

 

Eilėraščiai, kuriuos pamečiau

knygos, kurių taip išgąstingai nesupratau

ūmai pražydo many; iš karto

visu spiečiumi, nesigailėdami, sukeldami drebėjimą

visu kūnu, traukulius, norą valgyt ir gerti

kad tik būčiau pasigailėta

 

buvai mano klausykla, lentyna

mano nušiurusiai knygai

buvai puslapiai mano raidėms

rašalas parkeriui

 

poezija yra tai

 

Kazlauskaitė, Giedrė. Heterų dainos: keturiasdešimt eilėraščių. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.