Vladas Šlaitas (1920–1995) – tradicinio lietuviško lyrizmo poetas. 1940 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir pradžios mokyklų mokytojų kursus. Iki 1941 mokytojavo Būdviečių pradžios mokykloje. 1941–1943 m. dirbo Ukmergės savivaldybės raštininku. 1943 m. mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, kariavo prie Leningrado, po karo gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1947 m. persikėlė į Angliją, dirbo plieno, tekstilės, metalo apdirbimo fabrikuose. 1956 m. apsigyveno Londone. Dirbo ligoninės sanitaru, spaustuvės linotipininku, gyvenimą baigė senelių pensionate. Pirmuosius eilėraščius parašė gimnazijoje, žavėdamasis Maironiu, Jonu Aisčiu, Bernardu Brazdžioniu. Eilėraščiuose dominavo rudens, mirties, liūdesio motyvai, ilgesingos, melancholiškos intonacijos. Pirmąjį eilėraščių rinkinį Žmogiškosios psalmės išleido 1949 m. Detmolde (Vokietija). Emigracijoje V. Šlaito eilėraščiai pasikeitė – įsigalėjo laisvas eiliavimas, artimas ritminei prozai. Jo poezija pasidarė konkreti ir lakoniška, piešianti elementarius faktus, tačiau tie kasdieniniai daiktai – vinis, tvora, sena kėdė – tampa amžinų temų ženklais. Dar vienas svarbus V. Šlaito poezijos ypatumas – originalus nostalgijos reiškimo būdas pasirenkant keletą „nepoetiškų“ įvaizdžių (akmuo, nendrė, skersgatvis, miestelio šaligatvis). Jam norėjosi išlikti poezijos „prasčiokėliu“ – be jokių kaukių ir pozų: „Ir padėk man, Dieve, būti paprastam“, nekuriančiam jokių reikšmingų mitų, drįstančiam pasišaipyti pačiam iš savęs („Tegyvuoja Jo Ekscelencija / Tuščio Šiaudo eilėraščių rašinėtojas / Vladas Šlaitas!“).
NESUVEŽTI VEŽIMAI
Rodos, tie patys žmonės.
Rodosi, protarpiais dangus,
kaip mano šiaurės tolimam krašte, ramus ir pilkas.
Ateina vakaras, ir iš visų laukų su rudenio vežimais
sugrįš pavargę gyvuliai ir žmonės.
Jie savo rudenį parveš, ir jų pastogėj
kūrensis vasaros kaitra ir derlius;
šiltoj pastogėj atrajos mieguistos karvės,
ir snaus arkliai,
ir rudenio vežimai
miegos pastogėje, kaip žmonės.
Rodos, tie patys žmonės, kaip ir aš, ir protarpiais
tas pats dangus, kaip mano šiaurės tolimoj tėvynėj.
Tik jų pastogėje bus suvežti vežimai
ir vasaros laukų ramybė.
O mano tėviškėj nesuvežti vežimai.
O mano tėviškėj vežimai skausmo.
Ir alkani arkliai prakiurusioj pašiūrėj
iš alkio graužia dantimis medinį balkį.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
PRO DŪMUS
O, geležinkeli,
pro triukšmą ir pro dūmus
į mano sielą sminga aštrūs tavo bėgiai.
Visą gyvenimą išardė, geležinkeli,
tavieji bėgiai.
Bėgiai, bėgiai,
metalo sausgyslės po visą žemės rutulį.
Bėgiai supjaustė mūsų pėdsakus, ir niekur
mūsų keliai vienan taškan nesusibėga.
Paskutinieji atsisveikinimo žodžiai
ir paskutinis pabučiavimas pro dūmus.
Tu taip verkei prie geležinkelio suklupus,
ir tirpdė bėgius tavo ašarų aitrumas.
O, mano mama,
aš kasdien tave, lyg žaizdą,
nešu pro miglą mano ašarų ir dūmus.
Nuo tavo ašarų sutirpo bėgiai,
nuo tavo ašarų aitrumo.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
NEPAKELIAMA BAUSMĖ
Jeigu jūs norit nubausti žmogų
sunkiau, nei gali žmogiška širdis pakelti,
jūs jo nešaudykit,
jūs jo nekarkit,
jūs jo nebauskit iki gyvos galvos kalėjimu.
Jūs jį ištremkit svetiman kraštan; jo tėviškę
paverskit krūva pelenų ir rašalu
raudonu lygumas žalias užliekit.
Jūs jį ištremkit svetiman kraštan, ir tūkstančiai
aštrių kaip peilis svetimų akių jį šaudys,
kasdieną medžiai svetimi jį kars,
ir svetimi namai ir svetimas gyvenimas
bus jo kalėjimas iki gyvos širdies!
Jeigu jūs norite nubausti žmogų,
jūs jį ištremkit svetiman kraštan ir leiskit
kasdien jam slankiot svetimų namų šešėly,
kol jo širdis išdžius,
kol paskutinis kraujas gyslose išdžius,
kol iš žmogaus
paliks tik buvusio žmogaus šešėlis.
Jeigu jūs norit nukankinti žmogų,
jūs jį ištremkit svetiman kraštan.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
RAUDONOS VĖLIAVOS
Po mano kraštą vėjai ūkauja, ir klykia
namų griuvėsiuose pikti apuokai.
Raudonos vėliavos, lyg žaizdos, dengia
mano žaliąsias lygumas.
Nutilo juokas. Ir tušti manieji vienkiemiai.
Tiktai šunyčiai užmiršti per naktį amsi.
Ateina Žingsniai kažkieno girti, nelygūs.
Ir smelkias antakiai rytietiški ir tamsūs.
Mano krašte raudonos vėliavos, lyg žaizdos.
Ir kaminai, rankas apdegusias iškėlę,
pro griaučius mirusių namų į naktį klykia.
Raudonos vėliavos botagais plaka
mano žaliąsias lygumas.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
MUILO BURBULAI
Matei, kaip muilo burbulus
vaikai pro tuščią šiaudo liemenėlį pučia:
juose atsimuša ramus vidudienio dangus
ir žalios pievos,
ir tingios bandos ežeran kaitroj subridusios.
Pūsteli vėjas – sprogsta burbulai,
ir sprogsta metalinio blizgesio
ramus dangus
ir žalios pievos,
ir tingios bandos, ežeran kaitroj subridusios.
Taip sprogsta muilo burbulai papūtus vėjui;
taip sprogsta mano žmogiškasis išdidumas,
lygiai kaip muilo burbulai, kuriuos vaikai
pro tuščią šiaudo liemenėlį pučia.
Anksčiau negu mintis į mano smegenis įkaitusius ateina,
Tu mano mintį jau žinai, o Viešpatie!
Anksčiau negu aš žodį pasakau,
Tu visą sakinį žinai, o Viešpatie!
Ir kai lyg muilo burbulai iškyla
manyje mano žmogiškasis išdidumas,
Tu, mano Viešpatie, imi ir pūsteli,
ir sprogsta mano tuščias išdidumas,
lyg burbulai, kuriuos vaikai
pro tuščią šiaudo liemenėlį pučia.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
BALTINIAI
Visą gyvenimą moterys skalbia baltinius,
ir skudurėliai prieš saulę ant virvės džiūsta.
Visas gyvenimas tartum balti skudurėliai
saulėj išdžius.
Visą gyvenimą mintys lyg saulėj musės
zyzia ratu į Tave ir danguj paklysta –
negi gyvenimas tik lyg balti skudurėliai
saulėj išdžius?
Visą gyvenimą skalbiat jūs, moterys, baltinius.
Visą gyvenimą skalbiat ir skalbiat. Skalbkit! –
Gal pro suskilusią odą ir gręžiamus baltinius
išsiskalbs mūsų sielos.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
ATGAILOS PSALMĖ
Dieve Tu mano, Pats žinai,
kad taip negalima toliau gyventi.
Išrauk mane kaip seną kelmą ir kūrenk,
pakol sudegs paskutinysis kapiliaras.
Keliuos iš patalo, ir nuodėmių našta
drauge atsikelia ir gula
mano pavargusius pečius ir mano sielą.
Aš džiūstu, Viešpatie, kaip lino baltiniai,
kuriuos padžiauna kaimo moterys ant vėjo.
Kai išdykaujantys vaikai, suradę, peilį, ima žaist,
Tu peilį atimi,
nes Tu žinai, kad jie vaikai, ir Tu nenori,
kad peilio ašmenys žalotų švelnią sielą.
Kodėl gi, Dieve, iš manęs neatimi
aštriausio peilio? Juk žinai,
kad mano nuodėmės lyg peiliai
mane kasdien žaloja.
Dieve Tu mano, Pats žinai,
kad taip negalima toliau gyventi.
Išrauk mane kaip seną kelmą ir kūrenk,
pakol sudegs paskutinysis mano kraujas.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
UŽMIRŠTAS NORAGAS
Jei kada nors buvau Tave užgavęs žodžiu –
grąžink man akmeniu;
jei kada nors buvau Tave užgavęs rankomis –
priplak mane, kaip vasaros audra,
kuri prie žemės priplaka ganyklos žolę,
ir tūkstančius laukinių buivolų atrišk ir jų kanopomis
mane supjaustyk,
tik neužmiršk manęs, kaip seno ir atšipusio norago,
kurį kaimiečiai rudenį palieka žemėj ir užmiršta.
Neleisk rūdyti...
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
VYNUOGĖS
Kam filosofija? Kam begalinės naktys
blyškioj šviesoj tarp knygų ir be miego?
Išeik vidudienį,
pasižiūrėk, kaip saulėj skęsta vynuogynai,
ir skaityk.
Kam filosofija? Štai, saulėj dega vynuogės!
Imk vieną vynuogę,
skaityk ją
ir svaiginkis!
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
BATSIUVIO GYVENIMAS
Dieną ir naktį kala ir kala senus nunešiotus puspadžius.
Dieną ir naktį kala ir kala.
Kalk, batsiuvy, kol pūslės pratruks ant rankų,
kalk, batsiuvy, kol veidas išdžius kaip puspadis.
Kalk, nes gyvenimas kietas kaip puspadis,
ir gyvenimą reikia kalti.
Dieną ir naktį kalti ir kalti.
Kalk, batsiuvy, kol kraujas išdžius kaip puspadis.
Kalk, batsiuvy, kol siela išdžius kaip puspadis.
Dieną ir naktį, dieną ir naktį
kalk,
kol kiti tavo karstą
amžinai vinimis užkals.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
AKVARELĖ
Išlūžę dantys aptrūnijusios tvoros.
Padžiautos eilės baltinių.
Sena liemenė.
Dugnais į viršų surikiuoti molio puodai.
Ir virš sulūžusios tvoros ir molio puodų
srovena vakaras lyg drungnas upeliūkštis.
Dvidešimt žingsnių.
Keturiolika.
Septyni.
Trys žingsniai.
Žingsnis.
Ak!
Ir saulė nusileis.
Liks balkšvos dėmės baltinių lininių.
Liks rusvos dėmės molio puodų.
Išlūžę dantys aptrūnijusios tvoros
lyg juodas tušas išsilies ir plėsis
ir paskandins liemenę.
Dvidešimt penkios.
Dvidešimt minučių.
Septynios.
Keturios.
Minutė.
Ir visos spalvos susilies į vieną krūvą
ir tamsumoj miegos.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
RUDENIŠKI APMĄSTYMAI
Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė:
be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų.
Šitaip tiktai palaimintieji miršta
arba šventieji.
Trumpai prieš mirtį žolė grąžina Viešpačiui dažus.
Vėjai saulėlydy atgieda Requiem.
Bepigu mirt, kai prieš akis lyg marios driekias
vasaros derliui nušienautos lygumos.
Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė.
Įsižiūrėjai?
Kažin, kaip mes,
kurie nebuvom nei palaiminti anei šventieji,
sutiksim rudenį?
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
RŪKAS
Rūkas glaustosi medžių,
griuvinėja ir puola.
Jūs matytumėt,
kaip suplyšę yra jojo krikšto balti marškinėliai...
Štai, jis stovi tenai tarp medžių ir liūdnas stebi
savo plėšomus baltinius.
Kad matytumėt jūs, kokios ašarų pilnos akys –
nuo dangaus ligi žemės.
Rūkas leidžiasi žemėn.
Gal tai kenčiančios sielos
atgailaudamos grįžta?
Gal nekrikštytų kūdikių sielos sugrįžta žemėn
pasisemt savo krikštui vandenio?
Rūkas leidžiasi žemėn.
Štai, jis moja kažką iš tolo ženklais tarp medžių.
Argi niekas negali paaiškint nė vieno žodžio?
Net poetai, net jie, kurie stebi, kaip puola rūkas,
nesupranta nė žodžio.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
IŠ NUGIRSTO PASIKALBĖJIMO
– Mėgsti džiazą?
– Žinoma.
– Mėgsti vyną?
– Žinoma.
– Mėgsti moteris bučiuot ir glamonėt lig apsvaigimo?
– Kam gi dar klausti? Žinoma!
– O moterys, kurios ateina apiplyšusios ir prašo
tik trupinėlio duonos?
Tu jų turbūt nemėgsti?
– Žinoma.
– Kad tu žinotum, koks platus yra pasaulis
anapus džiazo, pabučiavimų ir vyno.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
DĖMĖ
Rugsėjo mėnesį mėnulio potvynio šviesoj nemiega medžiai.
Nemiega senas aptrupėjęs mūro tinkas.
Aviečių šakos lyg svajojančios mergaitės
į mūro sieną atsirėmusios nemiega.
Iš požeminių rūmų pasimatyman išeina
laukinės žiurkės. Ir lunatiškoj šviesoj
prieš upės veidrodį beržai šukuoja plaukus,
ir jų balti lyg dramblio iltys liemenys
per juodą veidrodį vandens dugnan nugrimzta.
Aš svirduliuodamas atsiremiu į sieną
ir lyg tamsi dėmė įsigeriu į tinką.
Skaityti toliau